Biblioteka

• P. Smuglevičiaus salė
• J. Lelevelio salė
• Baltoji salė
• Bendroji skaitykla
• Mokslo darbuotojų skaitykla
• M. Mažvydo skaitykla
• M. Počobuto butas

P. Smuglevičiaus salė

Tai XVII a.pradžios universiteto salė. Jau XVI a. antroje pusėje joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius. Galutinai jos architektūrinės formos susiklostė XVII a. antroje pusėje ir išliko nepakitusios iki mūsų dienų. Keitėsi tik salės dekoras ir paskirtis. Dar ir šiandien salė turi XVII a. pradžiai būdingus cilindrinius skliautus su liunetėmis. Salę puošia "al fresco" technika tapytas plafonas, vaizduojantis švč. Mergelę Mariją, kuri savo apsiaustu globia prie jos suklupusius universiteto profesorius jėzuitus. Galvojama, kad iš to laikotarpio yra ir galinėje sienoje nutapyta Kristaus galva. Po 1749 m. gaisro, salė buvo papuošta turtingais stiuko lipdiniais ir stilingais drožinėtais baldais. Ant sienų kabojo pirmojo akademijos rektoriaus P. Skargos ir dvylikos jėzuitų ordino generolų portretai. Edukacinės komisijos laikais salėje įsikūrė universiteto biblioteka. Salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius 1802 m. apsiėmė ją naujai dekoruoti. Per dvejus metus, laisvu nuo paskaitų laiku, su savo padėjėjų ir brolio Antano pagalba, Smuglevičius sukūrė įspūdingą klasicistinę meninę aplinką. Salėje neliko nieko kas primintų viduramžių vienuolyno refektorių. Dailininkas paruošė salės dekoravimo eskizą, kurį patvirtino universiteto taryba ir rektorius F. N. Golianskis. Svarbiausieji salės dekoracijų elementai buvo trys dideli paveikslai skliautuose, nutapyti aliejumi drobėje ir pritvirtinti prie mūro vietoj senųjų XVII a. freskų. Didžiausias vidurinysis paveikslas, įrėmintas į puošnius paauksuotus rėmus salės skliautų viduryje, vaizdavo mokslų globėją deivę Minervą, kuri prie Šlovės šventyklos vainikuoja nusipelniusius Vilniaus universiteto profesorius. Kiti du skliautų paveikslai buvo abipus viduriniojo, mažesni, kvadratiniai. Vienas jų vaizdavo mokslo Šlovės personifikaciją, o kitas - pilietinių dorybių genijų. Skliautų perėjimuose į šonines sienas, abipus salės, pavaizduoti žymiausi antikinio pasaulio filosofai ir poetai. 1804 metų rugsėjo 15 dieną iškilmingas universiteto mokslo metų atidarymo posėdis įvyko Smuglevičiaus dekoruotoje salėje, kuri susirinkusiems padarė nepaprastą įspūdį. Rektoriaus J. Stroinovskio rūpesčiu salė tapo Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula. Uždarius universitetą, salė atiteko Medicinos - chirurgijos akademijai, vėliau čia vykdavo viešieji susirinkimai. 1855 m. salė buvo perleista Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos Senienų muziejui, o 1865 m. pastarąjį uždarius - Vilniaus Viešajai bibliotekai. Iš Vilniaus Viešosios bibliotekos laikų yra dabartiniai P. Smuglevičiaus salės baldai. Tapytojas V. Griaznovas 1867 m. klasicistinę tapybą pakeitė pseudobizantinio stiliaus ornamentu. Nuo cilindrinių skliautų buvo nuimti ir sunyko trys P. Smuglevičiaus aliejiniai paveikslai. 1929 m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius J. Hopenas. Skliautų viduryje, vietoj trijų Smuglevičiaus paveikslų, tapytojas K. Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Remiantis išlikusiais senos tapybos pėdsakais bei dailininko A. Žameto litografija, P. Smuglevičiaus polichromija rekonstruota pakankamai tiksliai. 1978-1979 m. buvo atnaujintas ir restauruotas galinių sienų, langų angokraščių dekoras. Restauruotos grindys, baldai, liustros. Salės dekore, kaip jokiame kitame to laikotarpio Lietuvos interjere, vyrauja švietėjiška dvasia. Tai vienintelis išlikęs tapytojo, profesoriaus P. Smuglevičiaus polichromijos pavyzdys Lietuvoje, nes panašūs tapytojo darbai Verkių rūmuose ir Vilniaus katedroje dingo be pėdsakų. Aštuoni Smuglevičiaus salės sietynai dviem eilėmis kabo ant grandinių išilgai skliautų. Bronziniai, neobarokiniai, aiškios struktūros, puošnūs, gerai tinka prie interjero. Sietinai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per 1929 m. restauraciją. Dabar ši salė yra Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus skaitykla. Čia nuolat veikia parodos iš šio skyriaus knygų fondų.

J. Lelevelio salė

XVIII a. viduryje Akademijos kiemo vakarinio sparno korpuse buvo įrengta akademijos koplyčia. Ji apėmė antrąjį ir trečiąjį šio korpuso aukštus. Akademijos laikais koplyčios skliautus puošė tapytas su gipso apvadais plafonas, vaizduojantis studentų globėją šv. Stanislovą Kostką. Šešiolika jonėninio orderio kolonų laikė galeriją su medine baliustrada trečiojo aukšto lygyje. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia perduota Fizikos katedrai, ir jau 1775 m. čia buvo įrengtas fizikos kabinetas. Tokia fizikos kabinetui ne visai tinkama patalpa 1780 m. buvo padalyta į du aukštus. XIX a. pradžioje trečio aukšto salėje įsikūrė Tapybos katedros piešimo studija. Čia dirbo profesorius J. Rustemas. Šios salės skliautų dekorą 1930 m. atkūrė tapytojas, restauratorius J. Hopenas. Salės sienų tapyba atlikta klijų tapybos technika. Sodrių formų, įmantriai išraityti akanto lapai, vaisių kekės, žiedai, jų pynės išdėstyti tankiai, ištisai dengia skliautų paviršių. Dekoras modeliuotas sodriomis kontūrų linijomis ir tamsesniais šešėliais, fonas mėlynas. Iš augalinio ornamento išnyrančios keturios angelų figūros laiko plafoną. Jos taip pat dekoratyvios, rafinuotų judesių. Po restauracijos į šią salę buvo perkelta J. Lelevelio knygų ir atlasų kolekcija. Salei prigijo Lelevelio vardas. 1956 m. salės tapybą atnaujino dailininkas B. Motuza. Šiuo metu salė priklauso VU bibliotekai. Joje įsikūręs Bibliografijos ir informacijos skyrius, veikia pastovi J. Lelevelio memorialinė ekspozicija.

Baltoji salė

Baltoji salė - sudėtinė senosios observatorijos dalis. Projekto autorius ir statytojas - įžymus Lietuvos architektas, astronomas, VU profesorius T. Žebrauskas. Jau 1752 m. rudenį jis ėmėsi astronomijos observatorijos projektavimo. Statybai lėšų paaukojo I. Oginskis ir jo duktė E. Oginskaitė-Puzinienė. Pastaroji, paaukojusi ypač didelę 200 000 lenkiškų auksinų sumą, yra laikoma observatorijos mecenate. Yra išlikęs fundatorės portretas su observatorijos projektu rankoje. Projektą patvirtinus Romoje, statybos vyko labai sparčiai. Observatorija išmūryta ir stogas uždengtas skarda jau 1753 m. vasarą. Observatorijos pastatą sudarė dvi salės, didžioji ir mažoji, trys pagalbinės patalpos ir du bokštai. Didžioji salė, kuriai prigijo Baltosios vardas, iškilo ant triaukščio šiaurinio kolegijos korpuso, kurio išorinės sienos apsprendė salės matmenis. Tai labai erdvi, 6,40 m. aukščio patalpa, gerai apšviesta iš abiejų pusių 14 langų. Per salės vidurį eina trys poros stambių stačiakampių piliorių, pastatytų ant apatinių aukštų koridorių sienų. Pilioriai sujungti storomis paraminėmis arkomis, kurios sudaro viršutinės mažosios salės konstrukcinį pagrindą. Į salę buvo įeinama tiesiai iš laiptų pro angą grindyse. 1920 m. šie laiptai buvo nugriauti, grindų anga užtaisyta, įeiti į salę buvo padaryti laiptai iš vakarinio galo. Salės skliautų viduryje buvo nedidelė elipsinė anga, per kurią galėjo būti iškeliami astronominiai prietaisai į mažąją salę. Abiejose salėse per visą pietinę sieną ir dalį lubų buvo skydais uždaromos siauros angos, skirtos meridianiniams stebėjimams. Spėjama, kad jau 1756 m. rudenį salės interjeras buvo baigtas. 1770-1773 m. šį T. Žebrausko sukurtą šedevrą papildė italų architektas K. Spampanis. Vakarinėje sienoje jis įrengė įspūdingą portalą su dviem dorėninio orderio piliastrais. Frizo metopose pavaizdavo keturis Zodiako ženklus: Aviną, Vėžį, Svarstykles ir Ožiaragį. Timpano viduryje - gipsinį medalioną su karaliaus Stanislovo Augusto portretu. Virš frontono - deivės Dianos alegorinė figūra, laikanti fundatorės E. Oginskaitės-Puzinienės portretą, ir Uranija su žvaigždžių vainiku rankoje. Abipus portalo nišose stovėjo iki mūsų dienų neišlikusios dvi Nikės figūros. Deivių figūros grakščios, drabužiai antikiniai, klosčių ritmas griežtas, formos aiškios, ramios. Šis portalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasicizmo pavyzdys. Greta vyraujančių klasicizmo bruožų išliko barokui būdingas simbolių gausumas. Įspūdingi salės meniniai akcentai - arkų voliutos ir konsolės, kurios teikia salei klasikinės rimties. Kaip buvo vertinamas T. Žebrausko sukurtas Baltosios salės interjeras, liudija monarchų pasisakymai. Pakeliui į Peterburgą ilsėdamasis Vilniuje 1797 m. vasario mėn. karalius Stanislovas Augustas, net tris kartus aplankęs observatoriją, įrašė astronominių stebėjimų žurnale: "Com z radością widział, od tego z żalem odchodzę. Stanisław August król 20 Februarii 1797" (Su džiaugsmu išvydęs, su liūdesiu palieku). Kai 1796 m. gegužės mėn. Rusijos imperatorius Pavlas I lankėsi observatorijoje, M. Počobutas lydėjo jį kaip šeimininkas - rektorius ir astronomas. Baltoji salė nustebino monarchą, ir jis tarė: "Quel salon! Quel salon!" (Kokia salė! Kokia salė!). Baltojoje salėje buvo išdėstyti astronomijos prietaisai, skaitomos paskaitos, vykdomi meridianiniai stebėjimai. Astronomijos observatorija pergyveno patį universitetą ir veikė iki 1882 m. balandžio 20 d. Salė restauruota 1995-1997 metais. Restauravimo projekto autorė architektė A. Švabauskienė. Dabar salė priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai. Čia įsikūrusi profesorių skaitykla. Salę puošia senieji istoriniai astronomijos prietaisai, gaubliai, nuolat rengiamos parodos.

Bendroji skaitykla

Virš buvusio jėzuitų refektoriaus, dabar Smuglevičiaus salės, antrame aukšte yra didžiulė XVII a. salė - buvusi jėzuitų svetainė-biblioteka (Hypocanastum commune). Salės architektūrinę vertę pabrėžia XVII a. žemi cilindriniai skliautai su liunetėmis. XVII-XVIII a. ji buvo labai puošni: skliautus puošė gipsiniai stiuko lipdiniai, sienas - tapyba. Salė turėjo vienuolika langų su keturiomis padalomis, kiekvienoje padaloje - 12 stiklų alavo rėmuose. Durys ąžuolinės, masyvios, virš jų keturių keturkampių kolonų galerija, papuošta palaimintojo A. Bobolos paveikslu paauksuotuose rėmuose. Abipus durų - dvi dvivėrės užrakinamos spintos. Priešais duris, palei galinę sieną stovėjo trys spintos, iš kurių vidurinė - su paauksuota "Jėzaus" vardo monograma centre. Pasieniais ir salės viduryje stovėjo 26 kolonos pavidalo spintos. Aštuonių vidurinių kapiteliai buvo paauksuoti. Ant sienų paauksuotuose rėmuose kabėjo puošnūs vario raižiniai ir žemėlapiai. Ypač didelis buvo "Romos miesto" planas. Palei langus buvo 11 staliukų skaitytojams, tiek pat oda aptrauktų krėslų. Salėje stovėjo didelis, balto marmuro su inkrustacijomis stalas, drožinėto medžio paauksuotomis kojomis. Iš aprašymo matyti, kad tai buvo Vilniaus akademijos biblioteka. Salėje buvo saugoma apie 9952 tomai knygų, iš kurių 1063 tomų skaitymas buvo ribojamas. Jos buvo sudėtos užantspauduotose spintose. Dar XVII a. skliautuose atsirado įtrūkimų, todėl sienos buvo suveržtos metalinėmis juostomis - ankeriais. Ir Lietuvos vyriausiosios mokyklos laikais čia buvo universiteto biblioteka. 1819-1822 m. salė buvo kapitališkai remontuojama pagal universiteto architekto K. Podčašinskio projektą: naujai tinkuojamos sienos ir skliautai, dedamos skydinio parketo pušinės grindys su ąžuolo juostelių apvadais ir kampučiais. Langai jau tik dviejų dalių po penkis stiklus kiekvienoje. Bibliotekai išsikėlus į Kolonų salę, salėje įrengiamas minerologijos muziejus. 1828 m. universiteto mineralų kolekcija buvo įvertinta net 15 000 sidabro rublių. Uždarius universitetą, 1855-1865 m. salė priklausė Vilniaus Senienų muziejui. 1919 m. ji buvo grąžinta universiteto bibliotekai. Salėje įsikuria katalogai, nuo 1928 m. - viešoji biblioteka-skaitykla. Po daugelio rekonstrukcijų salė prarado savo pirminį vaizdą. Jėzuitų laikus šiandien primena renesansinė salės erdvė ir freska salės dešinėje, vaizduojanti akliną langą. Iš Lietuvos vyriasiosios mokyklos laikų - paminklinė granito lenta J. Vichertui atminti. Iš Vilniaus imperatoriškojo universiteto - įėjimo anga, nes akademijos laikais durys buvo žemesnės ir su galerija. Šiuo metu salė naujai restauruota: atidengta ir eksponuojama freska, vaizduojanti akliną langą, paminklinė lenta, sutvarkytos grindys, įdėti nauji langai, baldai. Projekto autorė architektė A. Švabauskienė. Nuo 1945 m. salėje įsikūrė Vilniaus universiteto bibliotekos bendroji skaitykla.

Mokslo darbuotojų skaitykla

Salė statyta XVII a. vienu metu su refektoriumi ir akademijos biblioteka-svetaine. Salėje buvo įrengti profesorių jėzuitų gyvenamieji kambariai. Praėjus keleriems metams, vienu aukštu žemiau buvusios akademijos bibliotekos- svetainės skliautai neišlaikė pertvarų svorio ir pradėjo skilti. Tada trečiame aukšte buvo nugriautos visos mūrinės pertvaros ir pastatytos lengvos medinės vidaus sienos su koridoriumi per vidurį. Čia buvo įrengti vasariniai (nekūrenami) kambariai. Kiekvienas turėjo įstiklintas duris į koridorių, dėl to šiam aukštui akademijos laikais prigijo "stiklo gatvės" vardas. 1806 m. Vilniaus imperatoriškojo universiteto architektas M. Šulcas šią salę naujai suremontavo. Buvo išgriautos visos "stiklo gatvės" pertvaros ir salėje įrengtas Mineralogijos muziejus. 1819-1822 m. universiteto architektas K. Podčašinskis sukūrė įspūdingas klasicistines gilių kasetonų salės lubas su rozečių ir akanto lapų ornamentu. Įvijiniai metaliniai laiptai, pastatyti palei šiaurinę šoninę sieną, sujungė salę su antro aukšto sale, nes universiteto bibliotekai išsikėlus į Kolonų salę, Mineralogijos muziejus įsikūrė abejose salėse. 1919 m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas F. Rusčicas. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas 1970 m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.

M. Mažvydo skaitykla

1969 m. dailininkas Š. Šimulynas A. Mickevičiaus kiemo šiaurinio sparno antrajame aukšte esančioje romanų ir germanų filologijos skaityklos salės galinėje sienoje nutapė freską: "Martynas Mažvydas Ragainėje", vaizduojančią M. Mažvydą Ragainės miesto fone. M. Mažvydas rankose laiko atverstą knygą, kurioje įrašyti "Katekizmo" prakalbos žodžiai. Grakšti, frontali figūra yra beveik simetriškos kompozicijos dominantė. Jos ir peizažo formos stilizuotos, plokščios, grafiškos. Šiltame,ochriniame fone sodresniais, melsvais tonais išsiskiria figūra ir peizažo elementai. Salei prigijo lietuviškos raštijos pradininko M. Mažvydo vardas. Skaityklą puošia originalūs juodo metalo šviestuvai. Šios salės interjeras novatoriškas: jame pirmą kartą šiuolaikinė sienų tapyba buvo pritaikyta senųjų universiteto pastatų architektūrai. Priešais salę esantį koridorių puošia medinės perdengimo sijos.

M. Počobuto butas

Šiaurinis Kolegijos kiemo sparnas užstatytas 1643-1650 metais ant anksčiau čia stovėjusių medinių namų. Šio korpuso trijų apatinių aukštų architektūra yra kompaktiška,paprasta ir masyvi. Visų trijų aukštų išplanavimas vienodas: išilgai pastato platus koridorius, abipus jo - įvairaus dydžio kambariai. Šiaurinės pusės kambariai buvo numatyti jėzuitų celėms ir turi kryžminius skliautus, o pietinės pusės kambariai turi cilindrinius skliautus su lunetėmis. Šio korpuso trečio aukšto pietinėje pusėje buvo keturių kambarių amfiladinės sistemos butas, kuriame 1764-1807 m. gyveno profesorius M. Počobutas, o 1807-1825 m. astronomas J. Sniadeckis. Tik galiniai šio buto kambariai turėjo duris į koridorių. Trys kambariai turėjo po du langus, o vakarinis - vieną langą į buvusį Kolegijos kiemą. 1782-1788 m., pristačius klasicistinį observatorijos priestatą, viduriniai kambariai neteko po vieną langą, vietoje kurių buvo iškirstos durys į du priestato kambarius. Rytinio kambario gale buvo uždaras tamsus alkierius, jo skliautai papuošti stiuko lipdiniais, lubų plafone - freska. Du viduriniai kambariai puošti klasicistine tapyba; pusapskritėse paskliautėse yra po keturias simetriškas kompozicijas. Jos dvejopos: vienų viduryje lygiai aprėminti peizažai arba astronominiai prietaisai, apsupti augalinių motyvų ornamentais, kitų sudarytos tik iš akanto ir ąžuolo lapų girliandų ornamentų. Dekoro piešinys grafiškas, peizažai paprastų motyvų, kameriški, tonai švelnūs. Observatorijos priestato kambarių veidrodiniai skliautai papuošti vienodos kompozicijos freskomis: įkomponuota po vieną arba du žvaigždynų simbolius. Tapybos maniera beveik klasicistinė, dekoras švelnus, grizailiškas. Karnizą imituoja tapybos juosta, rėminanti vidurinę stačiakampę skliautų dalį, kurioje , mėlyname fone, nutapyti tauro ir skydo žvaigždynų simboliai. Šie žvaigždynų simboliai turi dedikacinę prasmę ir siejasi su M. Počobuto astronomine veikla (skydas ir tauras - karalių J. Sobieskio ir S. A. Poniatovskio žvaigždynų simboliai). M. Počobuto buto vidurinių kambarių ir observatorijos kambarių interjero tapyba sukurta po 1788 metų. 1930-1932 m. šių kambarių tapybą restauravo J. Hopenas, o 1956 m. ją atnaujino B. Motuza. 1996-1997 m., atlikus architektūrinius ir polichrominius tyrimus, buvusio M. Počobuto buto ir observatorijos priestato kambariai buvo naujai kompleksiškai restauruoti. Restauravimo projekto autorė - architektė A. Švabauskienė. Dabar čia įsikūrusi Vilniaus universiteto bibliotekos direkcija.