Sidebar

Vilniaus universiteto biblioteka – valstybinės reikšmės akademinė biblioteka, įkurta 1570 m. Vilniuje. Seniausioje akademinėje bibliotekoje Baltijos šalyse saugoma per 5 mln. dokumentų, joje užsiregistravę apie 45 tūkst. vartotojų, dirba daugiau nei 200 darbuotojų. Biblioteką sudaro centrinė biblioteka, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) ir fakultetų bei centrų bibliotekos. Centrinė biblioteka iki šių dienų dirba autentiškose, XVI a. menančiose erdvėse, darniai įsiliejančiose į architektūrinį Vilniaus senamiesčio ansamblį. MKIC – itin moderni ir šiuolaikiška bibliotekos dalis Saulėtekyje, aprūpinta naujausiomis technologijomis ir suteikianti galimybę studijuoti bei dirbti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Pagrindinė Vilniaus universiteto bibliotekos misija – kuo geriau atliepiant studentų, dėstytojų, mokslininkų poreikius teikti aukštos kokybės informacines paslaugas, dalyvauti atvirojo mokslo iniciatyvose, atverti gausius mokslo ir kultūros paveldo fondus plačiajai visuomenei. VU biblioteka yra atvira, šiuolaikiška, veržli, o įspūdingos erdvės suteikia puikias sąlygas dirbti individualiai ir grupėse ar tiesiog atsipalaiduoti su knyga.

Istorija

Biblioteką 1570 m. įsteigė jėzuitai, į Lietuvą atvykę vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo universiteto biblioteka. Pagrindu bibliotekai tapo jai perduoti karaliaus Žygimanto Augusto ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygų rinkiniai. Vėliau didelius knygų rinkinius bibliotekai perdavė ir kiti katalikų hierarchai, pasauliečiai, didikai. Per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4,5 tūkst. iki 11 tūkst. tomų (1773 m.). Kita vertus, XVII–XVIII a. biblioteką ne kartą siaubė karai, gaisrai ir grobstymai.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną Vilniaus universitetas perėjo Edukacinės komisijos žinion, ėmė keistis mokslinių tyrimų kryptys, bibliotekos fondai papildyti gamtos mokslų ir medicinos knygomis.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva atiteko carinei Rusijai. Nuo 1815 m. atidarytas abonementas – leista išsinešti knygas į namus. Biblioteka perkelta į dabartinę Mažąją aulą, įrengta 90 vietų skaitykla, pradėtas sudarinėti kortelių (abėcėlinis), vėliau – sisteminis katalogas.

1832 m. gegužės 1 d. caro Nikolajaus I įsaku uždarytas Vilniaus universitetas. Didelė bibliotekos fondų dalis išvežta iš Vilniaus ir išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms. 1856 m. bibliotekos patalpose pradėjo veikti Archeologijos komisijos Senienų muziejus, prie jo įsteigtas Skaitymo kabinetas. 1865 m. Senienų muziejus ir Skaitymo kabinetas perorganizuoti į Vilniaus viešąją biblioteką ir muziejų.  

1919 m. Vilnių aneksavo Lenkija. Vilniaus universitetas buvo atkurtas kaip Stepono Batoro universitetas, veikė iki 1939 m. 1939 m. Lietuva atgavo Vilnių, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vėl nutraukė bibliotekos darbą. Po karo reikėjo skubiai tvarkyti sugriautą universitetą ir biblioteką. Bibliotekai pavyko susigrąžinti apie 13 tūkst. įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų leidinių.

1968 m. įkurtas Restauravimo skyrius, 1969 m. atidarytas Grafikos kabinetas.

Atkūrus Nepriklausomybę susirūpinta bibliotekos modernizavimu. Nuo 1993 m. bibliotekoje veikia elektroninis katalogas, 2000 m. kartu su kitomis Lietuvos bibliotekomis pradėtos prenumeruoti duomenų bazės, o VU centrinėje bibliotekoje pradėta kurti mediateka.

2013 metais atidarytas naujas modernus bibliotekos pastatas Saulėtekio technologijų slėnyje – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos