Vilnius, Lietuvos valstybės sostinė jau daugiau kaip 600 metų, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Lietuvą 1795 metais okupavusios Rusijos gubernijos miestas. Iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios fotografijų matyti šimtmečius besiformavusio miesto vaizdas ir anuometiniai jo pokyčiai. Vilnius plėtėsi, vis labiau prie jo glaudėsi ir buvę priemiesčių kaimai bei dvarai. Miesto centras buvo planuojamas ir statomas pagal Rusijos imperijos miestams būdingą kompozicijos schemą. Iki XIX a. pabaigos Vilniuje vyravusius vieno ar dviejų aukštų namus pakeitė dviaukščiai ir triaukščiai gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai. Naujieji statiniai įsiliejo į bendrą miesto architektūros kontekstą, tačiau nepranoko geriausių tradicinės Vilniaus architektūros pavyzdžių ir nenustelbė jos grožio.
Parodos fotografijos liudija, jog Vilniuje rusų valdžios nuosekliai ir sparčiai imta diegti stačiatikybė. Daugiausia buvo statomos ir rekonstruojamos cerkvės (Piatnickajos, Šv. Nikolajaus, Znamenskojės), Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboras, Aleksandro Nevskio koplyčia Šv. Jurgio aikštėje. Uždaromi arba cerkvėmis verčiami ir katalikų maldos namai: Šv. Kazimiero bažnyčia paversta Šv. Nikolajaus soboru, uždaryta Pranciškonų bažnyčia, o 1872–aisiais nugriauta seniausia bažnyčios dalis – gotikinė varpinė. Tik parodos fotografijose pamatysim ir 1865–aisiais uždarytą, o 1878 metais iki pamatų nušluotą basųjų karmeličių vienuolyno Šv. Juozapo bažnyčią, garsėjusią stebuklais Kristaus koplytėlę Šnipiškėse. 
Šiaip ar taip, miestas gyveno savo įprastą kasdienį gyvenimą, paįvairinamą to laiko įvykių ir naujovių. 1860 metų vasarą, sujaukęs miesto rimtį, į Vilnių atriedėjo pirmasis traukinys, po metų pastatyta geležinkelio stotis, pro fotografų akis nepraslydo geležinkelio tunelio statyba Paneriuose, dvi Žaliojo tilto rekonstrukcijos, senasis Žvėryno tiltas. Fotografijos išsaugojo mažyčių krautuvėlių, lauko akmenimis grįstų pagrindinių miesto gatvių su mediniais šaligatviais, apšviestų dujiniais (vėliau žibaliniais) žibintais, vaizdus. 
Kaip ir ankstesniais amžiais, svarbiausia Vilniaus aikštė tebebuvo Katedros aikštė, nors ji jau nebepriminė  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybės laikų. 1886 metais dalis aikštės buvo paversta bulvaru, nyko ir buvo naikinami Lietuvos valdovų rūmai. Netrukus, 1904 metais, aikštėje pastatytas paminklas vienai iš Lietuvos – Lenkijos valstybės dalytojų Rusijos carienei Jekaterinai II. Nebeliko buvusios Napoleono aikštės su trykštančiu fontanu. 1893 metais fontanas buvo išgriautas ir jo vietoje iškilo liūdnai pagarsėjęs paminklas generalgubernatoriui M.N. Muravjovui, 1863 metų sukilimo prieš Rusiją malšintojui, žmonių pramintam koriku. Pasikeitė Rotušės aikštė: ji užsodinta medžiais, atitverta, pavadinta Teatro aikšte. Buvusių pilių teritorijoje amžiaus pabaigoje buvo įrengtas parkas. Pertvarkytas buvęs garsus Vilniaus universiteto Botanikos sodas. 
Deja, devyniolikto amžiaus Vilniui labiausiai trūko svarbiausio jo akcento – Vilniaus universiteto. Dar 1579 metais Vilniuje įkurtas universitetas pustrečio šimtmečio telkė ne tik Vilniaus, bet ir plataus Europos regiono intelektinį ir kultūrinį gyvenimą. XIX amžiaus pabaigos nuotraukose tegalime atpažinti tik universiteto pastatus: pats universitetas Rusijos caro valdžios 1832 metais uždarytas. Jo patalpose įsikūrė įvairios įstaigos, veikė Vilniaus viešoji biblioteka ir muziejus, archyvas, gimnazija.
Nuotraukos išsaugojo Vilniaus miesto paminklus ir nuostabius jo apylinkių gamtos vaizdus. Trumpas žodis, čia kiek paryškinęs tik kai kuriuos fotografijose užfiksuotus istorinius miesto bruožus, šiandien žiūrinčiam senąsias nuotraukas tegul bus tiltas, padėsiantis sujungti jų vaizdus su marga ir savita anų dienų tikrove.