Vilniaus universiteto bibliotekos lobyne – daugybė vertingų dokumentų, dominančių Lietuvos ir viso pasaulio mokslininkus, tyrėjus. Vienas tokių – žymaus XIX a. mediko Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko atsiminimų rankraštis, neseniai įkeltas ir į skaitmenines kolekcijas. Penkiuose išlikusiuose atsiminimų tomuose aprašomas ne tik gyvenimas ir darbas Vilniuje, bet ir veikla Italijoje, Austrijoje. Tėvas ir sūnus Frankai buvo gerai žinomi ir vertinami Europoje, pažinojo daug to meto garsių žmonių, todėl atsiminimai įdomūs ne tik Lietuvos visuomenei.
Rašytojas, vertėjas Giovanni Galli iš Milano susidomėjo šiais atsiminimais prieš bene dvidešimt metų, išvertė jau keturis prancūzų kalba parašytų atsiminimų tomus į italų kalbą ir netrukus rengiasi išleisti paskutinį likusį tomą. Kalbiname G. Galli norėdami sužinoti, kodėl ėmėsi šio darbo, kaip sekėsi, kas buvo įdomiausia, sunkiausia, ką naujo atrado versdamas ir kas labiausiai galėtų dominti atsiminimų itališko vertimo skaitytojus.
Kaip jūs atradote Jozefą Franką?
Užaugau Kome, o nuo jo netoli esančiame kaime, ant ežero kranto, stūkso įspūdinga piramidė, kuria pravažiuodamas dviračiu pro tą kaimą arba plaukdamas valtimi vis gėrėjausi. Išėjęs į pensiją, nusprendžiau pasidomėti, kas buvo tas žmogus, kurio palaikai palaidoti piramidėje. Paaiškėjo, kad tai Jozefas Frankas. Bėgant metams aplankiau nemažai bibliotekų ir archyvų, sutikau nemažai žmonių, pakeliavau po Europą, o ir Vilniuje pabuvojau, kad galėčiau paskaityti Franko atsiminimus, ir taip daug apie jį sužinojau. Galiausiai išleidau J. Franko biografiją – La piramide di Laglio („Laglio piramidė“). Laglis – tai kaimelis, kuriame palaidotas Jozefas Frankas. Atradęs šio mokslininko atsiminimus, nusprendžiau juos išversti.
2006–2010 m. jūs išvertėte pirmąjį, antrąjį ir šeštąjį Franko atsiminimų tomus Pavijos universiteto istorijos centrui. Dabar, po dešimties metų, išvertėte trečiąjį tomą, tačiau jį išleis kita leidykla. Kodėl?
Iš tiesų, Pavijos universiteto istorijos centras nusprendė išleisti tris jūsų minėtus tomus, nes juose keletą kartų užsimenama apie Pavijos universitetą, kuriame Johanas Peteris Frankas dėstė, o jo sūnus Jozefas studijavo 1785–1796 m. Šeštasis tomas aprašo Kome praleistus paskutiniuosius Jozefo Franko metus iki jo mirties 1842 m. O trečiasis ir ketvirtasis tomai kalba apie 1806–1823 m., kuriuos J. Frankas praleido Vilniuje, tad Pavijos centras neišreiškė noro išleisti šiuos du tomus. Praėjusiais metais keletą mėnesių buvome uždaryti namuose, tad nusprendžiau pasinaudoti šiuo savanorišku įkalinimu ir pabaigti vertimą, tačiau Pavijos centras nepanoro ir spausdinti jo, todėl nutariau šiuos du likusius tomus išleisti savo lėšomis. Trečiasis tomas buvo išleistas ką tik, o ketvirtasis, viliuosi, pasirodys metų pabaigoje.
Ar versdamas trečiąjį tomą atradote naujų, dar nežinotų dalykų?
Iš tiesų, tai ne. Prieš metus iki pasirodant La piramide di Laglio, išleistai 2002 m., dvi savaites praleidau Vilniuje, skaitydamas „Atsiminimų“ rankraštį. Be abejo, visų nespėjau perskaityti, bet didesnę dalį, įskaitant ir trečiąjį tomą, įveikiau. Be abejo, versdamas atradau nemažai detalių, į kurias neatkreipiau dėmesio skaitydamas rankraštį 2001 m. Viena iš šių detalių ypač įdomi, nes atskleidžia tą Jozefo Franko charakterio pusę, kurią dažnai užmirštame. Kalbu apie epizodą, paminėtą 59 skyriaus pradžioje, kai naujagimis paliekamas prie Franko namų durų. Anot Franko, tai buvo pamestinukas, tačiau vėliau jis priduria „kai kurie manė, kad esu jo tėvas“ ir dar prideda „tačiau jie buvo neteisūs“. Manau, kad jie buvo teisūs atsižvelgiant į tai, kad Jozefas Frankas nuo pat jaunystės, prieš ir po vedybų, garsėjo laisvomis pažiūromis, apie ką jis ne kartą užsimena ne viename „Atsiminimų“ skyriuje.
Lietuvoje tėvo ir sūnaus Frankų nuveikti darbai buvo prisiminti pandemijos metu, nes jie įsteigė Vakcinacijos institutą Vilniuje. Ar Italijoje jie taip pat buvo prisiminti?
Kiek žinau, ne, Italijoje niekas jų neprisiminė pandemijos kontekste. Greičiausiai tai galima sieti su tuo, kad Lietuvoje Jozefas Frankas inicijavo masinę vakcinaciją prieš raupus, o 1808 m. įsteigė Vakcinacijos institutą Vilniuje. Italijoje vakcinavimo pradininku laikomas daktaras Luigi Sacco, jo vardu pavadinta pagrindinė Milano infekcinė ligoninė.
Kuo ypatingas Franko rašymo stilius?
Jei kalbėsime apie jo rašyseną, nėra prie ko prikibti – ji aiški, tad jos transkripcija nėra sudėtinga. Vienintelis dalykas, kuris iškyla – „w“ vartojimas vietoj raidės „v“ asmenvardžiuose ir vietovardžiuose, pavyzdžiui, žodyje „Wilna“. Šitai galima paaiškinti tuo, kad vokiečių kalboje raidė „v“ yra tariama „f“, o garsas „v“ užrašomas raide „w“. Beje, Jozefas Frankas davė savo rankraštį draugui, gydytojui Jeanui de Carro, kad šis pataisytų jo prancūzų kalbą, tad gydytojas De Carro žodį „Wilna“ ištaisė į „Vilna“. Panašiai jis pakoregavo ir rusiškus vardus, besibaigiančius galūne „ov“, kuriuos Frankas buvo užrašęs su galūne „off“.
Jei kalbėsime apie sintaksę, turiu pasakyti, kad ji be galo sudėtinga, pasižyminti pertekline gerundijaus vartosena, tad buvau priverstas šiek tiek modifikuoti sakinius, kad juos suprastų šiuolaikinis skaitytojas.
O jei klausiate apie prancūzų kalbos vartoseną, turėtume prisiminti, kad pirmoje XIX a. pusėje ji neabejotinai buvo labiausiai paplitusi tarptautinė kalba, kaip mūsų dienomis anglų kalba. Jei Jozefas Frankas būtų savo „Atsiminimus“ rašęs gimtąją vokiečių kalba, tik nedaugelis būtų galėjęs juos perskaityti už Vokietijos ir Austrijos ribų.
Kaip manote, ar dar yra likę daugiau su tėvu ir sūnumi Frankais susijusių dokumentų, kurie dar neatrasti, pavyzdžiui, laiškų ar atsiminimų?
Kalbant apie Johaną Peterį Franką, šis klausimas turėtų būti užduotas Johano Pėterio Franko draugijai Rodalbene. Buvau šios draugijos būstinėje, kalbėjausi su kai kuriais jos nariais, tačiau nekalbu vokiškai, tad negalėjau perskaityti tų dokumentų, kuriuos jie turi sukaupę archyve.
O kalbant apie Jozefą Franką, vienintelė vieta, kurioje galima rasti laiškus ir kitą medžiagą, yra Pavijos universiteto biblioteka. Po J. Franko mirties, visi jo dokumentai ir knygos buvo padovanoti Pavijos universitetui; ten jie ir tebesaugomi.
Ar dabar, kai „Atsiminimai“ yra prieinami kiekvienam per bibliotekos internetinę svetainę, jie patrauks daugiau dėmesio?
Tikiuosi, kad taip, nors pats esu kiek senamadiškas ir man vis dar mielesnės popierinės, o ne elektroninės knygos.
Kaip galvojate, ar „Atsiminimai“ turėtų būti išleisti ir kitomis kalbomis?
Iki šiol, kiek man žinoma, „Atsiminimai“ buvo išleisti lietuvių kalba (nuo 50 iki 75 skyriaus), lenkų kalba (visi tomai įvairiais laikotarpiais) ir italų kalba (pirmas, antras, trečias ir šeštas tomai, o ketvirtasis tomas netrukus bus išleistas). Idealiu atveju, būtų svarbu „Atsiminimus“ išleisti prancūzų, originalo, kalba, tačiau bėda ta, kad juose daugiausiai kalbama apie tai, kas vyko Austrijoje, Italijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje, tad sunku būtų rasti prancūzų leidyklą, nusiteikusią investuoti reikiamą pinigų sumą. Galbūt kas nors norės išleisti „Atsiminimus“ vokiečių kalba, tačiau, kiek man žinoma, niekas tokia galimybe aktyviai nesidomėjo. Būtų pravartu išleisti šią knygą anglų kalba, tačiau čia susidurtume su jau minėtomis problemomis.
Jozefo Franko memuarų atsiradimo mūsų bibliotekoje istorija labai įdomi. Parašyti Jozefo Franko ranka, 1830–1840 metais buvo peržiūrėti ir taisyti profesoriui lankantis Karlsbade pas artimą draugą, prancūzų kilmės gydytoją Jeaną de Carro. Frankas kreipėsi į jį prašydamas paredaguoti prancūzų kalbą. Kai 1842 m. J. Frankas mirė, jo našlė Kristina Gerhardi kreipėsi į dr. de Carro norėdama sužinoti, ar jis negalėtų pasirūpinti išleisti memuarus. De Carro norėjo 6 knygas sutraukti į dvi, nes jos buvo per didelės. Mirus Franko našlei daktaras pardavė memuarus lenkų didikui kunigaikščiui Reinoldijui Tyzenhauzui, kuris juos atidavė Vilniaus medicinos draugijai. Dėl priežasčių, kurios niekad nebuvo tiksliai nustatytos, V tomas pradingo. Yra hipotezė, kad šioje knygoje, parašytoje Frankui išvykus iš Vilniaus, buvo daug komentarų apie Vilniaus universitetą, 1831 metų studentų sukilimą ir ypač apie rusų įtaką. Galbūt nutarta sunaikinti knygą, nenorint turėti problemų ir bėdų su carine valdžia. Štai kokį įdomų dokumentą saugo VU biblioteka: Franko atsiminimai
O įspūdingas žymiojo profesoriaus antkapis – piramidė prie Komo ežero – kurtas paties J. Franko, net 20 metrų aukščio ir 13 metrų pločio monumentas. Jos pastatymui savo testamentu profesorius paskyrė 25 tūkst. Šveicarijos frankų. Beje, Ponas G. Galli susidomėjo šiais atsiminimais ir Vilniumi pradėjęs aiškintis, kas pastatė šią įspūdingą piramidę. Jis papasakojo susipažinęs su J. Franko testamentu Komo miesto savivaldybėje: testamente net 77 punktai su detaliais profesoriaus nurodymais, pridėti ir piramidės brėžiniai.
Nijolė Bulotaitė
2021-07-02