|
|
|
|
|
|
>> |
Šv. Jonų bažnyčia
Viduramžių miesto gyvenimas spietėsi apie miesto rotušę ir parapijinę miesto
bažnyčią (farą), kaip juridinio ir dvasinio gyvenimo centrus. Miesto savivaldybė siekdavo, kad jos bažnyčia būtų reprezentatyvi, o varpinės bokštas vyrautų miesto panoramoje. Vilniaus miesto parapijinė Šv. Jonų bažnyčia įsteigta 1386 m., Lietuvos krikšto išvakarėse, Vilniaus miestiečių iniciatyva. Pirmą privilegiją jai suteikė karalius Jogaila. Jis naujai statomai bažnyčiai su šventoriumi, būsimam klebonijos namui, sodui ir kitiems fondiniams namams prie bažnyčios paskyrė sklypą Trakų gatvėje (dabar šv. Jono). Dėl karų ir suiručių bažnyčios statyba užtruko iki 1426 metų. Ji buvo statoma visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lėšomis. 1426 m. bažnyčios statyba buvo baigta ir 1427 m. sausio 10 d. ją iškilmingai pašventino Plocko ir Kijevo vyskupai. Ta proga Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas jai suteikė antrą privilegiją, gausiai aprūpindamas naująją bažnyčią žemės sklypais, kaimais ir palivarkais. Šv. Jonų bažnyčia buvo aukšta ir didinga, kiek aukštesnė už dabartinę, vienu trečdaliu trumpesnė. Ji buvo trijų navų, halės tipo, vidurinioji nava dvigubai platesnė už šonines. Galingi kontraforsai rėmė jos šonines sienas ir presbiteriją. Šoninėse sienose tarp kontraforsų buvo siauri gotikiniai langai. Į bažnyčią vedė trys puošnūs portalai. Prie Šv. Jonų bažnyčios buvo įsteigta parapijinė mokykla, o 1513 m. bažnyčia gavo teisę atidaryti pradinę mokyklą, kuri klebonaujant ispanų kilmės poetui P. Roizijui išaugo iki kolegijos lygio. 1569 m. į Vilnių atvyko tėvai jėzuitai, kuriems karalius Žygimantas Augustas, Vilniaus vyskupui V. Protasevičiui pritariant, 1571 m. balandžio 26 d. perdavė Šv. Jonų bažnyčią su klebonijos, vikariato ir mokyklos pastatais. Vilniaus magistratas tam nesipriešino, nors vėliau dažnai siųsdavo kandžias pastabas jėzuitų adresu. 1580-1586 m. jėzuitai pailgino vienu trečdaliu Šv. Jonų bažnyčią rytų kryptimi. Jie naujai pertvarkė altorius, papuošė juos įžymių dailininkų paveikslais ir skulptūromis, nuliedino naujus varpus ir įrengė naujus vargonus, organizavo puošnias, iškilmingas pamaldas su uždegančiais pamokslais, vedė disputus su reformatais. 1655 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus miestą užėmė Maskvos caro Aleksiejaus Michailovičiaus kazokų kariuomenė. Visi altoriai buvo išplėšti, baldai sunaikinti, o pati bažnyčia sudeginta. 1660 m. LDK kariuomenei išvadavus Vilnių, prasidėjo Šv. Jonų bažnyčios atnaujinimo ir rekonstravimo darbai. Jie vyko labai lėtai, nes kraštas buvo karo nualintas, o gyventojai nuskurdinti. Tik paskutiniame XVII a. dešimtmetyje karo padariniai buvo likviduoti, o meniniai Šv. Jonų bažnyčios dalykai visai atstatyti. Ypač intensyviai bažnyčia buvo puošiama XVIII a. pirmoje pusėje. Buvo atnaujinti altoriai, pastatyti didžiuliai 46 balsų vargonai, bažnyčia išpuošta naujais paveikslais ir skulptūromis. Visa tai sudegė per 1737 m. birželio 2 d. kilusi gaisrą. Po gaisro, kuris buvo toks stiprus, kad įgriuvo bažnyčios skliautai ir sudegė bažnyčios rūsiuose palaidoti lavonai, Šv. Jonų bažnyčios atstatymui vadovavo Vilniaus architektas J. K. Glaubicas. Buvo išmūrytas naujas vargonų choras, pastatyti nauji, gausiai dirbtiniu marmuru išpuošti 23 altoriai, iš kurių 10 pasiekė mūsų dienas, bažnyčios skliautai ištapyti freskomis, sukurtas naujas vakarinis fasadas. Šv. Jonų bažnyčios interjeras ir eksterjeras pasiekė apogėjų. Visoje LDK nebuvo puošnesnės ir didingesnės bažnyčios. Pradedant XIX a., Šv. Jonų bažnyčios meninė šlovė ir turtai pradėjo nenukrypstamai ristis žemyn. Nepriklausomybės netekimas, rusų neapykanta jėzuitams ir jų menui atvedė prie 1826-1827 m. remonto, kuriam vadovavo architektas K. Podčašinskis. Buvo išgriauta 13 altorių, stovėjusių prie piliorių ir šoninių navų. Altorių dirbtinis marmuras nukapotas, skulptūros nuplėštos, paveikslai nukabinti, bažnytinė įranga suversta į sandėlį, skliautų tapyba užtepta kalkėmis. Altorių paveikslai, skulptūros, žvakidės ir kiti rakandai viešai parduodami iš varžytinių. Pasitaikė, kad paauksuoti sidabriniai indai ar paveikslų rėmai buvo parduodami kaip žalvariniai. Kad neapsiriktų, buvo kreiptasi į universiteto tapybos profesorių J. Rustemą. Šis geraširdis, studentų mylimas profesorius atsakė: "Paklauskite Judo Iskarijoto, jis jums parodys ir pavyzdį, ir jau nustatytą kainą". Antras dar didesnis smūgis ištiko Šv. Jonų bažnyčią 1948 m. liepos 22 d., kai Vilniaus miesto vykdomojo komiteto taryba uždarė Šv. Jonų bažnyčią, o raktus perdavė spec. skyriaus viršininkui. Prasidėjo barbariškas Šv. Jonų bažnyčios naikinimas, kuris tęsėsi iki 1963 metų. 1963 m. Vilniaus universitetas atgavo Šv. Jonų bažnyčią. Didžiulių pastangų ir lėšų dėka, Vilniaus universitetui pavyko dalinai atstatyti Šv. Jonų bažnyčią ir jos paminklus. Dideli šio darbo iniciatoriai Vilniaus universiteto rektoriai J. Kubilius ir R. Pavilionis. Atstatymo ir rekonstrukcijos darbai vyksta nenutrūkstamai ir tęsiasi iki mūsų dienų.
Pietinis portalas
Paminklų restauravimo institutui 1963 m. lapkričio mėn. 13 d. Vilniaus universitetas užsakė sudaryti Šv. Jonų bažnyčios restauravimo projektą. 1964 m. buvo renkama istorinė medžiaga, o 1965 m. inžinierius architektas R. Jaloveckas atliko nuoseklius ir sistemingus Šv. Jonų bažnyčios architektūrinius tyrimus. Didžiausias, tiesiog sensacingas šių tyrimų atradimas - XV a. pradžios pirmojo bažnyčios statybos etapo šoninis pietų portalas. Jis vedė į bažnyčios šventorių, aptvertą aukšta mūro siena, už kurio buvo šv. Jono gatvė. Pati bažnyčia buvo aukšta, didinga, kiek aukštesnė už mūsų šiandieninę. Į ją vedė trys puošnūs portalai: pagrindinis ir puošniausias - vakarinėje sienoje, kiti du - abiejose šoninėse sienose. Visiškai atidengtas ir eksponuojamas tik pietinis portalas, nes centrinis portalas pažeistas ir uždengtas storu mūro sluoksniu XVII-XVIII a. rekonstrukcijų metu, o šiaurinis - sunaikintas statant šv. Onos koplyčią (likę tik fragmentai). Pietinis portalas, kuris trukdė tolygiai išdėstyti šoninius altorius, per 1749 m. bažnyčios rekonstrukciją buvo kruopščiai užmūrytas, o portalo nišoje pastatyta didelė šv. Ignoto Lojolos, pamynusio erezijos šėtoną, skulptūros kopija (skulptorius G. Ruskonis. Roma, šv. Petro bazilika.). Restauratoriams nuvalius tinką, pasirodė portalas. Durų anga suskliausta gotikine aštriakampe arka, kuri archivolto viršuje pereina į pusiau apskritą lanką. Angos glifai stipriai nusklembti į išorę ir dekoruoti keturiomis profiliuotų plytų eilėmis. Durų angos archivoltas sudarytas iš trijų ornamentinių plytų juostų, atskirtų viena nuo kitos per plytos storumą. Sienoje virš durų angos išmūrytos trys nedidelės nišos, kurių vidurinioji - apskrita, o kraštinės - stačiakampės su arka viršuje. Vidurinė niša turi du ornamentinius žiedus iš profiliuotų ir juodų klinkerinių plytų, kurios panaudotos ir archivolto puošybai. Nišų dugnas tinkuotas, išlikę polichromijos pėdsakų. Identiškas portalas buvo ir bažnyčios šiaurinėje sienoje. Šis Šv. Jonų bažnyčios portalas atstovauja lietuviškos gotikos ankstyvajam XIV-XV a. etapui, kuriam priklauso Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Kauno bei Vilniaus Pranciškonų bažnyčios.
Altorių ansamblis
XVIII a. antrame ketvirtyje Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia savo prabanga ir spindesiu, skulptūrinių figūrų ir plastinio meno išraiškingumu nustelbė visų LDK bažnyčių interjerus. Tai įvyko didelių materialinių lėšų ir talentingų dailininkų pastangų dėka. 1737 m. birželio 2 d. netikėtai kilęs gaisras Vilniuje, sunaikinęs arti pusę miesto, pavertė pelenais ir Šv. Jonų bažnyčios grožybes kartu su Akademijos pastatais. Jėzuitai savo ataskaitoje į Romą rašo: "Baisus Vilniaus gaisras neatkuriamai sunaikino Akademijos kolegiją ir jos šventyklą, pavertęs jas griuvėsiais. Verkė jėzuitai Dievo namų, kurie daugelio metų pastangų ir geradarių nepalyginamos lėšų gausybės dėka jau beveik visiškai buvo baigti puošti, o per kelias valandas buvo sunaikinti. Puošniausi vargonai, daugelį tūkstančių auksinų kaštavę, liepsnoms spragsint virto nebylia anglių krūva. Didžiojo altoriaus griuvėsius ugnis apliejo ištirpusiu auksu. Dieviškomis malonėmis garsėję šventųjų paveikslai virto pelenų sauja. Vos pavyko išplėšti iš liepsnų Loreto Marijos statulą, Rusiškosios Dievo Motinos ikoną, medinę Nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą, šventųjų Tado ir Stanislovo Kostkos paveikslus." Bažnyčios rekonstrukcijos ir atstatymo planams sudaryti buvo pasamdytas architektas J. K. Glaubicas. Jam priklauso ir atstatytų bažnyčios altorių autorystė. Architektas vadovavo ištisai meninių darbų brigadai, paruošdavo projektinius piešinius, koreguodavo vykdomus darbus. Tai laidavo vieningą darbo stilių, harmoningą altorių dydžių ir proporcijų ryšį su architektūros visuma ir jos detalėmis. J. K. Glaubicui talkininkavo skulptorius, stiuko ir dirbtinio marmuro meistras J. Hedelis, skulptorius J. Voščinskis, dirbtinio marmuro šlifavimo meistras J. Francas ir daug mūrininkų ir dailidžių. Jau 1745 m. visai buvo baigtas didysis, arba kleboniškasis, altorius su Kristaus krikšto skulptūrine grupe virš arkos. Jis buvo sujungtas su gretimais šv. Ignoto Lojolos ir šv. Pranciškaus Ksavero altoriais. Apie tai pranešama ataskaitoje į Romą. Tai patvirtina ir didžiojo altoriaus arkos galinėje dalyje išrėžti 1745 metai. Šios altorių grupės architektūrinis išdėstymas novatoriškas, jie sukurti kaip savarankiška architektūrinė centrinės navos pertvara, neturinti jokių inžinerinių funkcijų. Ją sudaro eilė kolonų su pilioriais, turinčių viršuje išlankstytą antablementą. Altorius puošia skulptoriaus J. Voščinskio sukurtos septynios didelės šv. Jonų skulptūros. Tarp kolonų šviečia užaltorinio choro erdvė ir matosi joje stovintys altoriai. Už didžiojo altoriaus, prie pat rytinės sienos, ant aukštos pakylos stovi Loreto Marijos altorius. Altoriaus pakyla iš abiejų pusių atitverta aukšta dekoratyvine kaltinės geležies tvora su vartais. Šiaurinėje ir pietinėje navoje priešais presbiteriją išsidėstę dar šeši altoriai. Šiaurinėje navoje iš kairės į dešinę - šv. Juozapo, šv. Kazimiero ir Kristaus Nukryžiuotojo. Pietinėje sienoje iš dešinės į kairę - šv. Petro ir Povilo, šv. Mykolo ir Sopulingosios Dievo Motinos. Trylika altorių, tikrų barokinio meno šedevrų, negrįžtamai prarasta. Jie buvo sunaikinti 1827 m. Vilniaus Imperatoriškojo universiteto vadovybei vykdant bažnyčios remontą. Išliko tik šių altorių skulptūros, sukurtos skulptoriaus J. Hedelio. Jos buvo sustatytos ant konsolių prie bažnyčios piliorių. Remonto metu buvo pakeisti ir centrinio altoriaus paveikslai: šv. Ignoto Lojolos altoriuje pakabintas šv. Jono Krikštytojo, o šv. Pranciškaus Ksavero - šv. Jono Apaštalo paveikslas (darbų autorius tapytojas M. Januškevičius). Remonto metu kalkėmis buvo uždažytos ir Šv. Jonų bažnyčios skliautų freskos. 1974-1979 m. restauratoriai atidengė vidurinėje navoje, virš didžiojo altoriaus skliautų tapybą, vaizduojančią šv. Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimo sceną. Paveikslą supa platūs rokailiniai tapyti rėmai, kurių kampuose įkomponuoti keturi nedideli paveikslai, vaizduojantys šv. Jono dorybes ir simbolius.
Didieji vargonai
1739 m. spalio 15 d. Akademijos rektorius V. Daukša su Vilniaus miesto staliumi J. Sebergeriu pasirašė vargonų choro ir vargonų prospekto, pagal pateiktus architektūrinius brėžinius, statybos sutartį. Choro parapetas privalėjo būti išlenktas, platus, per visą bažnyčios plotį nuo sienos iki sienos, su baliustrada iš trikampių drožtinių stulpelių viršuje. Visa choro konstrukcija medinė, sijos iš rąstų, lubos ir grindys iš lentų. Vargonų prospektas privalėjo būti iškilus, su kupolais viršuje, o vargonų pozityvas su dviem bokšteliais. Už darbą ir medžiagas sulygta 260 talerių grynais ir natūra: tris statines rugių, tris - miežių, statinę žirnių, pusę statinės kviečių, pusę statinės grikių kruopų (statinė - 376 kg), tris kubiliukus sviesto, dvi kapas sūrių, keturias paltis lašinių ir jautuką. Vargonai su choru buvo baigti 1731 m. sausio 31 d., o su meistru galutinai atsiskaityta 1732 m. birželio 11 dieną. Už gerą ir laiku atliktą darbą dar pridėta: pusė statinės rugių, avinas, 16 sūrių, du kubiliukai sviesto, žąsų, ančių ir vištų (jų skaičius nenurodytas). Muzikinį 46 balsų vargonų mechanizmą už 200 talerių įrengė Vilniaus bernardinų vienuolyno vargonų meistras. Šie Šv. Jonų bažnyčios vargonai buvo gausiai išpuošti ornamentiniais drožiniais ir skulptūromis. Dekoratyvinę ornamentiką pagal duotus piešinius išdrožė menininkas D. Kurlauskas, o skulptūras - skulptorius J. K. Frezeris. Puošnūs, naujai įrengti 46 balsų vargonai suskambo 1735 m., o jau 1737 m. birželio 2 d. netikėtai kilęs Vilniaus miesto gaisras juos pavertė nebylia anglių krūva. Bažnyčios atstatymo darbams vadovavo jaunas architektas J. K. Glaubicas. Jau 1739 m. iš tvirto mūro iškilo naujas didingas vargonų choras, visas nuostabiai išpuoštas. Ypatinga puošmena - J. K. Glaubico taip mėgstamos uždarų rėmelių panoplijos. Jos ištisai puošia Šv. Jonų bažnyčios vargonų choro parapetą. Jį dengia 33 panoplijos, turinčios dvylika skirtingų motyvų. Balto stiuko lipdiniai yra iškilūs, paryškinti raudono ir mėlyno fono, išdėstyto pakaitomis. Panoplijų vidaus ornamentą sudaro tiesios lazdelės, augalų šakelės su lapais, įvairios raidės, monogramos, net pavieniai žodžiai. Dar 1773 m. Šv. Jonų bažnyčios chore stovėjo kuklus vargonų pozityvas, kuris nesiderino prie tokio puošnaus ir didingo bažnyčios interjero. Tuometinio Šv. Jonų bažnyčios klebono M. Počobuto rūpesčiu 1782 m rugsėjo 6 d. buvo įrengti dideli, puošniai drožinėti 17 balsų vargonai. Juos pastatė garsus vargonų meistras M. Cėlė. Uždarius Polocko jėzuitų akademiją, akademijos bažnyčioje liko dideli, puošnūs ir galingi vargonai. Vilniaus universitetas kreipėsi į vyriausybę, prašydamas parduoti Polocko jėzuitų bažnyčios vargonus už saikingą kainą, kad būtų galima juos sumontuoti Šv. Jonų bažnyčioje. Derybos užtruko, nes 1832 m. buvo uždarytas universitetas. Tik naujai suformuotai Medicinos-chirurgijos akademijai perėmus Šv. Jonų bažnyčios administravimą, 1836 m. vasario 21 d. Polocko vargonai buvo pristatyti į Vilnių. Tėvas ir sūnūs Tydemanai apsiėmė vargonus sumontuoti ir kartu juos praplėsti dar dviem manualais už 3000 sidabro rublių. 1839 m. spalio 9 d. specialiai sudaryta komisija, kuriai vadovavo Varšuvos kompozitorius J. K. Elsneris, naujai įrengtus 40 balsų vargonus, su 2438 grojančiom dūdom, priėmė, rado juos tobulai įrengtus ir idealiai skambančius. Jau 1840 m. rugsėjo 1 d. naujai įrengtais galingais Šv. Jonų bažnyčios vargonais grojo garsus muzikas ir kompozitorius, Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas S. Moniuška. J. K. Glaubico vargonų choras laimingų aplinkybių dėka išliko iki mūsų dienų. Mažiau pasisekė patiems vargonams, iš kurių liko tik vargonų prospekto lentos. Didelių vargonų meistrų darbo pastangų dėka ir dėl universiteto vadovybės ryžto juos atstatyti, 2000 m. liepos mėn. Šv. Jonų bažnyčios vargonai prabilo naujai atstatytais 65 balsais su 3600 grojančiom dūdom. Tai yra didžiausi vargonai Lietuvoje.
Presbiterijos langų vitražai
1887 m. Šv. Jonų bažnyčios klebonu buvo paskirtas kunigas K. Pacinka, kuris
parodė daug iniciatyvos tvarkant ir puošiant bažnyčią. Naujajam klebonui nepatiko tai, kad kalkėmis išbaltintą
bažnyčią pro milžiniškus jos langus užlieja akinanti šviesa ir išryškina jos kreidinių sienų baltumą, vargina
akis ir blaško dėmesį. Dėl to jis sumanė pakeisti senus presbiterijos langus vitražais. Tai jis padarė iš savo
asmeninių lėšų. 1898 m. septyni presbiterijos langų vitražai buvo pagaminti E. Todeso vitražų dirbtuvėje Rygoje
ir tais pačiais metais įstatyti į Šv. Jonų bažnyčios altorinės dalies langus. 1948 m. liepos 18 d. uždarius Šv.
Jonų bažnyčią, vitražai praktiškai buvo sunaikinti. Prasidėjus Šv. Jonų bažnyčios atstatymo darbams, Vilniaus
Dailės instituto Vitražo katedros studentas A. Grabauskas kruopščiai surinko ir aprašė išdaužytų vitražų stiklų
liekanas. Vilniaus restauravimo trestui įrengus laboratoriją, remdamasis savo ankstesnėmis studijomis ir
išlikusių išdaužtų vitražų liekanomis, A. Grabauskas visai atstatė didžiuosius presbiterijos langų vitražus.
Slėpininga didžiųjų vitražų šviesa dabar vėl susilieja su presbiterijos altorių ansambliu, sudarydama didingą
įspūdį.
Šv. Marijos Paguodos koplyčia
Dar vadinta šv. Stanislovo Kostkos bei studentų kongregacijos vidutiniąja koplyčia. Koplyčia statyta šiauriniame šventoriuje buvusiame sodelyje, XVII a. pirmoje pusėje. Koplyčios eksterjero architektūra labai santūri, lakoniška, būdinga visoms to laikotarpio Vilniaus baroko statyboms. Virš altorinės dalies pastatytas kupolas su žibintu. Pagal 1774 m. koplyčios aprašymą interjero sienos dažytos marmuro imitacija, vietomis puoštos juodu marmuru, kupole - freskos. Koplyčioje keturi vitražiniai langai. Priešingoje sienoje taip pat keturi veidrodiniai langai. Altorius dirbtinio marmuro su šešiomis kolonomis, kurių kapiteliai paauksuoti. Priešais altorių vargonų choras. XVII-XVIII a. ši koplyčia turėjo tiesioginį praėjimą į Vilniaus akademijos centrinį korpusą. Restauruojant šią koplyčią 1969 m., kupolo skliautuose atidengta portretinės tapybos fragmentų, o iki 1981 m. restauruota beveik visa šios koplyčios sieninė tapyba. Tapyba dengia viršutines sienų partijas, vakarinės sąramos skliautus, o rytinėje dalyje - tambūrą, kupolą ir žibintą. 1726 m. birželio 19 d. Šventoji kongregacija Vatikane, pirmininkaujant popiežiui Benediktui XIII, kanonizavo šventaisiais du jėzuitų mokinius: Stanislovą Kostką ir Aloyzą Gonzagą. Iškilmingai, su teatralizuota pompa šie šventieji buvo įvesti į Vilniaus bažnyčias. Šv. Stanislovui Kostkai Vilniaus akademijos Šv. Jonų bažnyčioje buvo paskirta Šv. Marijos Paguodos koplyčia. Ta proga koplyčia buvo naujai ištapyta scenomis iš Šventojo padarytų stebuklų, jo kanonizavimo ir apoteozės danguje. Menininko vardas ir pavardė nežinomi. Iš piešinio ir tapybos manieros galima spręsti, kad tapytojo būta jauno italo, kurį konsultavo akademijos profesoriai jėzuitai, nes kompoziciniai sprendimai aiškūs, figūros racionaliai sugrupuotos, išryškinti svarbiausi asmenys. Kupolo tapybinė kompozicija sudaryta iš dviejų zonų: viršutinės dangiškosios ir apatinės žemiškosios. Žemiškąją sudaro kanonizavimo dalyviai, išdėstyti kupolo apačioje - šiauriniame, vakariniame ir pietiniame segmentuose. Rytinėje, altorinėje dalyje per visą jo aukštį nutapyta didelė šv. Stanislovo Kostkos juodu apsiaustu figūra. Šiaurinėje kupolo skliautų dalyje pavaizduota keturių asmenų grupė, kurios centre su pontifikaciniais rūbais ir tiara popiežius Benediktas XIII. Jam iš dešinės šiaurės vakarinėje kupolo skliauto dalyje - aštuonios jėzuitų figūros. Jų centre - vyras su plačia raudona toga. Tai Vilniaus universiteto rektorius V. Daukša. Dešinėje rankoje jis laiko raudoną rektoriaus beretę, o kaire ranka rodo į kanonizuojamų jaunuolių portretus. Virš jo galvos skrendantis šlovės genijus laiko Vilniaus akademijos rektoriaus skeptrą. Kupolo pietvakarių kampe pavaizduoti du Lenkijos didikai su lenkų valstybine vėliava. Pietinėje kupolo pusėje išsirikiavusi stovi vienuolikos Lietuvos didikų delegacija su dvispalve LDK vėliava. LDK pareigūnai individualizuoti, atrodo, perpiešti iš graviruotų portretų. Koplyčios rytinės, kupolinės sąramos apatinėje kontignacijoje, pietinės ir šiaurinės sienų viršutinėje dalyje nutapytos dvi figūrinės kompozicijos. Pietinėje sienoje virš durų vaizduojama naujagimio Stanislovo Kostkos krikštas, o šiaurinėje sienoje virš langų - stebuklingas, padedant šv. Stanislovui Kostkai, Lvovo miesto išgelbėjimas nuo gaisro. Cilindriniuose koplyčios vakarinės sąramos skliautuose nutapyta Švenčiausiosios Trejybės, Dievo Motinos ir angelų apsupto šv. Stanislovo Kostkos apoteozė danguje. Dabar šioje koplyčioje yra įrengta šarvojimo salė.
Šv. Onos koplyčia
Dar vadinta šv. Mykolo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, šv. Angelų Sargų, Studentų kongregacijos mažąja koplyčia. Tiksli koplyčios statybos data nežinoma. Iš natūros tyrimų aiškėja, kad ji statyta XVII-XVIII a. sandūroje. Koplyčios erdvę sudaro dvi skirtingo dydžio sąramos, o jų skliautai centre niveliuoti, buriniai. Koplyčios sąramas pietinėje pusėje skiria išlikęs senas gotikinis kontroforsas, o šiaurinėje sienoje jį atitinka tokio pat pločio piliastras. Pietinėje sienoje prie kontroforso anksčiau stovėjo šv. Angelų Sargų altorius, o prie šiaurinės sienos piliastro - Šv. Mykolo altorius. Šiaurinės sienos vakarinėje sąramoje iškirsti trys langai, o rytinėje - du. Pietinėje sienoje, kaip atsvara šiaurinės pusės langams, nutapyti penki iliuziniai langai ir suformuoti du barokiniai portalai. Vakarinis puošia durų angą į bažnyčios vidų, o rytinis - nedidelę geros spintos dydžio zakristiją. Durų angos glifus puošia penkios ornamentinės, stilizuotų augalų šakų panoplijos. Viršutinio glifo panoplijos šakelės formuoja raides A ir C (Angeli Custodes), o šoninių glifų keturios simetrinės panoplijos formuoja raidžių PC ir M monogramas. Plokščiame frontono paviršiuje nulipdytas didelis barokinis kartušas su iškiliu kriaušės formos skydu viduryje. Portalo viršuje iš šonų dvi sėdinčių šv. Angelų Sargų figūros. Pietinės sienos rytinėje sąramoje, gilioje nišoje įrengta nedidelė zakristija. Zakristijos portalas daug kuklesnis už durų angos. Čia griežtai laikomasi korintinio orderio reikalavimų. Abipus durų - plokšti piliastrai su korintiniais kapiteliais, viršuje - ištisinis korintinio orderio antablementas. Portalo sparnus puošia keturios simetrinės panoplijos, o portalo viršuje, centre stovi rokokinė vaza, abipus jos sėdi du šv. Angelai Sargai. Durų ir zakristijos portalų šv. Angelų Sargų figūros nulipdytos be priekaištų. Tai skulptoriaus J. Hedelio darbas. Vakarinėje koplyčios sienoje - vargonų choras. Pietiniame vargonų choro krašte pristatyti mūriniai laiptai. Virš laiptų - bareljefinis Dovydo atvaizdas. Vargonų chorą remia du laibi, žemyn smailėjantys stulpai ir sienoje juos atitinkantys piliastrai. Koplyčios skliautus puošia freskos. Jose nutapyta Esteros ir Ahasvero istorija. Didžiausia meninė šv. Onos koplyčios vertybė - tai medinis, gausiai drožinėtas XVIII a. vidurio šv. Viktoro (Viktorino) altorius. Jis 1864 m. perimtas iš Pranciškonų bažnyčios, kur stovėjo greta didžiojo altoriaus kaip jo šoninis dešinysis altorius. Šv. Viktoro altorius yra tarsi sudėtingas teologinis traktatas, išreikštas skulptūrinėmis priemonėmis. Centre kryžius iš drūto vynmedžio kamieno su iš šonų augančiomis išlankstytomis šakomis, pilnomis stambių lapų ir vynuogių kekių. Tai simbolinis gyvybės medis. Medžio šakų, lapų ir vynuogių plastika raiški, kontrastinga ramiam Kristaus kūnui. Tokia vaizdinė metafora ypač būdinga bažnytinei baroko dailei, kada simbolinė metafora nustūmė istorinio realizmo vaizdavimo tradicijas. Nukryžiavimas ant vynmedžio yra siejamas su eucharistijos paslaptimi, vyno persimainymu į Kristaus pralietą kraują. Pats vynmedis išauga iš kankinio šv. Viktoro karsto. Jo relikvijos buvo matomos pro karsto ir vynuogių kekių langelius. Pats šv. Viktoras gyveno III a., valdant Romos imperatoriui Maksimianui, ir tarnavo karininku Marselio miesto įguloje, kur ir buvo nukankintas už krikščionybės platinimą tarp kareivių. Šv. Viktoro auką primena keturi jo amžininkai, taip pat kankiniai, kurių skulptūros lyg sargybiniai stovi šalia Šventojo karsto. Du jų - irgi Romos kariuomenės kariai: šv. Jurgis ir šv. Florijonas, nukankinti už krikščionybės platinimą imperatoriaus Diokletiano apie 304 m., o kiti du - kunigai: šv. Steponas ir šv. Laurynas, abu žuvę už tikėjimą. Pirmasis akmenimis užmuštas Jeruzalėje, antrasis gyvas iškeptas ant ugnies Ispanijoje 258 metais. Dievo Tėvo ir keturių evangelistų skulptūros altoriaus viršuje yra trafaretinė vaizdinė priemonė Kristaus mokymo apoteozei išreikšti ir šiuo atveju turi labiau dekoratyvinį pobūdį, gražiai užbaigti altoriaus viršų. Dievo Tėvo skulptūros apačią dengia pilki kamuoliniai debesys, o po jais - sidabruotas Šventosios Dvasios balandis. Meninis altoriaus sprendimas įdomus ir retas, atstovauja pereinamajam iš baroko į rokoką etapui. Šv. Onos koplyčios vidaus architektūriniai, skulptūriniai ir tapybiniai elementai yra labai darnūs, vieningi ir sudaro harmoningą visumą. Jos erdvės proporcijos beveik idealios, linksmos ir giedros. Žmogus šioje erdvėje jaučiasi laisvai, pakylėtai. Vieninga dekoratyvine harmonija pulsuoja šios koplyčios portalas bažnyčios šiaurinės navos sienoje. Jį 1748 m. suprojektavo ir pastatė J. K. Glaubicas. Šiame portale bene idealiai skulptūra dera su architektūra. Portalo kompozicija vaizduoja Dievo Motinos nekaltojo prasidėjimo apoteozę. Architektūriniai elementai čia kiek masyvesni, konstruktyviai susieti, alsuoja barokine dinamika, ypač portalo apačioje ir juodų kolonų dalyje, o viršutinėje antablemento ir frontono dalyje jie įgyja žaismingumo ir lengvumo. Viršuje, debesyse, kyla Marijos figūra, žemiau abipus jos du dideli plačiais sparnais Angelai Sargai, kurie kelia prie Marijos dvi globojamas vaikų sielas. Dar žemiau, ant portalo akroterijų, sėdi du angeliukai, apžergę velnius, ir muša juos.
Dievo kūno (Oginskių) koplyčia
Dievo Kūno koplyčia pastatyta dar XVI a., apie 1573 metus. Ją globojo Dievo Kūno garbinimo brolija. 1737 m. gaisras sunaikino visą koplyčios interjero meninę įrangą ir visą inventorių. Pavyko išgelbėti tik stebuklingąją Kristaus Nukryžiuotojo XVI a. medinę skulptūrą ir keletą bažnytinio taikomojo meno daiktų. Koplyčios remontas užtruko iki 1741 metų. Buvo pasamdytas architektas A. Viurcneris, kuris pagal užsakovų patvirtintą projektą Dievo Kūno koplyčioje įrengė tris mūrinius altorius su figūrinėmis šventųjų skulptūromis, taip pat puošnų vargonų chorą. Apie A. Viurcnerio rekonstruotą Dievo Kūno koplyčios interjerą neišliko jokių ikonografinių duomenų. Dievo Kūno garbinimo brolija, o faktiškai tikrasis koplyčios ir jos turtų valdytojas Vilniaus magistratas šia koplyčia mažai rūpinosi. Esant tokiai padėčiai, Trakų vaivada T. Oginskis pasiūlė jėzuitams perimti šią koplyčią savo globon, iš pagrindų ją atstatyti, o jos rūsiuose įsirengti šeimyninį mauzoliejų. Oginskių giminė nuo seno buvo dosni Vilniaus šv. Jono jėzuitų kolegijos rėmėja, ypač garsėjo vaivados teta E. Oginskaitė-Puzinienė, Akademijos observatorijos fundatorė. Vilniaus šv. Jono kolegijos rektorius A. Skorulskis mielu noru sutiko turėti naują turtingą ir įtakingą globėją, o ir miesto magistratas šia sutartimi buvo labai patenkintas - pasibaigė koplyčios išlaikymo rūpesčiai. Koplyčios rekonstrukcijos projektą parengė jėzuitų architektas, T. Žebrausko mokinys G. Lekevičius. Koplyčios rekonstrukcijos apimtis buvo didelė: kaip rašo vėlesni šaltiniai, "Trakų vaivada T. Oginskis senus koplyčios mūrus iki pamatų išgriovė, visiškai naują koplyčią išmūrijo ir brangiai ją viduje išpuošė, išleidęs tam reikalui 30 000 auksinų". Architektas G. Lekevičius modernizavo koplyčios vidų, interjerui suteikdamas klasicistinio paprastumo ir monumentalumo. Šito jis pasiekė padalijęs sienas suporintais korintiniais piliastrais, stipriai išryškintu antablementu ir nuo sienos išsišokusiu karnizu, kuris sienas atskyrė nuo skliautų. Altorių vietoje architektas suprojektavo nišą ir jos viduje pakabino stebuklingąją Kristaus Nukryžiuotojo skulptūrą. T. Oginskis Romoje išsirūpino šv. Teofilio relikvijas, kurios 1782 m. lapkričio 2 d. buvo iškilmingai padėtos į sidabrinį karstą su krištolo langeliais ir pastatytos koplyčios altoriuje. Koplyčios kaltinės geležies vartai buvo papildyti Oginskių herbu. Pietinėje sienoje įrengtos dviejų langų veidrodinės imitacijos, atitinkančios šiaurinės sienos langus. Grindys - tašytų akmenų plokščių, su dideliu akmens plokštės dangčiu į rūsį, ant kurio švino ir žalvario raidėmis išrašyti visi čia 1786 m. palaidoto fundatoriaus titulai ir nuopelnai. Meniniu požiūriu vertingiausia ir įdomiausia yra Dievo Kūno koplyčios skliautų tapyba. Freskos vaizduoja eucharistinės paslapties įprasminimą. Kompoziciją sudaro trys siužetiniai motyvai. Pirmasis, įvadinis siužetas - tai Senojo Testamento pasakojimas, kaip Dievas tyruose maitina žydus dangiškąja mana. Vaizduojamo siužeto tapybišką įvairovę ir buitinį realizmą paryškina manos gaudymo priemonių įvairumas: vieni maną gaudo lėkštėmis, puodukais, ąsočiais, net rieškučiomis, kiti - didelėmis vazomis, padėklais ar rėčiais. Viena moteris tam panaudoja prijuostę, o sutuoktinių pora įsigudrina ištiesti didelę paklodę. Įvadinį kompozicijos siužetą sudaro 31 figūra. Pietinės sienos viduryje nutapytos dvi figūros: Mozė su Dekalogo lentomis ir vyriausiasis žydų kunigas Araonas apeiginiais drabužiais - stebuklingojo įvykio jiedu didžiai nustebinti. Toks dangiškosios manos gaudymo siužetas yra labai retas Europos dailėje. Antrasis motyvas - skliautų centre, tarp debesų, didelis sparnuotas angelas rodo atverstą knygą su lotynišku šv. Jono evangelijos tekstu: "…ne Mozė/ davė jums duonos iš dangaus,/ bet mano Tėvas/ duoda jums iš dangaus tikrosios duonos". Trečiasis kompozicijos motyvas yra rytiniame, altoriniame skliautų gale. Čia pavaizduota angelų apsupta Sandoros skrynia, o virš jos, debesyse, atvaizduota aukso taurė su ostija, mišių paslapties ir dieviškojo įsikūnijimo simbolis. Skliautų tapytojas nežinomas, tačiau tai buvo patyręs meistras profesionalas. Jo piešinys laisvas, taiklus, akademiniu požiūriu nepriekaištingas. Skliautų tapyba restauruota 1818, 1891 ir 1977-1978 metais. Labai įdomus koplyčios įėjimo portalas, kurį sukūrė italų architektas K. Spampanis. Visi portalo elementai masyvūs, griežtai laikomasi dorėninio orderio reikalavimų. Timpano centre, iškiliame barokiniame kartuše - Oginskių herbas su kunigaikštiška mitra. Virš timpano - dvi moterys, Tikėjimo ir Pamaldumo personifikacijos. Jau žymiai vėliau, apie 1860 m. fundatoriaus anūkas I. K. Oginskis susirūpino šeimyninės koplyčios atnaujinimu. I. K. Oginskis sumanė Dievo Kūno koplyčioje įrengti dviejų didelių langų vitražus. Šiam tikslui įgyvendinti jis pasikvietė žinomą Vilniaus albumo leidėją J. K. Vilčinskį, kuris garsėjo rafinuotu aristokratiniu skoniu ir neeiliniais organizaciniais sugebėjimais. Buvo nutarta vitražus daryti pusiau ornamentinius, pusiau paveikslinius. Detalius vitražų projektus nutapė pats J. K. Vilčinskis. Viršutinėse kvadrose pavaizduoti žymiausi šventieji Vilniaus bažnyčių paveikslai, o keturiose apatinėse kvadrose - kunigaikščių Oginskių herbai. Vitražo kartonus, pagal kuriuos Lorano ir Gazelio firma Paryžiuje pagamino vitražus, 1861 m. paruošė tapytojas J. V. Puzinas. Prasidėjus 1863 m. sukilimui rusų administracija uždraudė statyti vitražus į vietą. Tik 1890 m. vitražai buvo įstatyti į Dievo Kūno koplyčios langus. 1944 metais vitražai. buvo sunaikinti. 1980 m. dailininkas restauratorius A. Grabauskas iš stiklo likučių atkūrė visą ornamentinę sistemą. Tik medalionai liko be šventųjų paveikslų. Šiuo metu Dievo Kūno koplyčioje yra saugomas Šventasis Sakramentas.
Paminklas L. Kondratovičiui-Sirokomlei
Mintį pastatyti paminklą poetui L. Kondratovičiui-Sirokomlei Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje pirmasis iškėlė "Biesiada Literacka" redaktorius V. Malaševskis. 1881 m. buvo paskelbta visuomeninė rinkliava, užtrukusi net iki 1898 metų. Paminklą nutarta statyti prie šiaurinės šoninės navos sienos , tarp šv. Onos ir Gerosios Vilties koplyčių, kur prieš 1825 m. stovėjo Snieginės Marijos altorius. Paminklą sukūrė lietuvių kilmės skulptorius P. Velionskis. 1904 m. poeto biustas su lyra buvo baigtas ir nuliedintas iš bronzos skulptoriaus dirbtuvėje Varšuvoje. Paminklo transportavimui ir montavimui pristigo pinigų, todėl buvo paskelbta papildoma rinkliava. 1908 m. rugsėjo 29 d. paminklas buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas Šv. Jonų bažnyčioje. Vilniečiams ypač patiko jo liaudiškas pobūdis, kaip skelbia užrašas ant paminklo: "Čia mūsų kaimo dainius mirė grodamas lyra".
Paminklas A. Mickevičiui
Artinosi 1898 metai - poeto A. Mickevičiaus gimimo šimtosios metinės. Lenkijos miestuose Poznanėje, Lvove, Krokuvoje, vėliau Varšuvoje buvo pastatyti monumentalūs visafigūriniai paminklai, tuo tarpu buvusios LDK žemėse Rusijos administracija griežtai draudė pagerbti A. Mickevičių. Mintį pastatyti Vilniuje poetui paminklą pirmasis iškėlė L. Uzembla. 1897 m. buvo sudarytas paminklo statymo komitetas. Kadangi dėl politinių suvaržymų nebuvo jokių galimybių statyti paminklą atviroje miesto aikštėje, buvo apsiribota buvusio universiteto, kurį baigė A. Mickevičius, Šv. Jonų bažnyčia. Paminklo statymo komitetas kreipėsi į poeto sūnų V. Mickevičių, kad pastarasis paprašytų raštu Šv. Jonų bažnyčios kleboną K. Pacinką leisti pastatyti savo tėvui paminklą. Vėliau šis raštas labai pasitarnavo klebonui teisinantis rusų administracijai. Komiteto pirmininkas dailininkas B. Ruseckas nupirko Krokuvoje iš grafo Puslovskio skulptoriaus M. Guiskio Paryžiuje bronzinį vieną iš trijų A. Mickevičiaus biusto egzempliorių. Paminklo projektą sutiko padaryti architektas T. Strijenskis, o montavimo darbus atliko skulptorius J. Rudnickis. A. Mickevičiaus šimtoji gimimo diena - 1898 m. gruodžio 12-oji (24) - Šv. Jonų bažnyčioje buvo pažymėta iškilmingomis gedulo pamaldomis, masiškai dalyvaujant vilniečiams. Paminklui parinkta vieta pietinėje navoje prie sienos, kur kadaise stovėjo Rusiškosios Dievo Motinos altorius ir kur per pamaldas mėgdavo stovėti A. Mickevičius. Statinį montuojant, ta vieta buvo apkalta aukšta lentine siena. Paminklas buvo tyliai atidengtas 1899 m. birželio 6 (18) dieną. Tai buvo staigmena rusų administracijai, tačiau klebonas K. Pacinka išsiteisino: tai esąs privatus V. Mickevičiaus reikalas. 1905 lapkričio 12 (25) d. Šv. Jonų bažnyčioje buvo laikomos iškilmingos gedulingos pamaldos A. Mickevičiaus mirties penkiasdešimtosioms metinėms pažymėti. Visos bažnyčios sienos buvo užtiestos juodais audiniais, o viduryje įrengtas didelis katafalkas, gausiai papuoštas gėlėmis ir apšviestas tūkstančių žvakių šviesa. Bažnyčią ir Didijį kiemą sklidinai užpildė minios vilniečių.
Paminklas J. Stroinovskiui
1827 m. Universiteto taryba nusprendė pastatyti Šv. Jonų bažnyčioje memorialinį paminklą buvusiam universiteto rektoriui J. Stroinovskiui. Lėšas paminklui statyti paaukojo Vilniaus universiteto profesoriai ir tarnautojai, o vietą parinko architektas K. Podčašinskis - prie šiaurinės šoninės navos sienos, ten kur anksčiau stovėjo Švenčiausiosios Trejybės altorius. Paminklą projektavo universiteto architektas K. Podčašinskis, architektūriniam sprendimui pritaikęs labai populiarų lietuviškoje architektūroje serlijanos motyvą. Figūrinius ir dekoratyvinius paminklo lipdinius, taip pat ir J. Stroinovskio biustą sukūrė skulptorius K. Jelskis. Paminklo kompoziciją sudaro trys vertikalios dalys, kurias tarpusavyje skiria ir iš kraštų uždaro geltonos ochros spalvos dirbtinio marmuro piliastrai. Vidurinioji dalis platesnė ir aukštesnė su archivoltu viršuje. Po archivoltu iškirsta pusės apskritimo niša, padabinta radialine kriaukle, į kurią įstatytas J. Stroinovskio portretinis biustas. Žemiau nišos - didelė balto marmuro lenta rudo marmuro rėmuose. Joje auksuotų raidžių įrašas lotynų kalba: "Geriausiajam Galingiausiajam Dievui Jeronimui /Balnakilpės herbo/ Stroinovskiui, Vilniaus vyskupui, Šv. Onos ir Šv. Stanislovo I klasės ordino kavalieriui, Lietuvos mokyklų viršininkui, mokytojui, Vilniaus akademijos rektoriui. Mirusiam 1815 m. rugpjūčio 15 d., 62 metų amžiaus. Kilmingam vyrui, garsėjusiam dorumu, kilnumu, iškalba ir mokytumu. Daug padaręs mokslų vystymui Akademijoje, kol ši Aleksandro Pirmojo dėka buvo atnaujinama ir plečiama. Didžiai nusipelniusiajam kolegos ir piliečiai, atmindami visas jo dorybes, susidėję pinigų, šį paminklą pastatė 1828 m.". Šoninėse paminklo dalyse du dideli gipsiniai žibintai su liepsnomis simbolizuoja pagrindines velionio pareigybes: vyskupo ir rektoriaus. Virš šoninių dalių stovi du liūdesio angelai su išskėstais sparnais. Paminklo apačioje - aukštas į bažnyčios grindis besiremiantis cokolis, kurio vidurinėje dalyje ketaus lenta su velionio herbu. Ją nuliedino A. L. Chreptavičius savo geležies fabrike Vyšniave. Paminklas buvo iškilmingai atidengtas 1828 m. lapkričio 10 dieną.
Paminklai K. Sirvydui ir S. Daukantui
1979 m., švenčiant Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų ir pratęsiant paminklų statymo Šv. Jonų bažnyčioje tradiciją, Šv. Jonų bažnyčioje buvo pastatyti memorialiniai paminklai Vilniaus universiteto profesoriui, teologui, Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkui K. Sirvydui (skulptorius J. Kėdainis) ir pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriui S. Daukantui (skulptorius G. Jokūbonis). Paminklai skulptūriniai, bronziniai, iškilaus horeljefo formų, gerai užpildo pilkas šoninių navų sienas. Būdami jau kitos epochos ir kito stiliaus jie neprilygsta XVIII a. formų grakštumui, precizijai ir yra tarsi tamsi bronzos dėmė šviesaus interjero fone.
| ©
2004
|
