Mokslo atvirukas

Mokslo atvirukas / 2024 m. Spalis (NAUJAS)

Tarptautinę atvirosios prieigos savaitę, šiemet minimą spalio 21–27 d., „Mokslo atvirukas“ švenčia gimtadienį – šiandien jam jau ketveri metai. Kūrėjų komanda dėkoja visiems ir visoms, kurie skaitote!

Atvirosios prieigos savaitės tema išliko tokia pati kaip ir praėjusiais metais – „Bendruomenė svarbiau už komercializaciją”. Šia proga naujame spalio mėnesio numeryje skaitykite:

· Straipsnių apie akademinės leidybos skandalus ciklą baigsime labai šviežia ir didele naujiena – kodėl ir kaip trijų įtakingų žurnalų redaktoriai masiškai paliko stambius komercinius leidėjus ir išėjo tęsti darbų nuo nulio?

· Kaip miestų bendruomenės susibūrė ir pasiekė didelių politinių pokyčių, pasitelkę piliečių mokslą?

· Kaip atverti mokslinių tyrimų duomenis?

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

Ar komercinė akademinė leidyba prieina liepto galą? Masinis redaktorių atsistatydinimas

Akademinės leidybos ekosistema nuolat keičiasi – nuo popierinių žurnalų perėjome prie skaitmeninių, atviroji prieiga tampa ne tik gražia idėja, bet stipria mokslo politikos kryptimi. Komerciniams leidėjams tenka prisitaikyti, ir, atrodo, jiems sekasi puikiai. Leidžiamų žurnalų, publikacijų skaičius (ir tuo pačiu pelnas) tik auga perėjus prie auksinės atvirosios prieigos modelio. Toks modelis numato, kad už straipsnio publikavimą autorius moka straipsnio apdorojimo mokestį (angl. Article Processing Charge, toliau – APC), ir jo publikacija iškart tampa prieinama bendruomenei ir visuomenei internete. Žurnalai gali būti tiek grynosios atvirosios prieigos – tokį modelį taikyti visoms publikacijoms, arba hibridiniai – atvirąją prieigą suteikti tik APC susimokėjusiems autoriams. Mokslo projektų finansuotojų atvirosios prieigos reikalavimai įgyvendinti, autoriai publikuojasi gerai įvertintuose žurnaluose, jie ir jų institucijos gauna didelį matomumą – viskas puiku, ar ne?

Mokslo bendruomenė šiame komercinės akademinės leidybos kontekste mato daug trūkumų – didėjanti atskirtis tarp autorių iš turtingų šalių, institucijų ir tų, kurie neturi lėšų aukštiems APC. Kartais netgi trigubas apmokėjimas: leidėjui moka autoriai, žurnalus prenumeruojančios institucijos, ir pavieniai skaitytojai, norintys susipažinti su hibridiniuose žurnaluose spausdinamomis ne atvirosios prieigos publikacijomis. APC dažnai finansuojami viešosiomis (mokesčių mokėtojų) lėšomis, ar sąžininga jas nukreipti pelno siekiantiems leidėjams? Tuo tarpu redaktorių kolegijos ir recenzentai vis dar dirba savanoriškais pagrindais, dėl prestižo ir/arba akademinės karjeros.

Kai žurnalas priklauso leidėjui, jį kuriantys žmonės neturi sprendimo teisės dėl pasirinkto atvirosios prieigos leidybos modelio, APC dydžio, priimamų publikacijų kiekio, ir net tokių paprastų dalykų kaip tekstų redagavimas/maketavimas. Pelno siekiantys leidėjai nori kuo pigesnio proceso, ir tokiems darbams atlikti renkasi pigiausią variantą – nesvarbu, kad vyriausiasis redaktorius nepritaria nepatyrusio kolegos samdymui ar automatizuotam procesui.

Pastaraisiais metais net trijų didžiųjų leidėjų žurnalų redaktoriai nusprendė, kad jų žurnalai – tai visų pirma bendruomenė, ne prekė ar paslauga, masiškai atsistatydino ir pradėjo leisti naujus žurnalus, labiau suderinamus su sąžiningos, kokybiškos akademinės veiklos principais:

• Visuomenės sveikatos žurnalo Critical Public Health redaktorių komanda paliko leidėją Taylor&Francis, ir sukūrė naują Journal of Critical Public Health, publikuojamą Kalgario universiteto palaikomoje platformoje. Naujasis žurnalas leidžiamas deimantinės atvirosios prieigos principu – autoriams nekainuoja jame publikuotis, visos publikacijos yra atvirosios prieigos ir taip pat nekainuoja skaitytojui. Redaktoriai ir recenzentai dirba savanoriškais pagrindais. Pirmasis numeris išleistas šių metų gegužę.

• Elsevier leidžiamo žurnalo NeuroImage APC perkopė 3000$, ir augo toliau. Pasak atlikto nepriklausomo tyrimo, leidėjui išleisti žurnalą kainuoja 200$ – 1000$, ir redaktorių kolegijai leidėjo kainų politika neatrodė sąžininga mokslininkų bendruomenės atžvilgiu. Nepavykus kartu su leidėju pasiekti bendro sprendimo – sumažinti APC bent iki 2000$, kas leidėjui ir toliau būtų pelninga, visa NeuroImage ir susijusio NeuroImage: Reports žurnalo komanda vienbalsiai nusprendė palikti Elsevier ir pradėti naują žurnalą Imaging Neuroscience. Šiuo metu naujasis žurnalas leidžiamas po Masačiusetso technologijų instituto (MIT) vėliava, ir taiko auksinį atvirosios prieigos modelį – autoriams APC vis dar reikia sumokėti, bet jis žymiai racionalesnis – 1600$. Šiandien jau išleisti du Imaging Neuroscience numeriai.
  

• Naujausias redaktorių kolegijos atsistatydinimas įvyko šių metų gegužės mėnesį. Nesutarimai su leidėju Wiley kilo dėl redaktoriams ir recenzentams (kurie dirbo nemokamai!) primestų produktyvumo rodiklių – padidinto publikacijų, kurias reikia spausdinti viename numeryje kiekio, ir sutrumpinto laiko, per kurį sprendžiamas priėmimo publikuoti klausimas, atliekamas recenzavimas. Visi redaktoriai įkūrė naują deimantinės atvirosios prieigos žurnalą Free & Equal: A Journal of Ethics and Public Affairs, palaikomą Atvirosios humanitarinių mokslų bibliotekos (Open Library for Humanities, OLH). Dar laukiame pirmojo šio žurnalo numerio.

Kokia redaktorių patirtis paliekant komercinį leidėją? Akademinių bibliotekų asociacijos įkurta organizacija SPARC pakvietė diskutuoti ir dalintis (visą įrašą žiūrėkite čia). Naujai įkurtų žurnalų atstovai vienbalsiai džiaugėsi, kad sulaukė didelio palaikymo iš mokslininkų bendruomenės, bet atstatyti viską nuo pamatų reikia laiko – teko palikti ne tik aukštus kiekybinius mokslo vertinimo rodiklius (Impact Factor, IF), bet ir kartais rankiniu būdu atkurti tūkstantinius recenzentų sąrašus. Vis dėlto panašu, kad kolegoms pavyko – nauji žurnalai išvydo dienos šviesą. IF su laiku bus atstatytas, kol kas gelbsti alternatyvūs mokslo vertinimo rodikliai, svarbiausia, kad išliko neįkainojamas mokslininkų bendruomenės pasitikėjimas.

Vilniaus universiteto bendruomenę susidūrus su atvirosios prieigos publikavimo: žurnalų pasirinkimo, APC apmokėjimo iššūkiais, ar turint bet kokių kitų su atviruoju mokslu susijusių klausimų kviečiame kreiptis į Biblioteką. Naujai įkurtas konsultacijų portalas suteikia galimybę užduoti visus klausimus jums patogiausiu būdu.

---

Anapus piliečių mokslo teorijos

Šiuolaikiniame mokslo politikos diskurse piliečių mokslui – aktyviam neprofesionalių mokslininkų (piliečių) dalyvavimui mokslinių tyrimų projektuose – yra skiriamas ypatingas dėmesys. Viešojoje erdvėje aktyviai diskutuojama apie tai, kas yra piliečių mokslas, piliečių mokslo principų svarbą, vertybines gaires ir potencialiai teikiamą naudą įvairioms suinteresuotoms šalims. Susidaro įspūdis, kad piliečių mokslas, visų pirma, yra grįstas vertybine orientacija, konstanta, kuria savo moksliniuose tyrimuose turėtų vadovautis profesionalūs mokslininkai. Diskusijos apie konkrečią ir praktinę naudą teikiančius piliečių mokslo pavydžius ir projektus, piliečių mokslo poveikio ir rezultatų vertinimą lieka šių vertybinių diskusijų užribyje. Vis dėlto, piliečių mokslas, ne tik kaip mokslinis metodas, bet kaip socialinis judėjimas įrodė, kad yra efektyvi priemonė, ypač aplinkosaugos srityje, viešųjų iniciatyvų pagalba skatinti realius pokyčius.

Viena žymiausių tokių piliečių mokslo iniciatyvų pavyzdžių yra „Flinto vandens tyrimas” JAV (https://flintwaterstudy.org/). Kai vietos gyventojai sunerimo dėl savo vandens kokybės, jie kartu su mokslininkais pradėjo savarankiškai tirti vandens mėginius. Šių tyrimų rezultatai atskleidė ženkliai padidėjusią pavojingą švino koncentraciją vandenyje ir legioneliozės protrūkį vietos bendruomenėje. Šiuos faktus valdžios institucijos bandė nuslėpti. Tokia piliečių mokslo iniciatyva privertė valdžios atstovus imtis veiksmų – 2016 metais buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, skirtas 600 milijonų JAV dolerių skubios pagalbos finansavimas šioms vandens taršos problemoms spręsti. Be to, iš pareigų buvo priversti pasitraukti atsakingi vietos valdžios atstovai ir pareigūnai. Kartu buvo peržiūrėta ir sugriežtinta vandens valdymo politika visoje šalyje.

Dar vienas išskirtinio visuomenės dėmesio sulaukęs piliečių mokslo projektas buvo įgyvendintas Kopenhagoje (Danijoje). Piliečių mokslo iniciatyva „Piliečių oro taršos matavimas“ (https://miljopunkt-amager.dk/announcement/citizen-science-measurements/) atliko svarbų vaidmenį stebint oro taršą mieste. Kartu su tyrėjais vietiniai gyventojai rinko duomenis apie azoto dioksido koncentracijas įvairiose miesto vietose. Piliečių surinkti duomenys parodė, kad taršos lygis ženkliai viršijo leistinas oro taršos normas Europos Sąjungoje. Nors šioje situacijoje jokie konkretūs asmenys nebuvo tiesiogiai nubausti, piliečių surinkti duomenys apie oro taršą mieste sukėlė didelį visuomenės spaudimą, dėl kurio buvo įvestos griežtesnės taršos mažinimo priemonės.

Šios ir kitos panašaus pobūdžio piliečių mokslo iniciatyvos atskleidžia, kaip piliečių mokslas gali daryti ženklią įtaką, suteikiant galimybę visuomenei prisiimti atsakomybę už aplinkosaugos pažeidimų šalinimą. Renkant patikimus duomenis ir stiprinant viešąjį interesą, piliečių mokslas tampa veiksminga priemone, galinčia paskatinti pokyčius, ginančius bendruomenių interesus ir jų aplinką.

Indra Giraitė

El. p.:

---

Kaip padaryti mokslinių tyrimų duomenis atvirosios prieigos?

Atvirosios prieigos savaitės proga, pasidomėkime atviraisiais mokslinių tyrimų duomenimis, o tiksliau, kaip padaryti juos atvirus. Pristatome 5 žingsnius, vedančius į sėkmingą mokslinių tyrimų duomenų atvėrimą:

1. Tinkamai parenkite duomenis

Iš atvertų duomenų naudos bus tik tada, jei jie bus tvarkingi ir suprantami.

Rengiant duomenis atvėrimui, rekomenduojame vadovautis Jūsų mokslo srityje pripažinimo sulaukusiomis gerosiomis praktikomis – standartais, jeigu tokie egzistuoja, įtakingiausių specialybės žurnalų leidėjų ar mokslo draugijų rekomendacijomis duomenų pateikimui, o jeigu ir jų sunku rasti – kokybiškais, plačiau cituojamais kolegų sukurtais pavyzdžiais. Taip pat siūlome vadovautis FAIR principais, apie kuriuos jau esame rašę 2022 m. balandžio mėn. „Mokslo atviruke“.

Jeigu nesate tikri, ar Jūsų mokslo srityje egzistuoja duomenų ir su jais susietų metaduomenų standartas, galite tai pasitikrinti svetainėje FAIRsharing. org.

Apie duomenų parengimą atvėrimui reikėtų pradėti galvoti kuo ankstesniame tyrimo etape – tai leis nuo pat pradžių struktūruoti duomenis pagal pasirinktą standartą ir padės išvengti duomenų pertvarkymui iššvaistyto laiko projekto pabaigoje. Jau parengus duomenis atvėrimui, naudinga, kad juos peržiūrėtų su tyrimu nesusijęs kolega ar kitas žmogus. Žvilgsnis iš šalies padės identifikuoti kitam duomenų naudotojui galinčius kilti klausimus ar problemas, kurių Jūs kaip duomenų autorius (-ė) nepastebėjote.

2. Išsirinkite tinkamiausią duomenų talpyklą

Jeigu Jūsų duomenų rinkinys susietas su atvirosios prieigos moksline publikacija, yra nedidelės apimties, o duomenų formatas leidžia juos integruoti į žurnalo interneto svetainę, galbūt turėsite galimybę atverti duomenis kaip publikacijos priedą. Visais kitais atvejais, norėdami atverti savo mokslinių tyrimų duomenis, turėsite pasinaudoti duomenų talpyklos paslaugomis.

Jei pagrindinė Jūsų tikslinė auditorija yra Jūsų mokslinių tyrimų srities bendruomenė, siūlome apsidairyti, ar neegzistuoja šiai mokslo sričiai skirta specialybės duomenų talpykla. Gali būti, kad jau esate su ja susidūrę savo mokslinėje veikloje, turint galvoje, kad kai kurios specializuotos talpyklos, tokios kaip GenBank ar ENA, yra tikrai plačiai naudojamos. Jeigu nesate tikri, ar egzistuoja Jūsų specialybės duomenų talpykla, galite pasitikrinti daugiau nei 3000 talpyklų apimančiame kataloge re3data.

Žinoma, gali būti, kad nerasite savo mokslo sričiai ar duomenų tipui pritaikytos specializuotos talpyklos. O galbūt norite kartu publikuoti kelių skirtingų tipų duomenis arba norėtumėte pasiekti platesnę auditoriją nei tik Jūsų mokslo srities bendruomenė? Tokiu atveju, siūlome rinktis tarpdisciplininę duomenų talpyklą. Vieną tarpdisciplininę talpyklą MIDAS valdo ir Vilniaus universitetas. Kitų patikimų tarpdisciplininių talpyklų pavyzdžių galite rasti čia.

Ar rinktis specializuotą ar tarpdisciplininę talpyklą, spręsti Jums. Svarbu, kad pasirinktą talpyklą valdytų patikima organizacija, būtų aiškiai nurodytos naudojimosi taisyklės, būtų galima kartu su duomenimis pateikti išsamius metaduomenis ir publikuotam duomenų rinkiniui būtų suteikiamas nekintantis identifikatorius.

Publikuojant duomenis, svarbu, kad būtų aiškiai nurodytos sąlygos, kaip ir kokiais tikslais leidžiama naudoti duomenis. Kai kurios duomenų talpyklos turi standartinę duomenų naudojimo politiką, kuri galioja visiems toje talpykloje publikuotiems duomenims. Tokiu atveju, pasirinkimo nelabai turėsite. Kitos duomenų talpyklos leidžia autoriams patiems nurodyti duomenų naudojimo sąlygas. Dažniausiai tai galima padaryti pasirenkant vieną iš talpyklos palaikomų standartizuotų naudojimo sąlygų rinkinių, vadinamų licencijomis. Siūloma licencijų paletė arba tai, kokios duomenų naudojimo sąlygos numatytos visiems per talpyklą paviešintiems duomenims, taip pat galėtų būti vienas iš argumentų renkantis talpyklą.

Jei duomenų pagrindu rengsite ar jau parengėte mokslinę publikaciją, atkreipkite dėmesį, kad akademiniai leidėjai taip pat gali turėti specifinių nuostatų, susijusių su duomenų talpyklos pasirinkimu.

3. Pateikite išsamius metaduomenis ir kitą reikalingą informaciją

Išsirinkę tinkamą duomenų talpyklą, turėsite susikurti naudotojo paskyrą ir galėsite pradėti kelti duomenis. Vis dėlto, ne mažiau svarbi nei patys duomenys yra informacija, kurią apie juos pateiksite. Duomenis apibūdinanti informacija vadinama metaduomenimis. Patikima duomenų talpykla suteiks galimybę, ir netgi reikalaus, kartu su duomenų rinkiniu pateikti išsamią jį apibūdinančią informaciją.

Dažnai vien duomenų talpyklos registruojamų metaduomenų nepakanka tam, kad pakartotinai naudojant duomenis nekiltų jokių neaiškumų. Papildomą informaciją, tokią kaip kodų žodynai, duomenų struktūros paaiškinimas, smulkesnis duomenų metodo gavimo aprašymas galima pateikti atskirame paaiškinamajame dokumente, pridedame prie duomenų rinkinio. Ypač dažnai pasitaikantis duomenis lydinčios dokumentacijos tipas vadinamas readme failu (pavyzdys).

Rengiant duomenis publikavimui ir juos publikuojant patariama vadovautis FAIR principais.

4. Įkelkite duomenis į talpyklą ir padarykite juos viešai prieinamus

Pagaliau atėjo laikas įkelti ir paviešinti pačius duomenis. Dėkojame, kad nusprendėte pasidalinti su pasauliu savo darbo vaisiais.

Ar pagalvojote apie trečiųjų šalių intelektinę nuosavybę?

Verta atkreipti dėmesį, kad atverti ir licencijuoti duomenis galėsite tik jeigu tai nepažeis trečiųjų šalių intelektinės nuosavybės. Jeigu duomenis sukūrėte tik Jūs ir ne pagal specialų užsakymą, didelė tikimybė, kad taip nenutiks. Vilniaus universiteto intelektinės nuosavybės valdymo nuostatuose numatyta, kad „turtinės teisės į <...> mokslo duomenų rinkinius <...> priklauso juos sukūrusiems Universiteto darbuotojams, jeigu kitaip nenumatyta autorinėje ar kitoje sutartyje arba jei šių kūrinių sukūrimas konkrečiu atveju nebuvo užsakytas ir finansuojamas Universiteto lėšomis“. Jei duomenis gavote iš kito šaltinio arba jei juos kūrėte su bendraautoriais, norint atverti duomenis, reikės turėti duomenų šaltinio ir (arba) bendraautorių sutikimą.

Kada duomenų atvėrimas nėra geriausias sprendimas?

Net jei intelektinė nuosavybė ir nėra problema, egzistuoja atvejų, kai mokslinių tyrimų duomenų atvėrimas gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Duomenų atverti nereikėtų, jeigu juose yra asmens duomenų, kurių viešinti nesate gavę sutikimo, arba kitos jautrios ar pavojų keliančios informacijos. Taip pat jeigu ketinate duomenų pagrindu registruoti patentą arba steigti verslą, vertėtų įsivertinti, ar per ankstyvas duomenų atvėrimas nepakenks Jūsų planams.

5. Pasirūpinkite savo atvirųjų duomenų matomumu

Sėkmingai atvėrę mokslinių tyrimų duomenis, nepamirškite jų susieti su kitais projekto rezultatais – pateikite nuorodą į duomenų talpyklos įrašą šiais duomenimis paremtose publikacijose (tai padaryti galite prie publikacijos pridėdami pastraipą apie duomenų prieinamumą, žinomą kaip Data Availability Statement), taip pat su tyrimu susijusiuose konferencijų pranešimuose paminėkite, kad duomenys atvirai prieinami.

Be to, galite duomenų rinkinį paminėti savo ORCID profilio informacijoje kaip vieną savo mokslinės veiklos rezultatų, galite užregistruoti duomenų rinkinį eLABa sistemoje arba pasidalinti informacija apie jį socialiniuose tinkluose. Kalbant apie socialinius tinklus, atkreipiame dėmesį, kad nors akademinei bendruomenei skirti socialiniai tinklai, tokie kaip ResearchGate, yra puiki erdvė pasidalinti informacija apie talpykloje publikuotą duomenų rinkinį, nerekomenduojama jų naudoti kaip pakaitalo pačiai duomenų talpyklai.

Dar vienas, šiek daugiau išteklių reikalaujantis būdas pristatyti talpykloje atvertą duomenų rinkinį, yra parašyti duomenų straipsnį.

Sveikiname Vilniaus universiteto bendruomenę tarptautinės Atvirosios prieigos savaitės proga ir linkime nebijoti atverti savo mokslinių tyrimų duomenis.

Turite su duomenų atvėrimu susijusių klausimų?

Kilus klausimų, kviečiame kreiptis į VU bibliotekos duomenų vadybininkę dr. Gintę Medzvieckaitę:

El. p.:

Tel.: (8-5) 2195062

Nuotolinių konsultacijų rezervacija

---

Mokslo atviruką rengė dr. Gintė Medzvieckaitė, Eglė Juodė, Indra Giraitė.

Iliustracijos iš freepic.com

2024-10-22

---

Mokslo atvirukas / 2024 m. Birželis

„Mokslo atvirukas“ – atvirojo mokslo naujienlaiškis Vilniaus universiteto tyrėjams, mokslininkams, studentams, dėstytojams ir visiems, besidomintiems mokslo naujovėmis.

Šį kartą atvirukas labai vasariškas ir nuotaikingas, gal net, galima sakyti, pramoginis, tačiau kaip visada – gausus žinių.

Kadangi atostogų metu daug laiko praleidžiame gamtoje, šiame numeryje kviesime geriau pažinti gyvąją gamtą. Jūsų dėmesiui:

- Piliečių mokslo projektas, kuris kviečia stebėti ir skaičiuoti baltuosius gandrus.

- Gyvūnų „studijos“ ir „pasiekimai moksle“.

- Vaizdo filmukas apie gyvūnų judėjimo greitį gamtoje.

Smagaus skaitymo!

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

Gyvūnų judėjimas gamtoje

Vasara yra metas, kai daugiau judame – tiek savo mieste, tiek keliaudami. Ta proga dalinamės su skaitytojais vaizdo filmuku apie tai, kas kokiu greičiu juda gyvojoje gamtoje. Jame įvairūs technologiniai įrankiai (Zbrush, Unreal Engine 5, Cinema4D, Substance Painter, After Effects, Photoshop) padeda enciklopedinėms žinioms virsti įtraukiančiais vaizdais.

Smagaus žiūrėjimo ir judrios vasaros!

---

Gyvūnų pasiekimai moksle

Kartais kalbėdami apie prastą studijų kokybę juokaujame: „Šitą ir mano katinas baigtų. Ir net niekas nepastebėtų, kad jis – katinas“. Panašu, kad mintis nėra originali, ir kitų gyvūnų šeimininkai nuėjo daug toliau, tikrindami tokią hipotezę.

Susipažinkime su katinais ir šunimis, kuriems pavyko gauti bakalauro laipsnį:

Colby Nolan

Juodas katinas Colby gavo Dalase įsikūrusio Trinity Southern universiteto verslo administravimo diplomą. Stojimui pateiktų dokumentų, kad katinas yra išklausęs įvairių kursų, turi auklės, greito maisto restorano darbuotojo ir laikraščių išnešiotojo darbo patirties, niekas netikrino. Šeimininkui užteko sumokėti 299 dolerius, o primokėjus 100 buvo pasiūlytas bakalauro diplomas su pagyrimu.

Colby Nolan „studijos“ buvo tyrimo dalis – katinas priklausė teisininkui, kurio firma vėliau padavė Trinity Southern universitetą į teismą už mokslinių laipsnių pardavinėjimą.

---

Chester Ludlow

Už 499 dolerius mopsas gavo ne tik Rochville universiteto diplomą, bet ir sertifikatą apie aktyvų „studento“ dalyvavimą studentų atstovybės veiklose.

 

 

---

 Lulu

Siekdamas įrodyti, kad bylos liudininkas meluoja apie savo išsilavinimą, teisininkas Lulu šeimininkas užrašė ją į tą patį Concordia koledžą Mergelių salose. Šuo „baigė studijas“ geresniais pažymiais nei liudininkas.

 

 

---

Maxwell Sniffingwell

Anglų buldogas tapo diplomą turinčiu gyvūnų selekcijos specialistu vos už 549 dolerius. Belfordo universitetas už papildomus 75 dolerius jam pasiūlė Cum Laude už jo „natūralius gyvūnų veisimo gebėjimus“ ir „eksperimentinį darbą su katėmis“, bet šuo kukliai atsisakė tokio pripažinimo.

Kiti gyvūnai pasirinko ne studijuoti, o iškart tapti sertifikuotais specialistais: hipnoterapeutais, psichoterapeutais, turto vertinimo agentais. Auksinė žuvelė Algernon pasuko registruoto atliekų perdirbėjo keliu. Šuo Ollie, pervadintas Dr. Olivia Doll, pateko į kelių medicinos srities grobuoniškų žurnalų redaktorių kolegijas, o The Global Journal of Addiction and Rehabilitation Medicine paskyrė ją vyriausiojo redaktoriaus dešiniąja ranka.

Sužinojus apie stulbinančias gyvūnų karjeras, kyla mintis – o kuo mano katinas blogesnis?

Kapitono Teemo susidomėjimo sritys:

• Ornitologija
• Entomologija
• Smulkieji žinduoliai
• Žoliniai augalai
• Maisto technologijos

Idėjas, kaip jam gauti mokslinį laipsnį ir / arba tapti publikuotu autoriumi, siųskite el. paštu .

---

Birželį ir liepą skaičiuokime perinčius gandrus!

Jei vasarą norisi ne pabėgti nuo mokslo, o išbandyti naują sritį kartu su šeima, Lietuvos ornitologų draugija ir Gamtos tyrimų centras kviečia dalyvauti piliečių mokslo projekte – stebėti ir skaičiuoti baltuosius gandrus.

Mūsų nacionalinis paukštis baltasis gandras mylimas ir saugomas. 2023 metais paskelbtas metų paukščiu, tačiau ornitologams be pagalbos nepavyko surinkti pakankamai duomenų apie jų populiaciją ir perėjimą. Šią vasarą nuo birželio 15 iki liepos 20 d. visi esame kviečiami į pagalbą – stebėkime gandrus prie savo sodybų, pakvieskime tai daryti draugus ir giminaičius ir pateikime duomenis mokslininkams.

Visa informacija apie projektą čia.

Dalyvavimas šiame piliečių mokslo projekte gali būti atlyginamas.

---

Mokslo atviruką rengė dr. Gintė Medzvieckaitė ir Eglė Juodė

2024-06-27

---

Mokslo atvirukas / 2024 m. Balandis

„Mokslo atvirukas“ – atvirojo mokslo naujienlaiškis Vilniaus universiteto tyrėjams, mokslininkams, studentams, dėstytojams ir visiems, besidomintiems mokslo naujovėmis.

Balandžio numeryje skaitykite:

• Interviu su Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininke, piliečių mokslo praktike dr. Giedre Godiene. Kaip pasitelkiant piliečių mokslo akcijas galima surinkti didelės apimties, vertingus duomenis apie Lietuvos kraštovaizdį?
• Mokslinių tyrimų duomenų valdymas Europos horizonto programoje: kokie reikalavimai, norint gauti finansavimą mokslo projektui? Kokias praktikas rekomenduojame, kad reikalavimai būdų įvykdyti?
• Akademinės leidybos skandalų ciklas – geros reputacijos fizikos žurnale publikavosi autorius F. D. C. Willard, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo katinas. Kaip tai nutiko, ir kokia buvo mokslo bendruomenės reakcija?

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

---

Piliečių mokslo status quo ir ateities perspektyvos Vilniaus universitete

Šie metai – pirmieji Vilniaus universiteto narystės Europos piliečių mokslo asociacijoje (angl. European Citizen Science Association, ECSA) metai. Pirmą kartą Universitete šį įvykį pažymime švęsdami balandžio mėnesį kaip Pasaulinį piliečių mokslo mėnesį. Šį mėnesį įvairios tarptautinės piliečių mokslo idėjų sklaida užsiimančios organizacijos kviečia į paskaitas, seminarus, konferencijas apie visuomenės įtrauktį į mokslinių tyrimų procesą. Prie šios iniciatyvos prisijungė ir Vilniaus universitetas, Pasauliniam piliečių mokslo mėnesiui paminėti suorganizuodamas keletą renginių, kurie sutraukė gausų būrį dalyvių ne tik iš Vilniaus universiteto, bet ir už jo ribų. Pasaulinio piliečių mėnesio minėjimo kontekste apie piliečių mokslo fenomeną ir jo perspektyvas kalbamės su aktyvia Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininke, piliečių mokslo praktike dr. Giedre Godiene. 

Piliečių mokslas gali būti apibrėžiamas kaip mokslo metodas, apimantis neprofesionalių mokslininkų (piliečių) dalyvavimą mokslinių tyrimų projektuose. Gal galėtumėte pristatyti, kaip  Jūsų mokslinėje veikloje atsispindi piliečių mokslo iniciatyvos?

Mano tyrimų laukas susijęs su Europos kraštovaizdžio konvencijos (toliau – EKK) įgyvendinimu, nacionaline kraštovaizdžio politika. Man įdomu, kaip visuomenė įtraukiama į sprendimų, susijusių su kraštovaizdžio pokyčiais, priėmimą, ir kaip kraštovaizdis yra suvokiamas iš plačiosios visuomenės perspektyvos. VU dėstau geografams teritorijų planavimo teisę, taip pat praktiškai fasilituoju įtraukiuosius procesus (pavyzdžiui, atviras dirbtuves, diskusijas, kokia turi būti UNESCO pasaulio paveldo vietovių Lietuvoje ateitis, koks turėtų būti miesto viešųjų erdvių tvarkymas ir pan.), esu aktyvi Lietuvos geografų draugijos narė, geografijos entuziastė ir edukatorė.

Savo veiklose – ir ne tik mokslinėse – naudoju piliečių mokslo metodus. Esu kraštovaizdžio geografijos atstovė, ši disciplina jungia fizinius ir socialinius mokslus, o platesniame kontekste ir dar daugiau. Kraštovaizdis Europoje apibrėžiamas kaip „žmonių suvokiama vietovė, kurios pobūdį nulėmė gamtos ir (arba) žmonijos faktorių veikimas ir sąveika“. Taigi, kraštovaizdį nagrinėjame ir kaip teritorinį kompleksą, ir kaip žmonių suvokiamą, jų veiklos poveikį nuolat patiriančią sistemą, kuri antropoceno eroje reikalauja vis didesnės kiekvieno mūsų atsakomybės už žmonijos veiksmus praeityje, dabar ir ateityje.

Kraštovaizdis gali būti suprantamas iš labai įvairių perspektyvų ir nė vienos tarp jų nėra visiškai neteisingos. Vietovių suvokimo tyrimai leidžia apčiuopti vietos tapatybę, genius loci, vietos vertybes, prisidėti jas išsaugant. Norisi sužinoti, ką ir kaip apie objektą, teritoriją, vietovę, procesą, reiškinį, problemą mano kiti, nes tai svarbu priimant sprendimus. Taip pat tai yra reikalinga norint geriau suprasti, kaip jau mokslui žinomi dalykai „matomi“ kitų žmonių akimis, ir ieškant, kokių žinių trūksta, kur mokslas gali pasitarnauti. 

Būtų labai įdomu sužinoti, kaip Jūs „atradote“ piliečių mokslą ir kaip į savo mokslinę tiriamąją veiklą įtraukiate piliečius? 

Apie piliečių mokslo prieigą sužinojau, ėmiau domėtis ja visai neseniai, kai apie antrąją savo sukurtą atvirą mokomąją akciją „Geografinis langas“ 2020 m. išgirdau, kad tai yra piliečių mokslo tyrimas. Metodo esmė – bendro interaktyvaus žemėlapio su visuomene kūrimas. Tai – vadinamasis įtraukusis kartografavimas (angl. participatory mapping), kurio metu analizuojamos kartografiškai lokalizuotos sociologinės apklausos ir originalios vizualinės medžiagos pateiktys. Tyrimuose naudoju ArcGIS Survey123 programinę įrangą, kurios licenciją suteikia VU, ji automatiškai generuoja tam tikrus analitinius duomenis, o tai yra labai pravartu. 

Prie šių metodų pratinuosi palengva. Rimčiausias mano pristatymas vyko Europos ARQUS universitetų aljanso „Arqus Academy week“ tarptautinėje konferencijoje 2021 m. gegužės 3–4 d., kuomet atstovaudama VU skaičiau pranešimą „Survive, share and co-create at the Pandemic lock-down: Participatory joint GIS mapping of personal experience“. Jame ir buvo pateikta „Geografinio lango“ akcijos metu surinktų duomenų analizė, kuri atskleidė, ką visuomenė žino, kaip atpažįsta kasdieniniame gyvenime 12 skirtingų geografijos šeimos disciplinų – nuo meteorologijos iki kultūros geografijos.

Asociatyv. nuotr., Freepik

Neįprastai skamba jūsų Piliečių mokslo „atradimo“ kelias. Neabejoju, kad Vilniaus universitete yra daugiau tyrėjų, kurie savo mokslinėje veikloje naudoja piliečių mokslo metodus, tačiau apie tai patys nežino. Tai veikiausiai yra viena iš priežasčių, dėl ko piliečių mokslo metodo taikymas nėra paplitęs Vilniaus universitete. Su kokiomis kliūtimis susiduriate Jūs, įgyvendindama piliečių mokslo projektus?

Savo mokslinio padalinio (CHGF GI) viduje palaikymo sulaukiu tiek, kiek šie tyrimai patenka į „mokslo viešinimo“ temą, nors ir ten paskatinimų tai daryti toliau lyg ir negaunu... Suprantu – neturint tarptautinių publikacijų, gal ir natūralu, bet srities vystymuisi nepadeda. Iš viso menkas VU dėmesys geografinėms veikloms, kurios įtraukia visos šalies žmones, nors akcijas skelbiame net per nacionalinę televiziją, per VU kanalus to padaryti nepavyksta... 

Nežinau, koks VU padalinys ar asmuo piliečių mokslo veiklomis rūpinasi VU... Negirdėjau, atrodo, VU nėra specializuotos konferencijos ar renginio, skirto tokio pobūdžio tyrimams. Pradžiugintų galimybė pasikeisti patirtimi tarp įvairių tematikų tyrėjų, naudojančių šiuos metodus.

Norint, kad tokie tyrimai būtų efektyvūs, labai reikalinga kuo daugiau ir kuo patikimesnių sklaidos kanalų, daugiau rankų. Kol kas nedrįsau prašyti VU, kad dalintųsi tokių geografinių tyrimų kvietimais tiek socialiniuose tinkluose, tiek kitais VU komunikaciniais kanalais. Svajonė būtų, jei prie to prisidėtų VU komunikacijos personalas... Jei būtų daugiau paramos su komunikacija, galėčiau giliau išanalizuoti ir pristatyti rezultatus, nes atgalinio ryšio, kitąsyk ir kokio prizo žmonėms tikrai pritrūksta.

Iš tiesų piliečių mokslo iniciatyvoms Vilniaus universitete, skirtingai nei kitų šalių mokslo ir studijų institucijose, nėra skiriamas pakankamas dėmesys. Pasinaudokite šia proga ir pasidalinkite su Universiteto bendruomene labiausiai Jums įsimintinomis piliečių mokslo iniciatyvomis nacionaliniame ir globaliame kontekste.

Viena man žinomiausių, daug analitinių dalių turinti piliečių mokslo prieigos DI platformų – „iNaturalist“, kuri ne tik suteikia žmonėms galimybę atpažinti įvairias biologines įvairovės rūšis (paslauga vartotojui), bet ir kaupia pasaulinio rūšių paplitimo duomenis (paslauga gamtos mokslams). Taip pat joje galima atsekti ir besidominčių šia sritimi žmonių skaičių, koncentraciją, jų „takus“, atliktų stebėjimų intensyvumą (duomenis socialiniams mokslams). Esu jos vartotoja (aut. past. – balandžio 18 d. VU MKIC vyko projekto „iNaturalist“ pristatymas, kuriuo metu renginio dalyviai galėjo praktiškai susipažinti su piliečių mokslu ir „iNatutalist“ programėlės veikimo principais).

Kokie mano darbai? Esu jau 4 iniciatyvų / tyrimų autorė. Šios geografinės akcijos (atliktos drauge su LR aplinkos ministerija, Lietuvos geografų draugija) yra hibridiniai kraštovaizdžio geografijos mokslo ir komunikacijos veiksmai, nukreipti į plačiąją visuomenę. Jų tikslai daugialypiai – ir šviesti, populiarinti geografiją, ir kviesti įsitraukti, išbandyti taikyti kraštovaizdžio geografijos žinias, žadinti sąmoningumą, ir tuo pat metu – surinkti duomenis apie visuomenės atsaką į visa tai, sužinoti, kas yra žinoma, išgirsta, suprasta.

2012–2013 metais vykdyta akcija „Laikas keičia žemę“ (visuomenė buvo kviečiama pateikti 2 skirtingų laikmečių fotografijas ir jas pakomentuoti). 98 pateiktys, apie 200 fotografijų per metus. Pirmoji EKK įgyvendinanti iniciatyva, kurios metu vyko aktyvi informacinė kampanija apie kraštovaizdžio svarbą, mūsų veiklų įtaką, transformacijas, ir sužinota, kokius kraštovaizdžio pokyčius visuomenė gali įvardinti. Daugiau: čia 

2020 m. geografinė akcija „Geografinis langas“ (pandemijos, griežto karantino metu visuomenė buvo kviečiama pažvelgti pro langą, nufotografuoti ir pakomentuoti, kokias geografines disciplinas tame vaizde įžvelgia). 312 pateikčių per savaitę. Geografiją populiarinanti iniciatyva, kuria siekta sukurti ir išbandyti pirmuosius elektroninius mokymo metodus mokyklai, vykdyta paraleliai populiarinant visas 12 geografijos šeimos disciplinų. Daugiau: čia 

Asociatyv. nuotr., Freepik

2021 m. vyko geografinė akcija „Lietuva – Nemuno kraštas“ (pandemijos, karantino, kai nebuvo galima kirsti savivaldybių ribų, metu visuomenė buvo kviečiama per 1 dieną nufotografuoti Nemuną ir pakomentuoti, kuo jis svarbus). 161 pateiktis, > 300 nuotraukų per 1 dieną. Drauge su valstybine saugomų teritorijų tarnyba ir saugomų teritorijų direkcijomis pasaulinės Geografinės nakties proga vykdytą akciją lydėjo informacinė kampanija, konferencija. Buvo publikuojami teminiai straipsniai, populiarinti įvairūs su Nemunu susiję aspektai, pasitelkiant ir poeziją, ir istoriją, ir specifines žinias apie Nemuno slėnį ir upę. Dėl visuomenės savanoriško dalyvavimo sukurtas unikalus vienos dienos Nemuno fotoportretas. Daugiau: čia 

2023 m. vyko geografinė akcija „Žvilgsnis į Lietuvą“ (visuomenė buvo kviečiama pasidalinti tokiu kraštovaizdžio vaizdu, kuris jiems yra svarbus, ypatingas, ikoninis, kurio netektis būtų visiems labai skaudi...). 90 dalyvių, > 430 vaizdų iš 314 lokacijų per 1 mėnesį. Numatyta 2 savaitėms, dalyvių pageidavimu pratęsta iki mėnesio. Dėl jos paprastų žmonių akimis galima pamatyti, kaip atrodo Lietuva 2023 m. balandžio mėnesį, kas Lietuvoje yra lankoma, kas branginama ir kodėl. Apjungiant šiuos piliečių duomenis su Lietuvos kraštovaizdžio morfologinėmis ribomis, įvertinant saugomų teritorijų ribas, galima daryti preliminarias išvadas apie kraštovaizdžio vertės visuomeninį suvokimą. Daugiau: čia 

Džiugu girdėti, kad šiose iniciatyvose aktyviai dalyvauja piliečiai, teikdami duomenis, kurie yra panaudojami moksliniuose tyrimuose. Viešojoje erdvėje pasigirsta nuogąstavimų, kad piliečių mokslas – dar vienas patraukliai skambantis teorinis konstruktas, kuris realybėje nekuria jokios pridėtinės vertės nei mokslo bendruomenėje, nei tarp piliečių. Ką Jūs galvojate apie šį teiginį?

Nesutikčiau su pastaruoju teiginiu. Visų pirma dėl to, kad piliečių mokslas gali pas mokslininką atvesti labai daug bendradarbių, o tai paprastai dėl išteklių stokos labai sunku padaryti! Aktualiu laiku duomenis rodantys interaktyvūs žemėlapiai, kurių informaciją teikia išoriniai tiekėjai, yra šių laikų tema: taip jau galime pranešti apie įvairius gedimus, visuomenės poreikius. Tikiu, kad ateityje nemažai vietovės stebėjimų atliks įsipareigoję žinių tiekėjai. Taip, kaip šiandien energetikoje turime „prosiumerio“ arba gaminančio vartotojo kategoriją, taip rasis – ir jau randasi – visuomeniniai miškų kirtimų stebėtojai „Girių inspekcija“ ir t. t. Visa tai susiję su pilietine visuomene, demokratijos vystymusi, galimybe išsakyti savo nuomonę ir gauti atsaką, dėl ko mes kaip valstybė tampame vieningesni, aktyvesni, stipresni.

Didelė šių metodų stiprybė yra jų aktualumas – tyrimo metu keičiamasi informacija, kuri surenkama konkrečiu laiko momentu, todėl rezultatas tampa laikmečio atspindžiu. 

Dalyvavimas tyrime yra savanoriškas, tai skatina bendrą iniciatyvumą. Dalyvių skaičius ir surinktos medžiagos kokybė yra grįžtamasis ryšys, kurį suprasti sveika kiekvienai sričiai.

Piliečių mokslo kaip įtrauktį užtikrinančio įrankio ir būdo sudominti tam tikru mokslu naudingumu įsitikinau geografiją, kraštovaizdį populiarinančiose veiklose. Mano kelias vedė per edukaciją: užduotys, sukurtos kaip įtraukaus mokymosi platformos, tapo geografijos mokytojų metodine priemone, o šių veiklų rezultatai – visiems prieinami interaktyvūs žemėlapiai – atviru šaltiniu. 

Piliečių mokslas buria susidomėjusias ir aktyvias temines bendruomenes, kurios ne tik drauge mokosi, bet ir tampa atrama, kai siekiama palankesnių sričiai sprendimų.

Dar – apie paties mokslo ateitį... Nepaisant fundamentaliųjų tyrimų svarbos, eksponentiškai auga taikomųjų tyrimų poreikis, mokslas turi likti aktualus, rasti, ką pasiūlyti ieškantiems sprendimų. Piliečių mokslas iš esmės kuria pasitikėjimo tiltą tarp mokslo ir visuomenės. Tie, kas patys dalyvauja moksliniame tyrime, labiau vertina jų rezultatus, bendrai mokslo duomenis, mokslininkų nuomonę, faktus, žinias, taip pat jie padeda komunikuoti mokslą. O šiais nepastoviais klimato ir biologinės įvairovės, tapatybių ir saugumo krizių laikais mokslu grįsti sprendimai yra būtini.

Studijų programų vertinimuose figūruoja tokios rekomendacijos kaip „mokslo ir studijų viešinime nuo pasyvių formų (interviu, paskaitos, seminarai, pasakojimai, parodos, publikacijos) pereiti prie aktyvių, visuomenę tiesiogiai įtraukiant į mokslinius tyrimus ir studijų procesą“ – tad manau, kad mano veiklos tokį perėjimą labiausiai ir demonstruoja.

Asociatyv. nuotr., VU bibliotekos archyvas

Piliečių mokslo teikiamos galimybės ir ateities perspektyvos skamba labai patraukliai. Kurias, Jūsų nuomone, piliečių mokslo sritis būtų galima išskirti kaip tobulintinas? 

Žinoma, kiekviena prieiga turi trūkumų, ir gerai, kad jie yra apmąstomi, nes į tai turi būti reaguojama. Pati tai darau, kiekvienas naujas tyrimas yra kažkuo geresnis, nei prieš tai buvę.

Tam, kad metodas būtų pripažįstamas moksliniu, reikalinga, kad jis turėtų aiškų tikslą, kvestionuotų hipotezę, duomenys būtų renkami vadovaujantis vieninga metodika, naudojantis tomis pačiomis priemonėmis, tyrimą atliekantieji būtų kompetentingi tai daryti. Socialiniuose tyrimuose reikalingas demografinis reprezentatyvumas. Visada svarbi tyrimų imtis, masiškumas – kiek yra pateikčių. Neabejotina, kad tikrai ne visi drauge su visuomene atliekami tyrimai gali būti laikomi moksliniais, nes kai kurie jų turi kitus, ne mokslinius, o praktinius tikslus.

Piliečių mokslo duomenys bendrai mokslui yra reikšmingi tiek, kiek yra skiriama dėmesio jau išvardintiems dalykams, be to, aktualu yra klaidų taisymas, klaidingų atvejų atmetimas (pavyzdžiui, vaikai akivaizdžiai sugadina pateiktis vietoje biologinės rūšies fotografuodami vieni kitus (žmones), arba vietoje Nemuno fotografuojamas, pavyzdžiui, Merkys). Jei analizuojant duomenis nebus atmetami akivaizdžiai „sugadinti“ atvejai, toks tyrimas neatspindės tendencijų. Nepaisant to, mokslas reikalauja nurodyti ir tuos „nulinius“ atvejus, kai duomenys dėl kokių nors priežasčių negali būti vertinami.

Taigi, ir savo tyrimuose, kuriuos atlieku naudodamasi internetu, programa ArcGIS Survey123, socialiniais tinklais, vis daugiau dėmesio skiriu metodikai ir komunikacijai. Tyrimo tikslai, metodika pateikiama ir skleidžiant informaciją, ir pačioje apklausoje, ir komentuojant tarpinius rezultatus. Ten taip pat pateikiama informacija dėl asmens duomenų apsaugos; pateikėjai, dalyvaudami tyrime, užtikrina, kad būtų galima disponuoti jų teikiamomis fotografijomis; nurodoma, kad tyrimo tikslų neatitinkančios pateiktys bus šalinamos ir kt. Galutiniai rezultatai taip pat yra aptariami viešai ir net keletu formų (vieši pristatymai, parodos, knygos, konferencijos ir kt.).

Mokslo komunikacijos prasme tokie tyrimai reikalauja žengti prasmingą ir korektišką žingsnį nuo formalių informacijos sklaidos kanalų ir būdų (pvz., mokslo publikacijos, konferencijos, mokslinė kalba) prie populiarių, interaktyvių. Jei Jūsų užduotis bus formuluojama pernelyg moksliškai, rizikuojate negauti atsakymų... Kita problema – veiksmai, kuriuos turėtų atlikti paprasti žmonės, turi būti kiek įmanoma lengvesni, bet teikiantys naudą. Tai šio balanso tenka paieškoti, testuojame ir idėjas, ir užduotis su pažįstamais, draugais.

Gali pasirodyti, kad mokslininkas, gerai sudėliojęs klausimą, užduotį, metodiką, tyrimo metu tiesiog „laukia, kol duomenys suplauks“. Sakyčiau, kad nieko panašaus. Jei nemotyvuosite potencialių pateikėjų, nemokysite, kaip atlikti tyrimą, nesidalinsite tarpiniais rezultatais, jūsų tyrimo imtis liks tikrai nepakankama. Maža to, norint pasiekti potencialius tyrėjus per socialinius tinklus, reikalingas jų aktyvumo palaikymas. Visos akcijos metu nuolat publikuoju su tyrimu susijusią informaciją – tiek populiarią, tiek mokslinę. Pavyzdžiui, „Žvilgsnis į Lietuvą“ metu 2023 m. kovo–gegužės mėnesiais FB buvo sukurti ir publikuoti 7 originalūs straipsniai susijusia tematika, iš viso apie 50 informacinių žinučių FB. Ir... Jūs turite būti bent kiek populiarus socialiniuose tinkluose.

Ir pabaigoje dar kartą pakalbėkime apie ateities perspektyvas: ar šiuo metu galvojate, planuojate, kokius projektus, susijusius su piliečių mokslu, norėtumėte įgyvendinti artimiausioje ateityje?

Idėjų yra nemažai. Yra vilčių per piliečių mokslo prieigą sukurti Medžių alėjų prie kelių inventorių su fotografijomis ir žmonių vertinimais, ar reiktų jas saugoti. Šis kraštovaizdžio elementas šiandien visoje Europoje nyksta, bet sulaukia per mažai dėmesio. Medžių alėjų prie kelių inventorizavimu ir eismo saugumu besirūpinantieji nesuinteresuoti, o aplinkosaugos įstaigos tam neturi išteklių. Panašios iniciatyvos vyksta ir kitose Europos šalyse. 2023 m. teko dalyvauti Medžių alėjų išsaugojimu susirūpinusių ir mokslo, ir visuomeninių organizacijų atstovų simpoziume Karkasone, Prancūzijoje. Naudojantys geografines informacijos sistemas žmonės galėtų padėti fiksuoti padėtį, o programa ArcGIS Survey123 suskaičiuotų, koks yra medžiais apsodintų kelių ilgis Lietuvoje, gautume kitų vertingų duomenų apie medžių, augančių prie kelių, rūšis, jų būklę, visuomenės lūkesčius dėl jų išsaugojimo.

Dėkoju už pokalbį. Tikiuosi, jis įkvėps ir paskatins Vilniaus universiteto bendruomenę atrasti piliečių mokslą ir ilgainiui taps neatskiriama mokslinių tyrimų dalimi! 

Kalbino Indra Giraitė

---

Mokslinių tyrimų duomenų valdymas programoje „Europos horizontas“

Vis daugiau VU mokslininkų išbando dalyvavimą programos „Europos horizontas“ projektuose, o šie įprastai turi nemažai reikalavimų, susijusių su mokslinių tyrimų duomenų valdymu. Balandžio „Mokslo atviruke“ pasidomėkime, ko tikėtis teikiant paraišką didžiausiai Europos Sąjungos mokslo finansavimo programai arba dalyvaujant jos remiamame projekte.

Ir „botagai“, ir „pyragai“

„Europos horizonto“ mokslinių tyrimų duomenų valdymo politika apima dviejų griežtumo lygių nuostatas: reikalavimus (t. y. praktikas, kurias taikyti privaloma, o to nedarant laukia žemesnis paraiškos vertinimo balas arba dotacijos sumažinimas) ir rekomendacijas (praktikas, kurių laikytis nereikalaujama, tačiau jų laikymasis gali lemti aukštesnį paraiškos vertinimo balą).

Reikalavimai

Pirmiausia aptarkime privalomąją mokslinių tyrimų duomenų valdymo politikos dalį. 

Detaliau pažvelkime į kiekvieną reikalavimą:

1. Duomenų valdymo planas – tai dokumentas, kuriame aprašoma duomenų, kurie bus sukurti arba pakartotinai naudojami projekto metu, gavimo būdai, saugojimo ir tvarkymo praktikos. Taip pat jame aptariamos nuostatos dėl prieigos prie duomenų, jų išsaugojimo ar sunaikinimo. Teikiant projekto paraišką reikės pateikti preliminarią, ne ilgesnę kaip vieno puslapio duomenų valdymo plano versiją, o pirmąją išsamią versiją pateikti reikės jau vykdant projektą, iki sutartyje nustatyto termino (įprastai 6 mėnesio). Planą reikės atnaujinti, įvykus reikšmingų pokyčių projekto duomenų valdyme ir (arba) projektui besibaigiant. Jei projektas trunka ilgiau nei dvylika mėnesių, planą atnaujinti reikės dar ir projekto viduryje. Kaip pagalbą projektų vykdytojams programos administratoriai yra parengę „Europos horizonto“ duomenų valdymo plano šabloną. Taip pat galima naudotis internete nemokamai prieinamu duomenų valdymo planų rengimo įrankiu DMPonline (anglų k.)

2. FAIR principai teigia, kad mokslinių tyrimų duomenys turėtų būti surandami (angl. findable), pasiekiami (angl. accessible), sąveikūs (angl. interoperable) ir tinkami pakartotinai naudoti (angl. reusable). Kad galėtų pasigirti šiomis savybėmis, duomenys turėtų būti sutvarkyti, išsamiai aprašyti metaduomenimis, jiems turėtų būti priskirtas nekintantis identifikatorius (pvz. DOI), prie duomenų turėtų būti pateikiama informacija apie jų kilmę ir sąlygas, kuriomis leidžiama juos pakartotinai naudoti. Taip pat duomenys, arba bent jau informacija apie juos, turėtų būti surandami per paieškos sistemas, pasiekiami standartiniais protokolais (pvz. HTTP) ir nuskaitomi mašininiu būdu. Duomenų įkėlimas į duomenų talpyklą (žr. toliau) padeda išpildyti daugumą šių sąlygų. Kalbant apie metaduomenis, prie duomenų turi būti pateikta bent ši informacija: duomenų rinkinio aprašymas, publikavimo talpykloje data, autorius (-iai) ir jo (jų) institucija, ar duomenims taikomas embargo laikotarpis, informacija, kad projektas finansuotas programos „Europos horizontas“ lėšomis, dotacijos projekto pavadinimas, akronimas ir numeris bei duomenų rinkiniui suteikta licencija.

3.  Mokslinių tyrimų duomenų talpykla – tai elektroninė biblioteka, skirta mokslinių tyrimų duomenų rinkiniams saugoti, tvarkyti ir publikuoti. Patikimoje duomenų talpykloje turėtų būti taikomos techninės ir organizacinės priemonės, leidžiančios užtikrinti publikuoto turinio saugumą, vientisumą ir autentiškumą bei ilgalaikį jo išsaugojimą. Jos interneto svetainėje turėtų būti aiškiai nurodyta informacija apie paslaugų teikimo nuostatas ir politiką. Be to, turėtų būti sudarytos sąlygos suteikti prieigą prie duomenų, laikantis taikomų teisinių ir etinių apribojimų, ir kartu su jais pateikti pakankamai metaduomenų bei priskirti jiems nekintantį identifikatorių, kuris leistų pateikti vienareikšmišką nuorodą į duomenų rinkinį jį cituojant. Verta pastebėti, kad asmeninės interneto svetainės, debesies saugyklos (pvz. „Google diskas“) ir tokios socialinės platformos kaip Academia.edu ar ResearchGate nėra laikomos duomenų talpyklomis. Kai kuriuose „Europos horizonto“ projektų kvietimuose gali būti reikalaujama, kad duomenų talpykla būtų įsijungusi į Europos atvirojo mokslo debesį (EOSC), t. y. būtų įtraukta į EOSC paslaugų katalogą. Verta pastebėti, kad Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvas (MIDAS) yra įtrauktas į šį katalogą.

4. Duomenys nebūtinai turi būti atverti iš karto po gavimo. Juos galima atverti apdorojus ir atlikus kokybės kontrolę, tačiau tai turi įvykti ne vėliau kaip iki projekto pabaigos. Tam tikrais atvejais gali būti tikslinga atverti ir neapdorotus duomenis, jeigu jie svarbūs pakartotinei analizei ar rezultatų atkuriamumui užtikrinti. Jei duomenimis grindžiama mokslinė publikacija, jie turėtų būti atverti ne vėliau, nei bus paskelbta publikacija. Su ekstremalių situacijų valdymu susijusių projektų vykdytojai gali būti paprašyti nedelsiant atverti tyrimo duomenis arba, jei duomenų atvėrimas dėl tam tikrų priežasčių nėra galimas, suteikti neišimtinę licenciją naudoti duomenis juridiniams asmenims, kuriems jie reikalingi reaguoti į ekstremaliąją situaciją. Jeigu projektui taikomi papildomi reikalavimai, šie paprastai nurodomi projekto kvietime.

Jeigu mokslinių tyrimų duomenys yra apdoroti arba susisteminti, jiems galios autorių teisių apsauga. Tokiu atveju, atveriant duomenų rinkinį, jam reikėtų suteikti licenciją. Pagal „Europos horizonto“ reikalavimus, tai turėtų būti CC BY licencija, leidžianti platinti, perdirbti ir plėtoti ja licencijuotus duomenis, tačiau reikalaujanti visais atvejais nurodyti pradinį duomenų šaltinį ir autorių, arba CC0 žyma, kuria nurodoma, kad duomenys atiduodami viešajai sričiai. Duomenų rinkinio metaduomenys turėtų būti prieinami su CC0 žyma arba lygiavertėmis sąlygomis. Neapdorotiems ir nesusistemintiems mokslinių tyrimų duomenims autorių teisių apsauga negalioja, juos reikėtų žymėti kaip automatiškai priklausančius viešajai sričiai (PD).

Tam tikrais atvejais leidžiama neatverti tyrimo duomenų. Jie gali likti uždari, jei tai prieštarautų teisėtiems projekto vykdytojų interesams (pvz. ketinant teikti patentą ar komercializuoti projekto rezultatus) arba pažeistų kitus apribojimus, kaip, pavyzdžiui, ES konkurenciniai interesai arba naudos gavėjo įsipareigojimai pagal dotacijos sutartį, susiję su asmens duomenų naudojimu, saugumo ar kitais reikalavimais. Jei atviroji prieiga prie visų ar dalies duomenų negali būti suteikta, to priežastis reikia nurodyti duomenų valdymo plane. Verta atkreipti dėmesį, kad negalėjimas atverti duomenų neatleidžia nuo reikalavimo juos tvarkyti pagal FAIR principus, nes šie principai taikomi ne vien atviriesiems duomenims. Taip pat verta pastebėti, kad būtina paskelbti duomenų metaduomenis, net jei patys duomenys negali būti atverti.

5. Programa „Europos horizontas“ reikalauja per talpyklą, į kurią buvo įkelti duomenys, pateikti informaciją apie mokslinių tyrimų rezultatus ar kitas priemones ir instrumentus, kurių reikia tyrimo išvadoms patvirtinti ar mokslinių tyrimų duomenims pakartotinai naudoti. Jeigu duomenys negali būti atveriami, projekto vykdytojai turi suteikti „Europos horizonto“ dotacijas administruojantiems pareigūnams skaitmeninę ar fizinę prieigą prie duomenų ar kitų rezultatų (pvz. duomenų analizei naudotos programinės įrangos, tyrimo protokolų, elektroninių laboratorijos žurnalų), reikalingų projekto išvadoms patvirtinti.

Rekomenduojamos praktikos

Jei anksčiau išvardintus reikalavimus vykdyti privalu, toliau aptariamų praktikų taikymas nėra būtinas. Vis dėlto verta apie jas pagalvoti, nes jų taikymas padės uždirbti papildomų konkursinių balų Jūsų paraiškai. 

Taigi, projektų vykdytojai raginami pagal FAIR principus tvarkyti ne tik mokslinių tyrimų duomenis, bet ir kitus tyrimo metu sukurtus rezultatus, kaip antai programinė įranga, algoritmai, tyrimų protokolai, fiziniai pavyzdžiai ir kt. Taip pat rekomenduojama šiuos rezultatus atverti. Kad tai bus daroma, galima paminėti duomenų valdymo plane, kartu smulkiau paaiškinant, kokiu būdu ketinimai bus įgyvendinti. Beje, atverti rekomenduojama ne tik projekto rezultatus, bet ir jo duomenų valdymo planą.

Duomenų valdymo planą galima paskelbti mišriam turiniui skirtoje talpykloje (pvz. Zenodo). Jam rekomenduojama suteikti CC BY licenciją. Programinę įrangą galima atverti per duomenų arba specialiai programiniam kodui skirtą talpyklą (pvz. GitHub ar SourceForge), o ją licencijuoti patariama naudojant vieną iš paplitusių atviros programinės įrangos licencijų. Tyrimo protokolus rekomenduojama atverti per tam skirtas platformas (pvz., Protocol Exchange, Protocols).

Į ką atkreipti dėmesį, teikiant projekto paraišką

Jau projekto paraiškoje reikės paminėti atvirojo mokslo praktikas, kurias ketinate taikyti. Privalomas praktikas aprašyti turėsite, kad neprarastumėte taškų, o rekomenduojamas praktikas paminėti verta, nes jos uždirba papildomų taškų.

„Europos horizonto“ paraiškoje į atvirąjį mokslą atsižvelgiama vertinant pareiškėjų kompetencijas (angl. excellence) ir projekto įgyvendinamumą (angl. quality and efficiency of implementation). Atvirojo mokslo metodų taikymo aprašymą turėsite pateikti laisvai formuluojamoje paraiškos B dalyje.

Tyrimo metodų išdėstyme (1.2 skiltis) reikės pateikti maždaug vieno puslapio apimties aprašymą, atskleidžiantį, kaip atvirojo mokslo metodai bus integruoti į Jūsų projekte atliekamo tyrimo metodologiją ir kaip jie padės pasiekti projekto tikslus. Čia būtina paminėti, kokiu būdu išpildysite „Europos horizonto“ atvirosios prieigos prie publikacijų reikalavimus, ir nurodyti priemones, kuriomis užtikrinsite rezultatų atkuriamumą (t. y. galimybę pakartojus eksperimentą gauti tuos pačius rezultatus). Be to, vertėtų paminėti, jei ketinate taikyti kurias nors iš rekomenduojamų praktikų (pvz. programinio kodo ar tyrimo protokolo atvėrimą).

Toje pačioje 1.2 skiltyje reikės pateikti ir preliminarų duomenų valdymo planą, kuriam taip pat rekomenduojama skirti iki vieno puslapio teksto. Plane turėtų būti nurodyta, kokius duomenis ketinate rinkti, ar ketinate duomenis atverti ir kada, kaip ketinate užtikrinti duomenų atitikimą FAIR principams bei kaip projekte bus paskirstytos atsakomybės už duomenų valdymą. Jei tyrimo metu sugeneruotų ar naudotų duomenų nebus galima atverti, tai reikės paaiškinti ir pagrįsti. Jei projekto kvietimas reikalauja naudoti į Europos atvirojo mokslo debesies (EOSC) katalogą įtrauktus išteklius (pvz. duomenų talpyklas), plane reikia paminėti, kad bus naudojami būtent šie ištekliai. Primename, kad į šį katalogą yra įtrauktas ir Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvas (MIDAS).

Skiltyje „Dalyvių ir viso konsorciumo pajėgumai“ (3.2) (angl. capacity of participants and consortium as a whole) reikės parodyti, kad projekto vykdytojai yra pajėgūs taikyti atvirojo mokslo metodus ir turi tam būtinų ekspertinių žinių bei patirties. Jūsų kompetenciją geriausiai pademonstruos atvirojo mokslo praktikų taikymo kituose Jūsų vykdytuose moksliniuose projektuose pavyzdžiai.

Galiausiai, nors atvirojo mokslo praktikos aktualiausios vertinant paraiškos B dalį, „Europos horizonto“ administratoriai ir vertintojai tikėsis, kad A dalyje pateikiamame projekto paraiškai aktualių veiklų ir rezultatų sąraše nurodytos publikacijos bus atvirosios prieigos, o duomenų rinkiniai atitiks FAIR principus ir bus „kiek įmanoma atviri, bet, kiek būtina, uždari“.

Kur rasti daugiau informacijos?

Daugiau informacijos apie programos „Europos horizontas“ reikalavimus atvirajam mokslui ir mokslinių tyrimų duomenų valdymui galite rasti šios programos anotuotoje pavyzdinėje dotacijos sutartyje ir „Europos horizonto“ programos vadove.

Taip pat rekomenduojame peržiūrėti organizacijos OpenAIRE rengtų mokymų apie atvirojo mokslo praktikų taikymą „Europos horizonte“ įrašą.

Jei turite klausimų, susijusių su finansuojančių organizacijų reikalavimais mokslinių tyrimų duomenų valdymui, kviečiame kreiptis į VU bibliotekos duomenų vadybininkę dr. Gintę Medzvieckaitę.

---

F. D. C. Willard – antras pagal svarbą katinas fizikoje po Šriodingerio katės 

Žiemos „Mokslo atviruke“ skaitėte apie Sokal apgavystę, publikacijas, kurios tikslingai yra nesąmonė, ir publikuotą autorių – Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono šunį Nemo. 

Nemo toli gražu nėra pirmasis keturkojis publikuotas autorius – viskas prasidėjo nuo F. D. C. Willard, trumpiau – Chester, Siamo katino.

 F. D. C Willard, nuotraukos autorius nežinomas

1975 metais Mičigano valstijos universiteto fizikos profesorius Jack H. Hetherington parašė temperatūrų fizikos srities publikaciją,, ir, prieš pateikdamas ją žurnalui Physical Review Letters, davė paskaityti kolegai. Kolega pripažino, kad publikacija vertinga, aktuali, tik pastebėjo vieną nedidelę problemą – autorius visame tekste vartojo įvardį „mes“. Žurnalas buvo žinomas dėl griežto recenzavimo proceso – tikėtina, vien dėl netinkamo įvardžio straipsnis būtų atmestas. Profesoriui Hetherington’ui iškilo dilema – ar dabar viską perrašyti? Šiandien tai padaryti būtų labai paprasta, kompiuteriu rasti visus „mes“ ir pakeisti juos „aš“ tekste užtruktų kelias minutes, bet seniau tai galėjo užtrukti savaites. 

Fizikui kilo originali mintis: norėdamas greitai pateikti straipsnį publikavimui, jis pridėjo antrą autorių – savo katiną Chester. Kad nekiltų įtarimo, katinui buvo sugalvoti rimtai skambantys inicialai: F. D. C. (Felis Domesticus Chester) ir pavardė Willard – katino tėvo vardas. 

Publikacija buvo priimta, išspausdinta ir sulaukė didelio akademinio pasisekimo. Antrojo autoriaus tapatybė buvo greitai išaiškinta, bet mokslo bendruomenės reakcijos buvo itin pozityvios. Priešingai, nei Sokal apgavystės atveju, šiek tiek įsižeidė tik Physical Review Letters redaktoriai. 

Netrukus Jack H. Hetherington kolegoms išdalino autorių pasirašytas publikacijų kopijas – šalia profesoriaus parašo puikavosi ir jo katino letenėlės atspaudas.

 

F. D. C. Willard’ui juokais buvo pasiūlyta ir darbo vieta Mičigano valstijos universiteto fizikos katedroje, ir garbės profesoriaus titulas. Vėliau interviu Jack H. Hetherington teigė nė kiek nesigailintis savo poelgio – bendraautoris katinas ne tik pradžiugino kolegas, bet ir pritraukė daug dėmesio jo publikacijai.

Physical Review Letters leidėjas Amerikos fizikų bendruomenė (American Physical Society) 2014 metų balandžio pirmosios proga paskelbė, kad „nuo šiol visoms katinų publikacijoms bus suteikta atviroji prieiga“ – dėl to visi galime paskaityti šių mokslininkų darbą: nuoroda

Fizikas Chester – ne vienintelis mokslinį laipsnį gavęs gyvūnas. Apie keturkojus ir net bekojus bakalaurus ir magistrus skaitykite vasaros „Mokslo atviruke“. 

Eglė Juodė

---

Mokslo atviruką rengė dr. Gintė Medzvieckaitė, Eglė Juodė, Indra Giraitė.

2024-04-30

---

Mokslo atvirukas / 2024 m. Sausis

„Mokslo atvirukas“ – atvirojo mokslo naujienlaiškis Vilniaus universiteto tyrėjams, mokslininkams, studentams, dėstytojams ir visiems, besidomintiems mokslo naujovėmis.

Sausio mėnesio numeryje skaitykite:

• Kaip, kur ir kodėl saugoti mokslinių tyrimų duomenis.
• Kaip fizikas parašė filosofinį straipsnį, kuriame iš esmės paneigtas realybės egzistavimas, ir išsipublikavo prestižiniame žurnale.
• Piliečių mokslas: misija įmanoma. Efektyvūs piliečių mokslo inicijavimui ir vykdymui skirti įrankiai.

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

Mokslinių tyrimų duomenų saugojimas ir išsaugojimas: ką vertėtų žinoti

„Kur bus kaupiami projekto metu surinkti duomenys ir ar kursite duomenų atsargines kopijas?“

Į šį klausimą tenka atsakyti visiems, pildantiems mokslo projekto duomenų valdymo planą. O galbūt ir patys retkarčiais užduodate sau šį klausimą, besirūpindami savo duomenų saugumu ir patogia prieiga prie jų? Kviečiame kartu su pirmuoju 2024-ųjų „Mokslo atviruku“ apžvelgti ir įvertinti populiariausius skaitmeninio pavidalo mokslinių tyrimų duomenų saugojimo sprendimus. Tačiau pirmiausia kviečiame prisiminti vieną be galo naudingą įprotį – atsarginių duomenų kopijų kūrimą.

Atsarginės kopijos: kas jos ir kiek jų turėtų būti

Kaip ir sako pavadinimas, atsarginės kopijos yra papildomos Jūsų sukauptų mokslinių tyrimų duomenų (ar bet kokių kitų skaitmeninių dokumentų) kopijos. Jos reikalingos tam, kad dėl gedimo, žmogiškosios klaidos ar nelaimės praradus pagrindinę duomenų kopiją, duomenis būtų galima atkurti iš atsarginės kopijos. Reikalams klostantis gerai, atsarginės kopijos ramiai sau gulės stalčiuje, tačiau praradus arba sugadinus pagrindinę kopiją, jos taps neįkainojamai vertingos, nes leis išgelbėti nuo praradimo Jūsų sunkaus darbo vaisius.

Rekomendacijų, kiek ir kur atsarginių kopijų verta turėti, būna įvairių. Bene populiariausia iš jų – „3-2-1 taisyklė“:

„Turėkite 3 duomenų kopijas, iš kurių 2 būtų kitoje laikmenoje nei pagrindinė kopija, ir kurių bent 1 būtų laikoma kitoje patalpoje/pastate.“

Kaip konkrečiai ši taisyklė bus įgyvendinama, priklausys nuo Jūsų įpročių, poreikių ir galimybių – rinktis tikrai yra iš ko. Geriausia yra derinti kelis skirtingus duomenų laikymo sprendimus. Rinkitės tokius atsarginių kopijų darymo būdus, kurie bus Jums patogūs – tai sumažins pagundą sutaupyti laiko ir pastangų duomenų saugumo sąskaita. Gera mintis – be pagrindinės kopijos turėti vieną dažnai atnaujinamą, lengvai pasiekiamą atsarginę kopiją greitam duomenų atkūrimui ir vieną šiek tiek rečiau daromą, nuo kitų atskirai laikomą atsarginę kopiją tam atvejui, jeigu būtų pažeistos pirmosios dvi kopijos.

Taigi, kaip jau užsiminėme, vietų ir laikmenų, kuriose galima saugoti duomenis, egzistuoja daugybė. Toliau apžvelgiame keleto populiariausių duomenų saugojimo sprendimų privalumus ir trūkumus.

Kompiuterio vidinė atmintis

Pagrindine mokslinio tyrimo duomenų laikymo vieta dažniausiai tampa kompiuterio vidinis atminties įrenginys. Šiais laikais tai dažniausiai būna į kompiuterį įmontuotas standusis diskas (HDD) arba puslaidininkinis diskas (SSD). Vidinę atmintį turi tiek nešiojami, tiek stacionarūs kompiuteriai. Vis dėlto, verta pastebėti, kad ne visi kompiuteriai duomenis automatiškai saugos vietinėje atmintyje. Šiais laikais nemažai institucijose naudojamų kompiuterinių darbo vietų yra sujungtos į vietinius tinklus. Jose išsaugoti duomenys saugomi ne įrenginio, su kuriuo dirbama, atmintyje, o centralizuotai administruojamame naudotojo profilyje. Apie duomenų saugojimą institucijos tinkle dar pakalbėsime, tuo tarpu šio skyrelio įžvalgos skirtos autonomiškai veikiantiems kompiuteriams.

Kompiuterio atminties kaip pagrindinės duomenų vietos pasirinkimą lemia praktiniai motyvai – dažniausiai darbo ar asmeninis kompiuteris yra tas įrenginys, kuris naudojamas duomenims rinkti, valyti, analizuoti ir aprašyti, todėl išsaugoti duomenis jame yra paprasčiausias ir akivaizdžiausias sprendimas. Svarbu, kad kompiuteryje laikoma duomenų kopija nebūtų vienintelė, būtina turėti bent vieną, o dar geriau kelias atsargines kopijas. Antraip kompiuterio praradimo ar gedimo atveju būtų prarasti ir visi duomenys. Tam tikros kompiuteryje esančios aplikacijos (pvz. MS Word) automatiškai kuria atsargines kopijas, tačiau jos prieinamos ne visais atvejais ir dažnai apima tik dalį duomenyse atliktų pakeitimų. Kitas šio duomenų saugojimo sprendimo trūkumas yra tai, kad pasiekti kompiuterio vidinėje atmintyje išsaugotus duomenis galima tik iš to paties kompiuterio. Tiesa, egzistuoja nuotolinės prieigos galimybė, tačiau tam reikalinga speciali programinė įranga ir kompiuteris turi būti prijungtas prie interneto ar vietinio tinklo. Norėdami užtikrinti prieigos prie kompiuterio atmintyje laikomų duomenų kontrolę, venkite bendro naudojimo kompiuterių arba bent jau įsitikinkite, kad prie kompiuterio jungiamasi per atskiras naudotojų paskyras. Taip pat patartina kompiuterį ar savo paskyrą kelių asmenų naudojamame kompiuteryje rakinti slaptažodžiu.

Duomenų saugojimo kompiuterio atmintyje privalumų ir trūkumų santrauka:

Privalumai	Trūkumai
·         Greitas duomenų pasiekiamumas ·         Prieigos kontrolė ·         Galimybė tam tikrose aplikacijose automatiškai kurti trumpalaikes atsargines kopijas	·         Praradus kompiuterį ar jam sugedus, prarandami jame buvę duomenys ·         Duomenis pasiekti galima tik iš to paties kompiuterio

Vietiniai kompiuterių tinklai

Vietinių tinklų būna įvairių dydžių ir rūšių. Tai gali būti tiek tinklas, sudarytas iš vieno kompiuterio ir kelių prie jo prijungtų laikmenų bei įrenginių, tiek tinklas, apjungiantis visus didelės organizacijos kompiuterius. Viena vertus, duomenų laikymas tinkle leidžia paprasčiau perkelti duomenis į kitą tinkle esantį įrenginį ir lengviau juos pasiekti. Pavyzdžiui, VU tinklo naudotojų paskyras galima pasiekti iš daugelio universitete esančių kompiuterių, ne tik esančio naudotojo kabinete. Kita vertus, atsiranda papildomų saugumo rizikų: kadangi visi tinklo įrenginiai susieti tarpusavyje, vienas įrenginys potencialiai gali būti panaudotas neteisėtai prieigai prie kitų įrenginių įgyti, taip pat vienam įrenginiui užsikrėtus virusu didėja tikimybė, kad jis bus perduotas kitiems tinklo įrenginiams. Kalbant apie institucijų tinklus, jų privalumas yra tai, kad užtikrinama profesionali jų priežiūra, jie pritaikyti prie institucijos techninių ir saugumo reikalavimų. Dažnu atveju institucijos pasirūpina bent viena tinkle esančių duomenų atsargine kopija. Institucinių tinklų trūkumas yra tai, kad palikus instituciją, prarandama prieiga prie jos tinkle laikomų duomenų.

Šio saugojimo būdo privalumų ir trūkumų santrauka:

Privalumai	Trūkumai
·         Duomenų pasiekiamumas iš kelių vietų ·         Paprastesnis duomenų perkėlimas tarp tinklo įrenginių ·         Profesionali priežiūra (instituciniai tinklai)	·         Daugiau galimybių neteisėtai prieigai prie duomenų ·         Galimybė perduoti virusus ·         Palikus instituciją, prarandama prieiga prie duomenų (instituciniai tinklai)

Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvas (MIDAS)

Viena iš vietų, kuriose galima laikyti atsarginę duomenų kopiją, yra Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvas (MIDAS). Nors MIDAS geriau žinomas dėl galimybės publikuoti mokslinių tyrimų duomenų rinkinius, kiekvienam registruotam naudotojui automatiškai suteikiama 100 GB vietos nepaviešintiems duomenims saugoti, o esant poreikiui galima teikti administratoriams prašymą išplėsti išteklius. MIDAS saugomi nepublikuoti duomenys prieinami tik jų autoriui, MIDAS administratoriams ir konkretiems naudotojams, kuriems autorius suteikė prieigą prie duomenų. MIDAS duomenis laikyti gana saugu – visi mokslinių tyrimų duomenys yra skenuojami antivirusinės programinės įrangos, apsaugoti ugniasienėmis, yra naudojamos kitos kenksmingosios programinės įrangos aptikimo ir stebėjimo realiu laiku priemonės. Be to, kasdien daromos trys į MIDAS įkeltų duomenų atsarginės kopijos, kurių viena laikoma geografiškai nutolusiame rezerviniame centre. Visi MIDAS duomenų centrai yra valdomi Vilniaus universiteto, todėl nereikia duomenų perduoti trečiajai šaliai. Kiti privalumai yra galimybė duomenis aprašyti metaduomenimis ir galimybė pora mygtuko paspaudimų publikuoti duomenų rinkinį MIDAS portale, suteikiant jam DOI. Duomenis į savo paskyrą galima įkelti per MIDAS naudotojo sąsają internete, naudojant MIDAS sinchronizavimo įrankį arba naudojantis FTP ryšiu. Visi duomenų įkėlimo į MIDAS būdai reikalauja žmogiškojo įsikišimo ir šiek tiek užtrunka, todėl MIDAS geriau tinka atsarginėms kopijoms, kurių nereikia dažnai atnaujinti. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad MIDAS neleidžiama saugoti mokslinių tyrimų duomenų, kuriuose yra asmens duomenų.

Duomenų saugojimo MIDAS privalumų ir trūkumų santrauka:

Privalumai

Trūkumai

·         Automatiškai daromos atsarginės kopijos ·         Saugumas ·         Visi duomenys laikomi Lietuvoje ir yra prižiūrimi Vilniaus universiteto darbuotojų ·         Pasirinkimas tarp kelių duomenų įkėlimo būdų ·         Nemokamai suteikiama 100 GB duomenų saugojimo vietos, su galimybe šią kvotą padidinti ·         Galimybė suteikti prieigą prie duomenų pasirinktiems MIDAS naudotojams ·         Galimybė aprašyti duomenis metaduomenimis ·         Galimybė publikuoti duomenis ir suteikti jiems DOI ·         Automatinis duomenų ir metaduomenų versijavimas

·         Duomenų įkėlimui ir prieigai prie jų reikalingas interneto ryšys ·         Duomenų įkėlimas reikalauja šiek tiek laiko ir pastangų ·         Negalima kelti asmens duomenų

Išorinės laikmenos

Dar viena vieta, kurioje galima saugoti atsargines duomenų kopijas yra išorinės laikmenos. Į šią kategoriją patenka visos prie pagrindinio kompiuterio trumpam prijungiamos fizinės laikmenos, kaip antai išoriniai kietieji arba puslaidininkiniai diskai, atmintukai ir kt. Kadangi atsarginių kopijų kūrimas išorinėse laikmenose reikalauja žmogaus įsikišimo ir pastangų, šis sprendimas taip pat nėra pats patogiausias atsarginėms kopijoms, kurios turi būti dažnai aktualizuojamos. Pagrindinis išorinių laikmenų privalumas yra galimybė jas laikyti atskirai nuo įrenginio, kuriame saugoma pagrindinė duomenų kopija. Tai naudinga tuo atveju, jei pagrindinis kompiuteris būtų užkrėstas virusu, nes bus lengviau užkardyti jo perdavimą į laikmeną. Be to, paprasčiau kontroliuoti prieigą prie duomenų, jei vienintelis įmanomas prieigos prie duomenų būdas yra fiziškai prijungiant laikmeną prie kompiuterio. Kadangi didžioji dalis šiais laikais naudojamų išorinių laikmenų yra gana kompaktiškos, jas lengva transportuoti. Kaip išorinių laikmenų trūkumą galima nurodyti galimybę lengvai jas pamesti ir kai kurių laikmenų jautrumą aplinkos poveikiui ir smūgiams. Verta pastebėti, kad išorinių laikmenų technologijos pastaraisiais dešimtmečiais intensyviai vystėsi, todėl kai kurios anksčiau populiarios laikmenos (pvz. kompaktiniai diskai) paseno ir tapo nebesuderinamos su naujesniais kompiuteriais.

Šio saugojimo būdo privalumų ir trūkumų santrauka:

Privalumai	Trūkumai
·         Paprasta transportuoti ·         Prieigos kontrolė ·         Galimybė visiškai atsieti atsarginę kopiją nuo pagrindinės ·         Duomenims pasiekti nebūtinas interneto ryšys	·         Atsarginės kopijos daromos rankiniu būdu ·         Priklausomai nuo laikmenos rūšies, žemas atsparumas fizinei pažaidai ·         Laikmeną ir joje esančią atsarginę kopiją galima pamesti ·         Senstančios technologijos

Debesijos saugyklos

Trečia galima atsarginių kopijų laikymo vieta – Debesijos saugyklos. Tai – trečiųjų šalių (dažniausiai verslo įmonių) prižiūrimos duomenų saugyklos, pasiekiamos per internetą. Pirmas šio duomenų saugojimo būdo privalumas yra galimybė automatiškai daryti atsargines duomenų kopijas. Dažniausiai yra daromos net kelios tokios kopijos, ir jos laikomos skirtingose geografinėse vietovėse. Vis dėlto, skirtingų debesų saugyklų tiekėjų praktikos skiriasi, todėl renkantis tiekėją vertėtų pasidomėti, kiek duomenų kopijų daroma ir kaip užtikrinamas jų saugumas. Antras privalumas – lengvas duomenų pasiekiamumas iš bet kurio prie interneto prijungto kompiuterio. Dėl šių dviejų privalumų, debesies saugyklos yra patogi vieta greito pasiekiamumo atsarginėms kopijoms laikyti. Kaip papildomus privalumus galima būtų įvardinti galimybę patogiai dalintis failais, galimybę prieigą prie duomenų apsaugoti slaptažodžiu, profesionalią saugyklos ir susietos programinės įrangos priežiūrą bei kai kurių debesijos tiekėjų siūlomą automatinį versijavimą. Kaip trūkumus būtų galima įvardinti kainą (nemokamai galima saugoti tik mažos apimties duomenis, o už erdvesnę saugyklą teks mokėti prenumeratos mokestį), būtinybę turėti interneto ryšį bei rizikas susijusias su tuo, kad atsarginė kopija yra tinkle, o jos priežiūrą administruoja trečioji šalis. Dėl šių priežasčių reikėtų itin atsargiai rinktis paslaugos tiekėją, jei ketinama debesies saugykloje laikyti jautrius duomenis. Ir net jei duomenys nejautrūs, vertėtų retkarčiais pasidaryti atsarginę duomenų kopiją fizinėje laikmenoje arba kito tiekėjo duomenų saugykloje tam atvejui, jei pasirinktas tiekėjas nustotų teikti paslaugą arba paslaugos tiekimas sutriktų.

Duomenų saugojimo debesyje paslaugas teikiančių įmonių yra daugybė, todėl tikrai galima išsirinkti individualius poreikius ir biudžetą atitinkantį variantą. Svarbu įsitikinti tiekėjo saugumu ir patikimumu. Vilniaus universitetas savo darbuotojams siūlo kartu su Microsoft Office 365 paketu prenumeruojamą OneDrive saugyklą.

Debesies saugyklų privalumų ir trūkumų santrauka:

Privalumai	Trūkumai
·         Patogi integracija su kompiuterių operacinėmis sistemomis ·         Atsarginės kopijos daromos automatiškai (kopijų kiekis priklauso nuo tiekėjo) ·         Galimybė pasiekti duomenis iš bet kur ·         Profesionali techninė pagalba ·         Patogus dalinimasis duomenimis ·         Galimybė riboti prieigą prie duomenų ·         Automatinis versijavimas (priklausomai nuo tiekėjo)	·         Reikalingas interneto ryšys ·         Duomenų saugumas patikimas trečiajai šaliai ·         Už didesnę talpą reikia mokėti

Būdų saugoti duomenis egzistuoja daug. „Mokslo atvirukas“ linki Jums atrasti patogiausius saugojimo būdus, o svarbiausia – turėti pakankamą kiekį atsarginių kopijų!

Kilus klausimų dėl VU mokslininkams prieinamų duomenų saugojimo sprendimų, kviečiame kreiptis į VU bibliotekos duomenų vadybininkę dr. Gintę Medzvieckaitę.

 

Iliustracija iš Freepic. 

Informaciją rengė dr. Gintė Medzvieckaitė

---

Piliečių mokslo įgyvendinimo įrankiai: efektyvi pagalba visuose tyrimo vykdymo etapuose

Piliečių mokslas gali būti apibrėžiamas kaip mokslo metodas, apimantis neprofesionalių mokslininkų (piliečių) dalyvavimą mokslinių tyrimų projektuose. Visi piliečių mokslu besidomintys piliečiai turi galimybę bendradarbiauti su mokslininkais, identifikuodami piliečiams aktualias problemas, kurios gali būti mokslinių tyrimų objektu (pvz., triukšmo tarša), pasitelkdami išmaniuosius prietaisus gali rinkti ir apdoroti mokslinių tyrimų duomenis. 2019 m. Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras kvietė Vilniaus universiteto bendruomenę gyvai dalyvauti Alzheimerio ligų tyrimams skirto „Stall Catchers“ projekto sesijoje – žaidime. Žaidimo dalyviai pasitelkdami asmeninius išmaniuosius prietaisus analizavo vaizdo įrašus, identifikuodami užsikimšusias kraujagysles pelių smegenyse. Tokiu būdu žaidimo dalyviai prisidėjo rinkdami duomenis tyrimui, kurio tikslas – nustatyti, kokį poveikį užsikimšusios kraujagyslės daro Alzheimerio ligos atsiradimui ir eigai.

Apskritai, piliečių mokslo projektų įvairovė yra labai plati: nuo lokalių ekosistemų iki kosmoso platybių tyrinėjimų. Taigi, projektus inicijuoti ir juose dalyvauti gali visų mokslo sričių atstovai, taip pat – įvairūs piliečiai. Kaip inicijuoti piliečių mokslo projektus? Kaip pritraukti kuo daugiau piliečių dalyvauti projekte? Kaip sustyguoti tyrimų metodologiją? Begalė klausimų dėl įsitraukimo į piliečių mokslo projektus kyla tiek profesionaliems tyrėjams, tiek ir patiems piliečiams. Siekiant atsakyti į šiuos ir kitus su piliečių mokslu įvairiais projekto įgyvendinimo etapais susijusius klausimus, buvo sukurti piliečių mokslo įgyvendinimo priemonių rinkiniai („toolkits“). Tokių įrankių pavyzdžiai – Citizen Science, Bristol Approach, Action ir kiti panašaus pobūdžio įrankiai. Tai nėra universalūs ir visiems piliečių mokslo projektams tinkantys įrankiai: vieni jų yra pritaikyti tam tikroms mokslo sritims, kiti skirti atskiriems tyrimo etapams. Taigi, vieno piliečių mokslo projekto įgyvendinimui galima taikyti bent keletą tokių įrankių.

Vienas iš parankių ir šiuo metu populiarių piliečių mokslo įgyvendinimo įrankių – Europos Horizontas 2020 programos finansuoto projekto Cities-Health įgyvendinimo metu sukurtas Cities Health Toolkit, kuris siūlo net 31 įrankį. Cities Health Toolkit yra skirtas aplinkos epidemiologijos srities tyrimams, tačiau literatūroje nurodoma, kad šis įrankis gali būti efektyviai pritaikytas ir kitoms mokslo sritims.

Kviečiame aktyviai domėtis piliečių mokslo įgyvendinimo įrankiais, inicijuoti piliečių mokslo projektus ir įtraukti piliečius į mokslinės veiklos projektus!

Iliustracija iš Freepic. 

Informaciją rengė Indra Giraitė

---

Akademinės leidybos skandalai: Sokal apgavystė

2023 metų „Mokslo atvirukuose“ gilinomės į atvirojo mokslo istoriją nuo Niutono laikų. Akademinė leidyba išgyveno didžiulę transformaciją – popierinius žurnalus pakeitė elektroniniai, tradiciniai leidėjai turėjo prisitaikyti prie stiprėjančių, Europos Sąjungos, nacionaliniu, instituciniu lygmenimis palaikomų atvirosios prieigos principų.

Natūralu, kad permainų metu pastebime daugiau nesąžiningų, neetiškų praktikų – apie grobuoniškus žurnalus, kurie įvairiais būdais bando tiesiog susirinkti mokslininkų ar institucijų pinigus nepasiūlydami jokios vertės, kalbame mokymuose ir individualiose konsultacijose. Kalbame ir apie kontroversiškus leidėjus – ne visada gali besti pirštu ir pavadinti ką nors grobuonimi, nors leidybos praktikos kelia daug klausimų. Šiais metais patyrinėkime tą balansavimą ant ribos, kai vienareikšmiškai negali pasakyti, kad leidėjas yra „geras“, laikosi aukštų standartų, užtikrina akademinę etiką.

Pradėkime nuo dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečio, kurį labai pagrįstai vadiname „laukiniais devyniasdešimtaisiais“. Gerai atsimename, kas vyko Lietuvoje – džiaugėmės nepriklausomybe, siekėme uždirbti, įstatymai ir taisyklės buvo labiau gairės, kurių kartais galima ir nepaisyti.

Jungtinėse Amerikos Valstijose tuo metu vyko „mokslo karai“, prie kurių reikšmingai prisidėjo Niujorko universiteto fizikos profesorius Alan David Sokal. Mokslininkas domėjosi ne tik savo srities, bet ir humanitariniais, socialiniais žurnalais, ir kolekcionavo straipsnius, kuriuose kolegos klaidingai reprezentavo fizikinius dėsnius. „Kaip galima tai publikuoti?“ galvojo A. Sokal, ir jam kilo mintis.

1994 metais Alan Sokal parašė straipsnį Transgressing the Boundaries: Towards a Transformative Hermeneutics of Quantum Gravity („Peržengiant ribas: transformatyvios kvantinės gravitacijos hermeneutikos link“). Jei pagalvojote, kad pavadinimas yra visiška nesąmonė, esate teisūs, tokia ir buvo fiziko idėja. Visa publikacija – žodžių ir idėjų kratinys, skambantis inovatyviai, bet pilnas logikos ir faktinių klaidų. A. Sokal netgi išdrįso teigti, kad „fizikinė realybė yra socialinis konstruktas“, ir... jo straipsnis buvo priimtas ir išspausdintas prestižiniame filosofijos žurnale Social Text. Kaip tai nutiko?

Publikacija buvo pateikta specialiam 1996 metų žurnalo numeriui, kuris tuo metu nebuvo recenzuojamas. Redaktorius kreipėsi į autorių dėl pataisymų, bet galų gale išspausdino pirminę publikacijos versiją. Iki šiol nėra aiškūs motyvai – galbūt pagalvojo: „O, žinomas fizikas parašė filosofinį straipsnį, kaip miela“ – ir publikavo, galbūt nesuprato straipsnio reikšmės, o gal publikacija surezonavo su žurnalo ideologija, ir atrodė palanku ją priimti spausdinti.

Netrukus po publikavimo Alan Sokal atskleidė, kad jo straipsnis – parodija, ir tai sukėlė daug diskusijų. Social Text buvo apdovanotas IgNobelio literatūros premija už „entuziastingą publikavimą straipsnio, kurio visiškai nesuprato, kuris, autoriaus teigimu, buvo absoliuti nesąmonė, ir kuriame teigiama, kad realybė neegzistuoja“. Tuo tarpu redaktoriai gynėsi, kad publikacija reikšminga, nepaisant to, kad buvo parodija, kaip „simptominis dokumentas“. Į diskusijas įsitraukė ir prancūzų filosofas Jacques Derrida, kurio 1966 metų veikalą apie Einšteino reliatyvumo teoriją citavo A. Sokal. Filosofo teigimu, A. Sokal elgesys – liūdnas ir piktavališkas, ir savo straipsniu jis sužlugdė galimybę atidžiai tyrinėti kontroversijas moksle.

Vėliau Alan Sokal pėdomis pasekė ir daugiau įvairių sričių mokslininkų – dažniausiai siekdami atskleisti leidėjų neprofesionalumą. Grįžtame prie grobuoniškų atvirosios prieigos žurnalų – sumokėkite straipsnio apdorojimo mokestį (APC) ir jie publikuos bet ką, net nereikės labai stengtis. 2020 metais grupė prancūzų medikų su filosofijos profesoriumi grobuoniškame Asian Journal of Medicine and Health publikavo straipsnį, lyginantį mirtingumą dėl SARS-CoV-2 ir elektrinių paspirtukų, o kaip vienintelis autorius nurodytas... Prancūzijos prezidento šuo Nemo.

Retriveris Nemo – toli gražu ne vienintelis gyvūnas, turintis pasiekimų moksle. Kaip jo keturkojams ir netgi bekojams (!) kolegoms sekėsi gauti mokslinius laipsnius ir publikuotis, skaitykite pavasario „Mokslo atviruke“.

Nuotr.: Alan Sokal (aut. Yorgos Kourtakis).

---

2024-01-30

---

Mokslo atvirukas / 2023 m. Spalis

Rudens „Mokslo atviruke“ skaitykite:

• Trumpa Tarptautinės atvirosios prieigos savaitės istorija.
• Duomenų bendruomenės: kokios organizacijos ir grupės vienija mokslinių tyrimų duomenų entuziastus?
• Nuo Budapešto iki Vilniaus universiteto – kaip nedidelės atvirojo mokslo iniciatyvos padėjo pamatus visos Europos mokslo politikai.

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

Trumpa Tarptautinės atvirosios prieigos savaitės istorija

Pirmasis „Mokslo atvirukas“ išleistas lygiai prieš 3 metus, Tarptautinės atvirosios prieigos savaitės proga. Visus metus gilinomės į atvirojo mokslo istoriją, trumpai pažiūrėkime ir į Tarptautinę atvirosios prieigos savaitę!

Šio renginio idėja gimė prieš 16 metų Jungtinėse Amerikos valstijose – pirmoji Nacionalinė atvirosios prieigos veiksmo diena (angl. National Day of Action for Open Access) įvyko 2007 metų vasarį organizacijų „Studentai už laisvą kultūrą“ (angl. Students for Free Culture) ir „Aljansas už prieigą mokesčių mokėtojams“ (angl. Alliance for Taxpayer Access) iniciatyva. Renginys buvo sėkmingas, ir 2008 metais Atvirosios prieigos diena jau vyko už JAV ribų, o 2009 metais jis tapo Tarptautinė atvirosios prieigos savaite.

Nuo 2012 metų Tarptautinėms atvirosios prieigos savaitėms siūlomos vieningos temos, parengiamos iliustracijos ir kita vaizdinė informacija renginių sklaidai ir komunikacijai. Iki 2017 m. buvo kalbama apie atvirumą bendrai, o vėliau atsiranda lygybės, teisingumo temos, kviečiama diskutuoti, kaip atviroji prieiga prie mokslinės informacijos gali prisidėti kuriant teisingesnę visuomenę.

Nuo 2009 m. Atvirosios prieigos savaitės paminimos ir VU bibliotekoje. Diskusijos su VU mokslininkų bendruomene, filmų, licencijuotų pagal atvirojo turinio licenciją, peržiūros, online kursai bibliotekininkams ir mokslininkams apie atvirąją prieigą, simuliaciniai užsiėmimai „Masiniai atvirieji kursai internete“, kvietimai mokslininkams tapti atvirosios prieigos ambasadoriais, į kuriuos atsiliepė nemažai garbių VU mokslininkų – tai tik maža dalis renginių, kurie sudomino ne tik universiteto bendruomenę. Informacija apie renginius ir iniciatyvas buvo skelbta „BNS spaudos centro“ interneto puslapyje, naujienų portaluose, duotas interviu „Žinių radijui“. Siekiant sudominti mokslininkus, tyrėjus ir skatinti atvirąją prieigą pasitelkiami ir netradiciniai metodai – stalo žaidimą „Leidybos spąstai“ jau išbandė ne tik VU mokslininkai, doktorantai, studentai, bet ir bibliotekos svečiai.

Šių metų savaitės tema – „Bendruomenė svarbiau už komercializaciją“, kviečianti diskutuoti apie įvairius atvirojo mokslo bendruomenių kūrimosi ir formavimo aspektus, iššūkius, susijusius su pelno siekiančiais atvirojo mokslo ekosistemos dalyviais.

Planuojami renginiai:

Spalio 26 d., ketvirtadienį, nuo 9.30 iki 12.00 val. dalyvaukite konferencijoje „Leidinių skaitmeninimas ir viešinimas nepažeidžiant autorių teisių. Kaip tai įmanoma?“ – apie šiuolaikines knygas ir kitus dokumentus, kuriuos norėtumėte rasti internete.

Registracija>>

Spalio 26 d. nuo 13.15 val. susirinkime pažaisti „Leidybos spąstų“! Tai yra paprastas žaidimas, išmokantis nepaprastų dalykų – kaip atrodo atvirosios licencijos? Į kokią talpyklą man pasidėti savo mokslinių tyrimų duomenis ir disertaciją? Kam priklauso autoriaus teisės į mokslo darbą, kurį parašiau universitete?

Registracija>>

Turite klausimų apie mokslo projektų finansuotojų atvirosios prieigos reikalavimus, mokslinių tyrimų duomenis, atvirąjį mokslą, atvirąją prieigą? Spalio 27 d. nuo 9.30 iki 11.30 val. prisijunkite prie klausimų – atsakymų sesijos. Užsukite trumpam jums patogiu laiku, arba klausykitės visos sesijos. Konsultuos Vilniaus universiteto bibliotekos informacijos vadybininkės Eglė Juodė ir dr. Gintė Medzvieckaitė.

Registracija>>

---

Duomenų bendruomenės: mokslinių tyrimų duomenų entuziastus vienijančios organizacijos ir grupės

Šių metų Atvirosios prieigos savaitė sutelkia dėmesį į bendruomenes, kurioms aktualus Atvirasis mokslas – mokslininkus, tyrėjus, visuomenę. Bėgant metams atsirado įvairių grupių ir asociacijų, telkiančių asmenis, kuriems aktualus Atvirasis mokslas arba tam tikri jo aspektai. Šio mėnesio „Mokslo atviruko“ duomenų skyrelyje kviečiame susipažinti su keletu organizacijų, buriančių į bendruomenes tuos, kurie yra neabejingi mokslinių tyrimų duomenims. Vienos iš šių organizacijų yra atviros visų mokslo sričių atstovams, o kitos vienija tik tam tikrų mokslo šakų duomenų entuziastus. Vienų susivienijimų nariais gali būti tik valstybės ir juridiniai asmenys, kitos atviros ir privatiems asmenims. Mokslinių tyrimų duomenims dedikuotos bendruomenės atveria savo nariams galimybę keistis idėjomis ir teikia metodinę pagalbą, organizuoja renginius, suteikia prieigą prie naudingų įrankių. Dažnai šių bendruomenių veiklos vaisiais gali naudotis ne tik jų nariai, bet ir kitos suinteresuotos visuomenės grupės.

Taigi, susipažinkime:

Tarpdisciplininės bendruomenės

Mokslinių tyrimų duomenų aljansas (RDA) yra iniciatyva, vienijanti asmenis ir organizacijas, kurių veikla ar domėjimosi sritis susijusi su mokslinių tyrimų duomenimis. Jo misija – tiesti socialinius ir techninius tiltus, įgalinančius atvirą dalijimąsi mokslinių tyrimų duomenimis ir jų pakartotinį naudojimą. Aljansas susikūrė 2013 metais. Nors sumanymas jį įkurti atėjo iš Europos ir kitų žemynų valdančių institucijų, RDA nepavaldus jokios šalies vyriausybei, o visas veiklas vykdo į interesų ar darbo grupes susibūrę aljanso nariai. Šiuo metu aljanse darbuojasi daugiau nei 100 įvairių grupių, o jų kuruojamų temų spektras siekia nuo humanitarinių mokslų iki dirbtinio intelekto. Taip pat egzistuoja regioninės RDA grupės – Lietuva taip pat turi tokią grupę. Grupių nariai paprastai bendrauja nuotoliniu būdu, bet du kartus per metus visi norintieji gali susitikti gyvai, dalyvaudami visuotiniuose narių susirinkimuose. Organizuoti grupių veiklą ir susitikimus padeda RDA fondas, o aljanso vizija ir strategija rūpinasi taryba, padedama kelių patariamųjų komitetų. Šiuo metu aljansas vienija iš viso apie 13,5 tūkstančių asmenų iš 151 šalies ir 80 organizacijų. Tarp jo narių yra įvairių mokslo sričių tyrėjų, duomenų mokslininkų, bibliotekininkų ir kitų profesijų atstovų, o dalyvaujančios organizacijos apima universitetus, mokslinius institutus, mokslą finansuojančias organizacijas, leidyklas, duomenų talpyklas. Aljanso nariu gali tapti kiekvienas norintis, fiziniams asmenims narystės mokesčio nėra. Tereikia sutikimo su aljanso principais ir domėjimosi mokslinių tyrimų duomenimis. Šalia veiklų, skirtų tik nariams, aljansas teikia su mokslinių tyrimų duomenų valdymu susijusias rekomendacijas bei metodinę medžiagą, rengia mokymus, kurie yra atviri visiems pageidaujantiems.

CODATA yra oficialus Tarptautinės mokslo tarybos (ISC) duomenų komiteto pavadinimas. Šio komiteto tikslas – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, kuris pagerintų įvairių mokslo sričių duomenų prieinamumą ir tinkamumą pakartotinai naudoti. Tai daroma per mokslo politikos formavimo ir akademinės bendruomenės informavimo iniciatyvas, vykdomas CODATA suformuotų grupių ir komitetų. Be to, CODATA leidžia duomenų temai skirtą atvirosios prieigos mokslinį žurnalą Data Science Journal ir organizuoja kasmetinę Tarptautinę duomenų savaitę. CODATA buvo įkurtas 1966 metais ir vienija trijų tipų organizacijas-nares – norą dalyvauti komiteto veikloje pareiškusias nacionalines mokslo tarybas, Tarptautinės mokslo tarybos veikloje dalyvaujančias bendrijas bei asociacijas (kaip, pavyzdžiui, Tarptautinė matematikų unija) ir kitas organizacijas. Nuo 2020 m. gruodžio komiteto veiklą reglamentuoja CODATA konstitucija.

Mokslinių tyrimų duomenims dedikuota bendruomene galima laikyti ir Europos atvirojo mokslo debesį (EOSC), kuris apjungia įvairaus pobūdžio mokslinių tyrimų duomenų valdymo paslaugas teikiančias valstybines, ne pelno ir verslo organizacijas bei suveda jas su potencialiais tų paslaugų naudotojais – tyrėjais ir mokslininkais. Apie EOSC jau rašėme 2021 m. balandžio mėn. „Mokslo atviruko“ numeryje.

Atskirų mokslo sričių bendruomenės

Be skirtingų mokslo sričių duomenų entuziastus vienijančių grupių, egzistuoja ir bendruomenės, orientuotos tik į tam tikros mokslo srities atstovus. Susipažinkime su trimis iš jų.

Žemės stebėjimų duomenų tinklas (DataONE) yra bendruomeninė organizacija, vienijanti žemės stebėjimų srityje dirbančius mokslininkus, tyrėjus, ir duomenų prižiūrėtojus, kurie tarpusavyje bendrauja per DataONE elektroninio pašto konferenciją ir kartkartėmis vykstančius nuotolinius susitikimus. Taip pat DataONE kuruoja žemės stebėjimų duomenų talpyklų tinklą ir suteikia galimybę per vieningą paieškos sistemą rasti šiose talpyklose saugomus mokslinių tyrimų duomenis. DataONE 2009 metais įkūrė JAV Nacionalinis mokslo fondas (NSF), o nuo 2019 m. organizaciją administruoja Kalifornijoje esantis Nacionalinis ekologinės analizės ir sintezės centras (National Center for Ecological Analysis and Synthesis), tačiau daugiau nei 50 tinklą sudarančių duomenų talpyklų išsimėčiusios po įvairias šalis ir žemynus. Be prieigos prie duomenų, DataONE siūlo platų į aplinkos mokslų srities duomenų valdymą orientuotos metodinės medžiagos ir mokymų pasirinkimą.

Europos gyvybės mokslų infrastruktūra (ELIXIR) skirta biologijos, medicinos ir joms giminingų sričių mokslininkams. Jos tikslas – palengvinti prieigą prie šių sričių duomenų ir jų analizę, taip įgalinant mokslininkus daryti teigiamą įtaką visuomenės sveikatai, aplinkai ir ekonomikai. ELIXIR siūlo mokslininkams metodinę medžiagą bei mokymus, prieigą prie duomenų ar jiems apdoroti skirtų įrankių, organizuoja renginius, buria ir kuruoja atskiroms temoms ar tyrimų sritims priklausančias mokslininkų ir tyrėjų grupes. Nuo 2014 m. ELIXIR veikia kaip konsorciumas, jis sudarytas iš administruojančio „centro“ (angl. hub) ir atskirų „mazgų“ (angl. nodes), tai yra, įvairių konsorciumo sutartį pasirašiusių institucijų. Šiuo metu ELIXIR „mazgai“ yra 23 Europos valstybėms priklausančios institucijos ir Europos molekulinės biologijos institutas (EMBL). Nors konsorciumo narėmis gali tapti tik šalys ir institucijos, tačiau dalyvauti 16 ELIXIR kuruojamų teminių grupių veikloje gali ir atskiri tyrėjai, dažnai netgi nėra būtina, kad jų institucija būtų konsorciumo narė.

Europos socialinių mokslų duomenų archyvų konsorciumas (CESSDA) veiklą dabartine forma (kaip vienas Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciumų) pradėjo 2017 metais, tačiau jau anksčiau įvairiais kitais formatais vienijo atskirose Europos valstybėse egzistuojančias socialinių mokslų duomenų infrastruktūras. CESSDA nariais gali tapti valstybės, o kiekvienai valstybei narei atstovauja vienas duomenų archyvas. Šiuo metu konsorciumas vienija 22 valstybes nares ir 12 valstybių partnerių. Lietuva, atstovaujama Lietuvos HSM duomenų archyvo (LiDA), yra valstybė partnerė. CESSDA tikslas – teikti integruotas paslaugas socialinių mokslų srities atstovams. Tai konsorciumas daro suteikdamas prieigą prie jame dalyvaujančiuose socialinių mokslų duomenų archyvuose saugomų duomenų per vieningą paieškos sistemą, taip pat rengdamas įvairius mokymus ir konsultuodamas valstybes duomenų politikos klausimais. Be to, kad teikia įvairias paslaugas, CESSDA veikia kaip bendruomenė, vienijanti socialinių mokslų duomenų kūrėjus, prižiūrėtojus ir naudotojus.

Tikimės, kad pažintis su duomenų bendruomenėmis Jums buvo naudinga, o jeigu ir Jūs esate mokslinių tyrimų duomenų entuziastas (-ė), kviečiame prisijungti prie vienos šių bendruomenių ar sudalyvauti jų organizuojamose veiklose.

Turinčius klausimų ar norinčius daugiau sužinoti šia tema, kviečiame kreiptis į VU bibliotekos Mokslinės informacijos ir duomenų skyriaus duomenų vadybininkę dr. Gintę Medzvieckaitę.

---

Atvirasis mokslas šiandien: nuo Budapešto iki Vilniaus universiteto

Pavasario „Mokslo atviruke“ skaitėte apie „tris B“ – Bethesda, Berlyno deklaracijas ir Budapešto atvirosios prieigos iniciatyvą. Šie 2002–2003 metų dokumentai pasiekė sniego gniūžtės efektą, ir šiandien mes galime kalbėti apie atvirąjį mokslą kaip visos Europos Sąjungos mokslo politikos modus operandi.

Iš karto po Budapešto iniciatyvos publikavimo 2002 metais Švedijoje, Lundo mieste, vyko Šiaurės šalių mokslo komunikacijos konferencija. Konferencijos dalyviai pritarė, kad būtų puiku skatinti publikavimą atvirosios prieigos žurnaluose, bet taip pat įžvelgė reikšmingą kliūtį: šie žurnalai nebuvo indeksuojami jokiose duomenų bazėse. Atvirosios prieigos žurnalai nenaudojo nekintančių identifikatorių: neturėjo ISSN, nesuteikdavo DOI publikacijoms. Kad ir kokie jie būtų vertingi, perspektyvūs – šiuos žurnalus būtina integruoti į egzistuojančią mokslinės literatūros ekosistemą. Taip 2003 metais gimė atvirosios prieigos žurnalų katalogas: Directory of Open Access Journals (DOAJ). Jame indeksuoti žurnalai privalėjo atitikti minimalius kokybės kriterijus: naudoti ISSN, Kūrybinių bendrijų (Creative Commons) ar jas atitinkančias licencijas, būti grynosios atvirosios prieigos, recenzuojami, turėti savo internetinį puslapį ir ten aiškiai pateikti informaciją apie žurnalą, redakciją, atvirosios prieigos principus. Per 20 metų DOAJ indeksuojamų žurnalų kiekis išaugo 10 kartų: nuo 2000 iki 20008.

Galime pasidžiaugti, kad tarp tų 20008 patenka ir 33 Vilniaus universiteto leidyklos leidžiami žurnalai – ir jie ne tik atitinka minimalius kriterijus, bet yra pažymėti „DOAJ seal“, specialia žyma, nurodančia, kad žurnalai laikosi aukščiausių atvirosios prieigos leidybos standartų.

Atvirosios prieigos palaikymo banga instituciniu ir nacionaliniu lygmeniu nusirito per visą Europą, ir po truputį rekomendacinio pobūdžio dokumentus pakeitė imperatyvūs. Ryškiausias pavyzdys – Europos Komisijos mokslinių tyrimų ir inovacijų programos. 2014–2020 metais vykdytas „Horizontas 2020“ finansavo publikacijas, kurios atveriamos po iki 24 mėnesių trukusio embargo laikotarpio, leido publikavimui rinktis hibridinius žurnalus, rekomendavo, bet nereikalavo pateikti mokslinių tyrimų duomenų atvirajai prieigai. Šiuo metu vykdomas „Europos horizontas“ reikalauja, kad finansuojamos publikacijos būtų prieinamos per atvirąją prieigą iškart publikavimo dieną, spausdinamos grynosios atvirosios prieigos žurnaluose, o mokslinių tyrimų duomenys gali būti uždari tik esant rimtai priežasčiai.

Atsižvelgdamas į pokyčius Europoje, Vilniaus universitetas įtraukė atvirojo mokslo politikos formavimą į strateginį 2021–2025 metų planą. Mokslo prorektorės prof. Editos Sužiedėlienės įsakymu 2021 metų gegužės mėnesį sukurta darbo grupė iš skirtingų Vilniaus universiteto kamieninių akademinių ir neakademinių padalinių, studentų atstovų parengė Vilniaus universiteto atvirojo mokslo politikos gaires, kurios buvo patvirtintos Senato posėdyje 2022 m. vasario mėnesio 22 dieną. Gairės apima šias atvirojo mokslo sritis:

1. Atviroji prieiga prie mokslo (meno) darbų ir studijų baigiamųjų darbų. Universitetas pripažįsta atvirosios prieigos naudą, ir rekomenduoja autoriams pateikti savo publikacijas viešajai prieigai, renkantis grynuosius atvirosios prieigos žurnalus.
2. Atviroji prieiga prie mokslinių tyrimų duomenų. Universitetas palaiko „FAIR“, „FACT“ ir kitus atvirųjų susietų mokslinių tyrimų duomenų principus, suderinamus su Universiteto akademinės veiklos standartais, ir skatina, kad mokslinių tyrimų duomenimis ir jų metaduomenimis, taip pat moksliniuose tyrimuose naudojamu programinės įrangos kodu būtų atvirai dalijamasi, kol tai nepažeidžia teisės aktų.
3. Mokslo rezultatų vertinimas. Universitetas palaiko naujos kartos mokslo vertinimo sistemos kūrimą ir diegimą, kurioje būtų naudojami kokybiniai ir kiekybiniai mokslo vertinimo metodai bei rodikliai, ir kuria būtų remiamasi priimant mokslininkų karjeros, skatinimo, mokslo finansavimo sprendimus.
4. Laisva ir atvirojo kodo programinė įranga ir atvirieji mokslinių tyrimų duomenų mainų standartai. Universitetas skatina Universiteto darbuotojų sukurtos programinės įrangos publikavimą kaip laisvos ir atvirojo kodo programinės įrangos („F/LOSS“).
5. Atvirieji mokymosi ištekliai. Universitetas skatina dėstytojus ir studentus aktyviai kurti, tobulinti ir naudoti atviruosius mokymosi išteklius
6. Visuomenės įtraukimas. Universitetas palaiko piliečių mokslo iniciatyvas ir projektus, ir yra pasirengęs suteikti konsultacinę ir metodinę pagalbą, vykdyti informacijos sklaidą.
7. Infrastruktūra. Universitetas palaiko turimą atvirojo mokslo infrastruktūrą, remia Universiteto naudojamas atvirojo mokslo platformas ir užtikrina žmogiškuosius išteklius, reikalingus infrastruktūros tvarumui.

Patvirtintomis gairėmis neapsiribojome – 2022 metų kovo mėnesį darbo grupė pradėjo rengti jų įgyvendinimo planą, apimantį visas gairių sritis, numatantį konkrečius veiksmus ir tikslus 2023–2028 metų laikotarpiui. Vilniaus universiteto rektorius 2023 m. birželio 6 d. pasirašė įsakymą Nr. R-221 „Dėl Vilniaus universiteto atvirojo mokslo politikos gairių įgyvendinimo plano 2023-2028 metams patvirtinimo“ – darbo grupė išsiskirstė, bet darbai tik prasidėjo. Įdomu, kaip 2028 metais vertinsime mūsų Universiteto pažangą atvirojo mokslo srityje?

2023-10-23

---

Mokslo atvirukas / 2023 m. Birželis

„Mokslo atvirukas“ – atvirojo mokslo naujienlaiškis Vilniaus universiteto tyrėjams, mokslininkams, studentams, dėstytojams ir visiems, besidomintiems mokslo naujovėmis.

Vasaros „Mokslo atviruke“:

• Skaitykite antrąją interviu su dr. Sauliumi Gražuliu dalį!
• Pasitikrinkite žinias – ar atsimenate svarbiausias atvirojo mokslo istorijos datas? Atsakyti į klausimus jums padės tais pačiais metais nutikę svarbūs Lietuvos įvykiai ir užuominos iš populiariosios muzikos ir kino pasaulių.

„Mokslo atviruko“ komanda jums linki smagių vasaros atostogų!

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

ATVIRA PROGRAMINĖ ĮRANGA. KAS JI IR KOKS JOS VAIDMUO ATVIRAJAME MOKSLE IR NE TIK? (II DALIS)

tęsinys (I dalis čia)

Tęsiame pažintį su praėjusių metų pradžioje Vilniaus universiteto Senato patvirtintomis universiteto Atvirojo mokslo politikos gairėmis. Apie tai, kas slepiasi už sąvokos „laisva ir atvirojo kodo programinė įranga“ ir kokią naudą ji atneša mokslinėje veikloje bei už jos ribų, kalbamės su vienu iš Vilniaus universiteto atvirojo mokslo politikos gairių rengėjų, Matematikos ir informatikos fakulteto Informatikos instituto profesoriumi, Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto vyriausiuoju mokslo darbuotoju bei ilgamečiu laisvos ir atvirojo kodo programinės įrangos propaguotoju dr. Sauliumi Gražuliu.

Ar nesunku „eiti prieš srovę“? Asmeniniuose kompiuteriuose labiau įprasta nuosavybinė programinė įranga, nei atvira. Ar nekyla suderinamumo problemų tarp Jūsų kompiuterio ir kitų kompiuterių, kuriuose įdiegta nuosavybinė programinė įranga? Dažnai galima išgirsti priekaištą, kad atvira programinė įranga negraži ir nepatogi, nes jos kūrėjai neturi tokių finansinių išteklių dizainui ir naudotojo sąsajai tobulinti, kokius turi didelės korporacijos. Ką atsakytumėte į tai?

Didelių suderinamumo problemų šiais laikais nebeliko. Žinoma, jų vis dar atsiranda, bet kur jų nėra. Ko gero, tarp Macintosh ir Windows kompiuterių jų kyla netgi daugiau. Kalbant apie raštvedybos programas, buvo laikas, kai vyko formatų karai su Microsoft Office paketais. Bet Microsoft turėjo pasiduoti. Šio amžiaus pradžioje tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo įteisintas atviras OpenDocument (ODF) raštvedybos programų standartas. Be to, vyriausybės ėmė rekomenduoti, kad viešojo sektoriaus dokumentai būtų atviro formato, o ne nuosavybinio. Tai privertė Microsoft Office atverti savo nuosavybinius formatus. Dabar jų specifikacijos yra prieinamos visiems, ir visų gamintojų raštvedybos programų paketai juos nuskaito. Pavyzdžiui, mano vaikai puikiausiai baigė mokyklą, naudodami atvirą programinę įrangą.

Kaip atviros programinės įrangos privalumą galiu įvardinti tai, kad per 25 atviros operacinės sistemos Linux naudojimo metus mano kompiuterio nebuvo paveikęs nė vienas virusas, o nuosavybinė programinė įranga, daugiausia Microsoft Windows, yra kompiuterinių virusų plitimui palanki terpė. Kai kas sako, kad Linux ne taip puola virusai, nes ji mažai naudojama, bet tai netiesa. Linux dabar labai plačiai naudojama, visi serveriai sukasi su Linux. Tiesiog ji remiasi kitais principais. Linux kūrėjai laiko saugumo spraga, jeigu kažkas gali paleisti programą, neatsiklausęs kompiuterio savininko. Radus tokių saugumo spragų, jos yra kuo skubiau užtaisomos. O štai pavyzdžiui Microsoft pasilieka sau galimybę savavališkai paleisti kodą naudotojo kompiuteryje reklamos tikslais. O jeigu Microsoft gali, kodėl negali programišiai? Todėl jeigu jūs rūpinatės savo saugumu, labai rekomenduoju pereiti prie atviros programinės įrangos.

Dar vienas pozityvus aspektas – privatumo. Nuosavybinės programinės įrangos tiekėjai dažnai reikalauja registruotis, net jeigu už jų siūlomą programinę įrangą nereikia mokėti. Atvira programinė įranga dažniausiai nereikalauja naudotojo atskleisti privačių duomenų. Tiesiog parsisiunčiate ir naudojate.

Na, o kalbant apie grožį ir patogumą... Gražu ir patogu yra tai, prie ko žmogus pripratęs. Tai yra viena iš nuosavybinės programinės įrangos kūrėjų naudojamų gudrybių: jie pripratina žmones prie savo naudotojo sąsajos ir funkcionalumų, kad šie nebenorėtų keisti tiekėjo. Tai yra vienas iš minėto „prirakinimo efekto“ aspektų. Prie jo prisideda ir kiti tokie aspektai kaip poreikis archyvuoti nuosavybinio formato duomenis, sunkumai užtikrinant suderinamumą tarp skirtingų informacinių sistemų, reikalavimas sertifikuoti. Įsivaizduokite, kad visi Jūsų dokumentai yra sukurti naudojant tam tikrą nuosavybinę programinę įrangą. Jūs iš principo nebegalėsite persijungti – tai per daug kainuotų, – todėl jūs mokėsite kompanijai, kuri teikia tą įrangą, tiek, kiek ji nori, tokiomis sąlygomis, kokiomis ji nori. Net jei Jums pasakys, kad nusipirkta programinė įranga nebepriklauso Jums, ją Jums išnuomojo metams, o po metų vėl reikės mokėti, Jūs vis tiek sutiksite, nes neturėsite kito pasirinkimo. O jeigu naudotumėte atvirą programinę įrangą, turėtumėte žymiai daugiau pasirinkimo laisvės.

Papasakosiu tokią istoriją. Vienas nepatyręs kompiuterių naudotojas paprašė mano draugo parengti jo naujai įsigytą kompiuterį darbui. Draugas jį įspėjo, kad naudos tik atvirą programinę įrangą; nuosavybinės, o juo labiau nelegalios jam tikrai nediegs. Tas žmogus nieko apie tai neišmanė, bet su viskuo sutiko. Jam svarbiausia buvo, kad kompiuteris veiktų. Mano draugas jam instaliavo atvirą operacinę sistemą ir atvirą raštvedybos programų paketą. Pamatęs rezultatą, žmogus nusistebėjo, kodėl viskas atrodė truputį kitaip, nei pas jo kolegas, naudojančius nuosavybinę programinę įrangą, tačiau mano bičiulis jį nuramino, kad tai – nauja geresnė tos pačios įrangos versija, ir apmokė jį naudotis instaliuotomis atviromis programomis. Po pusmečio to paties žmogaus paklausus, kaip jam sekėsi dirbti naujuoju kompiuteriu, jis patikino, kad viskas veikią puikiai, tik jis iki šiol nesupratęs, kodėl jo kompiuteris atrodo kitaip nei kolegų. Ši istorija įrodo, kad viskas priklauso nuo įpročių. Gražu tai, kas įprasta. Ilgesnį laiką naudojus nuosavybinę programą, perėjimas prie atviros alternatyvos neabejotinai sukels nepatogumų, bet tai yra nuostatos klausimas: ar mes norime patogumo šią minutę, ar norime įdėti šiek tiek pastangų ir turėti pasirinkimo galimybę dabar ir ateityje.

Kaip manote, ar įmanomas didesnės organizacijos perėjimas prie atviros programinės įrangos?

Manau, kad perėjimas tikrai įmanomas, tik tai neturėtų būti pateikiama kaip „viskas arba nieko“ klausimas. Yra situacijų, kur dėl „prirakinimo efekto“ nėra galimybės pereiti prie atvirų programų čia ir dabar. Pavyzdžiui, CAD (Computer-Aided Design) programos, skirtos projektavimui, dažnai yra sudėtingos, turi siaurą komercinę nišą. Toje sferoje dirbantieji yra priversti naudoti uždarą programinę įrangą, kad išliktų konkurencingi. Galima ten, kur įmanoma, naudoti atvirą įrangą, o kur visiškai nėra tokios galimybės, naudoti uždarą. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas jau dabar naudoja labai daug atviros programinės įrangos. Mes turime Linux klases greta Macintosh ir Windows klasių. Mes naudojame atvirą virtualią mokymo aplinką Moodle. Greta nuosavybinės Microsoft Teams pokalbių programos darbuotojų iniciatyva Matematikos ir informatikos institute įdiegtas Jitsi, atvirojo kodo pokalbių programos, serveris. Tik gaila, kad mūsų informacinių technologijų specialistai neviešina informacijos apie atviras alternatyvas, nepalaiko jų naudojimo. Taigi organizacijos perėjimas prie atviros programinės įrangos tikrai galimas, ypač jei jis vyksta palaipsniui. Aš manau, kad ir mūsų universitetas tais atvejais, kai įmanoma, turėtų judėti atviros programinės įrangos link.

Baigiant šį interviu, ką patartumėte skaitytojams, kurie norėtų naudoti daugiau atviros programinės įrangos, tačiau nežino, nuo ko pradėti? Kur ieškoti laisvų ir atvirojo kodo programų?

Atsakyčiau, kad visų pirma Jūs tikriausiai jau naudojate nemažai atviros programinės įrangos. Pavyzdžiui, plačiai naudojamos interneto naršyklės Mozilla ir Chrome yra atviros. Netgi tokios kompanijos kaip Microsoft siūlo gana daug laisvos programinės įrangos, nes tai, matyt, jiems apsimoka. Taip pat, kaip minėjau, Vilniaus universiteto naudojama virtuali mokymosi aplinka yra atvira.

Kalbant apie atvirų programų paieškas, pavienių atvirų programų galima nesunkiai rasti internete (pvz. Free Software Directory arba Open Source Alternative To). Jeigu norite atviros operacinės sistemos, galite įsidiegti vieną iš Linux variantų. Jį galite įsidiegti ir kaip virtualiąją mašiną, šalia esamos operacinės sistemos, jei neturite tuščio kompiuterio. Paprastam naudotojui rekomenduočiau rinktis Linux Mint arba Ubuntu operacinę sistemą. Linux Mint turi naudotojo sąsają, kuri nepasirodys labai svetima Windows arba Macintosh naudotojams, be to, ji lengvai įdiegiama, patikimai veikia. Ubuntu turi nedaug konfigūracijos galimybių, bet ją ypač paprasta naudoti. Ją labiausiai rekomenduočiau žmogui, kuris nori, kad operacinė sistema viską sukonfigūruotų pati ir nekvaršintų jam galvos pasirinkimais. Aišku, yra šimtai, jeigu ne tūkstančiai kitų variantų, bet nuo šių dviejų galima būtų pradėti. Tiek Linux Mint, tiek Ubuntu turi programų bibliotekas (angliškai vadinamas repositories), kurios leidžia patogiai parsisiųsti įvairias atviras programas, kurių nebuvo pradiniame darbalaukio programų pakete (pvz. grafikos redaktorių).

Dar turiu paminėti, kad visai neseniai Windows operacinėje sistemoje atsirado posistemė, leidžianti nekeičiant operacinės sistemos naudoti Linux sistemai parašytas atviras programas. Ji vadinasi Windows Subsystem for Linux (WSL). Kadangi visi mano kursai kaip mokomąją platformą naudoja Linux operacinę sistemą, dalis studentų būtent naudodamiesi WSL atlieka paskaitų užduotis. WSL leidžia išbandyti Linux ir jai sukurtas programas visiškai neatsisakant Windows sistemos.

Kalbino Gintė Medzvieckaitė

---

Pasitikrink žinias viktorinoje!

Žiemą ir pavasarį skaitėte apie atvirojo mokslo istoriją. Pasitikrinkite žinias – ar pavyks atspėti, kelintais metais įvyko šie svarbūs įvykiai? Jums padės ir tų pačių metų Lietuvos ir pasaulio aktualijos.

Jūsų atsakymų į viktorinos klausimus iki rugpjūčio 31 d. lauksime pateikiant čia. Trys pirmieji teisingai atsakę bus apdovanoti bibliotekos suvenyrais! Teisingus atsakymus ir nugalėtojus atskleisime rudens „Mokslo atviruke“.

1. Iš Palangos gintaro muziejaus pavogtas 3 kilogramų 698 gramų „Saulės akmuo“, muzikos topuose karaliavo Nickelback „How you remind me“, išleistas filmas „Ledynmetis“, paskelbta Budapešto atvirosios prieigos iniciatyva.

1. 2000 m.
2. 2002 m.
3. 2004 m.

2. Lietuvoje išjungta analoginė televizija, tų metų muzikos hitas – Gotye „Somebody that I Used To Know“, kino teatruose rodomas „Ištrūkęs Džango“, Europos Komisija paskelbė „Rekomendacijas dėl prieigos prie mokslinės informacijos ir informacijos išsaugojimo“.

1. 2012 m.
2. 2013 m.
3. 2014 m.

3. Lietuvoje po 57 metų pertraukos atidaryta Japonijos ambasada ir atidengtas geografinį Europos centrą žymintis akmuo. Aqua daina „Barbie Girl“ ir filmas „Titanikas“ buvo populiarumo viršūnėje. Visuomenei atverta medicinos publikacijų paieškos sistema PubMed, įkurta Lietuvos akademinių bibliotekų asociacija, nuo kurios prasidėjo eLABa.

1. 1993 m.
2. 1995 m.
3. 1997 m.

4. Lietuvos mokslo taryba parengė gaires dėl atvirosios prieigos prie mokslo publikacijų ir duomenų. Tuos metus naujai išrinktas seimas paskelbė bibliotekų metais. Net dvi Justin Bieber dainos buvo tarp geriausių – „Sorry“ ir „Love Yourself“. 20^th Century Fox išleido filmą Deadpool.

1. 2014 m.
2. 2016 m.
3. 2019 m.

5. Vokietijoje rastas 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Muzikos topuose – Ed Sheeran „Shape of you“. Patvirtinti Vilniaus universiteto atvirosios prieigos prie mokslo (meno) ir studijų darbų nuostatai.

1. 2017 m.
2. 2019 m.
3. 2021 m.

6. Lietuvoje žmonės gynė Vilniaus televizijos bokštą ir kitus strateginius objektus. Tuo tarpu pasaulyje žmonės šoko pagal Rod Stewart „Rhythm of my Heart“, o kino teatruose žiūrėjo „Avinėlių tylėjimą“ ir „Adamsų šeimynėlę“. Įkurta pirmoji mokslinių publikacijų ir pateiktų rankraščių (angl. preprint) talpykla – ArXiv.

1. 1990 m.
2. 1991 m.
3. 1992 m.

7. Įkurta pirmoji skaitmeninė biblioteka Project Gutenberg. Gimė balerina Eglė Špokaitė ir žurnalistas, laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Kino teatrai rodė „Prisukamą apelsinąׅ“.

1. 1971 m.
2. 1976 m.
3. 1981 m.

8. Paskelbta Berlyno atvirosios prieigos deklaracija, Lietuvos Respublikos prezidentu išrinktas Rolandas Paksas. Šokome pagal Beyonce „Crazy in Love“, žiūrėjome „Pasiklydę vertime“ ir „Matrica. Perkrauta“.

1. 1999 m.
2. 2001 m.
3. 2003 m.

9. Lietuvoje atidarytas Grūto parkas, grupė „Skamp“ užėmė 13-ąją vietą „Eurovizijoje“, ekranuose pasirodė pirmasis filmas apie Harį Poterį. Įkurta nevyriausybinė organizacija Creative Commons, teikianti atvirojo turinio licencijavimo paslaugas.

1. 1998 m.
2. 2001 m.
3. 2004 m.

10. Viešumoje pasirodė Beall grobuoniškų žurnalų sąrašas. Lietuvoje įvyko pirmosios LGBT ir palaikančių eitynės Baltic Pride. Radijo stotys grojo atlikėjos Ke$ha „Tik Tok“, aktorius Johnny Depp pasirodė Tim Burton „Alisa stebuklų šalyje“ ekranizacijoje.

1. 2005 m.
2. 2007 m.
3. 2010 m.

 

---

2023-06-14

---

Mokslo atvirukas / 2023 m. Balandis

„Mokslo atvirukas“ – atvirojo mokslo naujienlaiškis Vilniaus universiteto tyrėjams, mokslininkams, studentams, dėstytojams ir visiems, besidomintiems mokslo naujovėmis.

Pavasario numeryje skaitykite:

• Prie nuolaidas Vilniaus universiteto autorių publikacijoms taikančių leidėjų prisijungia International Water Association, visai netaikanti straipsnio apdorojimo mokesčio! Susitarimai pratęsti su visais leidėjais, kurie šiais metais siūlo daugiau, aukštesnio Impact Factor žurnalų.
• Interviu su dr. Sauliumi Gražuliu – apie laisvąją ir atvirojo kodo programinę įrangą: žinios, dešimtmečiai patirties ir asmeninės įžvalgos.
• Atvirojo mokslo istorija – trys metai, trys „B“ – Budapeštas, Bethesda, Berlynas. Kaip šiuose miestuose pasaulį išvydo tai, ką šiandien vadiname atvirojo mokslo politika.

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

Paskelbtos 2023 metų straipsnių apdorojimo mokesčių (APC) nuolaidos

Pavasaris džiugina ne tik bundančia gamta ir saulės šviesa – tai yra laikas, kada organizacija EIFL (angl. Electronic Information for Libraries) paskelbia su leidėjais suderėtas straipsnių apdorojimo mokesčių (angl. Article Processing Charge, APC) nuolaidas.

2023 metais buvo pratęsti visi praėjusiais metais galioję susitarimai. Visi leidėjai siūlo daugiau, aukštesnį Impact Factor turinčių žurnalų. Gera naujiena socialinių mokslų atstovams, ypač teisininkams – leidėjas Edward Elgar Publishing dabar siūlo publikuotis visuose žurnaluose mokant fiksuotą 500 svarų mokestį (įprasta kaina – 1600 svarų). Taip pat nuolaidas taikančių žurnalų gretas papildė Tarptautinė vandens asociacija (angl. International Water Association) IWA Publishing. Šio leidėjo žurnaluose visiškai nemokamai straipsnius gali publikuoti visų sričių mokslininkai, kurių tyrimai yra susiję su vandeniu, vandens technologijomis, vystymu, visuomenės sveikata.

Norėdami išsirinkti tinkamiausius žurnalus savo publikacijoms, galite pasinaudoti nauja Bibliotekos paslauga – asmeninių žurnalų sąrašų sudarymu.

Informaciją parengė Eglė Juodė 

---

Atvira programinė įranga. Kas ji ir koks jos vaidmuo atvirajame moksle ir ne tik? (I DALIS)

Tęsiame pažintį su praėjusių metų pradžioje Vilniaus universiteto Senato patvirtintomis universiteto Atvirojo mokslo politikos gairėmis. Šiame „Mokslo atviruko“ numeryje kviečiame atkreipti dėmesį į šio dokumento 25 punktą, kuriame deklaruojama, kad universitetas skatina darbuotojus savo sukurtą programinę įrangą publikuoti kaip laisvą ir atvirojo kodo programinę įrangą („F/LOSS“).

Apie tai, kas slepiasi už sąvokos „laisva ir atvirojo kodo programinė įranga“ ir kokią naudą ji atneša mokslinėje veikloje bei už jos ribų, kalbamės su vienu iš Vilniaus universiteto atvirojo mokslo politikos gairių rengėjų, Matematikos ir informatikos fakulteto Informatikos instituto profesoriumi, Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto vyriausiuoju mokslo darbuotoju bei ilgamečiu laisvos ir atvirojo kodo programinės įrangos propaguotoju dr. Sauliumi Gražuliu.

Ne visiems „Mokslo atviruko“ skaitytojams pažįstamos kompiuterinės terminologijos vingrybės, todėl siūlau mūsų pokalbį pradėti nuo sąvokų išsiaiškinimo. Kas konkrečiai vadinama „laisva ir atvirojo kodo programine įranga“? Ir ar žodžiai „laisva“ ir „atvirojo kodo“ nusako tą patį?

Sąvokas lengviausia paaiškinti prisimenant jų istoriją. Viskas prasidėjo XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Masačusetso technologijos instituto (MIT) Dirbtinio intelekto laboratorijoje. Jos tyrėjai gaudavo iš firmų programinę įrangą, kuriai buvo nustatytos griežtos licencijos, draudžiančios įrangą kopijuoti ar įdiegti į kitą kompiuterį. Keli laboratorijos tyrėjai, tarp jų Ričardas Stalmanas (Richard Stallman), pasipiktino tokiais licenciniais apribojimais, nes tarp akademinių programinės įrangos kūrėjų buvo įsigalėjusi dalinimosi kultūra, panašiai kaip atvirojo mokslo judėjime. Nesutikdami su licencijų primetamomis sąlygomis, tačiau nenorėdami jų pažeidinėti, jie nutarė patys kurti programas kaip alternatyvą kompanijų kurtai uždarai (vadinamajai „nuosavybinei“) programinei įrangai. Stalmanas su kolegomis savo sukurtą programinę įrangą platino su nauja atvirumą skatinančia licencija, o savo idėjoms skleisti 1985 metais įkūrė Laisvos programinės įrangos fondą (Free Software Foundation).

Stalmano ir kolegų sukurta licencija užtikrino keturias pagrindines teises: teisę naudoti programinę įrangą bet kur, bet kokiu kiekiu kopijų, bet kokiose komercinėse ir nekomercinėse situacijose; teisę tyrinėti programinės įrangos išeities tekstą; teisę modifikuoti išeities tekstą; ir teisę platinti tiek modifikuotas, tiek nemodifikuotas programinės įrangos versijas su sąlyga, kad jos bus atitinkamai pažymėtos. Vienintelis naujosios licencijos taikomas apribojimas buvo reikalavimas, kad programinė įranga ar jos modifikacijos būtų platinamos su ta pačia atvira licencija. Taip buvo sukurta GNU Bendroji Viešoji Licencija (angl. GNU General Public Licence (GPL)). Šiuo metu egzistuoja keli šios licencijos variantai, bet esminiai principai išlieka tie patys. Programinė įranga, licencijuota remiantis GPL, vadinama „laisva programine įranga“ (angl. Free/Libre Software).

GPL licencija nedraudžia ja licencijuotą programinę įrangą naudoti komerciniais tikslais, jei ji nėra paskelbiama nuosavybine. Atrodytų, kad verslui tai turėtų patikti: jie gali naudotis programine įranga, gali ją įdiegti savo klientams, apmokestinti savo paslaugas ir taip toliau. Vis dėlto atsirado nepatenkintų licencijos „užkrečiamumu“, t. y. reikalavimu, kad programinės įrangos modifikacijos būtų platinamos tos pačios GNU GPL licencijos pagrindu. Tai lėmė, kad du amerikiečiai, Briusas Perensas (Bruce Perens) ir Erikas Reimondas (Eric Reymond), sukūrė alternatyvų licencijos tipą. Jų licencija užtikrino tas pačias keturias teises kaip GPL, tačiau netaikė jokių apribojimų modifikacijų platinimui. Perensas su Reimondu įkūrė organizaciją, kurią pavadino Atvirojo kodo iniciatyva (Open Source Initiative), o šios organizacijos suformuluotus principus palaikančiomis licencijomis (pvz. Apache ar MIT) paženklinta programinė įranga tapo žinoma kaip „atvirojo kodo“ (angl. open source).

Taigi, pagrindinis skirtumas tarp laisvos ir atvirojo kodo programinės įrangos yra ne techninis, o etinis. Abiejų tipų licencijos užtikrina tas pačias keturias teises, tačiau laisvos programinės įrangos šalininkai laisvą prieigą prie programinės įrangos suvokia kaip pamatinę žmogaus teisę ir visais atvejais jos reikalauja, o atvirojo kodo programinės įrangos šalininkai į atvirumą žiūri pragmatiškiau.

Eiliniam vartotojui, kuris neketina modifikuoti programos ir vėliau platinti savo sukurtų modifikacijų, nėra didelio skirtumo tarp laisvos ir atvirojo kodo programinės įrangos, nes abu licencijos tipai leidžia be apribojimų naudoti programą ir tyrinėti jos išeitinį kodą. Vilniaus universiteto Atvirojo mokslo politikos gairėse minimas akronimas F/LOSS yra ne kas kita kaip abiejų ankščiau minėtų programinės įrangos platinimo ideologijų pavadinimų pirmosios raidės: Free/Libre and Open Source Software. Kad būtų trumpiau, kaip lietuvišką sąvoką, apibendrinančią abiejų ideologijų pagrindu platinamas programas, siūlau naudoti „atvira programinė įranga“.

Šis interviu skirtas Vilniaus universiteto atvirojo mokslo naujienlaiškiui. Kaip atvira programinė įranga susijusi su atviruoju mokslu?

Galima būtų išvardinti net kelis sąlyčio taškus. Visų pirma, mes publikuojame savo mokslinio tyrimo rezultatus. Nepriklausomai nuo to, kokiais kanalais ar formatais tie rezultatai platinami, pamatiniai mokslo principai reikalauja, kad tyrimai būtų atkartojami (angl. reproducible). O kaip atkartoti kolegos tyrimą, jeigu nėra galimybės gauti ir išanalizuoti programinę įrangą, kuri buvo naudota jį atliekant? Moksle programinė įranga privalo būti atvira, o jeigu ji nėra atvira, tai, mano nuomone, nėra mokslas. Šiuo klausimu mano pozicija radikali.

Šiuolaikiniuose tyrimuose programinė įranga tampa esmine tyrimo dalimi, įrankiu, lygiai kaip laboratoriniai prietaisai ar reagentai. Ironiška, kad norėdami užtikrinti tyrimo atkartojamumą mokslininkai dažnai labai kruopščiai aprašo eksperimentinę tyrimo dalį: naudotus reagentus, medžiagas, nurodydami net jų gamintoją ir serijos numerį; bet naudotą programinę įrangą aprašo atsainiai: „va, paėmiau kažkokią programą, ji kažką suskaičiavo“. Iš tokio aprašymo sunku pasakyti, kas buvo tos programos viduje. Galbūt ta programa buvo klaidinga, gal ji darė netinkamas prielaidas, kurių mes nežinome. Mes negalime to išsiaiškinti, jeigu neturime išeities teksto. Taigi, atviros programinės įrangos licencijų suteikiama teisė matyti išeities tekstą yra svarbi peržiūrint tyrimo procedūrą.

Antras aspektas, kurį norėčiau paminėti – atitiktis FAIR principams. FAIR principai glaudžiai susiję su atviruoju mokslu. Jie teigia, kad mokslinių tyrimų duomenys turėtų būti surandami, prieinami, sąveikūs ir tinkami pakartotinai naudoti (žr. FAIR principams skirtą VUB svetainės skyrelį). Šioms savybėms užtikrinti atviroji programinė įranga yra labai svarbi, ypač užtikrinant ketvirtąją savybę – tinkamumą pakartotinai naudoti. Tinkami pakartotinai naudoti turi būti ne tik duomenys, bet ir jų apdorojimo darbo srautai, o tai reiškia, programinė įranga. Atvira programinė įranga leidžia naujiems tyrimams panaudoti ankstesnių tyrimų metu parašytą išeities tekstą, nes atviros licencijos garantuoja teisę programinę įrangą modifikuoti ir platinti. Panašiai yra ir su failų formatų atvirumu. Kas iš to, kad duomenys atvirai padėti, bet jų formatas yra nuosavybinis, neturint prieigos prie programinės įrangos, prie kurios pririštas jų formatas, duomenų negalima panaudoti. Ir atvirkščiai: jeigu duomenų formatas atviras, galima surasti ar sukurti programinę įrangą, kuri jį nuskaito.

Dar vienas atviros programinės įrangos privalumas – ilgaamžiškumas (angl. durability). Kadangi nuosavybinės licencijos nesuteikia prieigos prie išeitinio kodo, o tik prie failų, reikalingų programai įdiegti ir vykdyti, nuosavybinę programinę įrangą naudoti galėsite tik tol, kol ji bus palaikoma, tai yra, kol ją platinanti kompanija turės komercinį interesą užtikrinti jos veikimą. O atviros programinės įrangos išeitinį kodą Jūs galite parsisiųsti ir suarchyvuoti kartu su tyrimų rezultatais. Tai užtikrins galimybę jį išanalizuoti ar panaudoti net ir po 5, 10 ar 15 metų, jeigu, tarkime, reikėtų palyginti tų dienų rezultatus su dabartiniais rezultatais.

Nuo kada Jūs pats esate atviros programinės įrangos šalininkas? Ir kas Jus paskatino juo tapti?

Pirmą kartą atvirą operacinę sistemą įsidiegiau maždaug 1996 metais, išvykęs doktorantūros studijų į Vokietiją. Sovietų Sąjungoje, kur iki tol studijavau, vakarietiškų licencijų niekas negerbdavo ir programinę įrangą tiesiog kopijuodavo, nes legalių kopijų įsigyti praktiškai nebuvo įmanoma. Patekęs į laisvąjį pasaulį, jaučiau pareigą savo kompiuteryje turėti legalią programinę įrangą. Jau pirmą dieną nuėjau į parduotuvę, norėdamas nusipirkti operacinės sistemos licenciją. Norėjau nusipirkti tuo metu populiarią nuosavybinę operacinę sistemą, nes ją buvau naudojęs ankstesnių studijų metu, tačiau parduotuvėje paaiškėjo, kad už vieną diskelį, skirtą tai sistemai instaliuoti, būčiau turėjęs pakloti pusę savo mėnesio stipendijos. Teko ieškoti alternatyvų. Kitoje parduotuvėje man pasiūlė atvirą operacinę sistemą, kurios instaliacinis diskelis kainavo dešimtis kartų pigiau. Įvertinęs, kad ta operacinė sistema turėjo visas programas, kurių man reikėjo darbui ir mokslui, bei teigiamus kolegų atsiliepimus apie ją, ryžausi ją išbandyti. Ji buvo ganėtinai panaši į mano anksčiau naudotą nuosavybinę sistemą, nebuvo sunku perprasti jos veikimą, tik diegimas kainavo keletą nemiegotų naktų. Bet rezultatas atsipirko. Nuo to laiko nuosavybinių operacinių sistemų mano kompiuteryje nebebuvo.

Aš kategoriškai nesutinku su nuosavybinėmis licencijomis. Nesutinku, nes tos licencijos daro naudotoją priklausomą nuo kompanijos. Jos apriboja naudotojo laisves ir stumia jį į jam labai nenaudingą padėtį, priversdamos jį mokėti, kiek tik kompanija paprašys, nes nebegalėtų apsieiti be tos kompanijos teikiamos programinės įrangos. Tai yra vadinamas „gamintojo prirakinimo“ (angl. vendor lock-in) efektas. Kartą mano draugai ir bendražygiai iš asociacijos Atviras kodas Lietuvai (kuri dabar jau nebėra aktyvi) man sako: „Mes perskaitėme Ričardo Stalmano suformuluotą GNU manifestą ir supratome, kad reikia palaikyti laisvą programinę įrangą.“ Mano atsakymas buvo: „O aš perskaičiau Microsoft licenciją ir supratau, kad reikia palaikyti laisvą programinę įrangą.“

Tęsinys kitame numeryje

Kalbino Gintė Medzvieckaitė

Atvirojo mokslo politikos raida – Budapeštas, Bethesda, Berlynas

2001 metais Budapešto konferencijoje buvo išgryninta atvirosios prieigos prie mokslo produkcijos sąvoka: „Informacija, laisvai pasiekiama internete, leidžianti visiems vartotojams skaityti, atsisiųsti, platinti, spausdinti, vykdyti paiešką, pateikti nuorodas į visą tekstą, užsiimti teksto ir duomenų gavyba, apdoroti kompiuteriu ir naudoti bet kokiais kitais teisėtais tikslais be finansinių, teisinių ar techninių kliūčių – išskyrus tas, kurios kyla savaime naudojantis internetu.“

Žinoti aiškią sąvoką yra puiku, bet kaip įgyvendinti atvirąją prieigą autorių teisių kontekste? Net ir laisvai pasiekiama internete intelektinė nuosavybė yra saugoma autorių teisių, ir norint ją atsisiųsti, platinti, spausdinti, keisti ir t. t., net jei tikslai ir teisėti, reikalingas autoriaus teisių savininko sutikimas. Ar tai, kad kiekvieną kartą, norėdami panaudoti internete rastą informaciją, turime asmeniškai kreiptis į jos autorių, atitinka atvirojo mokslo principus?

Čia į pagalbą ateina Kūrybinių bendrijų (angl. Creative Commons) organizacija, 2002 metais pasiūliusi nemokamą intelektinės nuosavybės licencijavimo būdą. Kūrybinių bendrijų licencijos suteikė galimybę autoriams iš anksto išreikšti valią savo intelektinės nuosavybės atžvilgiu, ir ją pažymėti sutartiniais ženklais – nelaukiant ir negaištant laiko asmeniniams susirašinėjimams. Labiausiai atvirosios prieigos sąvoką atitinka Kūrybinių bendrijų „Autoriaus nurodymo“ (angl. Attribution) licencija, žymima CC-BY ir nurodanti, kad autorius leidžia su jo intelektine nuosavybe atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, tik pageidauja, kad būtų nurodoma jo autorystė.

Kūrybinių bendrijų organizacija pasiūlė ir kitų licencijavimo variantų autoriams, nenorintiems dalintis intelektine nuosavybe visiškai atvirai: prierašu „NC“ (angl. Non-commercial) prie licencinio žymėjimo galima uždrausti objekto panaudojimą komerciniais tikslais, o „ND“ (angl. No derivatives) – uždrausti kurti išvestinius objektus, pvz. atlikti straipsnio vertimą.

Naujo požiūrio į mokslo produkcijos publikavimą kontekste 2003 metais Howard Hughes medicinos institutas surengė posėdį, kuriame 24 dalyviai diskutavo apie mokslinės literatūros ateitį. Susitikime buvo sukurta atvirosios prieigos žurnalo sąvoka – tai yra, „žurnalas, užtikrinantis laisvą, neatšaukiamą, globalią ir nuolatinę prieigą ir leidimą kopijuoti, naudoti, platinti, transliuoti, viešai demonstruoti kūrinius (mokslines publikacijas), kurti ir platinti išvestinius objektus bet kokia skaitmenine forma, bet kuriais teisėtais tikslais, teisingai nurodant autorystę, ir kurio kiekvienas straipsnis iškart po publikavimo įkeliamas į bent vieną talpyklą internete“. Šiandien šį paviešintą posėdžio rezultatą žinome kaip Bethesda pareiškimą dėl atvirosios prieigos leidybos (angl. Bethesda Statement on Open Access Publishing).

Praėjus vos keliems mėnesiams po Bethesda pareiškimo paskelbimo, Max Planck mokslininkų organizacija (vok. Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften) Berlyne organizavo gerokai didesnį renginį. Vyko projekto ECHO (angl European Cultural Heritage Online) konferencija, kurioje dalyvavo daugiau nei 120 kultūrinių ir politinių viso pasaulio organizacijų atstovai. Konferencijoje pirmą kartą buvo diskutuojama ne tik apie atvirąją prieigą prie mokslo produkcijos, bet ir kultūrinio paveldo. Konferencijos rezultatas – Berlyno deklaracija, dokumentas, palaikantis ir papildantis Budapešto atvirosios prieigos iniciatyvą ir Bethesda pareiškimą. Deklaracijoje pripažįstama, kad internetas iš esmės pakeitė mokslinės informacijos ir kultūros paveldo viešinimą, todėl pasirašančiųjų tikslas – palaikyti ne tik įprastus dalinimosi žiniomis modelius, bet ir tuo metu naują formatą – atvirosios prieigos, visame pasaulyje pasiekiamą mokslinę produkciją ir kultūros paveldą internete. Dokumente numatoma, kad perėjimas prie atvirosios prieigos modelio bus palaikomas šiais būdais:

• Mokslininkai ir/ar mokslinių projektų finansavimo gavėjai skatinami publikuoti savo darbus laikantis atvirosios prieigos principų.
• Kultūros paveldo saugotojai skatinami palaikyti atvirąją prieigą ir pateikti paveldo objektus atvirąja prieiga internete.
• Kuriamos priemonės ir būdai, skirti užtikrinti atvirosios prieigos žurnalų ir kitos internete pasiekiamos mokslinės produkcijos kokybę, aukštus standartus ir geras mokslines praktikas.
• Siekiama, kad publikavimas per atvirąją prieigą būtų pripažįstamas akademinės karjeros, atestacijos procesuose.
• Atvirojo kodo programinės įrangos, įrankių kūrimas, pavienių straipsnių publikavimas atvirąja prieiga, metaduomenų kūrimas, turinio pateikimas į atvirosios prieigos talpyklas pripažįstami kaip svarbus indėlis į atvirosios prieigos infrastruktūrą.

Šiandien Berlyno deklaraciją yra pasirašę 480 organizacijų.

Trys metai, trys konferencijos – ir dalinimasis žiniomis iš pavienių iniciatyvų tapo aiškiai apibrėžtu, aprašytu pasauliniu mokslo politikos judėjimu. Šiandien Budapešto, Bethesda ir Berlyno konferencijų atgarsius galime rasti Europos, Lietuvos, Vilniaus universiteto mokslo politikos dokumentuose. Apie tai skaitykite kituose „Mokslo atviruko“ numeriuose.

Informaciją parengė Eglė Juodė 

---

2023-04-25

---

Mokslo atvirukas / 2023 m. Sausis

Pristatome naują 2023 metų sausio mėnesio „Mokslo atviruką“– atvirojo mokslo naujienlaiškį Vilniaus universiteto tyrėjams, mokslininkams, studentams, dėstytojams ir visiems, besidomintiems mokslo naujovėmis.

Šiame numeryje skaitykite:

• Kurie leidėjai 2023 metais Vilniaus universiteto autoriams netaikys straipsnių apdorojimo mokesčių (APC)? Keturi pratęsti ir du nauji susitarimai.
• Kaip atsirado atvirasis mokslas? Pirmasis ciklo „Trumpa atvirojo mokslo istorija” straipsnis papasakos, kaip nuo I. Niutono ir G. W. Leibnico konflikto „kuris pirmesnis”, nukeliavome iki Budapešto deklaracijos – pirmojo atvirojo mokslo politikos dokumento.
• Metaduomenys: duomenys apie duomenis. Sviestas sviestuotas, ar būtinas atributas?

 

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

Vilniaus universiteto autoriams – dar daugiau galimybių nemokamai publikuotis per atvirąją prieigą

Naujieji 2023 metai atnešė ypatingai gerų naujienų Vilniaus universiteto chemikams ir fizikams – žymiai išaugo aukštos kokybės žurnalų, kuriuose galima nemokamai publikuotis per atvirąją prieigą, skaičius. Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija (LMBA) su leidėjais Royal Society of Chemistry ir Institute of Physics pasirašė naujus susitarimus, kurie mokslininkams leis publikuoti straipsnius per atvirąją prieigą be straipsnio apdorojimo mokesčio (APC), taip pat jau trečius metus pratęsiamas tokio paties pobūdžio susitarimas su American Chemical Society.

Kitų sričių mokslininkams šie metai taip pat atveria galimybes: pratęsti susitarimai su Cambridge University Press, Oxford University Press ir Sage Journals. Galima rinktis iš daugiau nei 1000 žinomų, patikimų leidėjų žurnalų, aprėpiančių visas mokslo sritis – pradedant archeologija, baigiant žemės ūkio mokslais.

Nauji susitarimai:

• Royal Society of Chemistry (RSC) suteikia galimybę Vilniaus universiteto autoriams 2023 metais publikuoti 8 straipsnius per atvirąją prieigą, nemokant straipsnio apdorojimo mokesčio (APC).
• Institute of Physics (IOP) neriboja nemokamų atvirosios prieigos publikacijų kiekio – autoriams nekainuos publikavimas leidėjo A, B ir C sąrašuose esančiuose žurnaluose.

Pratęsti susitarimai:

• Cambridge University Press (CUP) netaiko straipsnio apdorojimo mokesčio publikacijoms visuose 386 įvairių mokslo sričių žurnaluose.
• Oxford University Press (OUP) 2023 metais pasiruošę nemokamai publikuoti 12 Lietuvos autorių straipsnių visuose atvirosios prieigos ir hibridiniuose žurnaluose.
• American Chemical Society (ACS) Vilniaus universiteto mokslininkams, norintiems publikuotis per atvirąją prieigą, ir toliau netaikys APC.
• Sage Journals leidžiamos Sage Premier 2016 kolekcijos hibridiniuose žurnaluose (737 įvairiausių mokslo sričių leidiniai) atvirosios prieigos publikacijos taip pat nekainuos.

Svarbu!

Pateikdami publikacijas leidėjams, naudokite oficialų Vilniaus universiteto elektroninį paštą. Taip būsite lengvai atpažįstami kaip autoriai, kuriems priklauso 100% straipsnio apdorojimo mokesčio nuolaida, ir leidėjai galės pasirūpinti, kad ja pasinaudotumėte.

Jums asmeniškai sudarytą konkretaus leidėjo, pasirinktos mokslo srities žurnalų sąrašą galite gauti parašę el.paštu

Norite daugiau sužinoti apie atvirosios prieigos leidybą, padiskutuoti, užduoti klausimus gyvai? Registruokitės į mokymus Vilniaus universiteto bendruomenei „Atviroji prieiga”, organizuojamus reguliariai kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį.

---

Atvirojo mokslo pradžia: nuo Niutono iki Budapešto deklaracijos

Iki XVII a. vidurio – XVIII a. pradžios, kai mokslininkus globojo turtingi patronai, mokslinė informacija buvo kruopščiai slepiama: ne tik nuo visuomenės (kurios ir taip menka dalis tuo metu mokėjo skaityti), bet ir nuo kolegų. Atradimai būdavo užrašomi kodais, dėl to netgi įvyko žymus konfliktas tarp I. Niutono ir G. W. Leibnico – kuris pirmas sugalvojo naują matematikos šaką – diferencialų ir integralų skaičiavimą (angl. calculus). Galima sakyti, kad tuo metu mokslas buvo visiškai „uždaras“. Kaip nutiko, kad šių dienų Europoje įsivyrauja absoliučiai priešingos – atvirojo mokslo idėjos?

Bėgant laikui patronų modelis nustojo veikti – mokslininkų skaičius augo, o turtingų žmonių, pasiruošusių juos asmeniškai finansuoti – ne. Europoje pradėjo kurtis mokslininkų bendruomenės – pirmieji jų išleisti akademiniai žurnalai pasirodė 1665 metais: Paryžiuje – Journal des sçavans (liet. „Mokytų žmonių žurnalas“), Philosophical Transactions of the Royal Society (liet. „Karališkosios visuomenės filosofinės transakcijos“). Tokiu būdu žengtas pirmas žingsnis link atvirumo – mokslininkai pradėjo bendradarbiauti, mokslinės publikacijos tapo prieinamos tai visuomenės daliai, kuri mokėjo skaityti ir galėjo nusipirkti žurnalą.  

Mokslo žurnalų stabiliai daugėjo – XVII a. pradžioje jų jau buvo leidžiama 30, o XVII a. pabaigoje – daugiau nei 1000. Toks dalinimosi mokslo produkcija modelis nusistovėjo ir išliko iki šių dienų: publikacijos pateikiamos, atmetamos ar priimamos, įvertinamos kolegų, išspausdinamos prenumeruojamame mokslo žurnale, jas gali skaityti visi, kas susimokėjo už prenumeratą. Tai dabar vadinama tradiciniu leidybos modeliu.

II pasaulinio karo metu išaugo valstybinis mokslo finansavimas. Daug atradimų, mokslo pažangos tapo griežtai saugomomis valstybinėmis paslaptimis. Šiame kontekste 1942 metais gimė amerikiečių mokslo sociologo R.K. Mertono normos – idealai, kuriais turėtų vadovautis mokslo bendruomenė:

• Bendruomeniškumas. Mokslo atradimai priklauso visiems, ir mokslininkai dalinasi intelektine nuosavybe, už tai gaudami reputaciją ir pripažinimą.
• Mokslas vertinamas ir pripažįstamas nepriklausomai nuo mokslininko lyties, klasės, rasės, religijos ir tautybės.
• Asmeninio intereso atsisakymas. Mokslininkai dirba iš nesavanaudiškų paskatų.
• Organizuotas skepticizmas. Visos naujos idėjos turi būti tikrinamos ir aktyviai, struktūruotai įvertinamos bendruomenėje.

1985 metais, remdamasis R.K. Mertono publikacijomis ir sukurtomis normomis, jo kolega amerikietis mokslo ir politikos sociologas D. E. Chubin straipsnyje „Open Science and Closed Science: Tradeoffs in a Democracy” (liet. “Atvirasis mokslas ir uždarasis mokslas: kompromisai demokratijoje) pirmasis panaudojo sąvoką „Atvirasis mokslas”. Autorius, analizuodamas įvairius mokslinės produkcijos kūrimo ir sklaidos aspektus, prieina išvados, kad mokslo atvirumas priklauso ne tik nuo mokslininkų bendruomenės, bet ir nuo politinės valios.

                                                                                    Dalyvių Budapešte susitikimas 2001 metais. Wikimedia.

Politinė valia atsirado gerokai vėliau – praėjus 16 metų nuo atvirojo mokslo sąvokos apibrėžimo, buvo pasirašytas pirmasis atvirojo mokslo politikos dokumentas – Budapešto deklaracija. 2001 metų gruodžio mėnesį organizacija Open Society Foundations Budapešte organizavo nedidelę konferenciją, kurios tikslas buvo suvienyti mažas įvairių šalių atvirojo mokslo iniciatyvas į didesnę tarptautinę jėgą, kuri galėtų efektyviau siekti visuotinės atvirosios prieigos prie mokslo publikacijų. Konferencijos dalyviai parengė ir pasirašė dokumentą-deklaraciją, kurioje:

• Apibrėžiama „atvirosios prieigos” sąvoka: „Informacija laisvai pasiekiama internete, leidžianti visiems vartotojams skaityti, atsisiųsti, platinti, spausdinti, vykdyti paiešką, pateikti nuorodas į visą tekstą, užsiimti teksto ir duomenų gavyba, apdoroti kompiuteriu bei naudoti bet kokiais kitais taisėtais tikslais be finansinių, teisinių ar techninių kliūčių – išskyrus tas, kurios kyla savaime naudojantis internetu.”
• Rekomenduojamas saviarchyvavimas, šiandien žinomas kaip žaliasis atvirosios prieigos kelias.
• Išreiškiamas stiprus palaikymas atvirosios prieigos žurnalams kaip alternatyvai tradiciniam leidybos modeliui.

Šiuo metu Budapešto deklaraciją pasirašė jau 6623 mokslininkai, įsipareigoję publikuotis atvirosios prieigos žurnaluose ar publikacijas talpinti atvirosios prieigos talpyklose, ir 1461 institucija.

Šis straipsnis yra Trumpos atvirojo mokslo istorijos ciklo dalis. Kituose „Mokslo atviruko” numeriuose skaitykite:

• Kaip atvirasis mokslas prasiskynė kelią į Europos Sąjungos ir pasaulinę mokslo politiką;
• Atvirojo mokslo politikos raida – nuo rekomendacijų iki įsipareigojimo;
• Atvirasis mokslas šiandien – pasaulyje, Europoje, Lietuvoje, Vilniaus universitete. Naujausi Vilniaus universiteto dokumentai: Atvirojo mokslo politikos gairės ir Atvirojo mokslo politikos gairių įgyvendinimo planas. 

Parengė Eglė Juodė

---

Metaduomenys – nepakeičiamieji duomenų palydovai

Tikriausiai bent kartą gyvenime esate susidūrę su sąvoka „metaduomenys“. Galbūt sutikote šį terminą naršydami internete arba pildydami mokslinių tyrimų duomenų valdymo planą, o galbūt Jūsų atstovaujamoje mokslo srityje įprasta kalbėti apie metaduomenis. Net jei žodžio „metaduomenys” Jums dar neteko girdėti, su objektais, kuriuos jis apibūdina Jums tikrai jau teko susidurti: metaduomenų yra visur, kur yra duomenų, o šiais laikais vienokio ar kitokio pobūdžio duomenys mus supa iš visų pusių.

Terminas „metaduomenys“ atsirado žodį „duomenys“ sujungus su iš senovės graikų kalbos atėjusiu priešdėliu „meta-“, reiškiančiu „už“ arba „šalia“. Taigi, tiesiogiai verčiant jų pavadinimą, metaduomenys yra kažkas, kas yra šalia duomenų arba juos papildo. Nemažai apie metaduomenis rašančių šaltinių vadina juos „duomenimis apie duomenis“. Iš tikrųjų, metaduomenys – tai bet kokia informacija apie duomenis. Patys duomenys taip pat gali būti įvairiausių pavidalų – tekstai, vaizdai, skaičiai, o kartais netgi fiziniai objektai. Metaduomenys leidžia mums lengviau surasti duomenis, padeda geriau suprasti jų turinį, suteikia įvairios papildomos informacijos, pvz. apie duomenų struktūrą, jų kilmę ar naudojimo sąlygas.

Metaduomenys gali būti sugeneruoti automatiniu būdu, tuo pačiu metu, kai buvo sukurti jų aprašomi duomenys, arba registruoti rankiniu būdu. Jie gali būti pateikiami paprastu tekstu – lentelėse, ant etikečių ar kaip prierašai – arba naudojant specialias duomenų aprašymo kalbas ir formatus (pvz. XML, JSON). Metaduomenys gali būti bendro pobūdžio (pvz. failo dydis), bet gali būti labai specifiniai (pvz. žvaigždės sukimosi greitis, sutinkamas šalia tam tikrų astronomijos srities duomenų).

Metaduomenys nėra vien gražus priedas – jie suteikia duomenims pridėtinę vertę, o kartais duomenų apskritai būtų neįmanoma interpretuoti, jeigu jie nebūtų papildyti metaduomenimis. Pavyzdžiui, topografinė nuotrauka būtų mažai vertinga, nežinant joje vaizduojamos vietos koordinačių, o miesto gyventojų skaičius suteiktų mažai informacijos, jei nebūtų žinoma, koks tai miestas ir kuriais metais skaičius fiksuotas.

Atliekant mokslinį tyrimą, vertėtų pasirūpinti, kad jo metu kaupiami duomenys neliktų be reikalingų metaduomenų. Išsamūs metaduomenys leidžia mokslinio tyrimo duomenis tiksliau interpretuoti, efektyviau panaudoti, ir labai pasitarnauja, jei prireikia tyrimą atkartoti. Dėl šios priežasties, dar prieš pradedant duomenų rinkimą vertėtų pagalvoti, kokią informaciją apie juos bus reikalinga užfiksuoti, ir kaip tai bus daroma.

Apie metaduomenų svarbą kalbama ir taip vadinamuose „FAIR principuose“, nusakančiuose, kokie turėtų būti mokslinių tyrimų duomenys. Šių principų laikytis ragina Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva dėl atvirųjų duomenų ir viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo, jų laikytis reikalaujama iš Europos Komisijos finansuojamų mokslo projektų, be to, juos atvirai palaiko kai kurie akademiniai leidėjai (pvz. Routledge). FAIR principai apibrėžia, kad mokslinių tyrimų duomenys turėtų būti surandami (angl. findable), prieinami (angl. accessible), sąveikūs (angl. interoperable) ir tinkami pakartotinai naudoti (angl. reusable). Beveik kiekvienos iš šių savybių įgijimui didelę įtaką turi metaduomenų kokybė. Pavyzdžiui, jei duomenų rinkinio metaduomenis galima surasti per paieškos sistemą, tai ir pačius duomenis bus lengviau surasti, o informacijos apie duomenų naudojimo sąlygas įtraukimas į metaduomenis padidina duomenų rinkinio pakartotinio panaudojimo tikimybę.

Kai kuriose mokslo šakose netgi egzistuoja taisyklių sąvadai, reglamentuojantys, kokie metaduomenys turėtų būti fiksuojami kartu su joms atstovaujančiais duomenimis ir kokia forma tie metaduomenys turėtų būti pateikiami. Tokie taisyklių sąvadai vadinami „metaduomenų standartais“. Pavyzdžiui, nemažai socialinių mokslų duomenų archyvų ir institutų naudoja DDI (Data Documentation Initiative) standartą, daug gamtos istorijos muziejų savo ištekliams dokumentuoti naudoja Darwin Core metaduomenų standartą, o štai kristalų struktūroms aprašyti naudojamas CIF (Crystallographic Information Framework) formatas. Išsamų specifinėms mokslo šakoms skirtų metaduomenų standartų sąvadą yra parengęs Mokslinių tyrimų duomenų aljansas (angl. Research Data Alliance). Šį sąrašą galima rasti čia.  

Be „specialybinių“ atskiroms mokslo šakoms sukurtų metaduomenų standartų egzistuoja ir bendrieji standartai, pritaikomi visų mokslo šakų duomenims. Pats bendriausiais ir vienas plačiausiai naudojamų – Dublin Core. Šis standartas atsirado kaip 13 pagrindinių metaduomenų elementų, skirtų mokslinėms publikacijoms aprašyti, sąrašas. Vėliau sąrašas plėtėsi ir buvo pritaikytas įvairaus pobūdžio mokslo produkcijai. Naujausią standarto versiją sudaro jau per 50 elementų. Dar vienas, specialiai mokslinei veiklai ir jos rezultatams aprašyti skirtas metaduomenų standartas yra CERIF (angl. Common European Research Information Format). Jį papildantis CERIF for Datasets (C4D) skirtas būtent mokslinių tyrimų duomenų rinkiniams aprašyti. C4D yra pagrindinis Nacionalinio atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvo (MIDAS) naudojamas metaduomenų standartas, taigi visi į MIDAS įkelti ir jame publikuoti duomenys aprašomi būtent šiuo formatu.

Jeigu perskaitę šį straipsnelį savęs klausiate, ar Jums būtina pulti ieškoti Jūsų sričiai skirto metaduomenų standarto techninės specifikacijos ir atmintinai mokytis joje išvardintus elementus, nuraminame, kad žinoti metaduomenų standartų subtilybes labiausiai aktualu specializuotoms organizacijoms ir techninėms infrastruktūroms. Paprastam mokslininkui ar tyrėjui užtenka tiesiog fiksuoti metaduomenis, reikalingus jų srities duomenims interpretuoti, ir tai daryti tvarkingai. Taigi, tam tikra prasme, kiekvienas iš mūsų galime susikurti savo asmeninį „metaduomenų  standartą“. Vis dėlto, svarbu domėtis, kokius metaduomenis ir kaip fiksuoja kiti tos pačios srities mokslininkai bei taikytis prie dalyko bendruomenėje priimtų normų – kuo vienodesnės bus metaduomenų kaupimo praktikos, tuo lengviau bus keistis informacija. Be to, jei duomenys bus publikuojami per specializuotą duomenų talpyklą ar mokslinį žurnalą, gali būti, kad teks susidurti su specifiniais reikalavimais metaduomenims.

Primename, kad informacijos apie mokslinių tyrimų duomenų valdymą ir mokslą finansuojančių organizacijų reikalavimus jam galite rasti VU bibliotekos interneto svetainės skiltyje „Mokslinių tyrimų duomenys ir jų valdymas“. Taip pat kviečiame apsilankyti bibliotekos organizuojamuose mokymuose šia tema.

Iliustracija: Vėžių pavyzdžiai su ant etiketės užrašytais metaduomenimis. Naturalis bioįvairovės centras, Leidenas, Nyderlandai

Parengė dr. Gintė Medzvieckaitė

---

Informaciją naujienlaiškiui rengė Eglė Juodė ir Gintė Medzvieckaitė

2023-01-26

---

Mokslo atvirukas / 2022 m. Spalis

Pristatome spalio mėnesio „Mokslo atviruką“ – atvirojo mokslo naujienlaiškį Vilniaus universiteto tyrėjams, mokslininkams, studentams, dėstytojams ir visiems, besidomintiems mokslo naujovėmis.

Šiame numeryje skaitykite:

• kokios straipsnio apdorojimo mokesčių (APC) nuolaidos galioja Vilniaus universiteto autoriams?
• kas yra žaliasis atvirosios prieigos kelias – saviarchyvavimas?
• 5 ambicingos Europos Sąjungos misijos.
• atvirieji duomenys kovoje su klimato kaita.

Jūsų atsiliepimų, reakcijų ir žinučių laukiame šioje nuorodoje nurodytu kontaktu. 

---

Straipsnio apdorojimo mokesčių (APC) nuolaidos Vilniaus universiteto autoriams

Dėl 2022 m. pasirašytų susitarimų su leidėjais, Vilniaus universiteto mokslininkai vis dar gali publikuoti straipsnius atvirąja prieiga visiškai nemokamai šių leidėjų žurnaluose:

Cambridge University Press – Vilniaus universiteto mokslininkai gali nemokamai publikuotis visuose Universiteto prenumeruojamuose leidėjo žurnaluose (118 visų mokslo sričių žurnalų kolekcijoje).

Oxford University Press – pagal sutartį su leidėju, prenumeruojančių institucijų mokslininkai gali publikuoti 12 straipsnių atvirojoje prieigoje; straipsnio apdorojimo mokestis (angl. Article Processing Charge, toliau – APC) apmokamas be atrankos, pirmumo tvarka.

Sage Journals – mokslininkai turi galimybę nemokamai publikuotis Sage Premier 2016 kolekcijos hibridiniuose žurnaluose. Šios kolekcijos auksinės atviros prieigos žurnaluose taikoma 20 proc. nuolaida  straipsnio apdorojimo mokesčiams (APC).

American Chemical Society – pagal 2022 m. pasirašytą susitarimą Lietuvos mokslininkai gali nemokamai publikuoti straipsnius per atvirąją prieigą visuose šio leidėjo žurnaluose.

Pasiūlymai galioja iki 2022 m. pabaigos priimtiems publikuoti straipsniams.

Kitų leidėjų Vilniaus universiteto mokslininkams taikomos APC nuolaidos:

 

Dėl konkretaus žurnalo pasirinkimo konsultuoja Vilniaus universiteto bibliotekos informacijos vadybininkė Eglė Juodė MsTeams platformoje ir el.paštu

---

Žaliasis atvirosios prieigos kelias 

Daugelis mokslininkų jau yra susipažinę su programos Europos Horizontas finansuojamų mokslinių tyrimų rezultatų skelbimo reikalavimais: šioje programoje mokslinių tyrimų rezultatai turi būti skelbiami išimtinai atvirąja prieiga. Panašaus požiūrio laikosi ir daugelis kitų mokslinių tyrimų finansuotuojų, pasirašiusių Planą S, taip pat ir Lietuvos mokslo taryba vis dažniau taiko tokius pačius ar panašius reikalavimus.

Ką daryti publikacijų autoriams, jei lėšų susimokėti kartais ir kelis tūkstančius eurų siekiančius straipsnio apdorojimo mokesčius (APC) tiesiog nėra? Kokiu būdu dar galima atverti savo mokslinių tyrimų rezultatus?

Europos Komisijos atstovė Silvia Bottaro tokiais atvejais pataria rinktis žaliąjį atvirosios prieigos kelią – saviarchyvavimą. Net ir pasirinkus tradicinį leidybos modelį, nemokant APC, kai publikacijos galutinė (leidėjo) versija nėra viešai prieinama, autoriai išlaiko galimybes publikacijas atverti savo iniciatyva nepažeidžiant leidėjo nuostatų.

Publikacijų versijos:

• Pateiktas rankraštis (angl. submitted manuscript, preprint) gali būti įkeltas į tam skirtas talpyklas, pvz., ArXiv, Zenodo. Šiai versijai dažniausiai nėra taikomas embargo periodas (draudimo laikotarpis, kurio metu yra draudžiama skelbti viso teksto straipsnius per atvirąją prieigą) – ją galima padaryti viešai prieinamą iš karto, tačiau toks saviarchyvavimo būdas yra naudingas tik norint savo mokslo produkcija plačiau pasidalinti su kolegomis.
• Priimtas rankraštis (angl. accepted manuscript, postprint) gali būti įkeltas į įvairias nekomercines ir / arba institucines talpyklas – Vilniaus universiteto mokslininkams rekomenduojama naudoti Lietuvos akademinę eleketroninę biblioteką eLABa. Šiai publikacijos versijai galima suteikti viešąją prieigą iš karto arba po embargo laikotarpio – priklausomai nuo konkretaus leidėjo nuostatų (kuriuos galima pasitikrinti Sherpa/Romeo). Tai yra rekomenduojamas saviarchyvavimo būdas, kuris atitiks finansuotojo atvirosios prieigos reikalavimus.
• Leidėjo versija – galutinė redaguota, sumaketuota ir elektroniniame ar popieriniame žurnale išspausdinta publikacija.

Iškilus klausimų dėl leidėjo nuostatų, kreipkitės į Vilniaus universiteto bibliotekos informacijos vadybininkę Eglę Juodę MsTeams arba el.paštu

Vilniaus universiteto publikacijų įrašų eLABa sistemoje klausimais kreipkitės į

---

Europos Sąjungos misijos „Europos Horizonto“ projekte

2021 m. vasarį Europos Komisija paskelbė naujovę „Europos Horizonto“ programoje – Europos Sąjungos misijas:

1. Prisitaikymas prie klimato kaitos: parama bent 150 Europos regionų ir bendruomenių tampant atspariomis klimatui iki 2030 m.

Pripažįstant, kad klimatas keičiasi ir tai sukelia naujų iššūkių visuomenei, Europos Komisija siekia užtikrinti mūsų atsparumą ir sukurti gerosios praktikos pavyzdžių, į pokyčius įtraukiant vietos valdžią, piliečius ir mokslo bendruomenę. Mokslinės veiklos vykdant šią misiją:

• rizikos valdymas, modeliavimas ir ankstyvas prognozavimas;
• ekosistemų ir gamtos apsaugos sprendimai;
• žemės naudojimas ir maisto sistemos;
• geriamojo vandens išsaugojimas ir racionalus naudojimas;
• svarbiausių infrastruktūrų apsauga;
• žmonių sveikata ir gerovė;
• elgesio ir politinių sprendimų efektyvumo analizė.

2. Vėžys: bendradarbiavimas su Europos vėžio įveikimo planu pagerinant daugiau nei 3 milijonų žmonių gyvenimus iki 2030 m. prevencijos, gydymo ir gyvenimo kokybės užtikrinimo būdais.

Kiekvienais metais 2,7 milijono žmonių Europos šalyse suserga onkologinėmis ligomis. Tikėtina, kad dėl visuomenės senėjimo, nesveiko gyvenimo būdo, aplinkos veiksnių šis skaičius augs. Misijos kontekste finansuojami genetiniai ir kiti vėžio tyrimai, ieškoma naujų prevencijos, ankstyvos diagnostikos ir gydymo būdų.

3. Mūsų vandenyno ir vidaus vandenų atkūrimas iki 2030 m.

Misijos pagrindiniai tikslai – apsaugoti ir atstatyti ekosistemas ir bioįvairovę, vykdyti taršos prevenciją ir efektyviai valyti užterštą vandenį, ugdyti tvarią „mėlynąją ekonomiką“ siekiant, kad komercinė su vandenynu, jūromis ir vidaus vandenimis susijusi veikla būtų angliai neutrali. Mokslininkai kviečiami prisidėti prie šios misijos tirdami ir stebėdami dabartinę situaciją, prognozuodami jos poveikį, ieškodami inovatyvių būdų ekosistemų atkūrimui ir taršos (ypač mikroplastikais) mažinimui.

4. 100 klimatui neutralių ir išmanių miestų iki 2030 m.

Misija turi du pagrindinius tikslus: sukurti 100 klimatui neutralių ir išmanių miestų ir šiuos miestus naudoti kaip inovacijų tyrimo objektus. Misijos veiklos daugiausiai orientuotos į vietos įstatymų leidėjus - mokslininkai čia atlieka stebėtojų ir efektyvumo vertintojų vaidmenį.

5. Europos dirvožemio susitarimas: 100 gyvų laboratorijų siekiant pereiti prie sveiko dirvožemio iki 2030 m.

Misija apima keturias pagrindines veiklas:

• didelę tarpdisciplininę mokslinių tyrimų ir inovacijų programą kuriant žinių bazę apie dirvožemio sveikatą ir su tuo susijusias ekosistemas;
• gyvųjų laboratorijų ir „švyturių“ – informacijos centrų – kūrimą siekiant pagreitinti sprendimų dirvožemio sveikatai paiešką;
• dirvožemio sveikatos stebėsenos tinklą visoje Europos Sąjungoje;
• visuomenės informavimą ir įtraukimą į dirvožemio apsaugą.

Misijos yra naujas būdas kovoti su įprastais iššūkiais – klimato kaita, vandens ir dirvožemio tarša, onkologinėmis ligomis. Kiekviena misija turi įgyvendinimo planą, kuris apima mokslą ir inovacijas, įstatymų leidybą, piliečių įsitraukimą.

Tikslai – labai ambicingi, bet realistiški ir įvykdomi.

Galbūt jūsų mokslo projektas jau dalyvauja vienoje iš šių misijų? Kviečiame pasidalinti su Vilniaus universiteto bendruomene ir kolegomis – parašykite el. paštu

---

Atvirieji duomenys – ginklas kovoje su klimato kaita

Apie ką pagalvojate, kai išgirstate frazę „kova su klimato kaita“? Apie valstybių vadovų susitikimus? Protestuojančius aktyvistus? Tiesa, tikslinga valstybių politika ir politikų nuostatas planetai palankia linkme bandantys nukreipti aktyvistai yra svarbūs, tačiau yra ir dar vienas mažiau pastebimas ginklas kovoje už Žemės išsaugojimą. Šis ginklas – tai atvirieji duomenys.

Patikimi ir atvirai prieinami duomenys apie oro užterštumą, oro temperatūros svyravimus ar vandenynų būklę mokslininkams ir visuomeninėms organizacijoms sudaro galimybę tiksliai įvertinti esamą situaciją bei prognozuoti, kas bus ateityje, o analizės bei prognozių pagrindu gali būti teikiamos rekomendacijos pasaulio sprendimų priėmėjams. Tik turėdamos duomenimis pagrįstas rekomendacijas valstybių vyriausybės gali imtis tikslingų kovos su klimato kaita veiksmų. Be to, kai kurių duomenų (pvz., apie CO2 emisijas ar oro užterštumą) prieinamumas plačiajai visuomenei leidžia laikyti valstybes ar organizacijas atsakingomis už jų klimato politikos rezultatus.

Europos Sąjunga, vertindama atvirųjų duomenų svarbą kovojant su klimato kaita, ketina papildyti savo 2019 m. išleistą direktyvą dėl atvirųjų duomenų ir viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo taip, kad Žemės stebėjimų duomenys būtų laikomi didelės vertės duomenimis, o tai reikštų, kad būtų privaloma juos nemokamai atverti. Viešojo sektoriaus institucijos, generuojančios tokius duomenis, privalėtų juos padaryti prieinamus automatizuotai nuskaitomu (angl. machine-readable) formatu su CC BY licencija.

Kovai su klimato kaita svarbius duomenis renka bei skelbia ne viena tarptautinė organizacija, pavyzdžiui, Tarpvyriausybinė klimato kaitos grupė (angl. Intergovernmental Panel on Climate Change (IPCC)), Pasaulinė klimato stebėjimo sistema (angl. Global Climate Observing System (GCOS)), Europos kosmoso agentūros klimato biuras (angl. ESA climate office) ir Europos kosmoso agentūros Pasaulinė žemės stebėjimo sistemų sistema (angl. Global Earth Observation System of Systems (GEOSS)). Taip pat nemažai su klimato kaita susijusių atvirųjų duomenų pateikia JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybės.

Aplinkosaugos sričiai skirtų išteklių galima rasti ir Europos atvirojo mokslo debesies išteklių kataloge (angl. EOSC Marketplace). Jame galima aptikti ne tik duomenų rinkinių, bet ir įrankių, skirtų duomenų importavimui ar apdorojimui. Tarp EOSC kataloge siūlomų produktų yra tiek tarptautinių projektų palaikomų platformų, tokių kaip Integruota anglies dioksido emisijų stebėjimo platforma (angl. Integrated Carbon Observation System (ICOS)), tiek regioninių iniciatyvų veiklos rezultatų, tokių kaip Pasaulio meteorologijos organizacijos regioninio dulkių matavimo centro Barselonoje (angl. WMO Barcelona Dust Regional Center) parengti duomenų rinkiniai ir prognozės ar Helsinkio universiteto ir Rytų Suomijos universiteto palaikomas atmosferos duomenų atsisiuntimo ir vizualizacijos įrankis SmartSMEAR.

Nepaisant vis didėjančio atvirųjų duomenų kiekio, situacija dar nėra ideali. Pasak atvirųjų duomenų prieinamumą stebinčios visuomeninės organizacijos Open Data Watch, turimi kovai su klimato kaita aktualūs atvirieji duomenys apima ne visus pasaulio regionus, o didelė dalis energetikos sektoriaus duomenų nėra atviri – jie prieinami tik už tam tikrą mokestį.

Už tai, kad atvirųjų klimato duomenų daugėtų ir kad jie taptų dar efektyvesniu ginklu kovoje su klimato kaita, visų pirma atsakingos viešojo sektoriaus organizacijos, valdančios tokius duomenis ir šalių vyriausybės, reglamentuojančios ir prižiūrinčios duomenų atvėrimą. Vis dėlto, prie situacijos gerinimo gali prisidėti ir mokslininkai. Jie gali prisidėti prie duomenų rinkimo, analizuoti duomenis, teikti jais pagrįstas prognozes ar siūlyti duomenimis pagrįstus klimato problemų sprendimo būdus.

Jeigu vykdote su aplinkos mokslais susijusius tyrimus ir prie kovos su klimato kaita norėtumėte prisidėti atverdami savo sukurtus mokslinių tyrimų duomenis, tačiau nežinote kur, siūlome pasidairyti po duomenų talpyklų katalogą re3data, kuris leidžia ieškoti talpyklų pagal atstovaujamą mokslo sritį. Viena didžiausių aplinkos mokslų srities duomenims skirtų talpyklų yra trijų Vokietijos aplinkos mokslinių tyrimų institutų palaikoma Pangea. Jei norėtumėte duomenis publikuoti arčiau namų, siūlome Vilniaus universiteto palaikomą Nacionalinį atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvą (MIDAS), kuris priima įvairių sričių mokslinių tyrimų duomenis.

Ir, žinoma, linkime nepamiršti, kad kovoje su klimato kaita svarbu ne tik atvirieji duomenys, bet ir tvarūs kiekvieno iš mūsų kasdieninio gyvenimo įpročiai!

Iliustracija iš: https://www.openaccessweek.org/

---

Informaciją naujienlaiškiui rengė Eglė Juodė ir Gintė Medzvieckaitė

2022-10-27

Mokslo atvirukas / 2022 m. Birželis

Vasaros „Mokslo atvirukas“ jau gyvena atostogų nuotaikomis ir kviečia jus į poilsinę kelionę Viešojoje srityje (angl. Public domain). Kokia informacija galime naudotis ir džiaugtis visiškai nevaržomi autorių teisių apribojimų?

Taip pat „Mokslo atviruko“ skaitytojus kviečiame pasitikrinti žinias ir atsakyti į 10 klausimų apie mokslinių tyrimų duomenis!

Linkime visiems gražios vasaros ir laukiame susitikimo rudenį!

 

Viešoji sritis (angl. Public Domain) – kas ji ir ką joje galime rasti?

Visi žinome, kas yra viešasis paplūdimys – daug kas šią vasarą atostogausime prie jūros, upės ar ežero ir mėgausimės vasara visiškai laisvai ir nemokamai. Galėsime maudytis, kaitintis saulėje, žaisti kamuoliu ar statyti smėlio pilis, taip laikinai ir subtiliai perkurdami paplūdimio kraštovaizdį.

Viešoji sritis, kaip ir mūsų paplūdimys – tik čia vietoje smėlio ir vandens rasime autorių teisių ne(be)saugomą informaciją. Į viešąją sritį informacija patenka keliais būdais:

1. Informacija nelaikoma autoriniu kūriniu, pvz.:

Memai. Visi matėme paveiksliukų su juokingais užrašais, kurie iš esmės yra šiuolaikinė tautosaka – juos kuria visi interneto „gyventojai“ įvairiausiomis temomis ir kalbomis.

 

	Vert. (iš angl.k.): duomenys/ surūšiuoti/ sutvarkyti/ pristatyti vizualiai/paaiškinti su istorija	Vert. (iš rusų. k.): Levas Tolstojus / storas liūtas

Tautosaka. Viso pasaulio pasakos, legendos, padavimai, patarlės ir mįslės yra tautos paveldas, o ne vieno konkretaus asmens kūrinys. Senovės lietuviai apie vasarą kalbėjo taip:

• „Be saulės – ne vasara, be meilės – ne gyvenimas“
• „Nelauk žiemą lietaus, vasarą sniego“
• „Žiema pilvu slenka, vasara raita joja“

Patiekalų receptai. Kiekviena šeimininkė ar šeimininkas turi savo vasariškus šaltibarščių ar lauko kepsnių receptus. Galime jais dalintis ir išbandyti kažką naujo ar mėgautis įprastais, seniai šeimos tradicijose prigijusiais ir mėgstamais patiekalais. Meksikietiškas restoranas Vilniuje šaltibarščius gamina su rūkyta paprika ir kalendra, o šio straipsnio autorė labiausiai mėgsta paprastus ir tradicinius:

2 litrai kefyro;
0.5 litro obuolių sultyse marinuotų burokėlių;
1 ilgavaisis arba 3–4 trumpavaisiai agurkai;
50 gramų krapų ir svogūnų laiškų;
4 kietai virti kiaušiniai;
Druskos pagal skonį.

Visų pirma, supjaustome žalumynus ir sumaišome juos su druska, palaikome apie 10 minučių arba kol kubeliais supjaustome agurkus – tada jau galime į puodą dėti visus ingredientus, užpilti kefyru, gerai išmaišyti ir valgyti su virtomis bulvėmis.

2. Autoriaus teisės į informaciją yra pasibaigę.

Klasikiniai muzikos, kino, literatūros, dailės kūriniai jau yra peržengę į viešąją sritį. Galima laisvai klausytis ir atkurti W. A. Mocarto, J. S. Bacho ir kitų to laikotarpio kompozitorių kūrinius, spausdinti Moną Lizą ant marškinėlių ar, kaip Ukrainos menininkė Natalija Bagatskaya, panaudoti atvaizdą savo kūryboje.

 

Visus autorės kūrinius galite peržiūrėti čia: https://www.saatchiart.com/67nata

Kiekvienoje šalyje autorių teisių pabaigos terminai gali šiek tiek skirtis, dėl to, jei autorius miręs XX amžiuje, prieš naudojant jo kūrinį, svarbu įsitikinti, kad autoriaus teisės tikrai pasibaigę. Lietuvoje galioja tokie terminai:

 

Daugiau informacijos: https://www.lnb.lt/media/public/documents/Metodika_ir_rekomendacijos-web-2017-08.pdf

 

3. Autorius atsisako visų turtinių autoriaus teisių į kūrinį.

Kai kurie autoriai laikosi principinės pozicijos, kad jų kūriniai yra skirti visuomenei, ir nenori niekaip kontroliuoti jų naudojimo – jie gali pasinaudoti Kūrybinių bendrijų (angl. Creative Commons) CC0 žyma ir atiduoti kūrinį viešajai sričiai. CC0 pažymėtų vaizdo elementų galite rasti Openverse galerijoje, paieškoje nustatę CC0 filtrą.

Kilus klausimams apie atvirojo turinio Kūrybinių bendrijų CC licencijas, viešąją sritį – rašykite Eglei Juodei MsTeams ar el. paštu

 

Testas: 10 klausimų apie mokslinių tyrimų duomenis! 

 

 

Pradėti >>

 

 

„Mokslo atviruko“ komanda linki smagių atostogų ir atradimų!

Informaciją naujienlaiškiui rengė Eglė Juodė ir Gintė Medzvieckaitė

2022-06-28

Mokslo atvirukas / 2022 m. Balandis

Pristatome balandžio mėnesio „Mokslo atviruką“ – atvirojo mokslo naujienlaiškį Vilniaus universiteto tyrėjams, mokslininkams, studentams, dėstytojams ir visiems, besidomintiems mokslo naujovėmis.

Šiame numeryje:

• sklaidysime populiariausius mitus apie laisvojo turinio Creative Commons (CC) licencijas;
• sužinosime 4 ryškiausius grobuoniškų leidėjų ir žurnalų požymius;
• prisiminsime, kad Vilniaus universitetas priėmė Atvirojo mokslo politikos gaires ir daugiau sužinosime apie duomenų principus, kuriuos šis dokumentas palaiko.

---

Kaip atpažinti grobuoniškus leidėjus ir žurnalus

 

Mokslininkai, teikdami paraiškas mokslo projektų finansavimui, vis dažniau susiduria su atvirosios prieigos reikalavimais. Lietuvos mokslo taryba, „Europos Horizonto“ programa siekia, kad viešosiomis lėšomis finansuota mokslo produkcija (duomenys, straipsniai) būtų laisvai prieinami ne tik akademinei bendruomenei, bet ir visuomenei.

Tiesa, kad publikavimas per atvirąją prieigą gali kainuoti brangiai. Pasirinkus auksinį kelią, kai straipsnis atveriamas iš karto leidėjo puslapyje, tenka sumokėti straipsnio apdorojimo mokestį (angl. Article Processing Charge, APC), kuris gali siekti ir kelis tūkstančius eurų. Nenuostabu, kad čia atsiranda sukčiavimo schemų: žurnalų, knygų leidėjų, kurie apsimeta kokybiškais ir tarptautiniais, bet išties yra sukurti tik pritraukti lėšas ir nesilaiko jokių leidybos standartų. Tokius žurnalus vadiname grobuoniškais.

Kaip nepapulti į jų spąstus? Atpažinti, kad leidėjas ar žurnalas yra įtartinas, galime iš kelių požymių:

1. Agresyvus marketingas. Joks geros reputacijos leidėjas nesiūlys jums publikuoti straipsnio ar knygos skyriaus elektroniniu paštu. Tokius laiškus galite iš karto ištrinti, nebent norėtumėte prisiminti leidėjo pavadinimą tam, kad žinotumėte, kokiame leidinyje niekada nesipublikuoti ir apie kurį įspėti kolegas.
2. Bendrinis leidėjo ar žurnalo pavadinimas, labai lengvai pasislepiantis tarp paieškos rezultatų, pvz., British Journal (liet. „Britų žurnalas“), Book Publisher International (liet. „Tarptautinis knygų leidėjas“). Ieškant atsiliepimų apie šiuos leidėjus, dažniausiai randami kiti, patikimi, panašiai pavadinti žurnalai arba tiesiog visas tarptautinių knygų leidėjų sąrašas.
3. Neaiškus apmokėjimas už publikacijas. Pavyzdžiui, pateikiami didžiuliai APC ir tuo pačiu siūlomos neįtikėtinos nuolaidos arba APC tiesiog nėra aiškiai nurodytas leidėjo interneto svetainėje. Teikiant publikuoti straipsnį, atsiranda ne tik apdorojimo, bet ir įvairūs kiti „redagavimo“, „maketavimo“, „priėmimo“ ir panašūs mokesčiai.
4. Leidėjas nerandamas jokiose patikimose duomenų bazėse: neindeksuojamas Web of Science, Scopus, grynieji atvirosios prieigos žurnalai neįtraukti į Directory of Open Access Journals.

Kilus abejonių, geriausia pasitikrinti pagal Think.Check.Submit kriterijus, pasitarti su kolegomis ar bibliotekos informacijos vadybininke atvirosios prieigos klausimais el. paštu .

 

  

 

Pamatyti, kaip atrodo tipiškas grobuoniškas žurnalas, ir gyvai užduoti klausimus galėsite universiteto bendruomenei skirtuose nuotoliniuose Atvirosios prieigos mokymuose gegužės 25 d., kviečiame registruotis!

Plačiau apie grobuoniškas leidybos praktikas anglų kalba skaitykite: Wikipedia, Cabells tinklaraštis. 

---

Penki populiariausi mitai apie Kūrybinių bendrijų CC (angl. Creative Commons) laisvojo turinio licencijas

 

Mitas: naudotis CC licencijomis yra painu ir sudėtinga.

Faktas: norimą CC licenciją nemokamai pasirinkti ir pritaikyti galite vos per kelias minutes. Visų pirma nuspręskite, kokiomis sąlygomis norite dalintis savo mokslo produkcija, ar leisite komercinį naudojimą, išvestinius kūrinius (pvz., vertimus į kitas kalbas). Tada naudodami įrankį CC Licence Chooser pažymėsite savo pasirinkimus ir gausite norimą žymėjimo piktogramą, pvz., CC BY ir HTML kodo eilutę, kuri padės įterpti piktogramą į jūsų asmeninį puslapį, jei tokį turite. Taip pat galite tiesiog parašyti CC BY 4.0 ir savo vardą ir pavardę aiškiai matomoje vietoje.

 

Mitas: CC licencijos mažiau apsaugo mano, kaip autoriaus, teises.

Faktas: laisvojo turinio licencijos jūsų teises saugo taip pat ar netgi labiau nei įprastas © autorių teisių apsaugos ženklas. Nemažai aktualių mokslo darbų, nenaudojančių licencijų, atsiduria „piratų“ duomenų bazėse be tvarkingų metaduomenų ir būna nerandami naudojant įprastas paieškos sistemas. Atvėrę mokslo darbą su CC licencija galite tikėtis, kad jis bus matomas, randamas ir naudojamas teisėtais būdais. Įstatymai vienodai saugo intelektinę nuosavybę nepriklausomai nuo naudojamų licencijų.

 

Mitas: jei neuždrausiu intelektinės nuosavybės komercinio naudojimo, ją pasiims verslininkai ir pradės pardavinėti.

Faktas: dažnai įsivaizduojame, kad kūrinio „komercinis naudojimas“ yra tiesiog prekyba ar kitas būdas, kuriuo privatus sektorius uždirba pelną. Iš tikrųjų, komerciniu naudojimu laikoma visa veikla, už kurią gaunami pinigai. Netgi dėstytojas, skaitydamas paskaitą, ar mokslininkė, dalyvaudama konferencijoje ir už tai gaunanti atlyginimą, užsiima komercine veikla. Tokiu atveju paskaitų medžiagai ar konferencijų pranešimams rengti saugiau rinktis mokslo publikacijas ar duomenis, kurių autorius komercinio naudojimo nedraudžia.

 

Mitas: autorius nėra atsakingas už licencijos parinkimą.

Faktas: publikuojantis per atvirąją prieigą, galutinei publikacijos versijai licenciją suteikia leidėjas. Tačiau autorius gali rinktis, kaip žymėti į institucinę eLABa talpyklą keliamus priimtus rankraščius, į nacionalinę duomenų talpyklą MIDAS keliamus duomenų rinkinius, paskaitoms paruoštas skaidres ir kitą intelektinę nuosavybę. Vilniaus universitetas neperima darbuotojų intelektinės nuosavybės turtinių autoriaus teisių. Kiekvienas esame laisvi pasirinkti, kokiais būdais norime dalintis žiniomis.

 

Mitas: licencijų pasirinkimas sukuria papildomą biurokratinę naštą.

Faktas: intelektinės nuosavybės licencijavimas yra naujas dalykas, išties galintis atrodyti kaip dar vienas niekam nereikalingas formalumas. Tačiau laisvųjų licencijų naudojimas palengvina, pvz., priimtų rankraščių ar publikacijų įkėlimą į eLABa talpyklą, nes nebereikia pasirašinėti jokių licencinių sutarčių. Taip pat išreiškiant savo, kaip autoriaus, valią dėl intelektinės nuosavybės, norintiems ja pasinaudoti nebekyla jokių klausimų, dėl kurių reikėtų tartis individualiai.

---

Vilniaus universiteto palaikomi duomenų principai – kas slepiasi už akronimų  „FAIR“ ir „FACT“

 

Šių metų vasario 22 d. Vilniaus universiteto Senatas patvirtino universiteto Atvirojo mokslo politikos gaires – dokumentą, kuris turėtų rodyti kryptį  Vilniaus universiteto kelyje į kokybiškesnį ir visuomenei atviresnį mokslą. Kiekvienas iš gairių skyrių dedikuotas vis kitai su moksline veikla susijusiai sričiai: mokslinėmis publikacijomis ir prieigai prie jų, mokslinių tyrimų duomenims, mokslo rezultatų vertinimui, programinei įrangai, mokymo ištekliams, visuomenės įtraukimui ir infrastruktūrai.

Balandžio mėnesio „Mokslo atvirukas“ kviečia detaliau pažvelgti į Gairių 18 punktą, kuriame deklaruojama:

„Universitetas palaiko „FAIR“, „FACT“ ir kitus atvirųjų susietų mokslinių tyrimų duomenų principus, <...> pripažindamas, kad jų laikymasis užtikrina maksimalią Universitete sukuriamų mokslinių tyrimų duomenų vertę bei atkartojamumą.“

Kartu pasiaiškinkime, kaip iššifruojami akronimai „FAIR“ ir „FACT“ bei kokius principus jie nusako.

„FAIR“

Kovo 15 d. sukako šešeri metai nuo dienos, kai žurnale „Scientific Data“ pasirodė straipsnis „The FAIR Guiding Principles for scientific data management and stewardship“, kuriame pirmą kartą oficialiai įvardyti principai, minimi ne viename mokslinius tyrimus ar jų finansavimą reglamentuojančiame dokumente. 53 straipsnio autoriai – daugiausiai gyvybės ir duomenų mokslų atstovai – susitiko 2014 m. sausio 13–16 d. Nyderlandų Leideno mieste vykusiose dirbtuvėse, kurių metu ir užgimė idėja įvardyti kelis universalius principus, kurių laikantis šiuolaikinių mokslinių tyrimų vis didėjančiomis apimtimis generuojami skaitmeniniai duomenys būtų lengviau surandami ir pasiekiami tiek žmonėms, tiek kompiuteriams, paprasčiau integruojami ir sudarytų kuo mažiau kliūčių juos pakartotinai naudoti.

Akronimas „FAIR“ sudarytas iš savybių, kuriomis turėtų pasižymėti didelės išliekamosios vertės duomenys, angliškų pavadinimų. Trumpai apžvelkime, kokios šios savybės, ir kaip pasiekti, kad moksliniai tyrimai jas atspindėtų:

F: Findable (liet. surandamumas). Kad žiniatinklyje publikuotus mokslinių tyrimų duomenis būtų lengviau surasti, jie turi būti kuo išsamiau aprašyti ir jiems turėtų būti suteiktas nekintantis identifikatorius (pvz., DOI), kuris turėtų būti nurodytas duomenų rinkinio metaduomenyse (informacijoje apie duomenų rinkinį). Be to, duomenų rinkinys arba bent jo metaduomenys turėtų būti indeksuoti kokioje nors paieškos sistemoje (t.y. randami per duomenų talpyklos vidinę paieškos funkciją arba per išorinę duomenų paieškos sistemą, pvz., OpenAIRE Explore).

A: Accessible (liet. pasiekiamumas). Duomenys turėtų būti tiesiogiai pasiekiami visuotinai priimtais ir prie konkrečios nuosavybinės (t.y. mokamos) programinės įrangos nepririštais protokolais (pvz., HTTP, FTP). Vis dėlto, jeigu duomenys yra jautrūs ar konfidencialūs, siekiant užtikrinti jų saugumą, „A“ principas numato išlygą, leidžiančią iš potencialių duomenų naudotojų reikalauti tapatybės patvirtinimo ar tam tikrų kriterijų patenkinimo. „A“ principas taip pat nustato, kad, jei duomenų rinkinys taptų nebeprieinamas, bent jau jo metaduomenys turėtų išlikti prieinami.

I: Interoperable (liet. sąveikumas). Kad atskirus duomenų rinkinius kompiuteriui būtų lengviau derinti tarpusavyje, jie turi būti publikuoti standartiniais susietųjų duomenų formatais (pvz., RDF, JSON), ir turi būti aiškiai nurodytos sąsajos su kitais duomenų rinkiniais, jei tokių yra.

R: Reusable (liet. tinkamumas pakartotinam naudojimui). Norint užtikrinti, kad duomenis būtų galima prasmingai panaudoti kitiems projektams, reikia, kad jie būtų sutvarkyti ir aprašyti pagal atitinkamos mokslo srities standartus. Be to, turėtų būti pateikiama detali informacija apie duomenų kilmę (autorius, gavimo ar apdorojimo būdas, sąsajos su publikacijomis ar kitų autorių duomenų rinkiniais) ir teisinės sąlygos, kuriomis autorius leidžia naudoti duomenis (rekomenduojamos standartinės atvirojo turinio ar atvirosios programinės įrangos licencijos).

Dalį iš „FAIR“ principų įgyvendinti padeda duomenų talpyklos, kuriose publikuojami duomenys. Pavyzdžiui, Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvas (MIDAS) sudaro galimybę (ir įpareigoja) duomenis aprašyti metaduomenimis, kuriuose galima nurodyti duomenų kilmės informaciją bei naudojimo sąlygas, leidžia duomenims suteikti DOI identifikatorių. MIDAS publikuotus duomenis galima surasti MIDAS portale, B2FIND duomenų paieškos sistemoje ir Google.

FAIR principus palaiko ne tik Vilniaus universitetas, bet ir Europos Sąjunga, padariusi jų laikymąsi privalomą visiems naujausios jos mokslo finansavimo programos „Europos Horizontas“ dalyviams. FAIR principus populiarina bei jų įgyvendinimą skatina tarptautinė organizacija GO FAIR.

„FACT“

„FACT“ principus suformulavo 2016–2017 m. Nyderlanduose vystytas projektas „Responsible Data Science“, kuris subūrė vienuolikai skirtingų organizacijų atstovaujančius specialistus, siekiančius, kad duomenų mokslas taptų etiškesnis. Akronimas „FACT“ simbolizuoja keturias vertybes, į kurias turėtų lygiuotis duomenų mokslininkai ir visi dirbantieji su didžiaisiais duomenimis (angl. Big Data):

F: Fairness (liet. teisingumas). Turi būti siekiama, kad duomenys būtų analizuojami be išankstinių nusistatymų.

A: Accuracy (liet. tikslumas). Duomenų moksle turi būti siekiama kuo didesnio tikslumo. Pateikiant duomenimis paremtas prognozes ar skaičiavimus, turėtų būti aiškiai įvardijama, koks rezultatų tikslumas gali būti garantuotas ir kokia yra tikėtina skaičiavimų paklaida.

C: Confidentiality (liet. konfidencialumas). Asmenų teisė į privatumą turi būti gerbiama ir saugoma.

T: Transparency (liet. skaidrumas). Pateikiant duomenų analize paremtas išvadas, kartu turi būti įvardijami prie tų išvadų nuvedę duomenų apdorojimo proceso žingsniai. Pačios išvados turi būti pateikiamos taip, kad nebūtų dviprasmiškai interpretuojamos.

Išsamiau apie „FACT“ principus galima pasiskaityti šiame vieno iš jų kūrėjų parašytame straipsnyje.

Kiti duomenų principai

Pabaigai, reikėtų pažymėti, kad pasaulyje yra sugalvota įvairių duomenų principų. Be jau aptartų „FAIR“ ir „FACT“, verta paminėti ir „CARE“ vietinių duomenų valdymo principus (angl. Principles for Indigenous Data Governance). Jiems parama išsakoma ARQUS aljanso, kurio narys yra Vilniaus universitetas, Atvirojo mokslo politikos dokumente. Akronimas „CARE“ nusako principus, kurie turėtų būti taikomi vietos bendruomenių nariams, kai jų gyvenamoje teritorijoje renkami moksliniai ar statistiniai duomenys.

Iliustracija,  CC-BY-SA-4.0

 

Informaciją naujienlaiškiui rengė Eglė Juodė ir Gintė Medzvieckaitė

2022-04-27

Mokslo atvirukas / 2022 m. Sausis

Naujausiame 2022 m. sausio naujienlaiškyje „Mokslo atvirukas“ kviečiame susipažinti su nekintančių identifikatorių istorija – nuo seniausiojo ISBN (International Standard Book Number, „Tarptautinio standartinio knygos numerio“), gerai pažįstamų DOI (Digital Object Identifier, „Skaitmeninio objekto identifikatoriaus“) ir ORCiD (Open Researcher and Contributor ID, „Atviro tyrėjo ir prisidėjusio asmens identifikatoriaus“) iki dar tik kuriamo PIDINST (PID for Instruments, „Nekintančio identifikatoriaus instrumentams“).

Taip pat „Mokslo atviruko“ komanda nekantrauja pasidalinti džiugiomis žiniomis:

• Šiais metais Vilniaus universiteto autoriams išlieka galimybė nemokamai publikuotis American Chemical Society žurnaluose per atvirąją prieigą!
• Nemokant straipsnio apdorojimo mokesčio (APC) galėsite publikuotis Cambridge University Press ir Oxford University Press žurnaluose!
• Sage Journals leidžiamos Sage Premier 2016 kolekcijos auksinės atvirosios prieigos žurnaluose straipsnių apdorojimo mokesčiams (APC) taikoma 20 proc., o hibridiniuose – 100 proc. nuolaida.
• Nuolaidas Lietuvos autoriams taiko leidėjai Brill, Edward Elgar Publishing, Taylor & Francis, World Scientific.

 

Nekintantys identifikatoriai – orientyrai informacijos vandenyne

Tikriausiai visiems „Mokslo atviruko“ skaitytojams yra tekę ieškoti tam tikros knygos internetinio knygyno kataloge. Pavadinimas ar autoriaus pavardė ne visada veda tiesiai prie norimo rezultato: kartais gaunamas visas sąrašas paieškos kriterijus atitinkančių leidinių, kuriame yra (arba ne) ieškoma knyga. Vis dėlto egzistuoja gudrybė, padedanti iš karto rasti tiksliai tą knygą, kurios ieškote – tereikia žinoti numerį, leidybos pasaulyje vadinamą ISBN kodu, ir jis jus nuves tiesiai prie norimo leidinio. Jei paieška pagal ISBN kodą ir toliau išlieka knygų pasaulio profesionalų gudrybe, didelei daliai akademinės bendruomenės jau tapo įprasta ieškant konkretaus mokslinio straipsnio skaitmeninėje erdvėje naudoti DOI, kuris, teisingai užrašytas, veikia kaip internetinė nuoroda, nuvedanti tiesiai prie norimo straipsnio.

Jeigu jau ėmėte spėlioti, kas jungia knygų ISBN numerius ir straipsnių DOI, nieko nelaukę atskleidžiame: jie abu yra nekintančių identifikatorių – numerių ar kodų, leidžiančių objektą identifikuoti tarp kitų tos pačios rūšies objektų – pavyzdžiai. Šiuolaikiniame informacija užtvindytame pasaulyje poreikis išskirti ir greitai surasti konkrečius skaitmeninius ir fizinius objektus vis didėja, tad pastaraisiais metais galima stebėti vis naujų nekintančių identifikatorių gimimą. Dabar tiksliai identifikuoti galima ne tik knygas ir mokslinius straipsnius, bet ir žmones, organizacijas ir net mokslinius projektus.

Kokiomis savybėmis privalo pasižymėti nekintantis identifikatorius? Visų pirma, kaip ir sufleruoja pavadinimas, tiek pats identifikatorius, tiek juo žymimas objektas turi laikui bėgant išlikti tas pats. Antras reikalavimas – kad identifikatorių tekstinė išraiška nesidubliuotų, taigi turi būti užtikrinama, kad pasaulyje nebūtų dviejų identišką simbolių kombinaciją naudojančių identifikatorių. Trečia, identifikatorius turi būti priskirtas konkrečiam ir aiškiai apibrėžtam objektui, pvz., moksliniam straipsniui. Tam, kad identifikatorius išliktų patikimas, nesidubliuotų ir nekistų, naudinga, kad atsirastų jo išdavimą bei naudojimą prižiūrinti organizacija.

Nekintančių identifikatorių pasaulyje egzistuoja daugybė, jie naudojami įvairiose gyvenimo srityse. Kasdieniniame gyvenime sutinkamų identifikatorių pavyzdžiai būtų telefono numeriai, Lietuvos Respublikos asmens kodai ar automobilių registracijos numeriai. Kalbant apie akademinėje praktikoje sutinkamus identifikatorius, vieni iš jų siejami su tam tikromis mokslinės literatūros ar bibliografinėmis duomenų bazėmis, kaip, pavyzdžiui, PMID identifikatorius, naudojamas PubMed duomenų bazėje, o kitus galima taikyti įvairiose platformose, jie kuruojami specialiai jų priežiūrai sukurtų organizacijų ar agentūrų, kaip kad tarptautinis DOI fondas.

Šio ketvirčio „Mokslo atvirukas“ siūlo, keliaujant laiku nuo septintojo dešimtmečio iki mūsų dienų, užmesti akį į nuolat besivystantį nekintančių identifikatorių pasaulį. Kadangi būtų neįmanoma vienu straipsneliu aptarti visų kada nors egzistavusių pavyzdžių, supažindinsime su vienuolika identifikatorių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu aktualūs vykdant mokslinius tyrimus ar viešinant jų rezultatus. Kai kurie iš aptariamų identifikatorių jau įsitvirtino pasaulinėje praktikoje, o kiti dar tik bando prasiskinti kelią į populiarumą.

1965–1989 m. – knygos ir žurnalai

ISBN (International Standard Book Number, „Tarptautinis standartinis knygos numeris“). Pats seniausias iš mūsų aptariamų identifikatorių, skirtas knygoms. Pirminis jo variantas, sudarytas iš 9 skaitmenų ir vadinamas „standartiniu knygos numeriu“ (Standard Book Number) XX a. septintojo dešimtmečio viduryje buvo pradėtas naudoti britų leidyklos „W. H. Smith“. 1970 m. vienu skaitmeniu pailgintas šio numerio variantas buvo patvirtintas Tarptautinės standartų organizacijos (ISO) kaip tarptautinis standartinis knygos numeris (International Standard Book Number). Šiuo pavadinimu jis žinomas iki mūsų dienų. 2007 m. jis buvo praplėstas iki 13 skaitmenų ilgio, nes 10 skaitmenų kodas nebegalėjo aprėpti milžiniško kiekio pasaulyje išleidžiamų popierinių ir skaitmeninių knygų. Pagrindinė ISBN prižiūrinti organizacija yra Tarptautinė ISBN agentūra, o jai padeda nacionalinės ISBN agentūros.

ISSN (International Standard Serial Number, „Tarptautinis standartinis serijinio leidinio numeris). ISBN dvynys, skirtas serijiniams leidiniams, egzistuoja nuo 1975 m. Šis identifikacinis numeris šiek tiek trumpesnis nei ISBN – jį sudaro 8 skaitmenys. ISSN identifikatorių išdavimą ir juos reglamentuojantį standartą prižiūri Tarptautinis ISSN centras.

1990–2009 m. – žiniatinklio objektai

URI (Uniform Resource Identifier, „Vieningas ištekliaus identifikatorius“). XX a. dešimtajame dešimtmetyje sparčiai augant žiniatinklio (World Wide Web, Lietuvoje populiariai vadinamo „internetu“) naudojimo apimtims, atsirado poreikis identifikuoti pasauliniame tinkle esančius objektus. Vienas iš pagrindinių žiniatinklio veikimą užtikrinančių komponentų yra internetinių nuorodų (angl. hyperlinks) mechanizmas, leidžiantis naudotojui vienu mygtuko paspaudimu pereiti nuo vieno dokumento („puslapio“) prie kito. Naudotojui nukreipti į reikiamą puslapį naudojami vieningi ištekliaus adresai (Uniform Resource Locators, arba URL). Deja, adresai netinka žiniatinklyje esantiems objektams tiksliai identifikuoti, nes nusako tik objekto buvimo vietą, bet ne jo pavadinimą ar turinį. Konkrečiu URL pažymėtoje vietoje gali būti patalpinti keli objektai, o ir jos turinys laikui bėgant gali kisti. Siekiant išspręsti šią problemą, 1992 m. buvo suburta darbo grupė, kuri pateikė rekomendaciją: šalia vieningo ištekliaus adreso turėjo atsirasti vieningas ištekliaus pavadinimas (Uniform Resource Name, arba URN), o šie abu identifikatoriai turėjo tapti naujos kartos universalaus identifikatoriaus, leisiančio kompiuteriams suprantama kalba įvardinti bet kokius skaitmeniniame, realiame ar idėjų pasaulyje egzistuojančius objektus, porūšiais. Vieningo ištekliaus identifikatoriaus (Uniform Resource Identifier, arba URI) kūrėjų vizija buvo sukurti įrankį, kuris leistų žiniatinklyje „sukataloguoti“ visas žmonijos žinias. Grupės pradėtas darbas tęsiamas iki šiol. Nors jau egzistuoja preliminarūs standartai ir technologijos, įgalinančios URI taikymą, šis identifikatorius daugiausia naudojamas specialistų ir susietųjų duomenų entuziastų, o eiliniam žiniatinklio naudotojui lieka nepažįstamas.

Handle. Išvertus iš anglų kalbos, „handle“ reiškia „rankena“; tai gerai nusako šio identifikatoriaus paskirtį – padėti „sugriebti“, t. y. surasti ir peržiūrėti tinkle egzistuojantį objektą. Priešingai nei URI, handle nebuvo kuriamas specialiai žiniatinkliui, jis turėjo būti pritaikomas įvairaus pobūdžio kompiuterių tinkluose. Vis dėlto šiuo metu jis geriausiai žinomas būtent dėl jo naudojimo žiniatinklio objektams identifikuoti. Handle sudarytas iš dviejų skaitmenų sekų, kurias vieną nuo kitos skiria pasvirasis brūkšnys (pvz. 20.1000/182). Handle priskyrimą ir techninę priežiūrą koordinuoja juos sukūrusi JAV Nacionalinė mokslinių tyrimų iniciatyvų korporacija (CNRI) ir DONA fondas, įsikūręs Šveicarijoje.

DOI (Digital Object Identifier, „Skaitmeninis objekto identifikatorius“). Šis identifikatorius buvo sukurtas 2000 m, handle pagrindu. Jo pagrindinis pranašumas prieš pirmtaką yra tas, kad DOI administruojančiam fondui priklausanti techninė infrastruktūra pajėgi aptarnauti gerokai didesnį kiekį identifikatorių nei senesnė handle naudojama infrastruktūra. Panašiai kaip ir handle, DOI sudarytas iš dviejų skaičių ir (ar) raidžių sekų, atskirtų pasviruoju brūkšniu (pvz. 10.4000/anabases.4347). Praktikoje DOI dažniausiai naudojamas intelektinės nuosavybės objektams. Jį kaip mokslinių straipsnių identifikavimo priemonę naudoja daugelio žurnalų leidėjai, todėl DOI yra gerai pažįstamas akademinės bendruomenės gretose.

Beje, tiek DOI, tiek handle atveju norint, kad jie ne tik įvardytų skaitmeninį objektą, bet ir nuvestų prie jo, reikia prieš identifikuojančiąją skaičių ir (ar) raidžių seką įterpti administruojančios organizacijos domeno pavadinimą, kad jis identifikatorių paverstų žiniatinklio adresu.

ARK (Archival Resource Key, „Archyvinio ištekliaus raktas“). Šis identifikatorius buvo sukurtas 2001 m. kaip nemokama handle ir DOI alternatyva (nes handle ar DOI savo kuriamam turiniui norinčios suteikti organizacijos turi mokėti abonentinį mokestį identifikatorius administruojančioms organizacijoms). ARK sudarytas iš kelių raidžių ir skaičių sekų, įterptų į taip savo turinį identifikuojančios organizacijos žiniatinklio adresą (pvz., http://ark.bnf.fr/ark:/12148/btv1b8449691v/f29.)

Nuo 2010 m. – asmenys, organizacijos ir dar daugiau

ORCiD (Open Researcher and Contributor ID, „Atviras tyrėjo ir prisidėjusio asmens identifikatorius“) – šis mokslinės literatūros leidėjų iniciatyva sukurtas nuo 2012 m. egzistuojantis identifikatorius skirtas mokslinių publikacijų autoriams identifikuoti. ORCiD sudarytas iš 16 skaitmenų, padalintų į keturias serijas (pvz. 0000-0003-4217-5362). Prijungtas prie žiniatinklio adreso https://orcid.org, jis tampa nuoroda, vedančia į asmens ORCiD profilį, kuriame išvardintos visos to asmens paskelbtos mokslinės publikacijos bei pateikiamas jo gyvenimo aprašymas. ORCiD identifikatorių gali gauti bet kuris mokslininkas ar tyrėjas, nemokamai užsiregistravęs ir sukūręs profilį orcid.org portale. Kadangi ORCiD bendradarbiauja su dauguma mokslinės literatūros leidėjų, profilis dažniausiai automatiškai papildomas naujausiomis publikacijomis – tyrėjui nieko nebereikia daryti, tik teikiant publikaciją nurodyti leidėjui savo ORCiD numerį.

ISNI (International Standard Name Identifier, „Tarptautinis standartinis vardo identifikatorius“). Šis Tarptautinės standartų organizacijos (ISO) 2012 m. sukurtas identifikatorius skirtas meninio, žiniasklaidos ir kito nemokslinio turinio kūrėjams. Iš vieno 16 skaitmenų ilgio bloko sudarytas identifikatorius gali būti susietas ir su tikru vardu, ir slapyvardžiu, jis gali būti priskiriamas asmenims, asmenų grupėms ar organizacijoms. ISNI išduoti gali viena iš juos administruojančios agentūros (ISNI-IA) patvirtintų registracijos agentūrų.

ROR (Research Organization Registry, „Mokslinių tyrimų organizacijų registras“). Šis iš 17 organizacijų atstovų sudarytos darbo grupės sukurtas mokslinių tyrimų organizacijų registras kiekvienai organizacijai suteikia žiniatinklio adreso pavidalo nekintantį identifikatorių (pvz., https://ror.org/03yrm5c26). ROR valdomas kaip kelių organizacijų konsorciumas. Jis pradėtas plėtoti 2019 m. kito panašaus registro GRID (Global Research Identifier Database, „Tarptautinė mokslinių tyrimų identifikavimo duomenų bazė“), sukurto 2015 m., pagrindu.

RAiD (Research Activity Identifier, „Mokslinės veiklos identifikatorius“). Šis 2017 m. Australijos nacionalinės mokslinių tyrimų duomenų infrastruktūros (ARDC) sukurtas identifikatorius skirtas mokslinių tyrimų projektams identifikuoti. Šiuo metu rengiamas jį reglamentuojantis Tarptautinės standartų organizacijos (ISO) standartas, kuris gali padėti RAiD naudojimą išpopuliarinti tarptautiniu mastu.

PIDINST (PID for Instruments, „Nekintantis identifikatorius instrumentams“). Paskutinis mūsų sąraše – 2017 m. pasiūlytas ir vis dar kuriamas mokslinių tyrimų instrumentams žymėti skirtas identifikatorius. Jį kuria speciali tarptautinės organizacijos „Mokslinių tyrimų duomenų aljansas“ (RDA) darbo grupė.

Tikimės, kad pažintis su nekintančiais identifikatoriais buvo Jums įdomi ir naudinga. O „Mokslo atvirukas“, savo ruožtu, rekomenduoja juos naudoti, nes nekintantys identifikatoriai padės lengviau surasti Jus ir Jūsų darbus begaliniame informacijos vandenyne.

 

Pasirašyti susitarimai – Vilniaus universiteto mokslininkams APC nekainuos 

Siekiant užtikrinti, kad Lietuvos mokslininkai turėtų galimybes publikuoti straipsnius aukščiausios kokybės atvirosios prieigos žurnaluose, Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija (LMBA) pasirašė susitarimus su didžiaisiais leidėjais:

Cambridge University Press – Vilniaus universiteto mokslininkai gali nemokamai publikuotis visuose Universiteto prenumeruojamuose leidėjo žurnaluose (118 visų mokslo sričių žurnalų kolekcijoje).

Oxford University Press – pagal sutartį visų išteklių prenumeruojančių institucijų mokslininkai gali publikuoti 12 straipsnių atvirojoje prieigoje; straipsnio apdorojimo mokestis (Article Processing Charge, toliau – APC) apmokamas be atrankos, pirmumo tvarka.

Sage Journals – mokslininkai turi galimybę nemokamai publikuotis Sage Premier 2016 kolekcijos hibridiniuose žurnaluose. Šios kolekcijos auksinės atviros prieigos žurnaluose taikoma 20 proc. nuolaida APC.

 

Galimybė nemokamai publikuotis American Chemical Society žurnaluose

Džiaugiamės galėdami pranešti, kad 2022 m. Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos (LMBA) ir leidėjo American Chemical Society (ACS) susitarimas atnaujintas – VU tyrėjų straipsniams, šiais metais priimtiems publikuoti ACS žurnaluose, ir toliau bus finansuojamas straipsnio apdorojimo mokestis (angl. Article Processing Charge, toliau – APC). Pasirinkus atvirąją prieigą jūsų straipsniui (leidėjo versijai) bus suteikta laisvoji Creative Commons CC-BY licencija, jis iškart taps prieinamas leidėjo puslapyje, galėsite straipsniu laisvai dalintis asmeniniame puslapyje, socialiniuose tinkluose, be papildomų licencinių sutarčių įkelti į institucinę talpyklą eLABA.

Svarbu: pasinaudoti galimybe atverti straipsnį nemokant APC labai paprasta:

• pateikiant straipsnį naudokite Vilniaus universiteto elektroninio pašto adresą;
• autoriaus paskyroje pažymėkite, kad norite atvirosios prieigos;
• pasirinkite apmokėjimo variantą „Seek Funding From Lithuanian Research Library Consortium“.

Jei ši informacija jus pasiekė per vėlai ir jau pasirinkote straipsnį publikuoti be atvirosios prieigos, savo sprendimą galėsite pakeisti – į jūsų elektroninio pašto adresą ateis laiškas su nuoroda ir trumpa instrukcija, kaip tai padaryti.

APC publikacijoms apmokami be atrankos.

Jei turite klausimų, kreipkitės į VU bibliotekos Informacijos vadybininkę Eglę Juodę el. paštu 

 

Straipsnio apdorojimo mokesčio (APC) nuolaidos Vilniaus universiteto autoriams

Atnaujintas organizacijos EIFL (Electronic Information For Libraries) sąrašas leidėjų, taikančių straipsnio apdorojimo mokesčio (angl. Article Processing Charge, APC) nuolaidas Lietuvos autoriams.

Galime pasidžiaugti didele kokybiškų žurnalų kolekcija – pasirinkti, kur publikuoti straipsnius, gali bet kurios mokslo srities autorius.

 Dėl išsamios informacijos apie konkrečius žurnalus konsultuoja Vilniaus universiteto bibliotekos informacijos vadybininkė Eglė Juodė, el. paštu 

Informaciją parengė Eglė Juodė ir Gintė Medzvieckaitė

2022-01-26

Mokslo atvirukas / 2021 m. Spalis

Spalio pabaigoje, 25-31 dienomis, Vilniaus universiteto bibliotekoje minima tarptautinė Atvirosios prieigos savaitė. Šių metų savaitės tema – Svarbu kaip atveriame žinias: lygios galimybės visiems –  kviečia susimąstyti apie tai, kad svarbu ne tik atverti žinias, bet ir tai, kaip ir su kuo mes jomis dalinamės: ar tikrai pasiekiame visus, kam šios žinios yra įdomios, svarbios ir netgi gyvybiškai reikalingos?

Skaitytojams primename, kad pirmas naujienlaiškio „Mokslo Atvirukas“ numeris pasirodė būtent praėjusių metų spalį, kaip viena Atvirosios prieigos savaitės 2020 renginių iniciatyvų VU bibliotekoje. Švęsdama vienerių metų gimtadienį, „Mokslo atviruko“ kūrėjų komanda dėkoja savo skaitytojams ir toliau žada įdomių ir įtraukiančių skaitinių atviro mokslo tema.

Šventiniame rudenio numeryje susipažinsite su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO atvirojo mokslo rekomendacijomis, rasite net du išskirtinius interviu apie Europos Komisijos atvirojo mokslo iniciatyvas (pokalbis su Europos Komisijos mokslinių tyrimų ir inovacijų Generalinio direktorato Atvirojo mokslo teisės pareigūne Silvia Bottaro) ir dirbtinį intelektą (pokalbis su VU Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesore Olga Kurasova), sužinosite apie spalio 28 dieną VU bibliotekos organizuojamą nuotolinę paskaitą apie atviro kodo programinės įrangą ir kitas su atviru mokslu susijusias naujienas.

Malonaus ir prasmingo skaitymo!

 

SEPTYNIOS UNESCO ATVIROJO MOKSLO REKOMENDACIJOS

Kai 2019 m. lapkritį vyko 40-oji kasmetinė UNESCO šalių narių konferencija, niekas negalėjo numanyti, į kokius laikus netrukus įžengs pasaulis. Konferencijoje buvo sutarta pradėti rengti atvirojo mokslo rekomendacijas. Pandemijos metu ypač išryškėjo atvirojo mokslo praktikų svarba:

• greita ir nemokama prieiga prie mokslo publikacijų, duomenų ir informacijos.

Mokslo publikacijas Covid-19 ir susijusiomis temomis atvėrė netgi tokie tradicinės leidybos atstovai, kaip Elsevier, Wiley ir kt. Ši praktika išlygino skirtumus tarp pasiturinčių valstybių mokslininkų ir tų, kurie neturi finansavimo brangioms prenumeratoms – jiems tereikėjo prieigos prie interneto.

• mokslininkų bendradarbiavimas.

Tiriant naująjį virusą, kuriant vakciną ir ieškant geriausių būdų apsaugoti visuomenę, nėra laiko vienu metu atskirose laboratorijose „išradinėti tą patį dviratį“ – dalinimasis duomenimis, pastebėjimais, atradimais, metodais žymiai pagreitino procesus. 

• mokslininkų –- politikų –- visuomenės dialogas.

Pandemijos kontekste mokslininkai staiga atsidūrė dėmesio centre – susiformavo konsultacinės grupės, veikiančios tarptautiniu ir nacionaliniu mastu, dirbančios kartu su politikais siekiant apsaugoti visuomenę. Kai kurie mokslininkai ėmėsi asmeninės atsakomybės ir pradėjo intensyviai komunikuoti viešuose socialiniuose tinkluose. 

• žmogaus teisė džiaugtis mokslo laimėjimais. 

Intensyvaus mokslininkų darbo laimėjimas šiuo atveju – labai konkretus ir apčiuopiamas. Sukurta vakcina milijonams žmonių jau leido grįžti į įprastą gyvenimą – dirbti, bendrauti, keliauti. 

Išmoktos pamokos parodė ir spragas – UNESCO šalys narės, pripažindamos, kad nė viena neturi nuoseklios, tarpusavyje derančios atvirojo mokslo politikos – pateikė rekomendacijas, kurių tikslas – mažinti tarp valstybių ir jų viduje esančią atskirtį. 

Rekomendacijos – lanksčios ir lengvai pritaikomos, visoms 193 UNESCO šalims narėms siūlomos septynios veiksmų sritys (ir veiksmų pavyzdžiai):

1. Skatinti atvirojo mokslo supratimą ir praktikas.

Atverti viešai finansuojamo mokslo produkciją. Tai iš esmės atitinka Europos horizonto programoje išdėstytus atvirosios prieigos prie publikacijų ir duomenų reikalavimus.

2. Vystyti atvirajam mokslui palankią politinę aplinką.

• Sudaryti galimybes viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimui atvirojo mokslo srityje.
• Skatinti piliečių mokslą.

3. Investuoti į atvirojo mokslo infrastruktūras.

• Užtikrinti kokybišką interneto prieigą.
• Palaikyti atvirojo mokslo platformas. Galime pasidžiaugti, kad platformų kurti mums nebereikia – turime institucinę talpyklą eLABa ir nacionalinį duomenų archyvą MIDAS. Taip pat autoriai, dalyvaujantys Europos horizonto programose, gali naudotis nemokama Open Research Europe publikavimo platforma.

4. Investuoti į atvirojo mokslo gebėjimų ugdymą.

• Ugdyti kvalifikuotus duomenų analizės ir valdymo specialistus.

5. Keisti mokslo kultūrą ir įtraukti atvirojo mokslo praktikas į formalų mokslo vertinimą.

• Užtikrinti, kad vertinant mokslininko akademinę karjerą būtų atsižvelgiama į tai, ar jis užsiima atvirojo mokslo praktika ir šio kriterijaus svarba būtų žinoma ir suprantama akademinėje aplinkoje.

6. Skatinti pažangias atvirojo mokslo praktikas visuose mokslo veiklos etapuose.

• Pripažinti atvirąjį mokslą kaip pagrindinę sąlygą inovacijoms.

7. Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą.

• Steigti ir palaikyti regioninius, tarptautinius mokslo finansavimo mechanizmus.
• Skatinti bendradarbiavimą tarp valstybių duomenų valdymo srityje.

Netrukus, 2021 m. lapkričio mėnesio UNESCO konferencijos metu, galutinė rekomendacijų versija bus priimta ir pateikta visų valstybių narių, taip pat ir Lietuvos, įstatymų kūrėjams. Ateityje tikimės atvirajam mokslui palankios aplinkos, ir kad sunkiais laikais išmoktos pamokos nebus pamirštos. 

 

Silvia Bottaro apie Europos Komisijos atvirojo mokslo politiką: „kiek įmanoma atviri, kiek būtina – uždari“

Europos Komisijos mokslinių tyrimų ir inovacijų Generalinio direktorato Atvirojo mokslo teisės pareigūnė Silvia Bottaro dirba Atvirojo mokslo padalinyje, kur prisideda prie Europos atvirojo mokslo darbotvarkės vystymo ir įgyvendinimo. Prieš pradėdama darbą Europos Komisijoje, ji koordinavo Intensyvių Europos mokslinių tyrimų universitetų gildijos Atvirojo mokslo darbo grupę.

Kalbiname Silvia Bottaro ir klausiame jos, kokios yra svarbiausios Europos Komisijos iniciatyvos, iššūkiai ir rekomendacijos mokslininkų bendruomenei atvirojo mokslo klausimu. 

Kas lėmė dabartinę Europos Komisijos mokslo politiką, palaikančią atvirojo mokslo principus?

Viskas prasidėjo nuo mokslininkų grupės, kuri 2000-ųjų viduryje atkreipė dėmesį į bibliotekų dėl prieigos prie mokslo publikacijų patiriamas problemas. Taip visų pirma susidomėjome atvirąją prieiga, o po to ir platesne sritimi, kuri vėliau buvo pavadinta atviruoju mokslu. Kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad atvirasis mokslas gali pagerinti mokslo ir inovacijų kokybę, efektyvumą ir poveikį, geriau atliepti visuomenės poreikius ir didinti visuomenės pasitikėjimą mokslu. Būtent tai paskatino Europos Komisiją atvirąjį mokslą pasirinkti politiniu prioritetu ir aktyviai remti šią sritį.

Kokios yra svarbiausios Europos Komisijos atvirojo mokslo iniciatyvos?

Pagrindinės iniciatyvos sutelktos ties naująja Europos tyrimų sritimi (angl. European Research Area):

1. Pristatyti ir palaikyti atvirosios prieigos publikavimo platformą Open Research Europe (plačiau – vasario mėnesio “Mokslo atviruke” – vert.past.);

2. Užtikrinti moksliniams tyrimams palankią teisinę aplinką turtinių autoriaus teisių ir duomenų valdymo klausimais visoje Europos Sąjungoje;

3. Plėtoti Europos atvirojo mokslo debesį (angl. European Open Science Cloud, EOSC. Plačiau – balandžio mėnesio “Mokslo atviruke” – vert.past.), taip užtikrinant FAIR prinicipais (surandamumas, prieinamumas, pritaikomumas, pakartotinis naudojiams – vert. past.) grįstus duomenis ir paslaugas mokslininkams Europoje.

4. Skatinti atvirojo mokslo praktikas gerinant mokslo vertinimo sistemą.

Taip pat remiantis „Plastiko piratų“ iniciatyva, planuojame kas du metus organizuoti piliečių mokslo kampanijas Europos mąstu. Be to, 2021-2027 mokslo ir inovacijų programa „Europos horizontas“ (plačiau – spalio mėnesio “Mokslo Atviruke”-vert.past.) turės tokią išsamią atvirojo mokslo strategiją, kokios dar nematėme.

Kokias matote didžiausias kliūtis atvirajam mokslui? Kaip manote, kokiais būdais jas galime įveikti?

COVID-19 pandemija atskleidė kelis svarbius iššūkius mūsų kelyje link atvirojo mokslo:
• Mokslo publikacijos dažnai nėra atveriamos iškart, visam laikui ir visiškai (leidžiant ne tik skaitymą, bet ir tolimesnį naudojimą, duomenų gavybą ir pan.), nors ir deklaruojama, kad jos – atvirosios prieigos;
• Daugelis atvirosios prieigos publikacijų (netgi COVID-19 temomis) nepateikia duomenų taip, kad jie būtų visiškai atviri, neaiškios licencinės pakartotinio naudojimo sąlygos;
• Mokslinių tyrimų duomenys tik iš dalies atitinka FAIR kriterijus, ir kol kas neturime atvirųjų duomenų infrastruktūros, kuri būtų tvari ir sąveiki. Visa laimė, kad EOSC sparčiai artėja prie šio tikslo.
Viena didžiausių kliūčių, kurią nustatėme iškart, bet kurią sudėtinga įveikti – dabartinė mokslo vertinimo sistema. Ji vis dar skatina publikacijas prestižiniuose, vaidinamuose „didelio poveikio“ žurnaluose ir skiria per mažai dėmesio pačių publikacijų kokybei, poveikiui bei atvirojo mokslo praktikoms.
Būtina dirbti kartu, kad įveiktume šias kliūtis. Naujojoje Europos tyrimų srityje (angl. European Research Area, ERA) sprendimų ieškome su visais mokslo tyrimais suinteresuotais subjektais ir ES šalimis. Kadangi mokslas neturi sienų, mes taip pat dažnai dalyvaujame tarptautiniuose dialoguose, turėdami omenyje, kad atvirasis mokslas turi būti kiek įmanoma įtraukus ir nieko nepalikti už borto, ypač besivystančiose šalyse.

Mokslininkai dažnai vengia publikuotis atvirosios prieigos žurnaluose dėl didelių straipsnių apdorojimo mokesčių. Kaip Europos Komisija galvoja spręsti šią problemą?

Neseniai pastebėjome, kad kai kurie, ypač „prestižinių“ žurnalų, leidėjai, nustato neįtikėtinai aukštas kainas. Bet kuriuo atveju, atviroji prieiga prie publikacijų ne visada yra mokama. Atviroji prieiga suteikiama pasirinkus atvirosios prieigos leidėją, kuris gali būti tiek mokamas, tiek ne, bet taip pat ir per universitetų ar kitų mokslo institucijų valdomas talpyklas. Iš tiesų „Europos horizonto“ programos finansavimo gavėjų reikalausime publikacijas kelti į patikimas talpyklas – taigi, neliks įpareigojimo publikuoti atvirosios prieigos žurnaluose ar net mokėti didelių mokesčių.

2021-2022 m. „Europos horizonto“ darbo programų kontekste yra numatomas konkurencingas institucinių bei pelno nesiekiančių atvirosios prieigos iniciatyvų finansavimas visoje Europoje, kad būtų padidintas jų efektyvumas, valdymas, pagerinta kompiuterinė ir programinė įranga, užtikrinta paslaugų mokslininkams kokybė.

Taip pat sukurta Open Research Europe, mūsų atvirosios prieigos publikavimo platforma, suteikianti galimybę „Horizonto 2020“ ir „Europos horizonto“ programų dalyviams gauti aukštos kokybės publikavimo paslaugas visiškai nemokamai.

Šių metų kovo mėnesį sukurta Europos Komisijos atvirosios prieigos publikavimo platforma Open Research Europe, suteikianti galimybę Horizonto 2020 ir Europos horizonto programų dalyviams publikuoti mokslo produkciją nemokamai. Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami šią platformą ir kas šio inovatyvaus būdo publikuotis laukia ateityje?

Open Research Europe platformoje jau publikuota daugiau nei 120 įvairių mokslo sričių straipsnių. Tai yra pirmasis Europos Komisijos bandymas greta mokslo produkcijos finansavimo teikti ir publikavimo, redagavimo, recenzavimo paslaugas. Tai mums visiems labai nauja, bet kiekvienas labai stengiamės sukurti aukštos kokybės, plačiai žinomos platformos reputaciją.

Ateityje planuojame didinti platformos patrauklumą skirtingoms mokslininkų bendruomenėms – sukurti redaktorių prižiūrimas atrinktų straipsnių kolekcijas, teminius tinklaraščius. Prenumeruokite naujienlaiškį ir sekite ORE Twitter paskyrą – taip naujienas sužinosite pirmieji.

Kokie naujausi su atviruoju mokslu susiję reikalavimai numatomi Europos horizonto programoje? Kuo dar, be finansavimo, Europos horizonto programa bus naudinga mokslininkams?

Viskas, ką turėtumėte žinoti apie „Europos horizonto“ programą, yra viešai prieinama. Mes ypač sustiprinome atvirosios prieigos teises ir įsipareigojimus. „Europos horizonto“ programa reikalauja visoms mokslo publikacijoms atvirosios prieigos be embargo laikotarpio ir atsakingo FAIR principais grįsto mokslinių duomenų valdymo. Mokslinių tyrimų duomenys turėtų būti kiek įmanoma atviri, bet kaip ir „Horizonto 2020“ programos atveju, juos, kai būtina, leidžiama laikyti uždarus, saugant teisėtus tyrimo dalyvių interesus. Vis dėlto prieiga prie duomenų turės būti suteikiama trečiosioms šalims, kad šie galėtų patikrinti ar patvirtinti publikacijas.

Svarbūs „Europos horizonto“ programos atrankos kriterijai – atvirojo mokslo praktikų kokybė ir tinkamumas. Tai apims visuomenės įsitraukimą (pvz., piliečių mokslą), atvirą bendradarbiavimą apsikeičiant žiniomis. Atvirojo mokslo praktikas vertinsime kaip projekto metodologijos dalį –  vieną iš kompetencijos skyrimo kriterijų. Tai stipriai paskatins finansavimo gavėjus praktikuoti atvirąjį mokslą.

Kodėl visa tai darome? Nes daugiau atvirumo, bendradarbiavimo ir skaidrumo suteiks naudos visiems mokslininkams bei mokslo ir inovacijų sistemai apskritai. Tai pagerins mokslo produkcijos kokybę, didins efektyvumą, mokslo poveikį ir visuomenei padarys mokslą artimesnį. Taip pat užtikrins aukštesnį mokslo tyrimų atkuriamumą. Atkuriamumo trūkumas Europoje yra didelė problema, apie tai mes išsamiai kalbame apžvalgos ataskaitoje.

Ką pasakytumėte mokslininkams, nenorintiems atvirai dalintis mokslo rezultatais, kad jie nebūtų pasisavinti?

Tai dažnas nesusikalbėjimas –  mokslo rezultatų atvėrimas jokiu būdu nėra jų atidavimas kitiems. Ankstyvo atvėrimo praktikos, pvz. išankstinė mokslinio tyrimo registracija ar registruotos ataskaitos kaip tik suteikia galimybę mokslininkams apsaugoti naujas idėjas, atradimus, išvadas. Tuo tarpu į talpyklas įkeltos mokslo publikacijos ir duomenų rinkiniai gauna nekintantį identifikatorių –  DOI – ir gali būti cituojami, papildo mokslinius pasiekimus. 

Kas lemia atvirojo mokslo iniciatyvų sėkmę? Ar galėtumėte įvardinti valstybę, kurią laikytumėte pavyzdžiu atvirojo mokslo politikos srityje?

Mums svarbu, kad visos Europos Sąjungos šalys narės gautų atvirojo mokslo teikiamą naudą. Procesas – ilgas ir sudėtingas. Sėkmingas perėjimas prie atvirojo mokslo reikalauja didelių sisteminio, kultūrinio ir technologinio lygmens pokyčių. Reikalinga nuosekli politika, strategijos, veiksmų planai ir visų suinteresuotų šalių – politikų, finansuotojų, mokslo institucijų, mokslininkų –  įsitraukimas.

2018 m. Komisijos rekomendacijos dėl atvirosios prieigos prie mokslinės informacijos ir jos saugojimo buvo skirtos priminti ES šalims narėms priimti įstatymus dėl atvirojo mokslo. Jei norite sužinoti, kaip kuriai šaliai sekasi, Komisija nuolat stebi rekomendacijų vykdymą –  naujausią ataskaitą rasite čia.

Nors pastaruoju metu daug diskutuojama dėl alternatyvių mokslo vertinimo metodų, daugelis Europos šalių naudoja išimtinai tik bibliometrinius rodiklius. Kaip manote, ką galime padaryti, kad situacija pasikeistų?

Tokiam sudėtingam iššūkiui nėra paprasto sprendimo. Bet kuriuo atveju, kad paskatintume sistemingą atvirojo mokslo praktiką, privalome tobulinti mokslo vertinimą. Atnaujinta mokslo vertinimo sistema turėtų skirti daugiau dėmesio kokybiniam mokslo projektų, mokslininkų, komandų ir institucijų vertinimui, vietoj siaurų ir netinkamų rodiklių, pvz. žurnalų cituojamumo rodiklio (angl. Impact Factor). Taip pat svarbu įvertinti mokslinės veiklos rezultatų įvairovę, skatinti atvirą bendradarbiavimą, dalinimąsi duomenimis ir žiniomis.

Europos tyrimų srities kontekste, 2021 m. pradžioje, konsultavomės, kaip pagreitinti mokslo vertinimo sistemos pokyčius. 2022 m. planuojame pasiekti susitarimą tarp mokslo finansuotojų ir mokslo institucijų, pasiryžusių dalyvauti keičiant mokslo vertinimo sistemą. Toks susitarimas išreikš bendrai sutartus tikslus, principus ir veiksmus ir suteiks progą pasirašiusioms institucijoms dokumentą paversti realiais pokyčiais. Tikimės, kad ši iniciatyva sulauks mokslininkų palaikymo!

Ar atviroji prieiga prie mokslinių tyrimų duomenų – tiek pat svarbi, kaip ir atviroji prieiga prie mokslo publikacijų?

Geras mokslinių tyrimų duomenų valdymas ilgainiui veda į didesnį jų atvirumo lygį. Atviroji prieiga tiek prie duomenų, tiek prie mokslo publikacijų yra vienodai svarbi, bet publikacijoms atvirumo galime reikalauti visais atvejais, tuo tarpu mokslinių tyrimų duomenys kartais privalo būti uždari. Europos Komisija palaiko duomenų atvirumo principą – „kiek įmanoma atviri, kiek būtina – uždari“. Laikantis šio principo, visi duomenys turi būti atviri tol, kol tai neprieštarauja teisėtiems tiriamųjų ar finansuotojų interesams.

Kodėl prieiga prie duomenų yra svarbi? Dalinimasis duomenimis prisideda prie patikimų ir atkuriamų tyrimo rezultatų, padeda išvengti dvigubo darbo ir greitina mokslo pažangą. COVID-19 pandemija įrodė dalinimosi moksliniais duomenimis svarbą – dalinimasis viruso genomų seka leido sukurti vakciną per trumpiausią laiką žmonijos istorijoje.

Kalbino Eglė Juodė

Roboto nepapirksi? Kai dirbtinis intelektas tampa šališkas

Dirbtinis intelektas jau spėjo tapti neatskiriamu mūsų kasdieninio gyvenimo palydovu. Jis teikia mums pirkinių rekomendacijas, padeda rasti trumpiausią kelionės maršrutą ir netgi gali atsiliepti į telefono skambučius. Nuo dvidešimtojo amžiaus vidurio prognozuojama, kad ateis diena, kai dirbtinis intelektas gebėjimais pralenks žmogų. Viena iš savybių, kurių paprastai tikimės iš šio skaitmeninio pagalbininko – visiškas objektyvumas priimant sprendimus. Juk, atrodo, skirtingai nei žmogaus, mašinos nepapirksi ir nepalenksi į savo pusę. Vis dėlto mokslinėje ir populiariojoje spaudoje galima rasti straipsnių (pvz. Mehrabi et al., 2021), aprašančių atvejus, kai dirbtiniu intelektu paremtas įrankis pateikė rekomendacijas, kurios buvo diskriminuojančios rasės, lyties ar įgalumo atžvilgiu. Apie tai, kodėl kompiuterinė sistema tampa šališka, kalbamės su dirbtinį intelektą tyrinėjančia VU Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesore Olga Kurasova. 

Dirbtinis intelektas – tai juk nuliai ir vienetai, matematinės formulės. Kur slypi jo šališkų sprendimų, aprašomų spaudoje, priežastis?

Kalbant apie dirbtinio intelekto šališkumą, galima išskirti du jo tipus. Pirmasis yra tyčinis šališkumas, kai dirbtinio intelekto kūrėjai kuria sistemą sąmoningai nepaisydami lygybės ir objektyvumo kriterijų. Vis tik tikiuosi, kad tokių atvejų pasitaiko retai ir didžioji dalis šališkumo apraiškų yra antrojo – netyčinio šališkumo – tipo. Apskritai paėmus, dirbtinio intelekto šališkumo priežastis ta, kad jį kuria žmonės. Galvojant apie dirbtinį intelektą, atrodo, kad būdamas „robotas“, jis neturėtų turėti jokių sentimentų nei lyčiai, nei rasei, nei kuriam kitam aspektui, tačiau nereikia pamiršti, kad tas robotas yra žmogaus kūrinys, atspindintis netobulus žmogaus sprendimus. 

Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip veikia dirbtinis intelektas ir kuriuose jo veikimo etapuose gimsta šališkumas?

Visų pirma kompiuteriui suformuluojamas konkretus uždavinys. Kaip pavyzdį paimkime navikų atpažinimą kompiuterinės tomografijos nuotraukose. Tada reikia kompiuteriui pateikti tam tikrą kiekį duomenų, iš kurių jis gali mokytis išspręsti tą uždavinį. Mūsų pavyzdžio atveju, tai būtų kompiuterinės tomografijos vaizdai, kuriuose jau yra pažymėti navikai. Šį parengiamąjį žymėjimo darbą atlieka gydytojai radiologai. Gavusi mokomuosius vaizdus,  dirbtinio intelekto sistema juose tol ieško ryšio tarp viso vaizdo ir radiologo pažymėto segmento, kol jį nustato, kalbant dalykiniais terminais, sukuria modelį. Vėliau sistema savo sukurtą modelį gali pritaikyti naujiems, radiologo dar neperžiūrėtiems vaizdams ir juose savarankiškai pažymėti įtartinas nuotraukos vietas, kuriose galimai matomas navikas.

Taigi, pirma svarbi dirbtinio intelekto sudedamoji dalis yra duomenys. Dirbtinio intelekto sistemos rengiamos darbui naudojant tam tikrus, jau egzistuojančius, duomenis. Kokiais duomenimis apmokysime dirbtinio intelekto sistemą, tokiais ji ir remsis prognozuodama, klasifikuodama ar spręsdama kokį nors uždavinį. Reikia, kad mokymo duomenys būtų kuo įvairesni, bet tokius duomenis sunku surinkti, nes įprastai mokymo duomenys renkami vienoje apibrėžtoje grupėje, kur nėra didelės įvairovės. Tokiu būdu jau duomenų rinkimo etape, dažnai net nesąmoningai, sudaromos prielaidos šališkumui. Pateiksiu pavyzdį: dirbtinis intelektas apmokomas teikti pasiūlymus įdarbinti tam tikrose technikos srities pareigose. Šiuo metu toje srityje dirba mažai moterų. Taigi dirbtiniam intelektui bus pateikta mažai duomenų apie moterų įdarbinimą. Jis išmoks pakartoti jau esamą situaciją, todėl ir jo teikiamose rekomendacijose bus numatyta mažai darbo pasiūlymų moterims. Kitas dėl mokymo duomenų vienpusiškumo atsirandančio šališkumo pavyzdys galėtų būti dirbtiniu intelektu besiremiančios odos vėžio atpažinimo sistemos. Pateikus joms ant odos esančios dėmelės nuotrauką, tokios sistemos įspės, jei dėmelėje įžvelgs pavojingų pakitimų. Apmokant šias sistemas daugiausia buvo naudoti baltaodžių individų duomenys, todėl jų tikslumas yra žymiai didesnis taikant jas baltaodžiams, nei juodaodžiams ar azijiečių kilmės pacientams. Panaši problema egzistuoja ir taikant dirbtinį intelektą ligoms identifikuoti. Sistema išmoksta atpažinti dažnai pasitaikančias ligas, tačiau jeigu susiduria su reta liga, kurios ji mažai buvo „mačiusi“, jai bus gana sunku ją atpažinti. Jei vienas atvejis iš dešimties tūkstančių kažkuo išsiskiria, dirbtinis intelektas linkęs jį nurašyti kaip paklaidą.

Svarbi dirbtinio intelekto veikimo proceso dalis – sistemai apmokyti skirtų duomenų ženklinimas, tai yra, kai tam tikri duomenys priskiriami tam tikrai kategorijai, taip vadinamai „klasei“, arba vaizde pažymimi tam tikri fragmentai. Šališkumas gali atsirasti, jei duomenys buvo paženklinti šališkai. Juk šį darbą atliekantis ekspertas yra žmogus. Mūsų institutas nemažai bendradarbiauja su medikais. Pasitaiko, kad  ženklindami mokymo duomenis, medikai nesutaria, kur yra vienos ar kitos klasės ribos. Kuo labiau patyręs ekspertas, tuo tiksliau jis sužymės duomenis. Deja, dažniausiai duomenų ženklinimas paliekamas mažiau patyrusiems kolegoms, nes tai yra neįdomus ir daug laiko atimantis darbas. 

Kaip dirbtinio intelekto kūrėjai gali padėti jam tapti mažiau šališku? 

Mokymo duomenų paruošimo ir ženklinimo etape svarbų vaidmenį vaidina žmogiškasis faktorius. Dirbtiniam intelektui apmokyti skirti duomenys turi būti kiek galima reprezentatyvesni. Tam reikalingi patikimi ekspertai. Žinoma, egzistuoja ir informatikos metodai, padedantys įvertinti duomenų reprezentatyvumą, tačiau svarbiausias vaidmuo užtikrinant, kad surinkti duomenys nesudarytų pagrindo diskriminacijai, tenka juos pateikusiam ekspertui.

Dirbtinio intelekto kūrėjai jau dabar imasi veiksmų, padedančių sumažinti šališkumą duomenų lygmenyje, nors jie gal ir ne visada įvardija tuos veiksmus kaip kovą su šališkumu. Pavyzdžiui, tobulinamas retesnių pavyzdžių atpažinimas. Jo kokybei pagerinti pasitelkiami specialūs statistikos metodai. Identifikavus netipinius pavyzdžius, galima įvertinti, ar jie duomenyse reprezentuoja klaidą  ar išskirtinį atvejį.

Viena iš šiuo metu aktualių dirbtinio intelekto tyrimų krypčių yra dirbtinių neuroninių tinklų technologija. Ji leis dirbtinio intelekto sistemai „apibendrinti“ iš mokymo duomenų įgytas žinias (angl. generalization) ir taip tapti įvairiapusiškesne. Kaip pavyzdį paimkime dirbtinio intelekto sistemą, skirtą kompiuterinės tomografijos nuotraukoms interpretuoti. Tarkime, ši sistema buvo apmokyta naudojant tam tikro gamintojo tomografu gautus vaizdus. Dabartinio lygio technologija neduos gerų rezultatų, jei bus taikoma kito gamintojo įranga darytiems vaizdams atpažinti, nes skiriasi skirtingų gamintojų įrangos raiškumas, vaizdų gavimo procesai ir taip toliau. Ateities technologija gebės prisitaikyti prie įvairių gamintojų įrangos, nes ji galės atsiriboti nuo neesminių duomenų ypatybių. Dirbtinio intelekto priklausomybės nuo mokymo duomenų savybių mažinimas padės sumažinti ir šališkumo problemą. Vis dėlto, šios krypties tyrimai yra dar labai ankstyvoje stadijoje ir jų rezultatai dar negali būti plačiai taikomi.

Atsižvelgiant į mūsų aptartą šališkumo problemą, ar paprastas vartotojas vis dar gali pasitikėti dirbtiniu intelektu?

Žiūrint kur dirbtinis intelektas yra taikomas. Jeigu mums reikalinga rekomendacija, į kokį kurortą skristi atostogauti, tai galbūt, nieko nenutiks, jeigu nebus pasiūlytas pats objektyviausias sprendimas. Dirbtinis intelektas padės mums sumažinti sprendimo paieškai skirtas laiko sąnaudas, o jo paklaida bus pateisinama. Vis dėlto, jeigu dirbtinis intelektas yra taikomas priimant rimtus sprendimus, pavyzdžiui, diagnozuojant ligą, neverta juo aklai pasitikėti. Šiuo metu medicinoje dirbtinis intelektas taikomas tik atliekant preliminarią diagnostiką. Galutinį sprendimą, ypač kritiniais atvejais, vis dar priima žmogus. Dirbtiniam intelektui dar tikrai yra kur tobulėti. Net jei tam tikrose specifinėse srityse jo sprendimų tikslumas jau yra gana didelis, nė vienas specialistas aklai juo nepasitiki ir patikrina rezultatą, remdamasis savo žiniomis bei patirtimi. 

Studentams, kurie idealizuoja dirbtinį intelektą, mėgstu duoti tokį pavyzdį: „Mažas vaikas greitai išmoksta skirti kačiuką nuo šuniuko. Jam nereikia parodyti tūkstančio kačiukų ir tūkstančio šuniukų, kad jis žinotų, kur kuris iš jų yra. Tuo tarpu dirbtiniam intelektui vis dar reikia labai daug pavyzdžių, kol jis išmoksta atpažinti skirtumus tarp dviejų objektų.“ Taigi, žmogaus, net ir mažo vaiko, smegenys vis dar  veikia daug tobuliau nei dirbtinis intelektas.

Kalbino Gintė Medzvieckaitė

Laisvosios licencijos su kuriomis dažniausiai susiduriame

Kūrybinių bendrijų licencijomis pažymėti kūriniai – puikus būdas išsirinkti norimas nuotraukas ir grafikos elementus ir užtikrintai nepažeisti autorių teisių.

Su skirtingomis Kūrybinių bendrijų licencijomis susipažinkite rudeninių nuotraukų galerijoje – virtualioje parodoje. Visos nuotraukos rastos naudojantis CC Search įrankiu search.creativecommons.org

 CC0  

• Galima naudoti neribotai (perdaryti, kurti išvestinius kūrinius, taip pat ir komerciniais tikslais).
• Nebūtina nurodyti autorystės.
• Pavyzdžiui, šią nuotrauką galite apdoroti grafikos redaktoriumi, atspausdinti kaip atviruką ir ja prekiauti. 

www.flickr.com/photos/88123769@N02/16827801013 / www.flickr.com/photos/88123769@N02/14963625851

 

CC BY  

• Galima naudoti neribotai (perdaryti, kurti išvestinius kūrinius, taip pat ir komerciniais tikslais).
• Būtina nurodyti autorystę.
• Šią nuotrauką taip pat galite paversti atviruku ir nurodę autorių, ja prekiauti.

 

"Autumn colours" by //www.flickr.com/photos/56218409@N03">mripp is licensed under CC BY 2.0

 

CC BY NC 

• Galima perdirbti, kurti išvestinius kūrinius, bet tik nekomerciniais tikslais. 
• Būtina nurodyti autorystę.
• Šią nuotrauką galėtumėte paversti atviruku ir nurodę autorių  neatlygintinai jį platinti.

"Silhouette Autumn" by //www.flickr.com/photos/82256086@N00">Stanley Zimny (Thank You for 52 Million views) is licensed under CC BY-NC 2.0

 

CC BY ND 

• Galima naudoti komerciniais tikslais, bet negalima perdirbti, kurti išvestinių kūrinių.
• Būtina nurodyti autorystę.
• Ši nuotrauka gali būti naudojama – platinama, demonstruojama tik tokia, kokia yra sukurta – negalite jos apdoroti grafikos programomis, paversti atviruku, bet autorius sutinka, kad nuotrauką įsikeltumėte į interneto puslapį, kuris gauna pajamas iš reklamos.

"Autumn Walk" by //www.flickr.com/photos/16516058@N03">PapaPiper is licensed under CC BY-ND 2.0

 

Sveikiname vasaros viktorinos nugalėtoją!

Praėjusiame „Mokslo atviruko“ numeryje kvietėme skaitytojus dalyvauti viktorinoje ir atsakyti į žaismingus klausimus, susijusius su atviru mokslu. Dėkojame visiems dalyvavusiems ir skelbiame nugalėtoją! Mūsų prizas keliauja mokslo administratorei Danguolei Gaudinskaitei į Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją. Danguolė teisingai atsakė į visus 7 viktorinos klausimus. Sveikiname!

---

Atviruką rengė Eglė Juodė ir Gintė Medzvieckaitė

Iliustracijos iš: Pixabay

2021-10-25

Mokslo atvirukas / 2021 m. Birželis

Pasijuokime

Iliustracija: Randall Munroe, „Purity“, https://xkcd.com/435/, CC BY 2.5

***

Optimistui stiklinė puspilnė. Pesimistui – pustuštė.

Chemikui stiklinė pilna: pusė turinio skysto, o kita pusė – dujinio būvio.

Šaltinis: https://www.inorganicventures.com/ 

***

Duomenys kaip žmonės – jei būsite pakankamai atkaklūs, išgausite iš jų ką panorėję.

Šaltinis: https://datasciencedojo.com/community/jokes/

***

„Mokslininkai stengiasi papasakoti tai, kas dar nebuvo žinoma – taip, kad visi suprastų. Poezijoje viskas atvirkščiai.“ Polas A. M. Dirakas (1902–1984)

Pasitikrinkime žinias: kryžiažodis 

Pasitikrinti atvirojo mokslo ir mokslinių tyrimų duomenų žinias Jus kviečia specialiai vasariniam „Mokslo atviruko“ numeriui sukurtas kryžiažodis:

 

 Kryžiažodis sukurtas su https://crosswordlabs.com/

Pasitikrinkime žinias: viktorina

Vasaros „Mokslo atviruko“ viktorina kviečia prisiminti šventes, mėgstamas atostogų vietas ir veiklas. Teisingai atsakę į jos klausimus (iki rugpjūčio 1 d.), galite laimėti prizą! Nuoroda į viktoriną: čia

Jei Jums patiko šios užduotys ir norėtumėte daugiau iššūkių, rekomenduojame Jums kolegų iš Bato ir Stelenboso universitetų sukurtą žaidimą arba kolegų iš Amsterdamo laisvojo universiteto sukurtą virtualų pabėgimo kambarį. Abu iššūkiai parengti anglų kalba, o jiems įveikti prireiks žinių apie mokslinių tyrimų duomenų valdymą.

 

 

 

Atviruką rengė Eglė Juodė ir Gintė Medzvieckaitė, 2021-06-23

Mokslo atvirukas / 2021 m. Balandis

Europos atvirojo mokslo debesis (EOSC) – kas jis ir kuo jis mums gali būti naudingas?

Vienas iš privalumų, kuriais mėgaujasi didžiosiose pasaulio valstybėse dirbantys mokslininkai, yra didelės aprėpties skaitmeninės mokslinių tyrimų infrastruktūros. Europos Sąjungoje, kur kiekviena iš 27 valstybių narių skaitmenines mokslinių tyrimų infrastruktūras iki šiol plėtojo savarankiškai, jos yra geografiškai išsisklaidžiusios ir dažnai stokoja vieningų standartų. Siekdama pagerinti situaciją, 2015 metais Europos Komisija pasiūlė apjungti pavienėse Europos Sąjungos egzistuojančias skaitmenines mokslinių tyrimų infrastruktūras į Europos atvirojo mokslo debesį (EOSC). Kaip geriausiai Europos situacijai pritaikytas apjungimo principas buvo pasirinktas federavimas – tai reiškia, kad kiekviena infrastruktūra į debesį jungsis laisva valia ir net po prisijungimo galės savo veiklą organizuoti savarankiškai, su sąlyga, kad ji atitiks EOSC keliamus reikalavimus ir laikysis narystės debesyje taisyklių.

EOSC prioritetai – atvirasis mokslas ir FAIR duomenys

Kaip išduoda pavadinimas, vienas iš esminių Europos atvirojo mokslo debesies tikslų yra suteikti mokslininkų ir tyrėjų bendruomenei įrankius atvirojo mokslo idėjų įgyvendinimui. Taigi, EOSC sukūrimas yra pastaraisiais metais Europos Sąjungoje plėtojamos atvirojo mokslo politikos dalis – atvirumo visuomenei, skaidrumo ir mokslo rezultatų atkartojamumo principai yra pagrindas, ant kurio pastatyti debesį sudarančių technologinių paslaugų atranka ir valdymas. Didžioji dalis EOSC numatomų teikti ar jau teikiamų paslaugų orientuotos į mokslinių tyrimų duomenis – jų saugojimą, priežiūrą, analizę ir atvėrimą visuomenei, tačiau kai kurios iš paslaugų, pvz., talpyklos arba nekintančių identifikatorių teikimas, pritaikomos ir publikacijoms.

Dar vienas kertinis EOSC siekis – kad Europoje sukuriami mokslinių tyrimų duomenys atitiktų FAIR principus. FAIR principai – tai tarptautinės mokslininkų grupės parengti ir 2016 metais paviešinti kriterijai, kurių atitikimas galėtų užtikrinti maksimalią mokslinių tyrimų duomenų išliekamąją vertę, mokslinei veiklai vis labiau keliantis į skaitmeninę erdvę. FAIR – tai akronimas, sudarytas iš keturių anglų kalbos žodžių, apibūdinančių šiuos kriterijus:

Findable – surandami mašininiu būdu;

Accessible – pasiekiami standartiniais žiniatinklio protokolais;

Interoperable – pritaikomi įvairioms sistemoms ir programinei įrangai;

Reusable – tinkami pakartotinai naudoti.

Kalbant paprastai, siekiama, kad „suinteresuotas“ kompiuteris turėtų galimybę sužinoti, kur yra duomenų objektas (F), galėtų jį pasiekti ir suprastų, ko galima tikėtis iš jo turinio (A), žinotų, kaip sąveikauti su objektu (I) ir žinotų, ką su objektu daryti jam leidžia jo autorius (R). [1]

Nuo idėjos iki realybės

Europos atvirojo mokslo debesies vystymas įgyvendinamas bendradarbiaujant skirtingiems projektams, kurių kiekvienas dirba su vis kitu EOSC aspektu. Iš viso nuo 2015 m. buvo finansuota net kelios dešimtys tokių projektų. Vienas svarbesnių – 2017–2019 metais vykdytas EOSC Pilot, kurio metu rūpintasi atvirojo mokslo debesiui tinkamo valdymo modelio sukūrimu ir koordinuotas prototipų techninis įgyvendinimas.

2018 metų kovą Europos Komisija paskelbė „Europos atvirojo mokslo debesies įgyvendinimo kelrodį“, kuris numatė, kad iki 2020 metų trečiojo ketvirčio pabaigos turėtų būti padėti EOSC pagrindai. Tais pačiais metais pradėjo veikti EOSC Marketplace – katalogas, apjungiantis su mokslinių tyrimų duomenų valdymu susijusių technologinių paslaugų tiekėjus iš įvairių Europos šalių.

EOSC šiandien

Nuo 2020 metų EOSC palaipsniui įsigalioja trišalis Europos atvirojo mokslo debesies valdymo modelis: Europos Sąjungos interesams atstovauja Europos Komisija, EOSC paslaugas teikiančioms arba jomis besinaudojančioms organizacijoms atstovauja EOSC asociacija, įsteigta 2020 metų liepą, o atskirų Europos valstybių interesams atstovaus EOSC valdančioji taryba, kuri savo darbą turėtų pradėti šiais metais.

Žvelgiant iš techninės pusės, prie EOSC Marketplace jungiasi vis nauji paslaugų tiekėjai. Pats portalas taip pat nuolatos atnaujinamas, atsižvelgiant į jo atstovaujamų paslaugų tiekėjų ir galutinių vartotojų poreikius. Šiuo metu įsibėgėja projektas EOSC Enhance, koordinuojantis portalo vystymą. Planuojama, kad EOSC taps pilnai veikiantis ir plačiai naudojamas iki 2027 metų.

Ką EOSC šiuo metu siūlo mokslininkui?

Europos Sąjungos pasirinkta paslaugų jungimo į federaciją strategija leidžia išnaudoti atskirose valstybėse ir organizacijose jau sukauptą technologinį potencialą, tačiau kartu tai reiškia, kad galutiniam vartotojui Europos Sąjunga kol kas siūlo ne vieną bendrą įrankį, o tik įrankių katalogą. Šį katalogą rasti ir jau dabar juo naudotis galima portale EOSC Marketplace. Šiuo metu į katalogą įtraukta per 280 įvairių paslaugų. Galime didžiuotis, kad mūsų universitete sukurtą Nacionalinį atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvą (MIDAS) ten taip pat galima rasti.

Kad būtų lengviau susigaudyti gausybėje siūlomų paslaugų, katalogas suskirstytas pagal mokslo sritį ir pagal paslaugos tipą, kurių iš viso išskiriami aštuoni:

• skaičiavimai;
• duomenų valdymas;
• tinklų kūrimas;
• duomenų analizė;
• duomenų saugumas;
• duomenų publikavimas ir paieška;
• duomenų saugojimas;
• edukaciniai resursai.

Į EOSC Marketplace įtrauktos paslaugos atstovauja plačiam spektrui tiekėjų – didelio masto Europos Sąjungos projektams, nacionalinėms iniciatyvoms, tam tikros mokslo srities atstovų konsorciumams, komerciniams tiekėjams ir kitiems.

Jei Jums smalsu susipažinti su Europos atvirojo mokslo debesies siūlomomis paslaugomis, siūlome patiems apsilankyti EOSC Marketplace. Neturintiems laiko išsamiau panagrinėti katalogo turinį Mokslo atvirukas siūlo susipažinti su trimis į jį įtrauktais projektais. Kas žino, gal jau dabar atrasite sau naudingą įrankį, siūlomą Europos atvirojo mokslo debesies.

 

1. Open Knowledge Maps

Iliustracijos šaltinis: https://openknowledgemaps.org/, CC BY 4.0

Mokslo sritis: visos

Paslaugos tipas: publikavimas ir paieška

Open Knowledge Maps yra mokslo resursų paieškos sistema, kuri gautus rezultatus atvaizduoja grafiškai, parodydama sąsajas tarp atskirų šaltinių ar temų. Vartotojas gali rinktis tarp dviejų paieškos variklių: į sveikatos mokslus orientuoto PubMed bei bendro pobūdžio BASE. Vienas iš Open Knowledge Maps privalumų yra tai, kad sistema iš karto nurodo, kurie šaltiniai prieinami atvirąja prieiga.

 

2. Amnesia

Iliustracijos šaltinis: https://amnesia.openaire.eu/, CC BY 4.0

Mokslo sritis: visos (ypač aktualu socialiniams ir sveikatos mokslams)

Paslaugos tipas: duomenų valdymas

Amnesia yra įrankis, padedantis pašalinti iš mokslinių tyrimų duomenų rinkinių asmens duomenis ir paversti juos nuasmenintais statistiniais duomenimis, kurių viešinimas nepažeistų Europos Sąjungos asmens duomenų apsaugos reikalavimų. Amnesia turi mokomiesiems tikslams skirtą naršyklėje veikiančią versiją ir profesionaliam naudojimui skirtą versiją, įdiegiamą į vartotojo kompiuterį. Abi versijos yra nemokamos. Norintiems išsamiau susipažinti su šiuo įrankiu  ar išmokti juo naudotis, rekomenduojame Amnesia kūrėjų parengtą vaizdo medžiagą.

 

3. Transkribus

Iliustracijos šaltinis: https://readcoop.eu/transkribus/, Copyright © 2021 READ-COOP SCE

Mokslo sritis: visos (ypač aktualu humanitariniams mokslams)

Paslaugos tipas: duomenų valdymas

Transkribus yra dirbtiniu intelektu paremtas įrankis, skirtas didelės apimties archyvinių šaltinių transkribavimui automatizuoti. Kaip tai veikia? Pirmiausia, vartotojas pateikia programai 10–90 puslapių apimties šaltinio dalies nuotraukas ir jau anksčiau parengtą tos dalies transkripciją (apimtis priklauso nuo dokumento sudėtingumo ir nuo to, su kiek panašių dokumentų kompiuteris jau buvo susidūręs anksčiau; paprastai reikalinga pateikti bent 15 tūkstančių žodžių). Naudodamas vartotojo pateiktą medžiagą kompiuteris išmoksta „skaityti“ šaltinį ir likusią jo dalį gali transkribuoti savarankiškai. Transkribus gali išmokti atpažinti bet kuria kalba ir bet kuriuo maždaug 40 ženklų neviršijančiu raidynu sukurtus rankraštinius ar spausdintus dokumentus. Šis įrankis prieinamas kaip įdiegiama kompiuterio programa ir kaip paprastesnė naudoti, tačiau mažiau funkcijų siūlanti internetinė versija. Verta paminėti, kad nemokamas yra tik poros šimtų pirmųjų puslapių transkribavimas – vėliau įsigalioja įrankio kūrėjų nustatyti įkainiai. Norintiems apie Transkribus sužinoti daugiau pateikiame nuorodą į jo informacinę medžiagą.

[1] Draft proposal for a European Partnership under Horizon Europe European Open Science Cloud (EOSC) Partnership. Version 28 May 2020. https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/research_and_innovation/funding/documents/ec_rtd_he-partnership-open-science-cloud-eosc.pdf [žiūrėta 2021 m. balandžio 16 d.]

 

Open Research Europe platformoje skelbiamos pirmosios publikacijos

Kovo 24 dieną Europos komisijos inicijuota publikacijų platforma Open Research Europe (ORE) paskelbė pirmuosius mokslo darbus. ORE priima publikacijas, kurių bent vienas autorius dalyvauja ar yra dalyvavęs Horizontas 2020 mokslo finansavimo programoje.

Ši unikali platforma atlieka leidėjo funkciją ir veikia kaip atvirosios prieigos žurnalas. Open Research Europe padeda Europos Komisijos finansuojamų mokslinių publikacijų autoriams be biurokratinės naštos ir finansinių išlaidų, t. y. nemokamai, greitai ir paprastai išpildyti finansuotojo atvirosios prieigos reikalavimus. Atviras recenzavimo procesas užtikrina vertinimo skaidrumą, o publikacijų atvirumas akademinei bendruomenei ir visuomenei – mokslinės publikacijos poveikį.

Išsamų aprašymą, kaip platformai pateikti publikaciją ir vėliau ją įkelti į institucinę talpyklą eLABA rasite vasario mėnesio „Mokslo atviruke“.

Šiandien publikuoti jau 34 visų mokslo sričių straipsniai, kuriuos kiekvienas gali laisvai skaityti, cituoti ir naudoti savo baigiamuosiuose mokslo darbuose bei publikacijose.

Dvi publikacijos jau įveikė pažangų atvirą recenzavimo procesą – aukščiausių įvertinimų sulaukė straipsnis apie Baltijos regiono laidojimo papročius XVIII amžiuje. Rengiant šią publikaciją prisidėjo ir doktorantė iš Lietuvos. Viso teksto straipsnį Ir recenzijas skaitykite Open Research Europe platformoje.

 

Straipsnio apdorojimo mokesčio (APC) nuolaidos Vilniaus universiteto autoriams 

Kovo mėnesį organizacija EIFL (Electronic Information For Libraries) paskelbė atnaujintą sąrašą leidėjų, taikančių straipsnio apdorojimo mokesčio (angl. Article Processing Charge, APC) nuolaidas Lietuvos autoriams. Vilniaus universiteto mokslininkams ir tyrėjams renkantis, kur publikuoti straipsnius, kviečiame apsvarstyti šių leidėjų žurnalus. Dėl išsamios informacijos apie konkrečius žurnalus konsultuoja Vilniaus universiteto bibliotekos informacijos vadybininkė Eglė Juodė, el. paštu

Leidėjas	Nuolaidos dydis	APC	Impact Factor	Mokslo sritys ir kryptys	Žurnalų kalbos	Žurnalų skaičius
Brill	60 %	0–2150 €	Iki 1,667	·        Socialiniai mokslai (edukologija, psichologija, teisė, politikos mokslai, sociologija); ·        Humanitariniai mokslai (istorija, archeologija, filosofija, filologija); ·        Gamtos mokslai (botanika, zoologija).	Anglų Vokiečių Prancūzų Italų	314
Edward Elgar Publishing	50 %	1200 £	Iki 0,817	·        Socialiniai mokslai (ekonomika, teisė); ·        Gamtos mokslai (geografija).	Anglų	11
SAGE Publications	20 %	0–2300 $	Iki 6,852	·        Medicinos ir sveikatos mokslai (medicina, farmacija, visuomenės sveikata, slauga); ·        Socialiniai mokslai (sociologija, psichologija, politikos mokslai, vadyba, edukologija, komunikacija ir informacija); ·        Technologijos mokslai (medžiagų inžinerija); ·        Gamtos mokslai (geografija); ·        Humanitariniai mokslai (etnologija).	Anglų	180
Taylor & Francis	50 %	0–2950 $	Iki 6,805	·        Socialiniai mokslai (psichologija, edukologija, politikos mokslai, komunikacija ir informacija, ekonomika, vadyba); ·        Gamtos mokslai (biologija, ekologija ir aplinkotyra, geografija, botanika, fizika, chemija, matematika); ·        Humanitariniai mokslai (archeologija, menotyra, filologija); ·        Žemės ūkio mokslai (veterinarija); ·        Medicinos ir sveikatos mokslai (medicina, farmacija); ·        Technologijos mokslai (medžiagų, elektros ir elektrotechnikos, informatikos, transporto, mechanikos inžinerija).	Anglų	123
World Scientific	50 %	0–2500 $	Iki 5,604	·        Technologijos mokslai (medžiagų, elektros ir elektrotechnikos, informatikos, aplinkos, mechanikos inžinerija); ·        Socialiniai mokslai (ekonomika, vadyba); ·        Gamtos mokslai (fizika, matematika, ekologija ir aplinkotyra, chemija, biofizika); ·        Medicinos ir sveikatos mokslai (medicina).	Anglų	110

Informaciją parengė: Eglė Juodė, Gintė Medzvieckaitė

Balandis, 2021

Mokslo atvirukas / 2021 m. Vasaris

Atveriama dar daugiau CERN Didžiojo hadronų greitintuvo eksperimentų duomenų

2020 m. gruodžio 11 dieną CERN – Europos branduolinių tyrimų organizacija – išplatino pranešimą spaudai: keičiasi keturių pagrindinių projektų (ALICE, ATLAS, CMS ir LHCb) duomenų atvirumo nuostatos.

Nuo šiol, judėdami link dar didesnio atvirumo, CERN projektai teiks trečiojo lygio duomenų rinkinius ir kartu su jais – šių duomenų apdorojimui reikalingą programinę įrangą bei dokumentaciją. CERN moksliniai duomenys platformoje http://opendata.cern.ch/ atveriami laikantis FAIR principų – yra prieinami (surandami), pasiekiami, užtikrinantys sąveikumą, pakartotinai panaudojami ir atkuriami (angl. Findable, Accessible, Interoperable, Reusable).

Mokslinių tyrimų duomenys į lygius skirstomi pagal sudėtingumą: pirmojo lygio duomenys padeda pagrįsti moksliniuose straipsniuose pateikiamą informaciją, antrojo lygio duomenų rinkiniai skirti mokymosi ir informavimo veikloms. O ypač išsamūs trečiojo lygio duomenų rinkiniai gali būti naudojami kaip įvestis (angl. input) ne tik atliekant dalelių fizikos krypties mokslinius tyrimus, bet ir moksliniuose skaičiavimuose (angl. scientific computing), pavyzdžiui, tobulinant „besimokančias“ sistemas.

Šiuo metu CERN platformoje galima rasti 2199 duomenų rinkinius – kviečiame juos naudoti paskaitose, moksliniuose tyrimuose, asmeniniuose projektuose ar tiesiog paskaityti savo malonumui.

 Pagal CERN pranešimą spaudai parengė Eglė Juodė (CC-BY 4.0)

   

Open Research Europe (ORE) atvirosios prieigos platforma jau priima mokslinius straipsnius publikavimui

Atliepdama iš mokslo ir inovacijų finansavimo programos Horizontas 2020 kilusį greito ir atviro mokslinių straipsnių publikavimo poreikį, Europos Komisija inicijavo Open Research Europe (ORE) atvirosios prieigos publikacijų platformos sukūrimą.

Ši platforma padės Europos Komisijos finansuojamų mokslinių publikacijų autoriams be biurokratinės naštos ir finansinių išlaidų – nemokamai, greitai ir paprastai išpildyti finansuotojo atvirosios prieigos reikalavimus. Atviras recenzavimo procesas užtikrins vertinimo skaidrumą, o publikacijų atvirumas akademinei bendruomenei ir visuomenei – mokslinės publikacijos poveikį.

Straipsnius ORE platformoje publikavimui galima pateikti jau dabar, jie bus pradedami publikuoti kovo mėnesį. Vėliau publikavimas vyks tokia tvarka:

1. Į ORE platformą įkeltas mokslinis straipsnis (ir susiję mokslinių tyrimų duomenys, jei tokių yra) patikrinami redaktorių komandos. Mokslinė produkcija turi atitikti pagrindinius kriterijus:

• autoriaus tinkamumo (ar jo publikacija yra finansuojama Horizonto programos rėmuose);
• originalumo;
• skaitomumo (ar straipsnis ir duomenys pateikiami aiškia anglų kalba, suprantami redaktoriams ir būsimiems vertintojams);
• atitikimo ORE taisyklėms ir etikos nuostatoms.

ORE redaktorių komanda veikia be vyriausiojo redaktoriaus, sprendžiančio, priimti ar atmesti publikaciją – kiekvienas šiuos kriterijus atitinkantis straipsnis bus publikuotas per 10 dienų priimto rankraščio (angl. preprint) statusu, jam suteikiama laisvoji Kūrybinių bendrijų (CC-BY 4.0) licencija, iš karto randamas internete ir galės būti cituojamas.

2. Publikavus priimtą rankraštį vyks atviro recenzavimo (angl. open peer-review) procesas. Padedant redaktorių komandai ir recenzentų paieškos algoritmui, autoriai galės patys pasirinkti ekspertus iš visos pasaulio, kurie įvertintų publikaciją ir suteiktų grįžtamąjį ryšį. Svarbu, kad recenzentai nebūtų bendradarbiai, šeimos nariai ar nekiltų kitokio pobūdžio interesų konfliktų. Recenzijos, patikrintos redaktorių, bus publikuotos kartu su straipsniu. Kartu su recenzijomis ekspertai publikacijai suteiks vieną iš 3 statusų:

• patvirtintas (angl. approved) – mokslinis darbas atitinka visus vertinimo kriterijus, korekcijos minimalios arba visai nereikalingos;
• patvirtintas su išlygomis (angl. approved with reservations) – mokslinis darbas iš esmės yra akademiškai vertingas, tačiau tam tikrus jo aspektus reikia koreguoti;
• nepatvirtintas (angl. not approved) – mokslinio darbo kokybė nėra pakankama, jame yra esminių trūkumų, dėl kurių išvados bei rezultatai yra nepatikimi.

3. Asižvelgiant į recenzijas, autorius galės į jas atsakyti komentaru šalia straipsnio ar atlikti straipsnio pakeitimus ir pateikti atnaujintą versiją. ORE platformoje kaip pagrindinė visuomet bus pateikiama naujausia straipsnio versija.

4. Straipsniai, gavę 2 „patvirtinta“ arba 2 „patvirtinta su išlygomis“ ir 1 „patvirtinta“ statusus, bus laikomi praėjusiais recenzavimą, siunčiami į su ORE suderinamas talpyklas, indeksuojami bibliografinėse duomenų bazėse, registruojami Vilniaus universiteto institucinėje talpykloje eLABa.

Visiems autoriams, besirenkantiems, kur publikuoti mokslinius straipsnius, siūlome apsvarstyti inovatyvų Open Research Europe siūlomą modelį. Linkime sklandaus proceso!

Pagal Europos Komisijos pateikiamą informaciją parengė Eglė Juodė (CC-BY 4.0)

 

Duomenų talpyklos: Kas jos ir kur jas rasti?

Jūsų leidėjas ar projekto finansuotojas pageidauja, kad visus savo mokslinio tyrimo duomenis padėtumėte į „talpyklą“, tačiau neturite supratimo, kur tokią rasti? Neišsigąskite ir skaitykite toliau. Mes Jums papasakosime viską, ką turite žinoti apie mokslinių tyrimų duomenų talpyklas.

Kas yra mokslinių tyrimų duomenų talpyklos?

Mokslinių tyrimų duomenų talpykla - tai elektroninė biblioteka, skirta mokslinių tyrimų duomenų rinkiniams saugoti. Primename, kad mokslinių tyrimų duomenys - tai visa, kuo paremtos Jūsų mokslinės išvados ar publikacijos. Mokslinių tyrimų duomenų būna įvairių rūšių, formų ir apimčių: tai gali būti genų sekos, joms analizuoti skirtas programinis kodas, į lenteles suvesti porinkiminių apklausų rezultatai, III a. papiruso nuotraukos ir Jono Biliūno darbuose pavartotų ištiktukų sąrašas.

Išsaugoti neapdorotus ar į publikacijas nepatekusius mokslinių tyrimų duomenis nėra nauja idėja - jie nuo seno tyrėjų buvo kaupiami rankraščiuose, kortelių kataloguose, diskeliuose ir įvairiose kitose laikmenose. Vis dėlto dešimtajame XX a. dešimtmetyje, visagalis internetas duomenų archyvavimą pakėlė į naują lygmenį. Tapo įmanoma duomenis ne tik išsaugoti, bet ir neišeinant iš kabineto pasikeisti jais su kolega, esančiu kitoje pasaulio pusėje.

Mokslinei leidybai ir bibliotekoms keliantis į interneto erdvę, imta ieškoti ir sprendimų, pritaikytų duomenų rinkiniams publikuoti. Pirmiausia ėmė rastis atskirų sričių mokslinių tyrimų duomenyse besispecializuojančios talpyklos, vėliau - ir tarpdisciplininiai duomenų archyvai.

Vis didėjant internete prieinamų duomenų apimtims, apie jų vertę susimąstė ir mokslo politikos formuotojai. Įžengus į XXI a., vis dažniau ėmė pasigirsti nuomonės, kad iš valstybės biudžeto finansuojamų mokslinių tyrimų duomenys turėtų būti sugrąžinti visuomenei, už kurios pinigus jie buvo surinkti. Panašu, kad skaidrumo ir atvirumo reikalavimai viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių projektų generuojamiems duomenims ateityje tik griežtės.

Kaip išsirinkti sau tinkamą duomenų talpyklą?

Taigi, nusprendėte (arba aplinkybių buvote priversti) surasti talpyklą savo tyrimo duomenims. Pirmą kartą susidūrus su šia užduotimi, tai gali pasirodyti nelengvas darbas - praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo pirmųjų internetu pasiekiamų duomenų bazių atsiradimo, mokslinių tyrimų duomenų talpyklos skaičiuojamos šimtais. Dar labiau reikalą apsunkina tai, kad ne visos jos savo pavadinime vartoja žodį „talpykla“. Kartais duomenų talpyklos gali būti pasivadinusios „archyvais“, „saugyklomis“ ar „duomenų bazėmis“. Kaip nepasiklysti tokioje gausybėje ir rasti pačius geriausius namus savo duomenims?

Pirmas dalykas, kuriuo reikėtų pasidomėti – tai ar finansuojanti institucija arba leidėjas nenurodė konkrečios talpyklos, kuriai teikia pirmenybę. O gal yra pateikiamas kelių rekomenduojamų talpyklų sąrašas? Tuomet rinktis geriausia būtent tarp rekomenduojamų talpyklų. Beje, Vilniaus universitetas rekomenduoja Nacionalinį atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvą MIDAS , kuris buvo sukurtas šiame universitete (žr. Vilniaus universiteto duomenų valdymo gairių 7 punktą).

Jeigu jokių reikalavimų iš finansuojančios institucijos ar leidėjo pusės nėra, talpyklą galėsite išsirinkti patys. Deja, tokiu atveju, susirasti ją turėsite irgi patys. Vienas iš dalykų, padėsiančių Jums apsispręsti, kokia talpykla Jums labiausiai tiktų - žinojimas, kaip skirstomos talpyklos ir kokie kiekvieno jų tipo privalumai bei trūkumai.

Pats stambiausias talpyklų skirstymo būdas yra pagal jų apimamų temų plotį. Pagal tai jos skirstomos į specializuotas ir tarpdisciplinines.

Specializuotų talpyklų privalumas - kad Jūsų duomenys bus nukreipti į auditoriją, kuri domisi būtent ta mokslo sritimi. Specializuotos talpyklos dažnai aplink save suburia motyvuotą jas palaikančią bendruomenę. Tokių talpyklų pavyzdžiai yra astronomijos duomenų bazė SIMBAD ir atvirųjų kristalografijos duomenų bazė (COD). Prie specializuotų talpyklų priskirtinas ir Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų duomenų archyvas (LiDA), nors jo apimamas tyrimų laukas yra žymiai platesnis nei dviejų prieš tai paminėtų talpyklų. Dažnai tyrėjai apie jų sričiai skirtas duomenų talpyklas sužino iš kolegų, tačiau jeigu Jūs nesulaukėte rekomendacijų ir vis dar dairotės, jums į pagalbą ateis talpyklų katalogas re3data. Jame užėję į skyrelį Browse by Subject, rasite pagal mokslo šakas, kryptis ir net konkrečias specializacijas surūšiuotus talpyklų sąrašus.

Tarpdisciplininių talpyklų privalumas yra tas, kad jos pasiekia platesnę ir įvairesnę auditoriją. Be to, daug tarpdisciplininių talpyklų siūlo savo naudotojams papildomų paslaugų - vietos nepublikuotų duomenų saugojimui, integraciją su leidėjų rankraščių pateikimo platformomis ar sinchronizavimą su asmeniniame kompiuteryje laikomais duomenimis.

Tarpdisciplinines talpyklas galima suskirstyti į kelis pogrupius: institucines talpyklas, nacionalines talpyklas ir nepriklausomas talpyklas.

Institucinės talpyklos skirtos konkrečios akademinės institucijos narių poreikiams tenkinti, jas dažniausiai administruoja vienas iš tos institucijos bibliotekos padalinių. Tokios institucinės talpyklos pavyzdys yra Oksfordo universiteto duomenų talpykla ORA-Data. Kaip institucinė talpykla savo veiklą pradėjo ir viena seniausių tarpdisciplininių talpyklų Harvard Dataverse, kuri šiuo metu yra atvira visų universitetų tyrėjams.

Vienas sėkmingiausių nacionalinės talpyklos pavyzdžių yra Nyderlandų mokslų akademijos sukurta DANS Easy talpykla, o Lietuvoje galime pasidžiaugti, kad turime Nacionalinį atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvą (MIDAS).

Trečiam pogrupiui priskiriamos talpyklos neatstovauja nei konkrečiai akademinei institucijai, nei konkrečiai valstybei. Tokios talpyklos būna sukurtos nevyriausybinių organizacijų, kaip, pavyzdžiui, Open Science Framework, sukurta amerikiečių organizacijos Center for Open Science, arba akademinių leidėjų įkvėpta Dryad. Jūsų patogumui, šio straipsnio apačioje pateikiame lentelę, kurioje palyginamos šešių mūsų rekomenduojamų tarpdisciplininių talpyklų siūlomos paslaugos.

Paskutinė paminėtina tarpdisciplininių duomenų talpyklų rūšis iš tiesų nėra talpyklos. Tai - duomenų paieškos portalai, nukreipiantys į įvairiose talpyklose laikomus duomenis. Be komercinių paieškos sistemų Google Dataset Search ir Mendeley Data, tokio pobūdžio paslaugas siūlo ir keli pelno nesiekiantys portalai kaip kad Australijos duomenų talpyklas jungiantis tinklas Research Data Australia ar Europoje sukurtos paieškos sistemos B2Find ir OpenAIRE.

Ir pabaigai: Kaip žinoti, ar pasirinkta talpykla patikima?

Jei nusižiūrėjote duomenų talpyklą, bet nesate tikri, ar ja galima pasitikėti, užduokite sau šiuos klausimus:

• Kas atsakingas už talpyklą? Ar ši organizacija turės lėšų ir pajėgumų užtikrinti ilgalaikį Jūsų duomenų išsaugojimą?
• Ar talpyklos naudojama įranga ir procedūros užtikrins Jūsų duomenų saugumą?
• Ar talpyklos naudojimo taisyklės ir duomenų publikavimo politika aiškiai aprašyti?
• Ar yra galimybė duomenų rinkinį aprašyti ir suteikti jam nekintantį identifikatorių?
• Ar prie duomenų rinkinio galima nurodyti, kokiomis sąlygomis leidžiate jį pakartotinai naudoti ir kaip jį turėtų cituoti juo pasinaudoję kolegos?
• Geras ženklas, jeigu talpykla sertifikuota vienu iš šių tarptautinių sertifikatų: CoreTrustSeal (CTS) (anksčiau: Data Seal of Approval), Nestor Seal arba ISO 16363.

Tarpdisciplininių mokslinių tyrimų duomenų talpyklų palyginimas

Talpykla ir valdytojas	Paslaugų kaina	Duomenų apimties limitas	Papildomos paslaugos
Vilniaus Universitetas	Nemokamai.	100 GB vartotojui. Galima plėsti, pateikus oficialų prašymą.	·        Galimybė saugoti duomenis nepublikuojant; ·        Projektui skirta erdvė su reguliuojama prieiga; ·        Priimami visi failų formatai; ·        Galimybė recenzuoti duomenis; ·        Galimybė suteikti DOI; ·        Duomenų analizės įrankis; ·        Sinchronizavimo su kompiuterio kietuoju disku įrankis; ·        Duomenų versijavimas.
Tarptautinis projektas OpenAIRE ir CERN laboratorija	Nemokamai.	50GB vartotojui. Galima išplėsti, pateikus oficialų prašymą.	·        Priimami visi failų formatai; ·        Automatinis DOI suteikimas publikuojant; ·        Galimybė rezervuoti DOI dar prieš publikuojant duomenų rinkinį; ·        Pateikiami duomenų rinkinio peržiūrų ir atsisiuntimų skaičiaus rodikliai.
Center for Open Science (JAV pelno nesiekianti organizacija)	Nemokamai.	5 GB saugojimui nepublikuojant, 50 GB publikuotų duomenų.	·        Galimybė saugoti duomenis nepublikuojant; ·        Projektui skirta erdvė su reguliuojama prieiga; ·        Galimybė sukurti projekto viki (bendrai redaguojamą svetainę); ·        Duomenų versijavimas; ·        Integracija su debesijos duomenų saugyklomis ir GitHub; ·        Integracija su Google Scholar, ORCiD ir CrossRef; ·        Integracija su Figshare; ·        Pateikiami duomenų rinkinio peržiūrų ir atsisiuntimų skaičiaus rodikliai.
Harvardo universitetas.	Nemokamai.	1 TB	·        Priimami visi failų formatai; RData, SPSS, STATA, CSV, xlsx ir FITS formatų duomenims galimas automatinis metaduomenų suformavimas; ·        Integracija su asmenine duomenų svetaine; ·        Integracija su leidėjų rankraščių pateikimo sistemomis; ·        Pateikiami duomenų atsisiuntimų skaičiaus rodikliai; ·        Pagalba paruošiant, įkeliant ir aprašant duomenis (mokama paslauga).
Digital Science (komercinis tiekėjas)	Nemokamai.	20 GB saugojimui nepublikuojant, neribota publikuotų duomenų apimtis.	·        Priimami visi failų formatai; ·        Galimybė suteikti DOI publikuojant; ·        Galimybė rezervuoti DOI dar prieš publikuojant duomenų rinkinį; ·        API skirtas duomenų įkėlimo automatizavimui; ·        Galimybė sukurti privačias (tik nurodytiems asmenims skirtas) nuorodas į turinį.
Specialiai tam sukurta pelno nesiekianti organizacija, glaudžiai bendradarbiaujanti su leidėjais.	Nemokama prenumeruojančių institucijų nariams. Kitų institucijų nariams: 120 JAV dolerių duomenims neviršijantiems 50 GB, vėliau kaina didėja, priklausomai nuo duomenų apimties.	Neribojama (bet turi įtakos kainai).	·        Automatinis DOI suteikimas publikuojant; ·        Integracija su leidėjų rankraščių pateikimo sistemomis; ·        Profesionalaus metaduomenų redagavimo paslauga; ·        Pateikiami duomenų peržiūrų ir citavimo rodikliai.

 

EODOPEN: Vilniaus universiteto biblioteka atveria paslėptas žinias!

EODOPEN – elektroninių knygų pagal poreikį tinklas, atveriantis publikacijas Europos internautams (angl. eBooks-On-Demand-Network Opening Publications for European Netizens)

Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmenines kolekcijas papildė daugiau nei 100 XX–XXI a. leidinių. Suskaitmeninome ir viešajam naudojimui atvėrėme knygas, kurių anksčiau niekada negalėjote pasiekti elektroninėje erdvėje. EODOPEN kolekcijoje rasite leidinių įvairiausiomis temomis – psichologijos, filosofijos, istorijos, politologijos, geografijos, biologijos ir kt.

Kviečiame šias knygas skaityti ir atsisiųsti asmeniniam naudojimui. Norite, kad jūsų mėgstamo autoriaus ar jūsų leidinys taptų kolekcijos dalimi? Užpildykite pasiūlymą skaitmeninti!

Daugiau apie EODopen projektą rasite VU bibliotekos svetainėje ir https://eodopen.eu/.

Mokslo atvirukas / 2020 m. Spalis

Labas! Jus sveikina pirmasis „Mokslo atvirukas“ – VU bendruomenei skirta skiltis atvirojo mokslo tema. Gimęs tarptautinę atvirosios prieigos savaitę (spalio 19–25 d.), „Mokslo atvirukas“ jus aplankys kiekvieną metų laiką. O pirmasis žmogus, su kuriuo „Mokslo atvirukas“ susitiko, yra Vilniaus universiteto mokslo prorektorė prof. dr. Edita Sužiedėlienė. VU virtualioje bibliotekoje radę įspūdingą skaičių mokslininkės publikacijų, pasiekiamų per atvirąją prieigą, pasidomėjome:

Kokiame kontekste pirmą kartą sužinojote apie atvirąją prieigą (AP)? Kaip tai pakeitė Jūsų mokslinę veiklą?

Su atvirosios prieigos nuostatomis teko artimiau susipažinti 2013 m., kai pradėjau dirbti Lietuvos mokslo tarybos gamtos ir technikos mokslų komitete. 2012 m. liepos 7 d. Europos Komisijai paskelbus „Rekomendacijas dėl prieigos prie mokslinės informacijos ir informacijos išsaugojimo“, Lietuva pradėjo pirmuosius žingsnius AP rekomendacijų įgyvendinimo link. 2016 m. LMT parengė gaires dėl atvirosios prieigos prie mokslo publikacijų ir duomenų, kurios buvo įtvirtintos teisės aktu. Kaip ir kiekvieno VU mokslininko gyvenime, AP nuostatų įgyvendinimas tampa kasdienio mokslinio gyvenimo dalimi.

Kokios priežastys lemia, ar Jūsų publikacija bus pasiekiama per atvirąją prieigą?

Svarbiausi kriterijai yra publikuojamų mokslo darbų kokybė ir paties publikavimo proceso, ypač recenzavimo, kokybė, o atvirosios prieigos pasirinkimą lemia keletas veiksnių: publikavimo finansavimo galimybės, itin greitas atvėrimas ir prieiga prie AP publikacijų, jų didesnis matomumas ir cituojamumas.
Matau, kaip AP galimybės motyvuoja jaunuosius tyrėjus – greitas jų mokslo darbų pastebėjimas ir vertinimas pasaulio mokslo bendruomenėje svarbus renkantis tolesnę mokslinę karjerą, mokslinių tyrimų kryptį, įsitraukiant į tarptautinį bendradarbiavimą.

Ką asmeniškai vertinate kaip didžiausius atvirosios prieigos privalumus?

Vienareikšmiškai, AP užtikrina greitesnį mokslinės informacijos prieinamumą, žinomumą, mokslinių žinių „apykaitą“, greitesnį generuojamų žinių kokybės ir poveikio vertinimą. Tai tampa kritiškai svarbu žinant šiandien labai dinamiškai besivystantį mokslo žinių lauką ir veiksmingai sprendžiant globalius visuomenės iššūkius, pvz., COVID-19 pandemijos problemas, kur esama didžiulio poreikio panaudoti dideliais kiekiais generuojamus prieinamus mokslinius duomenis.

Ką patartumėte VU bendruomenės nariams, norintiems publikuoti savo mokslo produkciją?

Norėčiau paskatinti visokeriopai siekti didesnio ir greitesnio mokslinių darbų matomumo, ypač tarptautiniu mastu – tai svarbu ne tik patiems tyrėjams, bet kartu ir VU mokslo potencialo įvertinimui ir pripažinimui.

Dėkojame mokslo prorektorei prof. Dr. Editai Sužiedėlienei už pokalbį.

Europos sąjungos finansavimo programa Horizontas 2020

Europos sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programa Horizontas 2020 skaičiuoja paskutinius mėnesius – ateinančiais metais jį pakeis Europos horizontas. Kokie pokyčiai laukia mokslininkų ir tyrėjų? „Atvirasis mokslas bus modus operandi“, teigia vienas programos kūrėjų, Europos komisijos atvirojo mokslo skyriaus vadovas Konstantinos Glinos. Siekiant užtikrinti greitesnę mokslo sklaidą ir viešosiomis lėšomis finansuotų mokslinių tyrimų prieinamumą visuomenei, mokslinės publikacijos ir mokslinių tyrimų duomenys bus dar atviresni.

Auksinis atvirosios prieigos kelias

Horizontas 2020 palaikė žaliąjį atvirosios prieigos kelią – priimtą publikuoti rankraštį įkelti į institucines talpyklas (pvz., eLABa) ir po leidėjo nustatyto 6–24 mėnesių embargo laikotarpio padaryti viešai prieinamu. Tokiu būdu autorius gali pasidalinti publikacija su kolegomis ir visuomene nepatirdamas finansinių išlaidų, bet prarasdamas 6, 12 ar net daugiau mėnesių brangaus laiko.

Europos horizonto programos finansuotų publikacijų autoriai turės išlaikyti pakankamai turtinių autoriaus teisių į publikacijas, kad galėtų iš karto jas atverti visuomenei. Reikalavimus įgyvendinti padės auksinis atvirosios prieigos kelias – sumokėjus straipsnio apdorojimo mokestį (angl. article processing charge, APC), publikacijai suteikiama atvirojo turinio licencija (CC BY ar pan.), ji publikavimo dieną tampa viešai prieinama leidėjo tinklalapyje ir autoriaus pasirinktose talpyklose. Žaliasis atvirosios prieigos kelias (saviarchyvavimas) galimas, jei su leidėju pasirašyta sutartis palieka teisę autoriui publikaciją laiku įkelti į institucinę talpyklą ir nustatyti jai atvirosios prieigos sąlygas.

Grynieji atvirosios prieigos žurnalai

Prisitaikydami prie naujų mokslo leidybos tendencijų, leidėjai siūlo galimybę suteikti atvirąją prieigą prie mokslo publikacijų tradiciniuose prenumeruojamuose žurnaluose – už didesnį straipsnio apdorojimo mokestį (APC), palyginus su tame pačiame žurnale publikuojamais neatvirais straipsniais. Toks žurnalas, kuriame publikuojami ir atvirosios prieigos, ir tik už mokestį skaitomi straipsniai, vadinamas mišriosios prieigos (angl. hybrid). Svarbu atkreipti dėmesį, kad Europos horizonto programoje publikacijoms mišriosios prieigos žurnaluose APC finansuojamas nebus.

Europos horizonto programos kūrėjai publikuoti straipsnius rekomenduoja grynuosiuose atvirosios prieigos žurnaluose, įtrauktuose į DOAJ sąrašą, taip pat 2021 metų pradžioje pradėsiančioje veikti „Open Research Europe“ – Europos komisijos palaikomoje nemokamoje recenzuojamoje publikavimo platformoje.

Pirmenybė atviriems duomenims

Vienas ryškiausių pokyčių laukia mokslinių tyrimų duomenų valdymo srityje: šiuo metu Horizonto 2020 programoje finansuojamų mokslinių tyrimų duomenys įprastai yra uždari, neviešinami, juos tik skatinama atverti. O Europos horizonto programoje mokslinių tyrimų duomenys privalės būti atviri, nebent tai pažeistų kitų asmenų teises į atvaizdą, privatumą ar išduotų komercinę paslaptį. 

Duomenų atvėrimas padeda spręsti mokslinių tyrimų atkuriamumo (angl. reproducibility) krizę ir sumažina kaštus – tyrėjai reikalingus duomenų rinkinius gali rasti talpyklose nekartodami ilgai trunkančio ir brangiai kainuojančio duomenų rinkimo proceso. Dėl to Europos horizonte griežtės reikalavimai duomenų valdymui – skiriant finansavimą pirmenybė bus teikiama tyrėjams, planuojantiems pakartotinai naudoti (angl. reuse) jau surinktus duomenų rinkinius. Naujų duomenų rinkimas išsamiai pagrindus tyrimo aktualumą ir unikalumą taip pat bus finansuojamas; sukurtas rinkinys privalės būti viešai prieinamas ir paženklintas atvirojo turinio licencija.

Pokyčiai trumpai

	Horizontas 2020	Europos horizontas
Atviroji prieiga prie publikacijos (leidėjo versijos arba priimto rankraščio)	Po 6-24 mėn. embargo laikotarpio (žaliasis atvirosios prieigos kelias, saviarchyvavimas)	Leidėjo tinklalapyje – publikavimo dieną. (auksinis atvirosios prieigos kelias) Institucinėje talpykloje (saviarchyvavimas) be embargo laikotarpio
Straipsnio apdorojimo mokestis (APC)	Finansuojamas mišriosios prieigos (angl. hybrid) ir grynuosiuose atvirosios prieigos žurnaluose	Finansuojamas tik grynuosiuose atvirosios prieigos žurnaluose
Mokslinių tyrimų duomenys	Skatinamas, bet ne privalomas duomenų atvirumas	Privalomas duomenų atvirumas, išskyrus kai tai pažeidžia kitų asmenų teises.

Kaip pasiruošti pokyčiams?

Į klausimą, kaip būsimiems Europos horizonto pokyčiams turėtų pasiruošti tyrėjų ir mokslininkų bendruomenė, Europos komisijos atvirojo mokslo skyriaus vadovas Konstantinos Glinos teigė, kad ypatingo pasiruošimo nereikia – tik skirti dėmesio mokslinių tyrimų duomenų valdymui (cit. „Be data literate!“).

Mokslinių tyrimų duomenų valdymo ir atvirosios prieigos klausimais mokymus rengia ir individualiai konsultuoja Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės informacijos ir duomenų skyriaus informacijos vadybininkės – kviečiame siųsti klausimus elektroniniu paštu ar susitikti gyvai užpildžius mokslinių tyrimų duomenų valdymo, atvirosios prieigos konsultacijų užsakymo formas.

Pagal Europos Komisijos pateikiamą informaciją parengė Eglė Juodė

6 patarimai, vedantys geresnio mokslinių tyrimų duomenų valdymo link

Svarbi kiekvieno tyrimo dalis yra duomenų, kuriais bus paremtos tyrimo išvados bei įžvalgos, kaupimas ir priežiūra. Šiame straipsnelyje pateiksime keletą patarimų, padėsiančių Jums nuo pat pirmųjų dienų tinkamai pasirūpinti Jūsų tyrimo sukuriamais duomenimis.

Ką turime galvoje kalbėdami apie mokslinių tyrimų duomenis?

Cituojant Europos Tarybos pateikiamą oficialų apibūdinimą, “mokslinių tyrimų duomenys – skaitmeniniai dokumentai, išskyrus mokslines publikacijas, kurie yra renkami ar rengiami vykdant mokslinių tyrimų veiklą ir yra naudojami kaip įrodymai mokslinių tyrimų procese arba yra mokslinės bendruomenės visuotinai pripažinti būtinais mokslinių tyrimų išvadoms ir rezultatams patvirtinti” (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1024 dėl atvirųjų duomenų ir viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo, II skyrius, 2 straipsnis, 9 paragrafas).

Kas yra mokslinių tyrimų duomenų valdymas?

Mokslinių tyrimų duomenų valdymas yra viskas, ką darome su mokslinių tyrimų duomenimis. Apačioje pateikiamoje schemoje vaizduojama mokslinių tyrimų duomenų valdymo etapų seka:

Šia seka remsimės ir teikdami patarimus.

1 patarimas: Parenkite duomenų valdymo planą

Prieš pradedant naują projektą, visuomet pravartu turėti planą. Tai galioja ir mokslinių tyrimų duomenims, kuriais remsis Jūsų tyrimas. Numatykite, kokius duomenis rinksite, kur ir kaip sutvarkytus juos laikysite, kaip užtikrinsite jų saugumą, kokios asmens duomenų apsaugos ar etikos procedūros bus reikalingos, ar reikės gauti leidimų, kad nebūtų pažeistos trečiųjų šalių autorinės teisės? Kuo anksčiau projekto eigoje parengsite duomenų valdymo planą ir kuo anksčiau pradėsite jo laikytis, tuo daugiau naudos iš jo turėsite.

Vis daugiau mokslinius projektus finansuojančių organizacijų, įskaitant Lietuvos mokslo tarybą (LMT), reikalauja iš jų remiamų projektų raštiško duomenų valdymo plano. Jei nežinote, nuo ko pradėti, VU biblioteka yra parengusi elektroninę duomenų plano rengimo priemonę, skirtą LMT remiamiems projektams. Vartotojams tereikia kuo išsamiau atsakyti į ekrane pateikiamus klausimus. Kad būtų lengviau suprasti klausimus, yra pateikiami paaiškinimai ir pavyzdžiai. Užpildytą formą galima išsaudoti HTML, DOCX ir PDF formatais. DVP Vedlį rasite adresu:

https://biblioteka.vu.lt/dvp

2 patarimas: Pagalvokite apie asmens duomenų apsaugą

Jei ketinate rinkti asmens duomenis (pvz. vykdyti apklausas, įrašinėti interviu ar naudoti pacientų duomenis), nepamirškite, kad privalote užtikrinti asmens duomenų apsaugą. Turėtumte aiškai apsibrėžti, kas, kada ir kokiomis sąlygomis galės prieiti prie Jūsų surinktos privačios informacijos.

Vilniaus universitete su asmens duomenimis dirbantys tyrėjai privalo laikytis Asmens duomenų tvarkymo mokslinio tyrimo tikslais Vilniaus universitete taisyklių.

Nacionaliniu lygiu asmens duomenų apsaugą reguliuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, o ES lygiu – bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (ES) 2016/679.

3 patarimas: Renkamus duomenis laikykite surūšiuotus ir juos aprašykite

Tam, kad net praėjus ilgesniam laikui Jūs ir kiti Jūsų surinktus duomenis naudosiantys asmenys galėtų juos suprasti, reikia duomenis kuo išsamiau aprašyti. Geriausa duomenis aprašyti iš karto po jų gavimo. Privalu ne tik pažymėti atskirų failų sukūrimo datą ir suteikti kuo tiksliau turinį nusakantį pavadinimą, bet ir užfiksuoti informaciją apie duomenų rinkimo sąlygas: kokia programinė ar laboratorinė įranga buvo naudota, kokie paieškos kriterijai ar procedūros taikyti ir t. t. Ne mažiau svarbu yra mokslinių tyrimų duomenis laikyti tvarkingai surūšiuotus ir sužymėtus. Taip ne tik greičiau rasite, ko ieškote, bet ir išvengsite netyčinio duomenų ištrynimo.

Europos Sąjunga renkantiems mokslinių tyrimų duomenis rekomenduoja laikytis keturių FAIR principų. Kokie jie ir kodėl jie svarbūs, galite sužinoti organizacijos GO FAIR interneto svetainėje (anglų. k.).

Dar vienas įprotis, kuri būtina išsiugdyti – darbinių duomenų versijavimas. Tai reiškia, kad dokumentui reikšmingiau pasikeitus, reikia jį išsaugoti kaip naują dokumento versiją. Taip sudaroma galimybė neprarasti versijos, buvusios prieš pokytį.

4 patarimas: Pasinaudokite duomenų talpyklos arba archyvo paslaugomis

Jei norite, kad Jūsų duomenys būtų laikomi saugiai ir išliktų prieinami ilgai, rekomenduojame pasinaudoti duomenų talpyklos arba archyvo paslaugomis. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime Nacionalinį atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvą (MIDAS). MIDAS suteiks Jums ne tik 100 GB saugiai talpinti mokslinių tyrimų duomenis, bet ir automatiškai kartu su duomenimis išsaugos jų aprašą CERIF metaduomenų formatu bei leis duomenų rinkiniams suteikti nekintantį skaitmeninių objektų identifikatorių DOI. Jei sutiksite atverti savo duomenis, dėl MIDAS naudojamo atviro OAI-PMH protokolo jie taps prieinami ne tik žmonėms, bet ir kompiuteriams.

5 patarimas: Publikuodami duomenis, priskirkite jiems licenciją

Kai dalinatės duomenimis, nepamirškite nurodyti, kam ir kokiomis sąlygomis leidžiate juos naudoti. Lengviausias būdas tai padaryti – priskirti vieną iš standartinių licencijų.

Vienos iš populiariausių mokslinių tyrimų duomenims tinkamų standartinių licencijų yra Kūrybinių bendrijų (Creative Commons, arba CC) licencijos. Daugiau apie jas sužnoti galite Creative Commons interneto svetainėje.

6 patarimas: Teisingai cituokite duomenis

Ar žinojote, kad duomenų rinkinius, publikuotus duomenų talpyklose, irgi galima cituoti? Tai darydami užtikrinsite, kad asmenys, kurie sutiko pasidalinti savo surinktais ar sukurtais duomenimis, sulauks deramo įvertinimo.

Informaciją, kaip cituoti duomenų rinkinius, galima rasti VU bibliotekos internetinėje svetainės mokslinių tyrimų duomenų valdymui skirtoje skiltyje.

Turite daugiau klausimų?

Jei Jums reikalinga individuali konsultacija duomenų valdymo klausimais, prašome kreiptis į VU bibliotekos duomenų vadybininkę Gintę Medzvieckaitę:

El. p.: 

Tel.: (8-5) 2195062

MKIC, Saulėtekio al. 5, B403 kabinetas.

Tekste panaudota iliustracija: www.digitalbevaring.dk, CC BY

2020-10-22