Iki XIX a. vidurio miesto vaizdus fiksuodavo grafikai ir tapytojai. Apie 1850 metus į Lietuvą įžengė ir įsitvirtino vienas iš didžiausių pasaulyje XIX a. išradimų – fotografija. 1861–1862 metais vilnietis Abdonas Korzonas, vokietis Albertas Swieykowskis padarė pirmąsias Vilniaus fotografijas. Fotopaviljonus Vilniuje atidarė Šachno Privalskis ir Hermanas Rathkė, Valerijonas Daumantas ir Kajetonas Huleckis. 1864 metais į Vilnių atvyko Peterburgo meno akademijos auklėtinis dailininkas Ivanas Petrovas ir Senienų muziejuje atidarė Rusų fotografiją muziejaus rinkiniams fotografuoti. Vilniaus universiteto observatorijoje fotografais dirbę Vilhelmas Zacharčikas (1866–1870) ir Ivanas Suvorovas (1872–1878) organizavo ir atliko heliografinius darbus. Ilgainiui fotografija tobulėjo, sparčiai keitėsi fotoateljė įranga. Vilniuje ir jo gubernijos miestuose XIX amžiaus pabaigoje veikė per 80 fotopaviljonų. Vilniuje dirbo Aleksandras Wladisławas Straussas, Tiburcijus Chodźka, Bronislawas Miedzionis, Jonas Hermanavičius, Jaroslavas Brzozowskis, broliai Wacławas, Eduardas ir Henrikas Czyżai, Adamas Dauksza, Aizikas Cinovecas, B. Brudneris, Icikas Serebrinas, Icikas Chonovičius, Šlioma Perelmanas ir kiti profesionalai bei mėgėjai. Jie turėjo laikytis 1865 metais caro patvirtintų taisyklių bei vėlesnių aplinkraščių, ribojančių ir varžančių jų darbą. Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu fotografai privalėjo gauti Vidaus reikalų ministerijos patvirtintus leidimus, suteikiančius teisę atidaryti paviljonus, fotografuoti žmones, pastatus, vietoves ir gamtos vaizdus. Tokį leidimą turėjo Vilniaus universiteto observatorijos fotografas V. Zacharčikas ir J. Czechowiczius, 1865 metais atvykęs į Vilnių. Reikšminga permaina Vilniaus fotografijos istorijoje siejama būtent su J. Czechowicziumi. Jo profesionalūs Vilniaus bei apylinkių vaizdų ciklai išsiskiria iš kitų fotografų darbų meniškumu, netradicine forma, kompozicija. 
Metams bėgant, įvairių draudimų fotografams mažėjo. Fotografuoti vietoves visoje gubernijoje, daryti grupines fotografijas buvo leista Augustinui Gorbačiui, Vladislovui Grinevičiui, A. Cinovecui ir kitiems. Portretais, vinjetėmis, architektūrinių paminklų, pastatų interjerų, gamtos vaizdų fotografijomis amžių sandūroje garsėjo fotografai profesionalai S. F. Fleury, broliai M. ir L. Butkowskiai. Vilnių ir kitus miestus yra ne tik įamžinęs fotografijose, bet ir aprašęs Maskvos fotografas N. Ostankovičius, apie 1904–1905 metus gyvenęs ir dirbęs Vilniuje. Lietuvos fotografijos istorijoje gerai žinomas ir 1902 metais Vilniuje įsikūręs fotografas Aleksandras Jurašaitis (1859–1915). Jis aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių kultūriniame gyvenime, fotografavo renginius, parodų eksponatus, domėjosi fotografijos teorija.
Fotografai paliko įvairaus meninio lygio darbų: vieni stengėsi pataikauti publikos skoniui, kiti ieškojo individualios meninės išraiškos, vienų darbai rado vietą bibliotekų ir muziejų saugyklose ar privačiuose rinkiniuose, kitų – išsibarstė, ir tik kruopštūs tyrinėtojai juos renka ir vieną po kito dėlioja faktus kol kas dar neparašytai išsamiai Lietuvos fotografijos istorijai.
Fotografija – regimoji tautos atmintis. Įsižiūrėję, koks gi tas Vilnius XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios fotografų nuotraukose, turėtumėm pajusti gražią – anuometinę ir amžiną – miesto dvasią. Galime gėrėtis šiais stebinančio grožio paveikslais, leidžiančiais senąjį Vilnių geriau pažinti, palyginti su jo, taigi ir mūsų, dabartimi.