lt en

Mokslininkui, pedagogui, visuomenės veikėjui Juozui Bulavui – 100

2009-01-08
Juozas Bulavas (1909 m. sausio 12 d. Ginotuose, Rokiškio raj. – 1995 m. liepos 20 d. Vilniuje) – teisininkas, pedagogas, valstybės ir visuomenės veikėjas, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Vilniaus universiteto rektorius.

J. Bulavas baigė Rokiškio gimnaziją 1927 m. Tais pačiais metais jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Teisės skyrių, kurį baigė 1931 m., 1932 m. – Ekonomikos skyrių, tačiau diplomą dėl dalyvavimo politinėje veikloje gavo tik 1940 m. (1932–1938 m. buvo nelegalios antifašistinės spaudos bendradarbis ir redaktorius). 1932–1933 m. žinias gilino Berlyno universitete. 1938–1940 m. dirbo ekonominėse organizacijose Žemės ūkio rūmuose ir Lietūkyje, juriskonsultu Teisingumo ministerijoje. 1940 metų rugsėjo mėnesį paskirtas Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto Darbo ir ūkio teisės katedros docentu, o lapkričio mėnesį – Vilniaus universiteto prorektoriumi mokslo ir studijų reikalams. 1941 m. pabaigoje jam suteiktas mokslų kandidato laipsnis ir profesoriaus vardas. Skaitė valstybinės teisės kursą.

Vokiečių okupacijos metais J. Bulavas su daugeliu kitų buvo pašalintas iš universiteto. 1942–1943 m. mokytojavo Utenos ir Rokiškio gimnazijose. 1944 m. grįžo į Vilniaus universitetą. VU Teisės mokslų fakulteto docentas, Valstybinės teisės katedros vedėjas. Skaitė užsienio šalių valstybinės teisės kursą. 1948 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Buržuazinis tautos atstovavimas Lietuvoje“. 1956 m. Juozui Bulavui suteiktas profesoriaus vardas. 1948–1957 m. Žinijos draugijos pirmininko pavaduotojas. 1950–1954 m. Aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos respublikinio komiteto pirmininkas.
1956–1958 m. paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi ir Teisės fakulteto Valstybinės teisės katedros vedėju. Juozas Bulavas, būdamas rektorius, sulietuvino universiteto dėstytojų sudėtį, priešinosi Alma Mater rusinimui, išlaikė svarbiausioje šalies aukštojoje mokykloje lietuvišką dvasią, deja, už tai buvo atleistas iš rektoriaus pareigų.

Greta pedagoginio ir mokslinio darbo 1944–1945 m. ėjo Lietuvos SSR Valstybinės plano komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas. 1945 m. vasarį paskirtas į Lietuvos mokslų akademijos organizacinį komitetą generaliniu sekretoriumi. Nuo 1946 m. iki 1952 m. buvo renkamas Mokslų akademijos Teisės instituto direktoriumi, nuo 1953–1956 m. – Lietuvos MA Ekonomikos instituto direktorius. Lietuvos MA narys korespondentas (1953). 1958–1969 Ekonomikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1969–1973 m. Istorijos instituto teisės sektoriaus vadovas.
Nuo 1945 iki pat mirties (1995) dirbo Mokslų akademijoje: vadovavo aspirantų disertacijoms, parengė spaudai keletą stambių monografijų, mažesnių darbų. Iš jų reikšmingiausi: Rinkimai ir tautos atstovavimas Lietuvoje, Buržuazinių valstybių konstituciniai institutai, Lietuvos teisingumo organizavimas ir valdymas ir kt.

Juozas Bulavas politinėje veikloje dalyvavo dar tarpukario Lietuvoje. 1931–1938 m. ir 1952–1959 m. buvo LKP narys. 1959 m. pašalintas iš partijos ir vadovaujančių pareigų.

1988–1990 m. Sąjūdžio dalyvis, dalyvavo įkuriant Lietuvos persitvarkymo Sąjūdį. 1988 m. birželio 3 d. jis buvo išrinktas to judėjimo Iniciatyvinės grupės nariu, o pirmajame Sąjūdžio suvažiavime – Seimo nariu. J. Bulavas kaip konstitucinės teisės specialistas rūpinosi įvairių Sąjūdžio teisinių dokumentų rengimu. Sąjūdžio buvo deleguotas į Vyriausiąją rinkimų komisiją, tapo jos pirmininku. 1990 m. kovo 10 d. J. Bulavas, kaip Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas,  pradėjo naujai išrinktos Aukščiausiosios tarybos pirmąją sesiją, kuri kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Nemenkas jo nuopelnas, kad Lietuvos MA įsitraukė į Lietuvos atgimimo procesą. Jo iniciatyva pradėtas rengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas, kuris vėliau tapo Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo pamatu. 1989–1991 m. Lietuvos rinkimų komisijos pirmininkas. 1992–1995 m. Seimo narys (priklausė LDDP frakcijai).

Už nuopelnus 1994 m. apdovanotas Gedimino 5 laipsnio ordinu.

Pagal spaudą parengė Snieguolė Misiūnienė