Hinc itur ad astra

en

K. Ptolemajaus sistema

Klaudijo Ptolemajo geocentrinis Saulės sistemos modelis
K. Ptolemajas (lot.Claudius Ptolemaeus, II a.) tvirtino, kad Žemė yra dangaus kūnų sistemos centras. Pagal jo pasaulio modelį kiekviena planeta juda mažu apskritimu – epiciklu, o epiciklo centras didesne orbita – deferentu – skrieja aplink Žemę. Žemė yra deferentų viduje. Saulė ir Mėnulis skrieja tiesiog deferentais. Arčiausiai Žemės skrieja Mėnulis, toliau – Merkurijus, Venera, Saulė, Marsas, Jupiteris,Saturnas ir pagaliau viską gaubianti žvaigždžių sfera. Planetas, esančias žemiau Saulės, imta vadinti apatinėmis, o esančias virš Saulės – viršutinėmis. Toks Visatos modelis išsilaikė iki XVI a. vidurio, nors jis jau buvo pasidaręs pernelyg painus, astronomams bandant panaikinti susidariusius, pagal šį modelį apskaičiuotus, planetų ir Saulės judėjimo netikslumus, papildomai įvedant naujus epiciklus (pvz.: XIII a. Marso regimajam judėjimui paaiškinti buvo reikalingi net 22 epiciklai)

Lotter, T. C. Planisphaeriumcoeleste. Augsburg, 1750.
Tobias Conrado Lotterio (1717–1777) Šiaurės ir Pietų pusrutulių dangaus skliauto žvaigždėlapyje Dangaus planisfera pavaizduotas K. Ptolemajaus Saulės sistemos modelis.

Cellarius, A. Harmonia Macrocosmica seu Atlas universalis et novus, totius universi creati cosmographiam generalem, et novam exhibens...Amsterdam, 1708.
Andreaso Cellarijaus (apie 1596–1665) dangaus atlase Makrokosminė dermė arba Naujas pasaulioatlasas, vaizduojantis bendrąją ir naująją kosmografiją esantis K.Ptolemajo Saulės sistemos modelis.