Eringinienė

Elena Moncevičiūtė–Eringienė – navikų imunologijos pradininkė Lietuvoje, pagrindusi ir paskelbusi naują vėžio kilmės evoliucinio atsparumo teoriją - lieka ištikima savo moto „Tarnauti Lietuvos žmonėms per mokslą“. Šiais metais iškili mokslininkė pasitinka garbingą amžiaus sukaktį bei profesinės veiklos jubiliejų, vainikuojamą įspūdingu skaičiumi mokslinių publikacijų, tarp kurių net trys monografijos, dar keturios knygos parengtos drauge su kitais autoriais, sukurta mokslinė mokykla, o šių darbų – didžiulio indėlio į onkologijos mokslą – rankraščiai perduoti Vilniaus universiteto bibliotekai – ateities specialistų bei medicinos mokslo istorikų tyrinėjimams.

Gimė 1927 metų kovo 20 dieną Mončių kaime, Darbėnų valsčiuje, Kretingos rajone, Teresės ir Vytauto Moncevičių šeimoje.

Vyriausia iš devynių vaikų: Teresės, Julijos, Petro, Barboros, Vytauto, Marijos, Birutės, Domicelės.

1937–1945 m. mokėsi Kretingos ir Skuodo gimnazijose. Vidurinį mokslą baigė aukso medaliu. 1946 m . įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Jį baigė 1952 m . su pagyrimu. Įgijo medicinos specialybę.

Meilę knygai įžiebė močiutė Marija Racevičiūtė-Moncevičienė, teisininko Ildefonso Racevičiaus, kuris buvo grafo Vladislavo Pliaterio dvarų įgaliotuoju valdytoju, duktė. Siekti mokslo skatino mokytoja Petronėlė Mačernytė-Laučienė, o atsidėti moksliniam darbui – Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Girdzijausko (1904 – 1972) atsiliepimai bei padrąsinimai.

Mokslo darbą pradėjo 1953 m . Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto aspirantūroje. Aspirantūrą baigė 1956 m . Gana greitai, 1958 m ., jauna mokslininkė apgynė daktaro disertaciją „Mikrofloros kitimas asociacijose, gydant pūlinius peritonitus antibiotikais“. Darbo mokslinis vadovas - prof. V. Girdzijauskas. 1969 m . apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Navikinių audinių imunobiologinių savybių kitimas, veikiant alkilinančiais preparatais“. 1972 metais kartu su kitais sukūrė priešnavikinį lofenalio preparatą, metodikas priešnavikinių preparatų aktyvumui, kancerogeninių medžiagų imunosupresiniam poveikiui nustatyti, monospecifinio serumo bendram enterobakteriniam antigenui gauti, metodą ir testų sistemą žmogaus imuninei būklei greičiau vertinti, kuri įdiegta ne tik kai kuriose Lietuvos, bet ir užsienio medicinos įstaigose. 1989 m . suteiktas profesorės vardas. 1996 m . suteiktas Niujorko mokslų akademijos aktyviosios narės vardas. 2001 m . pagrindė ir paskelbė naują vėžio kilmės teoriją, teigiančią, jog vėžys yra lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina.

Studijuodama aspirantūroje tuo pačiu metu dirbo Vilniaus srities klinikinės ligoninės chirurginio skyriaus ordinatore (1953 – 1957 m .). Vėliau – Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo instituto Patofiziologijos skyriaus jaunesniąja moksline bendradarbe (1957 – 1958 m .), to paties skyriaus vyresniąja moksline bendradarbe (1958 – 1959 m .) ir vedėja (1959 – 1972 m .), Eksperimentinės onkologijos skyriaus patofiziologijos grupės vyresniąja moksline bendradarbe (1972 – 1974 m .), Patofiziologijos laboratorijos vadove (1974 – 1978 m . ), Imunologijos laboratorijos vadove (1978 – 1989 m .); Lietuvos onkologijos centro Imunologijos laboratorijos vadove (1990 – 1997 m .), Profilaktinės imunologijos laboratorijos vadove (1997 – 1999 m .); nuo 2000 metų – VU Onkologijos instituto profesorė konsultantė.

Profesorė yra navikų imunologijos pradininkė Lietuvoje. Jos pastangomis Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo institute įkurta Imunologijos laboratorija, vėliau pavadinta Profilaktinės imunologijos laboratorija, kurios pagrindinis tikslas yra tirti vėžio rizikos endogeninius faktorius.

Svarbiausios mokslinio tyrinėjimo sritys: onkologija, imunologija, mikrobiologija. Paskelbė apie 250 mokslo darbų, iš jų 3 monografijos: „Navikų imunobiologinių savybių kitimai veikiant alkilinančiais preparatais“ ( 1975 m ., rusų k.), „Rūkymas, alkoholis, imunitetas ir vėžys“ ( 1994 m .), „Vėžys – lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina (1-asis ir 2-asis leidimai, 2000 m .); yra 4 knygų bendraautorė: „Imuninės reakcijos ir galima jų reikšmė vėžio skriningo sistemoje“ ( 1985 m ., rusų k.), „Imunologinio disbalanso kriterijai kaip galimi onkologinės rizikos faktoriai“ ( 1986 m ., rusų k.), „Lietuvos ekologinis tvarumas istoriniame kontekste“ ( 1999 m .), „Mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė“ ( 1999 m .). Sudarė monografiją „Vėžio profilaktikos problemos“ ( 2001 m .). Išleido knygeles „Sveiko gyvenimo būdo privalumai užkertant kelią vėžiui (2002, 2004 m .).

Sukūrė savo mokslinę mokyklą. Jos vadovaujamos atliktos ir apgintos 7 mokslų daktaro disertacijos. Mokiniai dirba įvairiuose Lietuvos onkologijos centro padaliniuose. Profesorė vadovauja ir kitų mokslo įstaigų bendradarbių darbams, talkina tarptautinėse programose.

Stažavosi įvairiose Maskvos bei Leningrado mokslinio tyrimo įstaigose (1959–1974). JAV, Ilinojaus universitete (1991-1992), gilino žinias apie sąsajas tarp rūkymo, alkoholio, imuniteto ir vėžio (Visiting scolar).

Išskirtinė profesorės visuomeninė bei švietėjiška veikla. Buvo Lietuvos patofiziologų draugijos pirmininko pavaduotoja (1972 – 1983), Lietuvos imunologų draugijos valdybos narė, Lietuvos kovos su vėžio liga draugijos valdybos narė bei Vilniaus miesto skyriaus pirmininkė. Jos pastangomis Kovos su vėžio liga draugijos skyrius įsikūrė Čikagoje. Buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir sekretoriato narė bei jaunųjų mokslininkų reikalų koordinatorė. Yra Lietuvos onkologų draugijos narė. Priklauso Lietuvos gydytojų sąjungai, Baltijos imunologų sąjungai, Lietuvos mokslininkų sąjungai.

Profesorė yra aktyvi sveikos gyvensenos šalininkė bei propaguotoja. Laisvalaikiu rūpinasi bedaliais vaikais, domisi savo giminės istorija. Jos charakteriui būdingas tvirtumas ir atkaklumas, padėjęs ne tik siekti mokslinių aukštumų, bet ir suspėti šeimos reikaluose, nepalūžti užgriuvus gyvenimo sunkumams - ir tada, kai vyras Kazys, protestuodamas prieš sovietų okupacinę politiką buvo pasitraukęs iš Lietuvos, ir dabar, po skaudžios brangaus gyvenimo draugo netekties. Ėringiai išaugino dvi dukras Vaivą ir Eleną (Alę), pasirinkusias medikių profesiją. Dabar profesorės džiaugsmas – anūkėlės Rūtelė ir Gintarė. Remiama mylinčių artimųjų ir negailėdama savęs, šiandieną profesorė tęsia konsultacijas universitete, tvarko vyro, habil. dr. Kazio Ėringio (1921 – 2006), archyvą, lanko kultūrinius renginius. Jos asmenybė tapo pavyzdžiu, įkvepiančiu kūrybiškumui, skatinančiu atsidavimui savo profesijai.