Gegužės 7-oji – džiaugsminga diena lietuvybei. Nors tą dieną 1904 metais išsilaisvinome nuo lietuviškos spaudos draudimo, ši data taip pat primena labai sudėtingą, net keturis dešimtmečius trukusį Lietuvos istorijos laikotarpį, kuriuo rusų carinė valdžia draudė esminius mūsų tautiškumo ženklus – lietuvišką spaudą, knygų leidybą, laisvą žodį.
Numalšinusi 1863–1864 metų lenkų ir lietuvių sukilimą, kuriuo norėta atkurti šalies valstybingumą, rusų valdžia pradėjo vykdyti mūsų krašto nutautinimo politiką. Viena carizmo priemonių prieš lietuvių kultūrą buvo mokyklų surusinimas, lotyniško raidyno uždraudimas ir „graždankos“ – rusiškų rašmenų – įvedimas. Jos pritaikymo lietuvių kalbai projektą parengė S. Mikuckis. Pirmojoje lietuviškoje knygoje graždankos rašmenimis (Abecele žemajtiškaj-lětuviška, 1864) jis šį raidyną pritaikė lietuvių kalbos garsams; netrukus graždanka tapo privaloma.
Tačiau Lietuvoje graždanka spausdinti leidiniai dėl stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo nepaplito. Nepaisant persekiojimų ir taikomų bausmių, gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Per visus spaudos draudimo metus lietuviškoji spauda ne mažėjo, o augo, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose valdžios požiūriui į draudimą sušvelnėjus, išleisti keli legalūs leidiniai lotyniškomis raidėmis, tačiau neleidus leisti periodinių leidinių, jie publikuojami užsienyje – tokiu būdu dienos šviesą išvydo „Aušra“, „Varpas“, „Lietuviškasis balsas“, „Šviesa“ ir kiti spaudiniai.
Stiprėjant pasipriešinimui, 1904 m. gegužės 7 d. draudimas leisti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis buvo panaikintas. Skaičiuojama, kad tuo laikotarpiu graždanka buvo išleisti 66 lietuviški spaudiniai. Kai kuriuos jų, šios skausmingos praeities liudytojus, galima išvysti ir VU bibliotekoje.
Iliustr.: Graždanka išspausdintas lietuviškas elementorius. VU bibliotekos archyvas.
2021-05-07