Sidebar

csm Axel Walter a73184f273Prof. dr. Axelis E. Walteris dėsto Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, be to, yra VU bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento darbuotojas. Jo mokslinių tyrimų sritys – Rytų Prūsijos kultūros istorija ir vėlyvasis Europos humanizmas – yra glaudžiai susijusios su Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcijomis. Dėl pandemijos ir karantino profesorius negali atvykti į Vilnių – jis šiuo metu Vokietijoje, dėsto nuotoliniu būdu, iš čia toliau tęsia mokslinius tyrimus. Atstumas visad padeda įvertinti tai, kas nuveikta, todėl nutarėme paklausti profesoriaus nuomonės apie tūkstančius bibliotekos suskaitmenintų dokumentų, kuriems šiais metais buvo suteiktas viešojo naudojimo statusas, ir apie bibliotekos skaitmenines kolekcijas, sulaukiančias vis daugiau dėmesio.

Turbūt pastebėjote, kad nuo šių metų biblioteka suteikė galimybę be jokių apribojimų naudotis Skaitmeninėmis kolekcijomis, nes joms buvo suteiktas viešojo naudojimo statusas. Ar savo moksliniams tyrimams naudojatės bibliotekos rinkiniais? Ar jums reikalinga medžiaga jau yra suskaitmeninta?

Turbūt žinote, kad tyrinėju Vilniaus universiteto bibliotekos istoriją, tad naudojausi puikiomis, o kai kuriais atžvilgiais ir unikaliomis jos kolekcijomis nuo 1996 įvairiems moksliniams tyrimams. Prieš keletą metų vykdėme Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą VIRTUS – Virtuali senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija, tad taip, naudojuosi Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcijomis ir jos mano moksliniams tyrimams atnešė didelę naudą. Vis dėlto, norėčiau daugiau apie jas žinoti, ypač apie puikius istorinius rinkinius ir apie mane itin dominančią istorinių žemėlapių kolekciją.

kolekcijos VUB01 000674613

Šiandien bibliotekos, archyvai ir kitos viešosios institucijos suteikia prieigą prie savo skaitmenintų dokumentų per internetą. Istorinių kolekcijų – rankraščių, senųjų spaudinių, žemėlapių – skaitmeninimui, viena vertus, reikia kompetentingo, gerai apmokamo personalo, tad tam reikia nemažai lėšų ir laiko. Kita vertus, vartotojai atras nemažai dokumentų, kurių skaitmeninimo kokybė jų netenkins, nes nėra (arba nebuvo skirta) darbuotojų, lėšų ir laiko. Tačiau skaitmeninimas VU bibliotekoje yra iš tiesų gerame kelyje. Jei lyginsime ne su visomis, bet su daugeliu Vokietijos bibliotekų, jūsų bibliotekoje skaitmeninimas vyksta greičiau ir sistemingiau.

Kai pavienės bibliotekos Vokietijoje skaitmenina savo kolekcijas, tai joms padeda atlikti projektai, nukreipti į tam tikrus fondų segmentus. Tačiau skaitmeninimas Vokietijoje organizuojamas kitaip. Tai susiję su kitokia bibliotekų sistema, kuri apima ne nacionalinį, o federacinių žemių lygmenį. Mes Vokietijoje neturime vieno pagrindinio virtualaus visų mokslinių ir universitetų bibliotekų katalogo, o keliolika pagrindinių virtualių katalogų, pristatančių įvairių federacinių žemių viešųjų akademinių bibliotekų fondus. Pavyzdžiui, jei kokia nors biblioteka nori skaitmeninti XVII a. spaudinį, jos darbuotojai ieško šiuose įvairiuose kataloguose, ar šis leidinys nebuvo jau kur nors suskaitmenintas. Paprastai biblioteka antrą kartą tokio leidinio neskaitmenina, tik pateikia nuorodą į biblioteką, kuri jau turi suskaitmenintą spaudinį. Tokiu būdu bibliotekos sutaupo skirtą skaitmeninimui reikalingą personalo laiką ir lėšas, tačiau bibliotekininkai tam tikrą laiką sugaišta ieškodami suskaitmenintų leidinių.

Kada Vokietijoje prasidėjo skaitmeninimas?

Jis prasidėjo apie 2000 metus, tačiau pagreitį įgijo pastaruosius 10 ar 15 metų dėl Vokietijos Mokslo tarybos finansavimo programų. Kai kurios bibliotekos rado kitų būdų suskaitmeninti retas knygas. Pavyzdžiui, 2007 m. Bavarijos valstybinė biblioteka Miunchene sudarė sutartį su Google dėl senųjų knygų skaitmeninimo. Pamenu, kai 1996 m. su Lietuvos bibliotekomis pradėjome pirmąjį projektą, oficialioji Vokietijos bibliotekų strategija buvo spaudinių mikrofilmai. Šiuo metu suskaitmenintų rankraščių, senųjų spaudinių, istorinių žemėlapių ir kitų dokumentų skaičius kas dieną auga. Darbą pradėjome kurdami nacionalinį XVII a. leidinių katalogą, dabar dirbame prie XVIII a. spaudinių. Tačiau priešaky dar laukia dideli darbai. Mažesnės bibliotekos, kaip antai Oitino valstybinė biblioteka taip pat siekia įgyvendinti svarbius projektus: ši mokslinė Šiaurės Vokietijos biblioteka pilnai suskaitmenino laikraštį, kuris buvo pradėtas leisti 1802 m. ir yra leidžiamas iki šių dienų – dabartiniai metai ir toliau skaitmeninami. Tačiau mažoms bibliotekoms ypač dažnai trūksta technikos, žmogiškųjų ir finansinių išteklių.

Akselis 2

Ką galėtumėte pasakyti apie viešojo naudojimo statusą suskaitmenintiems dokumentams Vokietijos bibliotekose? Ar jie visiems prieinami?

Taip, paprastai suskaitmeninti dokumentai yra laisvai prieinami per virtualius katalogus arba bibliotekų tinklalapius. Juos galima atsisiųsti. Skiriasi tik tai, kad bibliotekos naudoja įvairias atsisiuntimo ir kopijų peržiūros programas. Be abejo, tai, kas yra saugoma autorių teisių negali būti skaitmeninama negavus autoriaus leidimo ar nepasirašius su juo ar ja sutarties. Tačiau universitetai ir moksliniai centrai deda vis daugiau pastangų viešinti ir suteikti atvirąją prieigą prie mokslinių publikacijų, sukurtų toje institucijoje (disertacijų ar knygų, parašytų projekto metu). Tačiau šis darbas dar tik pradėtas.

Kaip manote, kam svarbesnis viešojo naudojimo statusas: plačiajai visuomenei ar mokslininkams?

Šis statusas yra be galo svarbus mokslininkams. Prisimenu, kai pats dešimtajame dešimtmetyje rašiau disertaciją, teko ieškant medžiagos keliauti per pusę Europos. Džiaugiuosi, kad teko tai patirti, tačiau šiandieną nemažai tokių mokslui reikalingų dokumentų galime rasti internetinėse platformose. Tad viešojo naudojimo statusas yra labai svarbus mokslininkams. Manau, kad viešojo naudojimo projektai gali padėti sumažinti atotrūkį tarp retais leidiniais susidomėjusių mokslininkų ir vartotojų, nes tokiu būdu daugiau žmonių gali prieiti (ir studijuoti) prie daugelio svarbių knygų, paveikslų, graviūrų, žemėlapių. Galbūt virtuali patirtis paskatins dar daugiau žmonių domėtis istorinėmis bibliotekomis, nes tokia patirtis, žvelgimas į ekraną ar atspausdintų puslapių skaitymas labai skiriasi nuo asmeninio prisilietimo prie senosios knygos.

Mūsų bibliotekai truputį nepasisekė, nes dėl karantino teko švęsti reikšmingą 450-ąjį jubiliejų be gyvų susitikimų ar renginių. Jūs taip pat aktyviai prisidėjote prie kelių didelių jubiliejinių renginių planavimo.

Taip, pasiruošimas užtruko daugiau nei penkerius metus. Pradėjome rašyti bibliotekos istoriją, planavome praeitų metų spalį organizuoti didelę tarptautinę konferenciją ir pakvietėme į ją žmones iš visos Europos. Viską teko atšaukti, labai gaila visų žmonių, kurie tiek daug dirbo. Vis dar esu visa širdimi prisirišęs prie šio jubiliejaus ir tikiuosi, kad mums dar pavyks vėliau nors dalį jubiliejaus programos įgyvendinti.

Ši situacija nėra paprasta visiems: studentams, dėstytojams, bibliotekininkams. Ji slegia viso pasaulio žmones ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, ir finansiškai. Ačiū Dievui, man ir mano šeimai kol kas pavyko viruso išvengti. Daugiau nei metus nebuvau Lietuvoje, nors jau dvidešimt penkeri metai kaip buvau įpratęs vis į ją atvykti. Nuo 2006-ųjų atvykstu į Lietuvą kiekvieną mėnesį ir dar nebuvo tokio etapo, kad taip ilgai nematyčiau savo draugų, kolegų ir studentų.

Akselis

Ko labiausiai pasiilgstate Vilniaus universiteto bibliotekoje?

Pasiilgstu visos bibliotekos, susitikimų su kolegomis ir draugais iš Retų spaudinių skyriaus, pasiilgstu senosios bibliotekos miesto centre dvasios ir MKIC’o atmosferos. Vilniaus universiteto biblioteka yra neatskiriama mano gyvenimo dalis – ir ne tik kaip mokslininko.

Pandemija privertė mus visus atsigręžti į internetą. Turbūt pačiu laiku atvėrėme Skaitmenines kolekcijas ir suteikėme joms viešojo naudojimo statusą?

Manau, kad užsidarymas, kuris užtruko daugiau nei metus, davė progą pasistengti, suteikė pagreitį skaitmeninėms strategijoms Vokietijos ir Lietuvos bibliotekose. Dabar galime skirti daugiau laiko, pinigų ir darbo krūvio mūsų internetiniam prisistatymui. Tačiau, be abejo, kiekviena biblioteka ir toliau turi kviesti vartotojus į savo skaityklas ir toliau dirbti dėl jų. Tad viliamės, kad netrukus grįšime į normalų darbą ir vėl turėsime galimybę net naktį susitikti su studentais MKIC’e.

Iš tiesų puiku, kad Vilniaus universiteto biblioteka tiek daug dėmesio skiria skaitmeninimo strategijai. Manau, kad tai svarbus žingsnis, nes, mano manymu, VU bibliotekos kolekcijos kol kas nėra gerai žinomos Europoje. Biblioteka turi nemažai spaudinių, žemėlapių ir rankraščių, kurie turėtų būti viešinami daug plačiau. Viešojo naudojimo strategija palaikys šį viešinimą ir padės jam. Tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkams ir vartotojams tai puiki dovana, tad atgal kelio nebėra. Be jokios abejonės, VU biblioteka pasirinko teisingą kelią ir nemažai kelio jau įveikė. Mano nuomone, Lietuvos ir, kiek galiu palyginti, Baltijos šalių mastu, o ir lyginant su nemaža dalimi Vokietijos bibliotekų, Vilniaus universiteto biblioteka yra viena iš pažangiųjų bibliotekų.

Vaizdai: Prof. dr. Axelio E. Walterio fotogr.; asociat. iliustracijos iš VU bibliotekos archyvų. 

Nijolė Bulotaitė, 2021-06-01

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos