Hinc itur ad astra

Vokiečių kartografo, raižytojo, žemėlapių bei atlasų leidėjo Tobias Conrado Lotterio (1717–1777) Šiaurės ir Pietų pusrutulių dangaus skliauto žvaigždėlapis Dangaus planisfera. Žvaigždėlapyje pridėti T. Brahės (1546–1601), K.Ptolemajo (II a.), M.Koperniko (1476–1543) Saulės sistemos modeliai, keletas diagramų (Mėnulio sukeltų jūros potvynių ir atoslūgių, Mėnulio fazių, Žemės apsisukimo aplink Saulę per metus), du žiediniai Žemės ir dangaus sferos modeliai, Žemės ir dangaus gaublių iliustracijos bei žvaigždžių ryškių (nuo 1 iki 6 ryškio)lentelė. Spalvinta ranka.

Planisfera (lot. planum — plokštuma, gr. sphaira — rutulys) arba planisphaerium t. y. dangaus plokštuma – tai sukamasis žvaigždėlapis, kuris parodo, kokias žvaigždes tuo metu galima pamatyti danguje (ryte, vakare, naktį ir tam tikrą valandą). Planisferoje žvaigždynai sužymėti pagal mėnesius, dienas ir valandas. Iš viso joje yra 88 žvaigždynai. Planisfera yra puikus dangaus orientyras, ieškant žvaigždynų, ūkų, galaktikų ir planetų. Instrumentą pirmą kartą XI a. aprašė persų astronomas Abū Rayhān al-Bīrūnī (973–1048). Žvaigždėlapį planisfera pirmą kartą 1624 m. pavadino Johanno Keplerio (1571–1630) žentas Jacobas Bartschas (1600–1633).