lt en

Paroda „Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė. Reformacijos paveldo pėdsakais: nuo gimtinės Prūsų žemėje iki Sienos Italijoje“

2017-05-16 iki 2017-06-11

Paroda veikia VU bibliotekos Baltojoje salėje (IV a., Universiteto g. 3) iki birželio 11 d.

Dainora Pociūtė - Abukevičienė g. 1967 05 20, Laučių kaime, Šilutės rajone. Abu tėvai kilę nuo Vainuto (Šilutės raj.) krašto. Tėvas Algirdas Vincentas Pocius (1939–2005) vaikystę ir jaunystę su savo šeima praleido tremtyje Sibire, Krasnojarsko krašte, iš kur grįžo 1965 m. ir neturėjo galimybių įgyti aukštojo išsilavinimo, buvo darbininkas. Mama Alma Lukošiūtė-Pociuvienė (g.1945) įgijo pedagogės išsilavinimą ir dirbo mokytoja.

Gimimas ir vaikystė žemaičių šeimoje, bet prūsiškoje aplinkoje, kurioje ryškūs buvo tiek katalikiškojo, tiek liuteroniškojo paveldo pėdsakai, suformavo savitas charakterio ir mentaliteto ypatybes, susidomėjimą skirtingomis religinio ir kasdienio gyvenimo kultūromis.

1973–1981 m. mokėsi Jonaičių (Šilutės r.) 8-metėje, 1981–1984 m. – Šilutės 4-ojoje vidurinėje mokyklose. 1975–1982 m. Šilutės vaikų muzikos mokykloje (fortepijono klasėje).

1985–1990 m. studijavo VU Filologijos fakultete, kurį baigusi pradėjo dirbti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos skyriaus asistente, 1991–1993 m. Senosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja, 1996–2000 m. buvo šio skyriaus vadovė. Apgynė humanitarinių m. (filologija) dr. disertaciją „XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Prūsų Lietuva“ (1993).

Nuo 2000–2009 m. – VU Lietuvių literatūros katedros docentė, nuo 2010 m. – profesorė, nuo 2006 m. Lietuvių literatūros katedros vedėja. Apgynė humanitarinių m. habil. dr. disertaciją „Religinė Reformacijos mintis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (2009). Stažavosi ir kaip vizituojanti profesorė dirbo Lenkijos, Italijos, JAV, Vokietijos universitetuose ir mokslo tyrimų centruose.

Tyrinėja ankstyvųjų naujųjų laikų Lietuvos kultūros, literatūros ir religinės minties istoriją, Reformacijos istoriją, Lietuvos protestantizmo istoriją, LDK ir Italijos istorinius ryšius. Vadovaudama VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedrai, o nuo 2014 m. ir naujai išrinktam VU Senatui, Pociūtė taip pat aktyviai tyrinėja senosios lietuvių literatūros tekstus, Lietuvos renesanso, baroko, apšvietos kultūros, Reformacijos istoriją. Jos dėmesį nuolatos patraukia naujos, kitų tyrėjų negvildentos temos: antitrinitorių polemika Lietuvoje, šiuolaikinė medicinos istorija, aktualizuojanti ne medicinos atradimus, bet socialinius, kultūrinius jos aspektus, derinanti medicinos istorijos ir pasaulėžiūros, antropologijos, filosofijos istorijos perspektyvas. Savo atradimus, originalias įžvalgas mokslininkė pristato tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose, įvairiuose akademiniuose disputuose, viešose paskaitose.

Tyrimų tematika paskelbė apie 50 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo spaudoje. Išleido monografijas: „XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Prūsų Lietuva“ (1995), „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai“ (2008); „Nematomos tikrovės šviesa: Lietuvos Reformacijos asmenybės ir idėjos“ (2017), studijas: „Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Abraomo Kulviečio Confessio fidei ir Johanno Hoppijaus Oratio funebris (1547)“ („Monumenta Reformationis Lithuanicae“, 1 t., 2011), „Du laiškai: popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano ir kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo polemika (1556) / Two Letters: a Controversy between Papal Nuncio Luigi Lippomano and Duke Nicolaus Radvilas the Black (1556)“ („Monumenta Reformationis Lithuanicae“, 2 t., 2015). Parengė knygų ir kritinių XVI–XVII a. kultūros, literatūros ir bažnyčios istorijos šaltinių.

Už svarų indėlį tyrinėjant Lietuvos ir Italijos kultūrinių ryšių istoriją ir plėtojant akademinius šalių santykius 2015 m. Italijos prezidento apdovanota Italijos antrojo laipsnio Žvaigždės (karininko) ordinu (L’Ordine della Stella D’Italia-Ufficiale).