Norint detaliai pažinti Vilniaus miestą – atskirus jo paminklus, gatves, aikštes, pavienius namus, reikia pirma mesti žvilgsnį į miesto visumą, į jo bendrą vaizdą, susipažinti su miesto topografija, su natūraliai susiklosčiusiomis gamtinėmis sąlygomis bei jų komponentais, suvokti tuos veiksnius, kurie lėmė miesto augimo ir plėtojimosi kryptis. Tik tada suprasime, kodėl Vilnius istorijos bėgyje susiformavo toks, o ne kitoks, kas lėmė jo profilį, jo savitą ir nepakartojamą grožį. Vilniaus tereno topografiją suformavo Neries ir Vilnelės vandenų ilgaamžė erozija, dėl kurios ir atsirado šių upių santakoje platus slėnis. Iš rytų į vakarus tekanti Neris, kaip tas skulptorius, suformavo abiejuose savo krantuose plačias daugiapakopes terasas ir padalijo miestą į dvi dalis: pietinę didžiąją ir šiaurinę mažąją. Vilnelė davė miestui vardą ir nurodė vietą, kur jam stovėti, – savo sąnašomis prie pat Pilies kalno supylė negilią brastą – patogų kelią iš pietų į šiaurę. Vilniaus slėnį iš visų pusių supa gana aukštos kalvos – Šeškinės šiaurėje, Antakalnio ir Belmonto rytuose, Markučių, Rasų, Liepkalnio pietuose, Vingrių, Velnių, Panerių ir Karoliniškių – vakaruose. Senamiestis irgi išsidėstęs ne lygioje plynėje, bet guli mažesnėse terasose, kurios palengva leidžiasi žemyn į Neries ir Vilnelės vagas. Į senamiesčio slėnio vidurį pleištu nuo Antakalnio įsispraudė kalvų virtinė, kurią sudaro Pilies kalnas ir kitapus Vilnelės kylantys Plikasis, Bekešo, Stalo, Gedimino kapo ir Užupio kalnai. Aplink senamiestį didesnėse terasų plokštumose kaip žvaigždės spinduliai palei magistralinius kelius į miestą nusidriekė gausūs priemiesčiai: rytuose – Šereikiškės, Užupis, Paplavos, Subačiaus priemiestis, pietuose: Rasos, Aštrusis galas, Arklių turgavietė, vakaruose – Rūdninkų, Vingrių, Velnių kalno ir erdviausias Lukiškių priemiestis, šiaurėje – Puškornia, Šnipiškės ir Žvejų priemiestis, o šiaurės rytuose – net kelių kilometrų ilgumo Antakalnis. Nuo miesto centre esančio Pilies kalno atsiveria visa miesto panorama iki pat horizonto. Nuo čia netaisyklingo voratinklio spinduliais bėga senamiesčio gatvių tinklas. Nuo aplinkinių miesto kalnų lyg ant delno atsidengia senamiesčio ir priemiesčių panoramos, iš kiekvieno taško vis kitokios kompozicijos, vis kitoniškos išvaizdos.

Drėma V. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991, p. 55.