Teatro salė

Jėzuitų akademinė teatro salė buvo įrengta naujai pastatytame mokyklų korpuse ir užėmė visą trečiąjį aukštą. Į Teatro salę iš Akademijos kiemo vedė laiptai su pandusu. Pati teatro salė pastatyta ant keturių didžiųjų ir dviejų mažesnių arkų, kurios laiko sienas. Skliautų teatre nebuvo, tik lentų lubos. Koridoriuje buvo septyni langai į Akademijos kiemą, jį nuo salės skyrė lentinė siena. Scena, įrengta rytinėje salės dalyje, paaukštinta, su nuolydžiu žiūrovų salės link. Giliau nišoje - vieta orkestrui, dešinėje - ložė garbingiems žiūrovams. Į vakarus nuo teatro salės - prieangis lentų lubomis ir dideliu langu į šv. Jono gatvę, toliau - skliautuotas, su išėjimu į kolegijos koridorių sandėlis teatro rekvizitams sudėti. 1715 m. kovo 2 d. naujajame teatre buvo suvaidinta retorikos profesoriaus B. Gizberto drama: "Sielvartas, nuramintas vynu, su krauju sumaišytu…". Vaidino per užgavėnes autoriaus vadovaujami retorikos katedros studentai. 1716 m. vasario 22 d., taip pat per užgavėnes, tos pačios katedros studentai akademinio teatro scenoje parodė pjesę: "Aleksandras, užstalėje nugalėtas, arba Škotijos karalius Aleksandras". Ir vėliau kasmet šiame teatre buvo statomos naujos pjesės, kartais net po kelias per metus. Vaidinimai nutrūko panaikinus Jėzuitų ordiną. Teatro patalpos Lietuvos vyriausioje mokykloje stovėjo tuščios ir apleistos. 1804 m. buvo pavesta universiteto architektui M. Šulcui ją rekonstruoti ir pritaikyti mokymo reikmėms. M. Šulcas teatro salės erdvę, pertvėręs dviem skersinėmis sienomis, padalijo į tris atskiras patalpas ir uždengė jas skliautais. Taip pat žiūrovų salę nuo koridoriaus atitvėrė masyvia mūro siena. Perstatė fasadus iš šv. Jono gatvės ir Akademijos kiemo pusės. Taip iš buvusio teatro buvo padarytos trys trečiojo aukšto auditorijos, skirtos Fizikos katedrai. Vidurinė salė buvo skirta paskaitoms, joje stovėjo puošni katedra ir suolai. Iš šios auditorijos vedė durys į šonines sales. Rytinėje, perdirbtoje iš teatro scenos, išliko orkestro niša, kurioje stovėjo spintos su fizikos instrumentais. Šios salės sceninės dalies skliautai išliko iki mūsų dienų. Vakarinė salė buvo erdviausia ir puošniausia. Ji buvo ovalinio plano ir turėjo pusiau ovalinį skliautą. Čia buvo ginamos tiksliųjų mokslų daktarų disertacijos. Šias auditorijas ir kabinetus įrengė ir jose dirbo profesorius fizikas S. Stubelevičius. 1832 m., uždarius universitetą, patalpos atiteko gubernijos gimnazijai. Apie 1870 m. visas trečias aukštas buvo rekonstruotas: išgriautos lubos, abi skersinės auditorijų sienos ir skliautai virš dviejų vakarinių sąramų, atstatyta vientisa buvusio akademinio teatro erdvė ir čia įrengta gimnazijos cerkvė. Sceninę dalį dengė medinis ikonostasas, ant medinių stulpų prie trijų sienų pastatytas balkonas, o vietoje skliauto padarytos medinės stambių kasetonų lubos. 1921-1923 m. salę atnaujino architektas J. Klosas. Jis pašalino ikonostasą, bet paliko medines lubas ir balkonus. Šiandien ši salė beveik be jokių papildomų pakeitimų grąžinta universiteto teatrui. Joje vyksta įvairūs iškilmingi posėdžiai ir konferencijos.