lt en

Paroda „Poeto Kazio Bradūno gyvenimo brydė. (1917–2009)“

2017-11-28 iki 2018-01-12

Lapkričio 29 dieną (trečiadienį), 17 valandą nuoširdžiai kviečiame į Vilniaus universiteto  bibliotekos Č. Milošo skaityklą (Universiteto g. 3) susitikti su Vilniaus universiteto alumno, poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaite-Aglinskiene. Kalbėsime apie poetą K. Bradūną, jo studijas Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete, gyvenimą svetur ir kūrybą. Po susitikimo kviesime apžiūrėti Kazio Bradūno šimtosioms gimimo metinėms skirtą parodą „Poeto Kazio Bradūno gyvenimo brydė. (1917–2009)“ VU bibliotekos Direkcijos koridoriuje (III a.).

Paroda veikia VU bibliotekos Direkcijos koridoriuje (III a., Universiteto g. 3) iki 2018 m. sausio 12 d.

Kazys Bradūnas (1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Vilkaviškio r. – 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – poetas, kultūrininkas, redaktorius, žemininkų-lankininkų kartos atstovas, palikęs ryškius pėdsakus lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje.

Baigęs Alvito pradžios mokyklą, 1928–1937 m. mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. 1937–1943 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o nuo 1940 m. Vilniaus universitete. 1943 m. baigė VU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1944 m. nuo sovietinės okupacijos pasitraukė į Vakarus, Vokietiją. Mokytojavo Miuncheno lietuvių gimnazijoje,

1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV, gyveno Baltimorėje ir Čikagoje. Aktyviai reiškėsi lietuvių išeivijos kultūrinėje veikloje.

K. Bradūno darbų sąrašas ilgas. Profesionaliai redagavo žurnalus „Aidai” (1945–1949), „Literatūros lankai” (1952–1959), dienraščio „Draugas” kultūros ir meno priedą (1962–1982); inicijavo išeivijos poetų – žemininkų sąjūdį ir išleido savo kartos antologiją Žemė (1951); parengė V. Mačernio knygą Poezija (1961). Jo rūpesčiu parengtas Lietuvių poezijos III tomas (1971). Redaguotos studijinės knygos: Lietuvių literatūra svetur 1945–1968 (1968), Egzodo lietuvių literatūra 1945–1990 (1992), vienas autorių ir redaktorių kartu su R. Šilbajoriu.

Eilėraščius pradėjo skelbti 1932 m. Pirmieji, teigiamai įvertinę ir paskelbę K. Bradūno eilėraščius „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“, „Pradalgėse“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, buvo redaktoriai – Bernardas Brazdžionis, Ignas Skrupskelis ir Juozas Keliuotis. Kūrybinis poeto palikimas gausus: Lietuvoje, Amerikoje ir Vokietijoje išleista daugiau kaip 17 poezijos knygų.

Išleido eilėraščių rinkinius „Vilniaus varpai“ (1943, 1947 Vokietijoje), „Pėdos arimuos“ (1944). Emigracijoje išėjo poezijos knygos „Svetimoji duona“ (1945), „Maras“ (1947), „Apeigos“ (1948), „Devynios baladės“ (1955), „Morenų ugnys“ (1958), „Sidabrinės kamanos“ (1964), „Sonatos ir fugos“, „Susitikimai su Čiurlioniu“ (1967), „Donelaičio kapas“ (1970), „Pokalbiai su karalium“ (1973), „Alkana kelionė“ (1976), „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ (1981), „Prierašai“ (1983), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987), „Įaugom Nemuno upyne“ (1990), „Prie vieno stalo“ (1990), Lietuvoje – „Duona ir druska“ (1992), „Apie žemę ir dangų“ (1997), „Iš grumsto ir iš dvasios“ (1994), „Paberti grūdai“ (2007), „Sutelktinė“, 2 t. (2001), „Ir nebijok: poezijos rinktinė“ (2017).

K. Bradūnas vienas žymiausių lietuvių poetų, sukūręs savitą literatūrinę kalbą, kūryboje išreiškęs individualų poetinį santykį su gimtąja žeme, su lietuvių mitologija ir tautosaka. Už savo kūrybą yra pelnęs premijų ir apdovanojimų Vokietijoje, Amerikoje ir Lietuvoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą.

Jam pirmam iš išeivių rašytojų 1992 m. paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už nuopelnus Lietuvai 1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1997 m. pelnė Vilkaviškio savivaldybės premiją. 1989 m. jam paskirta „Poetinio Druskininkų rudens“ Jotvingių premija, o 2002 m. suteiktas „Poezijos pavasario“ laureato vardas.

Naujieną pateikė S. Misiūnienė