lt en

ATKAKLIAI IEŠKOJĘS PRASMĖS: ALGIRDAS JULIUS GREIMAS (1917–1992)

2017-03-09

Paroda skirta Algirdo Juliaus Greimo šimtmečio sukakčiai paminėti. Paroda eksponuojama VU bibliotekos Baltojoje salėje kovo 9 – balandžio 30 d. 

Parodoje pirmą kartą publikuojami jo asmens fondo, kurį VU bibliotekos Rankraščių skyriuje sudarė jo žmona Teresa M. Keane Greimas, dokumentai. Ją papildo Rankraščių skyriaus ikonografinė medžiaga bei leidiniai iš VU bibliotekos fondų, Maironio lietuvių literatūros muziejaus fotografijos, prof. Kęstučio Nastopkos ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo skaitmeninė medžiaga, Lietuvos diplomato, buvusio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Egipto Arabų Respublikoje Dainiaus Junevičiaus eksponatai iš renginių Egipte.

Algirdas Julius Greimas – pasaulinio garso mokslininkas, humanitarinių ir socialinių mokslų metodologijos – semiotikos – kūrėjas, iškilus lietuvių mitologijos tyrinėtojas, liberalios laicistinės krypties eseistas, daug rašęs visuomenės, kultūros ir politikos klausimais išeivijos spaudoje, o atkūrus Lietuvos Respubliką, siūlęs ambicingus lietuvių kultūros ateities projektus. Lietuvos valstybės tūkstantmečio proga Greimas buvo įtrauktas į šimto žymiausių visų laikų Lietuvos asmenų sąrašą.

Algirdas Julius Greimas gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje, kur Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais lietuviais karo pabėgėliais buvo atsidūrusi Greimų šeima. 1918 metais Greimai grįžo į Lietuvą. Vasaras Algirdas praleisdavo kaime, ganydamas paršiukus ir karves, o paūgėjęs šienaudavo ir jodavo naktigonei į mišką. Autentiška senojo kaimo, kur „maždaug iki 1930 metų dar tebesitęsė XIX amžius“, patirtis tapo patikima atrama, teoriškai rekonstruojant lietuvių mitologiją.

1934 m. Algirdas pradeda teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kuriame klausėsi profesorių, gavusių išsilavinimą Paryžiaus, Peterburgo, Marburgo ir Berlyno universitetuose. Aptardamas savo to meto kultūrinį akiratį, Greimas rašė: „Iš Lietuvos aš turbūt beveik viską ir atsivežiau: aukštaitišką vaikystės kaimo kvapą, suvalkietišką ambiciją ir užsispyrimą, vokiškos kultūros – filosofijoje, istorijoje – elementus, skandinavų ir slavų „dvasios“ supratimą: tai vis buvusios Romos imperijos tautoms nesuprantami dalykai“.

Atėjus Hitleriui į valdžią ir Vokietijai sustiprinus politinį bei ekonominį spaudimą Lietuvai, ši atsigręžė į Prancūziją. Į Prancūziją su valstybės stipendija buvo pasiųsti tris šimtai gimnazijas baigusių moksleivių. Greimas, nutraukęs teisės studijas, išvyksta į Grenoblį studijuoti prancūzų kalbos ir dialektologijos. 1939 metų rudenį Greimas grįžta į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Greimo tėvas, Prienų burmistras, buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį ir ten mirė, o motina – į Altajų. Greimas, mokytojavęs Šiauliuose, įsijungia į antinacinę rezistenciją ir redaguoja kelis paskutinius numerius pogrindžio laikraščio „Laisvės kovotojas“, raginusio Lietuvos jaunimą nestoti į lietuvišką SS legioną ir nepaklusti okupacinės valdžios verbavimams.

1943 metais Greimas kaip literatūros kritikas debiutuoja straipsniu „Cervantes ir jo Don Kichotas“ jo paties įkurtame kultūros almanache „Varpai“. Beviltiškas Don Kichoto kovas Greimas lygina su Lietuvos situacija Antrajame pasauliniame kare: kovojama prieš vokiečius, kad sugrįžtų rusai. Tokia paradoksali istorinė patirtis sudarė psichologines Greimo semiotikos prielaidas: „Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatina susirūpinti prasme visų tų baisybių, kurios vyksta prieš jūsų akis“,– rašė jis.

Artėjant frontui, Greimas pasitraukia į Vakarus ir 1945 metų pradžioje apsistoja Paryžiuje. Iš čia jis palaiko ryšius su antisovietine rezistencija, bendradarbiauja Amerikos lietuvių spaudoje. Lygia greta Greimas gyvena mokslininko intelektualo gyvenimą. 1948 m. apgynęs Sorbonoje daktaro disertaciją Mada 1830-aisiais, jis išvyksta dėstytojauti į Aleksandriją, kur gilinasi į XX a. struktūrinę kalbotyrą, Claude‘o Lévi-Strausso antropologiją, Edmundo Husserlio ir Maurice‘o Merleau-Ponty fenomenologiją, susidraugauja su būsima prancūzų intelektualinio gyvenimo įžymybe Roland’u Barthes’u. Pratęsdamas Ferdinande‘ą de Saussure‘ą ir Louisą Hjelmslevą jis imasi kurti bendrąją reikšmės teoriją – semiotiką.

Penkiolika metų dėstęs Aleksandrijos, Ankaros bei Stambulo universitetuose, Greimas grįžta į Prancūziją. Nuo 1965 metų jis vadovauja bendrosios semantikos ir semiolingvistikos tyrimams vienoje iš vadinamųjų didžiųjų Paryžiaus mokyklų – École des hautes études en sciences sociales (Aukštųjų visuomenės mokslų studijų mokykla). Čia Greimas įkuria tarpdisciplininį reikšmės tyrimų seminarą, į kurį rinkdavosi per šimtą įvairiausių mokslinių disciplinų tyrėjų iš viso pasaulio. Iš šio seminaro išaugo pasaulinį garsą įgijusi Paryžiaus, arba greimiškoji (greimienne) semiotinė mokykla.

Didysis Greimo mokslininko tikslas buvo sukurti prasmės teoriją. Greimo Struktūrinė semantika (1966) reiškė posūkį nuo leksinio semantinių laukų tyrimo į teksto kaip reiškiančios visumos analizę, taip pat nuo sistemos prie ją numatančio semiotinio proceso. Suvokdamas reikšmę kaip pasakojimą, Greimas aprašo reikšmių transformacijas pagal Vladimiro Proppo atskleistą mitinio pasakojimo modelį. Pasirodo kiti fundamentalūs jo veikalai – Apie prasmę (1970), Maupassant‘as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976), Semiotika ir visuomenės mokslai (1976), Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas (1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais), Apie prasmę II (1983).

Greimo semiotika neapsiriboja raštiškų tekstų analize. Naratyvinės gramatikos taisyklės aptinkamos įvairiausiose reikšmės apraiškose: literatūros, dailės ir architektūros kūriniuose, Evangelijos parabolėse, etinėje nuostatoje (iššūkis), aistrų proveržyje (pyktis), net kulinariniuose receptuose ar reklamoje. Plečiant tiriamą problematiką ir atveriant naujas prieigas, Greimo ir jo mokinių darbuose einama nuo veiksmo į būsenos semiotiką, nuo netolydumo prie tolydumo, nuo objekto prie subjekto. Į pirmąjį planą iškyla juslinis estetinis (esthesis) žmogaus santykis su pasauliu (Apie netobulumą, 1987), o nagrinėjant jausminį reikšmės matmenį išryškinamos sielos būsenų moduliacijos (Pasijų semiotika, su Jacques‘u Fontanille, 1991).

Greimas skaitė paskaitas ir pranešimus konferencijose Europoje ir abejose Amerikose, aktyviai dalyvavo tarptautinių semiotikos organizacijų veikloje. Prancūzijoje itin vertinami leksikografiniai jo darbai: Senosios prancūzų kalbos žodynas (1968), Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas. Renesansas (1992, su Teresa Keane). Greta to, kad klojo Paryžiaus semiotikos mokyklos teorinius pamatus ir kruopščiai nagrinėjo labai įvairaus pobūdžio kūrinius, Greimas ėmėsi semiotinių mitologijos tyrinėjimų. Tyrinėdamas lietuvių mitologiją, jis stengėsi sukurti tokią jos aprašymo kalbą, kuri leistų, jo žodžiais tariant, išsaugoti „mitinę atmosferą, kasdieninio religingumo išgyvenimą, be kurių joks sakralinio pasaulio aprašymas neįmanomas“. Su mokslinės minties griežtumu čia eina išvien poetinis lakumas.

Didieji Greimo mitologo mokytojai buvo prancūzų moderniosios mitologijos kūrėjai Lévi-Straussas ir Georges’as Dumézilis. Pirmasis, analizuodamas archajinių bendruomenių mitologijas, mitus skaitė paradigmatiškai ir siekė atpažinti vertybių sistemą, pagal kurią bendruomenė mąsto savo kultūrą. Dumézilis pasidalinusių į klases indoeuropiečių bendruomenių mituose ieškojo ideologijos, padedančios bendruomenei suvokti pačiai save, atpažinti ją pačią formuojančias prieštaringas jėgas, išryškinti žemiškojo ir dieviškojo suverenumo santykius. Greimas suderino abu šiuos požiūrius. Iš 16–20 a. surinktų etnografinių duomenų jis bandė atkurti uždarai kaimo bendruomenei būdingus papročius ir ritualus bei senųjų tikėjimų liekanas, slypinčias po krikščionybės apnašomis. Atliktas rekonstrukcijas Greimas sudėjo į lietuvių mitologijos studijų tomą Apie dievus ir žmones (1979). Antrajame tome (Tautos atminties beieškant, 1990) aptariamas lietuviškasis panteonas – dievai viešpačiai. Rankraščiuose ir periodikoje išbarstyti Vilniaus įkūrimo mito ir mito apie romėnišką lietuvių didikų kilmę tyrinėjimai, kuriuose Greimas praskleidė 13–16 a. rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą lietuvių mitologijos vaizdą. Visa tai buvo sutelkta knygoje Lietuvių mitologijos studijos (2005). Greimas didžiavosi, kad 1983 m. paskelbė pirmąjį užrašytą lietuvių mitą apie Šovį, vėlių vedlį, ir kad patekęs į Lietuvą šis prisidėjo prie tautinio atgimimo.

Du kartus – 1971 ir 1979 metais – Greimas lankėsi Lietuvoje ir skaitė paskaitas Vilniaus universitete, sutraukdamas šimtus klausytojų inteligentų ir palikdamas didžiulį įspūdį susirinkusiems. Vos prasivėrus tarptautinio bendravimo galimybėms, Greimas siuntė į Lietuvą savo mokinius, kad jie skleistų semiotikos sėklą aktualiausiose intelektualinės veiklos srityse: literatūrologijoje, estetikoje, sociologijoje, pedagogikoje, religijotyroje. Atkūrus nepriklausomybę, jis kiek galėdamas stengėsi atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, aktyviai rėmė idėjų apykaitą bei tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą, siūlė ambicingus labai plačiai suprastos Lietuvos kultūros ateities projektus, skatino ir konsultavo kultūros žurnalų leidybą, polemiškai rašė į periodiką aktualiais kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimais.

Paskutinis Greimo sumanymas buvo surengti Vilniuje tarptautinį koliokviumą „Estetika ir kasdienis gyvenimas Europoje“, kuris įvyko 1992 m. rugsėjo mėnesį, jau po Greimo mirties tų pačių metų vasario 27 d. Koliokviumo metu Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis paskelbė, kad universitete įkuriamas Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų centras. Šiandien tai – pagrindinis Greimo tradiciją tęsiančios semiotikos židinys Lietuvoje.

 

Prof. Kęstutis Nastopka,

Prof. Arūnas Sverdiolas,

VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras