lt en

Orientalistikai Vilniaus universitete 200 metų

2010-05-31

Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a.) iki rugpjūčio 1 d.

Domėjimasis Rytų kultūromis Lietuvoje siekia XVI amžių. Žinių apie arabų kraštus (Palestiną, Egiptą, Siriją) paliko Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616), kurio knyga Kelionė į Jeruzalę buvo išversta į daugelį Europos kalbų. Jėzuitų universiteto absolventas, misionierius Andrius Rudamina (1596–1631), kelis metus gyveno ir skleidė krikščionybę Kinijoje. 

XIX a. pradžioje įvairių neformalių to meto Vilniaus draugijų – filaretų, filomatų, šubravcų – aplinkoje kilo romantiškas susidomėjimas Rytais, skatinęs ir mokslinę veiklą. Akademinių orientalistikos studijų Vilniaus universitete pradžia siejama su 1810 metais Vilniaus universitete įkurta Rytų kalbų katedra, kuriai vadovauti buvo paskirtas profesorius Julius Heinrichas Klaprothas (1783–1835). Garsus Vilniaus intelektualas, universiteto adjunktas Kazimieras Kontrimas 1822 m. Vilniaus apygardos švietimo kuratoriui įteikė memorandumą dėl Rytų kalbų instituto įsteigimo prie Vilniaus universiteto. Šiame institute buvo ketinama dėstyti mongolų, armėnų, turkų, arabų, persų kalbas. K. Kontrimas universiteto vadovybei netgi siūlė siųsti studentus į Indiją ir Ceiloną mokytis bengalų, sinhalų, sanskrito ir kitų kalbų. 

Tuo metu tai buvo itin pažangus projektas, nes žymiausiuose Europos universitetuose dar tik kūrėsi orientalistikos studijų katedros. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje skirtingose Vakarų Europos šalyse pradėjo rastis mokslinio orientalizmo užuomazgų, pasirodė pirmieji svarbiausių arabų, persų, indų bei kitų Rytų tautų filosofinių, religinių bei poetinių tekstų vertimai, leidžiantys europiečiams autentiškiau suvokti turtingą Rytų kultūrinių tradicijų pasaulį.
Deja, dėl nežinomų priežasčių Rytų kalbų instituto projektas liko neįgyvendintas, o gabūs universiteto auklėtiniai pabiro po svetimus kraštus. Tik nuo 1822 m. Laisvųjų menų fakultete pradėta dėstyti arabų kalbą, o nuo 1826 m. – ir persų, tačiau tai truko neilgai, nes neužilgo Vilniaus universitetas buvo visai uždarytas. Keli universiteto auklėtiniai tapo pasaulinio garso specialistais: Juzefas (Osipas) Kovalevskis (1801–1878) buvo Rusijos mongolistikos pionierius, Kazanės universiteto profesorius, 1855–1866 m. – jo rektorius, o žymus arabistas Juzefas-Julianas Senkovskis (1800–1858) Peterburgo universitete vadovavo Arabų ir turkų kalbų katedrai. Vilniaus universitete dėstė ir Joachimas Lelevelis (1786–1861), parašęs vieną pirmųjų Indijos istorijų Vakaruose.

      

 

Nepriklausomoje Lietuvoje orientalistiniai tyrinėjimai nebuvo palaikomi ir dirbo tik keli tam pasišventę mokslininkai. Iš jų ryškesnį pėdsaką paliko profesionali egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885–1941), dėsčiusi Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, sukaupusi Kauno muziejuje turtingą Egipto meno kolekciją. Žymūs keliautojai Antanas Poška, Matas Šalčius apkeliavo daug Azijos šalių, rinkdami įvairią antropologinę medžiagą ir garsindami Lietuvos vardą. Daug apie Rytų ir Vakarų pasaulių kultūrinių vertybių sinteze grindžiamą lietuvių tautinės kultūros atgimimą mąstė ir rašė filosofas Stasys Šalkauskis. Įvairių tokios sintezės gyvendinimo būdų savo kūryboje mėgino atrasti Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, Jurgis Baltrušaitis, Vincas Krėvė. 

Tarpukario metais Vilniaus Stepono Batoro universitete buvo bandoma atgaivinti Rytų tyrinėjimus, čia lankydavosi ir dirbo žymūs lenkų orientalistai, pavyzdžiui, žymus ainu kultūros tyrinėtojas Bronislavas Pilsudskis.
Sovietmečiu Maskvos kontroliuojamos Lietuvos aukštosios mokyklos neturėjo galimybių steigti Rytų kultūrų studijų centrų, tebuvo vienas kelias – vykti mokytis į Sovietų Sąjungos universitetus.
 
Nauja susidomėjimo Rytų civilizacijomis banga pakilo ir moksliniai tyrinėjimai suaktyvėjo atgavus Nepriklausomybę. 1993 m. Vilniaus universitete įsteigtas Orientalistikos centras (OC), kuriame buvo dėstomi įvairūs Azijos kalbų ir kultūrų kursai, o nuo 2000 m. rudens pradėta lyginamųjų Azijos studijų bakalauro studijų programa, pagal kurią rengiami arabistikos, sinologijos, japonologijos, indologijos, iranistikos ir turkologijos specialistai. Nuo 2006 m. Centre vykdoma nauja šiuolaikinių Azijos studijų magistro studijų programa. Nuo 2002 m. prie OC veikia Rytų kalbų mokykla, kurioje visi norintys gali mokytis japonų, kinų, arabų, farsi, hindi, sanskrito, turkų, korėjiečių kalbų. 2010 m. pavasarį, bendradarbiaujant su Liaoningo universitetu (Kinijos LR), prie OC įkurtas Konfucijaus institutas.

Centro mokslininkų mokslo tiriamoji veikla aprėpia monografijų, žodynų, Azijos kalbų vadovėlių rengimą. Pagal tęstinį Azijos literatūros, religijos, intelektinės tradicijos šaltinių kritinių vertimų projektą išleisti ir parengti keturių klasikinių kinų, pali ir sanskrito tekstų vertimai. Nuo 2000 m. leidžiamas tarptautinis mokslo darbų žurnalas Acta Orientalia Vilnensia.