lt en

VU bibliotekos augintiniai: savo esė ir poeziją skaito Mindaugas Kvietkauskas

2017-04-15

Pokalbis su VU bibliotekos augintiniu Mindaugu Kvietkausku                                               

Studijavote Vilniaus universitete, dabar čia dėstote. Susisieti su universitetu jį pabaigus – dovana tai, ar iššūkis?

Man tai vis dėlto pirmiausia yra pašaukimas. Be akademinio gyvenimo, universitetinės aplinkos, dėstymo nelabai įsivaizduoju savęs, akademinė veikla man yra be galo artima. Tad tenka ją priimti kaip savą: ir su džiaugsmais, ir su trūkumais, ir su visais sunkumais. Be abejonės, akademinis gyvenimas yra įdomus, suteikia daug nuolatinių impulsų tavo paties, kaip asmenybės, raidai. O ir darbas su jaunais žmonėmis visą laiką įkvepia. Tačiau mokslininkų statusas šiandieninėje mūsų visuomenėje vis dar ant žemesniojo socialinio laiptelio, tai daugeliui ­ karti patirtis. Man su nerimu tenka stebėti jaunus žmones, kurie dabar, šiuo metu sprendžia klausimą kur jiems pasukti. Be galo gabiems, labai talentingiems, nepriklausomos Lietuvos ir jau Europos Sąjungos augintiniams ir piliečiams kyla be galo aštrus klausimas, kaip gyventi, kad galėtų išsilaikyti su savo šeimomis ir kartu kurtų mokslą, kuriam jie jaučiasi esą pašaukti. Deja, kol kas mūsų valstybė neranda būdų, kaip tuos apsisprendimus palengvinti. Tad yra gražiosios pusės, ir yra sunkumai, bet priimi tai kaip savo terpę, be kurios tiesiog negali.

O kur jūs mokėtės?

Gimiau Panevėžyje, bet lankiau vidurinę mokyklą jau Vilniuje. Po to Vilniaus universitete studijavau lietuvių literatūrą, bet dar bakalauro studijų metais išvykau į ilgesnes tarpdalykines humanitarinio pobūdžio studijas Lenkijoje. Jos vyko Varšuvoje ir Krokuvoje. Ypač susisaisčiau su Krokuvos universitetu – tai tarsi antroji mano Alma Mater. Taip pat labai svarbios studijos buvo Oksfordo universitete, kur gavęs G. Soroso stipendiją studijavau judaiką, pirmiausią jidiš kalbą ir literatūrą. Oksforde praleidau labai intensyvius, nepamirštamus metus.

Ar visi šie universitetai turi ką nors bendro? Ar labai skiriasi jų akademinės aplinkos?

Mane traukia universitetai su stipriomis tradicijomis, su aukštais, reikliais standartais ir kartu su stipriomis, kūrybingomis intelektualinėmis bendruomenėmis. Esu klasikinio universiteto šalininkas. Todėl gana įtariai žvelgiu į perdėtą universitetų siejimą su rinkos logika, vien su ekonominės naudos, pelno siekimu iš studijų proceso. Man atrodo, kad per tai universitetai praranda savo tikrąją pagrindinę jėgą, kuri visada buvo ir išliks žinių ir idėjų jėga. Be abejo, universitetai turi orientuotis ir į šiuolaikinės konkurencijos sąlygas, ir į verslumą, bet žinoti, kad jų pagrindinė jėga yra kita.

Sutikote būti vadinamas VU bibliotekos augintiniu. Jūsų esė knygoje „Uosto fuga“ aptikau, kad save vadinate ir Meilės Lukšienės švietimo reformos augintiniu. Kas Jūsų nuomone labiausiai augina jauną žmogų?

Manyčiau, kad labai daug duoda personalus ugdymas, darbas su autoritetu, su dėstytoju, profesoriumi, tiesioginis studento ir dėstytojo ryšys. Nieko čia naujo, tai antikinis Platono akademijos principas. Mano manymu, antikinio ugdymo, paideia, idėja yra išties universali. Man pačiam labai stiprių impulsų yra davusios studijos Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje. Pagrindinis autoritetas man ir ne vienam kitam jaunam žmogui buvo profesorė Viktorija Daujotytė. Be to, turėjau labai stiprių autoritetų, intelektualinio, akademinio darbo vadovų studijų užsienyje metais. Studijuojant judaiką Oksforde tokiu vadovu man buvo Josephas Shermanas, žydų literatūros profesorius ir vertėjas, kurį iki šiol atsimenu kaip tam tikrą pedagogikos meno etaloną, labai didelį įspūdį paliko muzikologės ir literatūrologės Nike‘s Wagner, kompozitoriaus Richardo Wagnerio proanūkės, paskaitos, žymiojo filosofo Leszeko Kołakowskio neformalūs asmeniniai seminarai mažam studentų rateliui. Lenkijoje mano vadovu buvo prof. Aleksandras Fiutas, apie kurį savo knygoje taip pat rašau. Jis yra vienas žymiausių literatūrologų, Milošo specialistas. Apgailestavimą ir nerimą man kelia tai, kad dabartinėje mūsų studijų sistemoje tokiam tiesioginiam ryšiui ir studento asmenybės, jo intelektualinių ieškojimų ugdymui paliekama vis mažiau laiko ir santykiai su dėstytoju tampa vis labiau reglamentuoti, formalesni – studijos tampa konvejeriu. Man atrodo, tai labai blogai veikia mūsų intelektualinį lygį, ypač humanitarinius mokslus. Manyčiau, kad teisingai elgiasi tradiciniai Britanijos universitetai, tokie kaip Oksfordas ir Kembridžas, kurie siekia bet kokia kaina išlaikyti tiesioginę tutorystę, vadovo ryšį su studentu. O kai viso to nėra, kai yra tik auditorinis darbas ir labai formalizuotas atsiskaitymas, idėja kaip grūdas nekrenta į protą – išmokstama, bet idėjos neįsiskverbia į žmogaus savivoką.

O kaip biblioteka? Ar ji svarbi ugdymui?

Taip, be abejo. Geros, turtingos, senos bibliotekos man yra it stebuklų karalystė - nuostabių atradimų, lobių vietos.

Ar Jums VU biblioteka yra ta stebuklų vieta? Jei taip, kokių dalykų esate čia patyręs? Kokios VU bibliotekos vietos Jums mielos?

Vilniaus universiteto bibliotekoje man pati artimiausia vieta yra Profesorių skaitykla, kurioje rašiau savo disertaciją, kurioje ir iki šiol labai mėgstu pabūti, tiesiog paskaityti. Tai puiki, labai sava erdvė, siejanti ir su universiteto istorija, ir su asmenine praeitimi. Retai kada naujųjų bibliotekų architektūra suteikia galimybę turėti tokių gerų, jaukių erdvių darbui. O čia atrodo, kad jos yra tiesiog sukurtos siekiant sudaryti tinkamą atmosferą susikaupimui, tam tikram atsiribojimui, suteikti mąstymui skliautą. Dėl to aš Vilniaus universiteto bibliotekos erdvę labai vertinu, o ir visus kiemelius ir Observatorijos kiemelį, kuris yra tiesiog fantastiškas, autentiškas seno, europietiško universiteto kiemas.

Koks ryškiausias nutikimas ar potyris Jums siejasi su mūsų biblioteka?

Man biblioteka susijusi su neformaliu bendravimu, su kurso draugais, kolegomis, vėliau su doktorantais. O taip pat ir su netikėtais atradimais. Tų netikėtų atradimų man tikrai yra buvę. Rašydamas savo disertaciją, o vėliau monografiją „Vilniaus literatūrų kontrapunktai“, ieškojau duomenų apie XX a. pradžios kitakalbę Lietuvos literatūrą lenkų, žydų, rusų, baltarusių kalbomis. Tyrinėjant senus kortelių katalogus, sudarytus dar tarpukariu, man pavyko atrasti autorių, apie kuriuos nebuvo žinoma, kurie iki tol nebuvo identifikuoti kaip rašytojai. Vienas tokių – be galo įdomus dramaturgas ir psichiatras Nikolajus Krainskis, kuris Vilniuje įkūrė Naujosios Vilnios ligoninę XX a. pradžioje ir buvo vadinamas Vilniaus daktaru Froidu, o vėliau profesoriavo Belgrado universitete. Vilniuje jis išplėtojo savitą humanistinio pobūdžio psichiatrijos teoriją,  o jo įkurta ligoninė buvo pirmoji tokia moderni visoje Rusijos imperijoje. Ir štai - versdamas kortelę po kortelės bibliotekos kataloge staiga atradau, kad jis ir buvo ir dramaturgas, sukūręs itin modernią pjesę apie žmogžudystę psichiatrijos ligoninėje. Ji susijusi ir su Dostojevskiu, galima įžvelgti ten ir Kafkos vaizduotės bruožų. Šis kūrinys ir kiti literatūriniai tekstai, parašyti Vilniuje, Krainskio biografijose iki tol nebuvo minimi. Man regis, visos bibliotekos turi savų paslapčių. Geriausiai tai žino bibliotekininkai ir bibliografai. Man yra tekę susidurti su tokiais bibliografais, kurie yra tarsi labirintų vedliai, nes žino tai, ko nėra jokiuose kataloguose. Tokius žmones labai vertinu.

Kokios yra Jūsų knygos-augintojos?

Daug ką norisi minėti. Knygos, prie kurių grįžtu ne vieną kartą - tos, kurias perskaičius yra įvykęs koks nors mano mąstymo pokytis, pasaulėvokos virsmas. Perskaitai knygą ir atrodo, kad tavo pasaulis pasikeitė, kad žiūri į viską lyg naujomis akimis. Galėčiau įvardinti ne vieną tokį nutikimą. Tarkim, toks didelis įvykis man yra buvęs Tomo Mano romanas „Užburtas kalnas“. Jo skaitymą atsimenu kaip visiškai atskirą laikotarpį savo gyvenime.

O kokiu metu ją skaitėte?

Studijų metais universitete, trečiame kurse. Atsimenu tą vasarą kaip visiškai užburtą – tarsi pats iš tiesų būčiau  persikėlęs į užburtą kalną su Tomo Mano romanu. Gal net panašiai, kaip kitoje nuostabioje knygoje – Michaelio Ende‘s „Begalinėje istorijoje“, kur skaitytojas pats tampa skaitomos knygos personažu.

Man svarbūs eilėraščiai, kurie kažkokiu būdu vis sugrįžta, vėl iš naujo kartojasi, tarsi patys pakviečia galvoti, ką jie man iš tiesų kalba. Vieni tokių tekstų man yra Rainerio Marijos Rilkės eilėraščiai. Iš lietuvių poetų paminėsiu tris, prie kurių nuolat grįžtu ir kurie mane šitaip veikia: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis ir Nijolė Miliauskaitė. Taip pat - Vaidoto Daunio eseistika, labai paveikusi jaunystėje, dar mokykloje ir studijų metų pradžioje ir vėlgi punktyriškai lydinti įvairiausiais gyvenimo etapais. Dar nepaminėjau, kad pirmaisiais studijų metais universitete atradau Česlavą Milošą, jo poeziją bei eseistikos knygas. Pirmosios buvo „Ulro žemė“ ir „Tėvynės ieškojimas“. Aišku, kad šios man yra visiškai kertinės knygos. Ir, aišku, didieji poetiniai kūriniai, ypač poema „Miestas be vardo“. Nuo ankstyvų laikų, dar nuo paauglystės žydų poetai Abraomas Suckeveris ir Moišė Kulbakas taip pat lydi ir lydi.

Pakalbėkime apie Česlavą Milošą. Koks Jūsų santykis su šiuo garsiuoju VU alumnu?

Kaip jau minėjau, Milošo tekstai buvo didelis atradimas dar studijų pradžioje. Jie kūrė ryšį ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija, ir su asmeniniais giminės atsiminimais apie dingusį Aukštaitijos dvarelių pasaulį. Nors atrodytų, kad daugumos lietuvių šaknys valstietiškos, bet dažnai, kai pradedi žiūrėti giliau, tie pasauliai būna labai susiję. Panagrinėjęs savo kilmę pamatai, kad sueina be galo daug gijų - ir lietuviškų, ir ne tik lietuviškų. Taigi Milošo esė „Tėvynės ieškojimas“ man yra ir labai asmeniškas tapatybės aiškinimasis, kilmės, laikysenos ieškojimas. Milošas veikė kaip labai stiprus tarpininkas to pasaulio, kuris atgimimo metais kaip Atlantida pradėjo kilti iš nebūties – tos buvusios istorinės Lietuvos. Aišku, Milošo poezija yra be galo didelė jėga, filosofiškas ir labai tikroviškas žodis. Toliau mane vedė nuoseklus domėjimasis Milošo biografija, jo santykiu su Lietuva. Rašydamas magistro darbą apie „Žagarus“, tarpukario Vilniaus poetų grupę, kuriai priklausė Milošas, užkabinau vieną specifinę, politiškai jautrią jo biografijos giją, susijusią su 1939-40 m. įvykiais, ir ėmiau ją tirti. Man pavyko su juo susitikti Krokuvoje 1999 m. ir tą giją pačiam pasiaiškinti. Pokalbis su Nobelio premijos laureatu apie jo paties biografijos mįslę, ir dar jo namuose Krokuvoje man buvo nepaprastas patyrimas. Aišku, labai prieš jį drebėjau, buvau kažkur tarp siaubo ir transo. O Milošo klausa tuomet jau buvo silpna ir jis vis perklausdavo to, ką sakau. Lenkiškai aiškinu, ką noriu išgirsti apie jo paties praeitį, o jis manęs vis perklausia: „Co?“. Mane kone šiurpas krečia: ar Milošas prieštarauja, pyksta, ar iš tikrųjų negirdi? Dar kartą tą patį kartoju, o jis ir vėl: „Co?“ Galiausiai viską išsiaiškinome. Bet patyrimas buvo labai stiprus, gal net pranoko gautą iš jo paties informaciją. Dar labai ryškiai prisimenu, kaip Milošas buvo atvykęs 2000 m. į susitikimą su Nobelio premijos laureatais P. Smuglevičiaus salėje. Susitikime dalyvavo ir poetė Wisława Szymborska. Aš, dar būdamas studentas, uždavinėjau klausimus Nobelio premijos laureatams. Paskui šio poeto tyrimai atvedė mane prie bendros su Viktorija Daujotyte monografijos „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“. Man jis – asmenybė, be kurios sunku įsivaizduoti Vilnių. Matyt, jis priklauso amžinųjų Vilniaus gyventojų ratui.

Kalbino Kristina Gudavičienė