Kovo mėnesį Vilniaus universiteto leidykla išleido Lenkijos ir Lietuvos mokslo ir kultūros ryšių istorijai skirtos tarptautinės konferencijos pranešimų rinkinį „Su Erelio ir Vyčio ženklais“. Šioje konferencijoje dalyvavo ir rinkiniui straipsnius paruošė pranešėjai iš įvairių Lenkijos universitetų, VDA, VU Filologijos fakulteto mokslininkai, taip pat ir bibliotekos atstovė dr. Veronika Girininkaitė, parašiusi apie Remigijaus Korvin Kosakovskio (1730–1780) laiškus, saugomus VU bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Papasakokite truputį apie konferenciją ir kodėl joje dalyvavote.
Konferencija buvo skirta paminėti VU Filologijos fakulteto Polonistikos katedros, nuo 2007 m. vadinamos Polonistikos centru, įkūrimo sukakčiai. Į ją sutiko atvažiuoti nemažai mokslininkų, prisidėjusių 1993 metais kuriant šią katedrą, todėl renginyje susitiko ne tik dviejų valstybių, bet ir skirtingų kartų tyrėjai. Konferencija prasidėjo simbolinę dieną, 2019 m. lapkričio 21 d., kuomet Vilniuje buvo perlaidojami 1863 m. sukilėlių palaikai – daugelis pranešėjų per specialią pertrauką nuėjo į Katedros aikštę stebėti iškilmingos procesijos. Džiaugiausi, kad mano paraiška buvo priimta ir galėjau dalyvauti tokiame rimtame moksliniame renginyje bei pasidalinti žinia apie VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomus rankraščius.
Apie kokius rankraščius kalbėjote?
Pasakojau apie vieno buvusio VU dėstytojo XVIII a. antrojoje pusėje rašytus laiškus, jų turinį, jų svarbą Abiejų Tautų Respublikos mokslo istorijai ir Vilniaus universiteto istorijai. Tai buvo Remigijus Korvin Kosakovskis (Remigiusz Korwin Kossakowski), gimęs 1730 m. Žemaitijoje, o miręs 1780 m. Paryžiuje. Su šiais laiškais dirbau, redaguodama bibliotekos elektroninio katalogo įrašus.
Kas toks buvo Remigijus Korvin Kosakovskis? Kaip jis susijęs su Vilniaus universitetu ir observatorija?
Prievardis Korvin nurodo į herbą su varno atvaizdu, kuriuo dalinosi daugybė Abiejų Tautų Respublikos kilmingų šeimų. Korvin Kosakovskių giminė buvo labai plati; Remigijus gimė ne itin turtingoje jos atšakoje. Gana anksti mirus jo ir brolių tėvams, vaikai auklėti ir mokslinti dėdės, Kauno stalininko Dominyko Kosakovskio šeimoje, o po to įtaisyti dirbti skirtingų didikų dvaruose. Remigijus sekretoriavo Masalskių rūmuose, dar visai jaunutis su būsimuoju vyskupu Ignacijumi Jokūbu Masalskiu vyko į Romą, šio vyskupo ingreso proga sukūrė panegiriką; 1753 m. tapo jėzuitu, 1756 m. pradėjo studijas Vilniaus akademijoje. Įdomu, kad laiškuose Kosakovskis prisimena ir savo dėstytojus, mini, kad matematikos jį mokęs Tomas Žebrauskas, graikų kalbos – Martynas Počobutas. Žinoma, kad Kosakovskiui 1766 m. gaunant daktaro laipsnį, jo darbo vadovu buvo Petras Laškis (Laschi, gimė 1728 m.). Studijas baigęs Kosakovskis gavo ir kunigo šventimus, pats dėstė Vilniuje ir Kražiuose retoriką, prancūzų kalbą, istoriją, sakydavo pamokslus, rašė Vilniaus akademijos kroniką. Kitoks gyvenimo etapas prasidėjo po jėzuitų ordino oficialaus panaikinimo 1773 m. Nuo 1774 m. Kosakovskis paskirtas Tautos Edukacinės Komisijos korespondentu Paryžiuje. Matyt, buvo itin lengvai bendraujantis žmogus; iš laiškų matome, kad artimai draugavo su daugeliu to meto intelektualų, mokslininkų – Rudžeru Boskovičiumi, Žeromu Lalandu, Paryžiaus observatorijai vadovavusiu Kasiniu, tuo metu Prancūzijoje ambasadoriavusiu Bendžaminu Franklinu ir kitais žinomais asmenimis. Minėjo, kad tekę bendrauti ir su Volteru, kitais laisvamaniais mąstytojais, tačiau pats jais nesižavėjo, savo laiškuose smerkė enciklopedistų bedieviškumą. Apie tokį jo požiūrį gražiai rašė kolegė dr. Regina Jakubėnas, parengusį pranešimą Varšuvoje 2019 m. vykusiai konferencijai apie Apšvietos amžių.
Dauguma Kosakovskio lenkiškai rašytų laiškų, kuriuos saugome VU bibliotekos Rankraščių skyriuje (šiek tiek jų yra ir LMA Vrublevskių bibliotekoje), adresuota žymiajam astronomui Martynui Počobutui. Laiškuose būsimajam Vilniaus Vyriausiosios mokyklos rektoriui Kosakovskis nuosekliai aprašė, kaip jis pats ir 1777–1778 m. į Paryžių ir Londoną komandiruotas Vilniaus astronomas Andrius Streckis rūpinosi, kad būtų pripažintas naujasis žvaigždynas Poniatovskio Tauras (Taurus Poniatovii, karaliui dedikuotas žvaigždynas, kurį Počobutas pasiūlė 1777 metais), ir kad Martynas Počobutas būtų išrinktas Paryžiaus akademijos nariu-korespondentu.
Sakote, kad dabar jis mums mažai žinomas – o kaip buvo jo gyvenamuoju laikotarpiu?
Sunku dabar pasakyti tikrai. Kad geriau suprastume, kiek kuris asmuo buvo žinomas tuo metu, turėtume pasigilinti ir į to meto korespondenciją, periodiką, visą kultūrinio mokslinio gyvenimo kontekstą. Turbūt apie Kosakovskio užimtos padėties svarbą gali byloti tai, kad asmeniškai susirašinėjo ne tik su Počobutu, bet ir su Vilniaus vyskupu Masalskiu, Lietuvos pakancleriu Liutauru Chreptavičiumi, karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu (šieji laiškai saugomi Krokuvoje, Edmundas Rabowiczas juos mini leidinyje Polski Slownik Biograficzny). Įdomu, kad Remigijaus brolis Antonijus, pagarsėjęs kaip šmaikštus poetas, daug keliavęs, dirbęs taip pat ir karaliaus raštinėje, tapo vieno iš garsaus lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romano „Jokūbo knygos“ herojų – Moliwdos – prototipu. Manau, kad jaunesniojo brolio Remigijaus gyvenimas turėjo būti ne ką mažiau spalvingas.
Jei ne Kosakovskio veikla, ar būtų Počobutas tapęs Paryžiaus MA nariu-korespondentu?
Kadangi prieš pat rinkimus Streckis turėjo neatidėliotinų reikalų Londone, Kosakovskis, galima sakyti, buvo priverstas pats vienas užsiimti „viešaisiais ryšiais“, kurti teigiamą Počobuto įvaizdį. Ir jis važiuodavo pas įvairius akademikus-balsuotojus į namus, kalbėjo su jais, įtikinėjo, kad atstovas, gyvenantis ATR, didžiojo Koperniko šalyje, Paryžiaus akademijai tiesiog būtinas. Žinoma, Počobuto vardas ir be to jau buvo žinomas, jo veikla pripažinta, daugelis akademikų skaitė publikuotas ataskaitas apie jo vykdytus stebėjimus, kai kurie net pažinojo jį asmeniškai – juk ir 1768 m. Počobutas įvairiuose Europos mokslo centruose praleido gerą pusmetį. 1769 m. buvo pripažintas Londone, tapo Karališkosios mokslo draugijos nariu. Bet tai vyko prieš dešimtmetį, todėl nežinia, ar be Kosakovskio pastangų jis būtų išrinktas. Minima, kad į tą vieną vietą tąkart pretendavo 23 skirtingų valstybių mokslininkai. Kitas Kosakovskio nuopelnas Vilniaus observatorijai – jo pastangomis publikuota to meto prestižiniame moksliniame žurnale žinutė apie Poniatovskio Tauro žvaigždyną bei laiškai ta pačia tema, kuriuos išsiuntinėjo įvairių Europos valstybių mokslininkų. Svarbi Kosakovskio veiklos dalis – neformalių kontaktų palaikymas, draugiški pokalbiai, kurių metu sužinodavo iš Prancūzijos mokslininkų ir aukštų švietimo sistemos pareigūnų, ką įmanoma padaryti, o kas būtų sunkiai įgyvendinama. Taip nutiko, pavyzdžiui, su neįgyvendintu sumanymu Vilniaus observatoriją afilijuoti su Paryžiaus akademija tokiu būdu, kad Počobutas ar kitas Vilniuje dirbantis astronomas automatiškai gautų narystę Paryžiaus akademijoje. 1777 m. vykdamas į Prancūziją, astronomas Andrius Streckis vežėsi ne tik rekomendacinius laiškus, bet ir Tautos Edukacinės Komisijos laiškus su tokiu pasiūlymu. Paties šio laiško neturime, tačiau jis minimas korespondencijoje – ir Kosakovskio laiškuose, ir 1778 m. sausio 19 d. rašytame paryžiečio, Lenkijos pulkininku pasirašiusio Saint Maurice’o de Saint Leu atsakyme. Kai draugiškame pokalbyje su akademiku Žozefu Žeromu Lalandu Kosakovskis paminėjo šią iniciatyvą, buvo patikintas, kad tai neįgyvendinama, kad Akademija negali jungtis su institucijomis už Prancūzijos ribų, o akademijos narystė suteikiama tik konkrečiam asmeniui iki gyvos galvos. Kiek supratau iš korespondencijos, laiškai su pasiūlymu dėl afiliacijos taip ir nebuvo perduoti.
Kodėl kilo idėja Vilniaus observatoriją jungti prie Paryžiaus mokslų akademijos? Dėl garbės? Dėl didesnio žinomumo?
Ieškant atsakymo į šį klausimą turbūt būtų pravartu patyrinėti Tautos Edukacinės Komisijos posėdžių protokolus ir jos priimtus sprendimus. Šiaip ar taip, žinoma, kad panaikinus Jėzuitų ordiną, kuriam Vilniaus akademija priklausė nuo pat įkūrimo, bei Edukacijos Komisijai tik pradėjus darbus, universiteto Vilniuje likimas, galima sakyti, kabojo ant plauko. Būta pasiūlymų aukštąją mokyklą perkelti į Varšuvą. Galime spėti, kad bandymas prisijungti prie garbingos Akademijos turėjo pakelti Vilniaus akademijos prestižą ir užkirsti kelią jos uždarymui. Tas sumanymas nebuvo įgyvendintas, tačiau paties Počobuto išrinkimas Paryžiaus akademijos nariu korespondentu, be abejo, įvertintas kaip svarbus pasiekimas.
Kuo ypatingi Korvin Kosakovskio laiškai? Stiliumi?
Martynas Počobutas gaudavo be galo daug laiškų iš įvairiausių korespondentų, bet dauguma jų būdavo dalykiniai, ne ką nukrypstantys nuo to metu priimtų mandagios epistolikos šablonų. Šiuo metu peržiūriu ir aprašau naujai Počobutui skirtus laiškus, kurių atvaizdai bus talpinami VU bibliotekos skaitmeninėse kolekcijose; ten jau sudėta mažesniuose fonduose 16, 17 sukaupta epistolika, šiuo metu rengiami ir didžiulio antrojo fondo Počobutui rašytų laiškų aprašai. Tikrai nedaug Počobutui adresuotų laiškų pasižymi tokiu draugiškumu ir neformaliu stiliumi kaip Kosakovskio laiškai. Adresantą ir adresatą jungė bendra istorija, mokinio ir mokytojo ryšys, bendras jaudulys dėl tebevykstančių rinkimų į Paryžiaus Akademiją, dėl naujųjų mokslo pasiekimų. Tiesa, susirašinėjime būta labai įvairių emocijų – taip pat ir neigiamų. Deja, kol kas aptikau tik vieną Počobuto rašytą atsakymą Kosakovskiui, dabar saugomą Vrublevskių bibliotekoje, todėl matoma tik viena susirašinėjimo pusė. Panašu, kad patyręs pamokslininkas ir retorikos mokytojas Kosakovskis rašė pasimėgaudamas, su meile, dalykinį pranešimą padailindamas priežodžiais, įvairiomis digresijomis, prisiminimais. Pažvelgę į rankraščius matytume, kad jo iškalbai ne visuomet užteko vietos pasirinktame lape – jau išbaigęs dvilapį dažnokai dar prirašydavo pastabų paraštėse, kartais net tarp eilučių. Ir tai nebuvo tuščiažodžiavimas – skaitydama jo laiškus nė karto nemaniau, kad tai nelabai įdomu.
Ką sužinome apie to meto mokslininkų kasdienybę?
Pirmiausiai šį tą sužinome apie tarpusavio bendravimo kultūrą, laiškų rašymo ir siuntimo aplinkybes, apie tai, kiek daug Abiejų Tautų Respublikos piliečių lankydavosi to meto Prancūzijoje. Kosakovskis mini ir visai buitinius dalykus – drabužių siuvimąsi, kirpėjo paslaugas, kulinarinius dalykus. Mini, kaip jo rauginti agurkėliai patikę prancūzams, kaip prancūzai su fejerverkais švenčia karo kolonijose pergales, kaip žavisi aitvarų laidymu. Kita vertus, laiškuose daugybė minimų sutiktų žymių mokslininkų pavardžių parodo, koks platus buvo jo ir vilniečių astronomų bendravimo ratas, kiek šiandien dar nedaug žinome apie tai. Manau, kad nuodugnesnės tokių šaltinių studijos gali padėti atskleisti daug įdomių istorijų.
Kaip išliko gausūs laiškai? Buvo atiduoti universiteto archyvui? Čia pateko per asmenines kolekcijas? Ar buvo išsaugoti, nes suvokta jų vertė?
Žinome, kad dalis Počobuto laiškų buvo dovanota universitetui XIX–XX a. kolekcininkų. Išliko ir jau minėto brolio Antonijaus Kosakovskio rašyti laiškai, kuriais praneša siunčiąs į Vilnių po Remigijaus mirties jam atitekusią velionio korespondenciją. Dauguma Kosakovskio laiškų priklauso kunigaikščio Čartoriskio kuratorijos fondui (F2), kuriame kaupti su Vilniaus universiteto veikla susiję dokumentai; manau, kad korespondencijos vertė buvo suvokta. Kosakovskio laiškai, beje, sudaro tik mažą dalelę bibliotekos Rankraščių skyriuje sukauptos to meto epistolikos.
Kosakovskis mokėjo lietuvių kalbą. Ar daug randate laiškų, iš kurių būtų matyti, kad VU mokslininkai XVII-XIX a. mokėjo lietuviškai ir tos kalbos nevengė?
Taip, iki šiol tik Kosakovskio laiške pavyko rasti kelis žodžius, užrašytus lietuviškai, pasveikinimą „būk sveikas ir gyvas“. Deja, kitokių lietuvių kalbos minėjimų ar frazių laiškuose kol kas neaptikau.
Ar dar galima tikėtis atradimų, neatskleistų faktų apie universiteto mokslininkų ryšius?
Be abejo, laiškų nuodugnesni tyrinėjimai gali žymiai papildyti mūsų žinias apie to meto aktualijas, gyvenimą. Jano Ševaljė laiškuose nemažai rašyta apie akademijos spaustuvės darbą, vadovėlių rengimą, Povilo Bžostausko laiškuose – apie gyvenimą jo valdoje Paulavoje, apie kelionę po Europą ir taip toliau. Laiškai rodo, kad Počobutas ir architektas Martynas Knakfusas buvo geri draugai. Manau, tyrėjai galės atrasti ir daugiau paskirų žinių. Laiškų skaitmeninimas ir vaizdų talpinimas „Skaitmeninėse kolekcijose“ atveria visai kitas tyrimo galimybes. Dabar skaityti rankraštį galima net neišeinant iš namų, paieškos sistema leidžia akimirksniu grupuoti laiškus pagal parašymo datą, vietą ar kitus parametrus.
Kas jums pačiai buvo įdomiau: nauji faktai apie Počobutą ar paties laiškų autoriaus asmenybė, stilius?
Mane sužavėjo tiek rašančiojo išmintis, jo lengvas stilius, iškalba, tiek ir temos, kuriomis jis rašė, įdomūs faktai, apie kuriuos ne visuomet pagalvotum. Pavyzdžiui, laiškų siuntimas tarp valstybių buvo brangus, todėl išnaudotos įvairios galimybės perduoti laiškus ar siuntinius su keliaujančiais kilmingaisiais ar pirkliais; laiškuose galima rasti adresų, kuriais keleiviai iš Lenkijos ir Lietuvos apsistodavo Londone ar Paryžiuje. Galima pastebėti, koks nepataisomas, tragiškas buvusiems jėzuitams atrodė ordino panaikinimo faktas – Kosakovskis jį lygino su Jeruzalės šventyklos sugriovimu. Manau, kad šis asmuo, dėstytojas, pamokslininkas, vertėjas, taip pat ir talentingas viešųjų ryšių mezgėjas tikrai nusipelnė būti prisimintas. Mane suintrigavo ir Kosakovskio užuominos apie Vilniuje likusius jo surašytus pamokslus – galbūt vieną gražią dieną pavyks atrasti ir juos.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2021-06-21