2012 m. Vilniaus universiteto leidykla išleido reikšmingą Vilniaus universiteto istorijos šaltinį – „Liber extraordinarius provincialis“ („Ypatingoji provincijolo knyga“). Šis dokumentas 2011 m. įrašytas į UNESCO programos Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“, o nuo šiol jį galite rasti VU bibliotekos skaitmeninėje kolekcijoje.
Vilniaus universiteto biblioteka kartu su 15 Europos bibliotekų dalyvauja projekte EODOPEN, kurio tikslas – suskaitmeninti ir Europos internautams atverti 15 tūkst. XX–XXI a. dokumentų bei literatūros kūrinių. Vykdant šį projektą suskaitmenintas ne vienas unikalus leidinys.
Kalbiname „Ypatingosios provincijolo knygos“ rengėją, vertėją, Vilniaus universiteto rankraščių skyriaus vyresniąją bibliotekininkę Ireną Katilienę norėdami sužinoti, ką įdomaus ir vertingo galima rasti šiame istoriniame dokumente, kuris prabilo lietuviškai.
Kuo reikšminga „Ypatingoji provincijolo knyga“?
„Ypatingoji provincijolo knyga“ (Liber extraordinarius provincialis), mokslo istorikų vadinta XVI a. pabaigos–XVII a. pirmosios pusės Lietuvos jėzuitų provincijos egzaminų registracijos knyga, yra išties ypatingas dokumentas. Tai pabrėžė ir ją rekomendavę publikuoti mokslininkai, konkrečiai – jėzuitas vyskupas dr. Jonas Boruta. Knygoje pateikiami duomenys leidžia patogiai ir tiesiogiai susipažinti su savita jėzuitų Ratio Studiorum egzaminavimo sistema. Ji labai skiriasi nuo mūsų dienų egzaminų praktikos. Jaunas žmogus būdavo nukreipiamas į labiausiai jo sugebėjimus atitinkančią mokslo sritį, o mažesnių gabumų asmenyje būdavo atskleidžiamos kitos teigiamos savybės: galbūt talentas sakyti pamokslus, užsiimti administracine, organizacine veikla ar mokyti gramatikos žemesnėse (infimos) klasėse ir kt.
Kas joje rašoma?
Knygą sudaro tarsi dvi dalys – jau minėta egzaminų registracija (daugiau Vilniaus, tačiau ir kitų Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijų). Egzaminatoriai būdavo dažniausiai penki, dažnai dalyvaudavo ir rektorius, o susipažinus su vertinimais galutinio sprendimo viršenybė priklausė provincijolui. Pačių provincijolų rankomis tie įrašai ir padaryti. Beje, egzaminuojamasis šių vertinimų rezultatus (nukreipimą į aukštesnes filosofijos ar teologijos studijas, į gramatikos dėstymą, kurso kartojimą ar kt.) patirdavo tik konkrečiai, jau post factum – pats vertinimas buvo slaptas. Tasai vertinimas pagal Ratio Studiorum buvo žymimas atsispiriant į vidutinio lygmens ar vidurkio pasiekimą (lot. qui mediocritatem non attigerit – kuris nepasiekė vidurkio) – jo nepasiekęs studentas negalėdavo studijuoti filosofijos, o vidurkio neperžengęs (lot. qui mediocritatem non superarit) negalėdavo tęsti teologijos studijų, nebent pasižymėtų kitokiais sugebėjimais ar vienuoliškomis dorybėmis.
Ir antroji dalis – apskritai niekur neaptinkamas dalykas (tikriausiai duomenys turėjo būti sunaikinti, tačiau dėl nežinomų priežasčių išliko) – trečiąją probaciją (terciatą) Nesvyžiuje 1602–1642 metais atlikusių jaunųjų jėzuitų charakteristikos. Šios trečiosios probacijos pratybos reikalavo ypatingo nusižeminimo, klusnumo, nepaprastos disciplinos, „afektų apvaldymo“, atliekant 6 privalomus eksperimentus: ignaciškąsias dvasines pratybas, patarnavimus virtuvėje ir špitolėje, krikščioniškosios doktrinos ar katekizmo mokymą, misionavimą ir piligriminę kelionę.
Kokie žinomi žmonės joje atsispindi?
Čia sutinkame labai daug garbingų mokslo vyrų, istorinių asmenybių pavardžių. Tarp savo parašus ir įrašus palikusių rektorių ar provincijolų yra Mikalojus Lancicijus, Mykolas Ortizas, Augustinas Vivaldis, Melchioras Šmelingas, Jonas Gruževskis, Paulius Bokša ir daugelis kitų.
Tarp laikiusių egzaminus – jėzuitų šventasis kankinys Andriejus Bobola. Įdomu, kad jo pavardė užtušuota prie įrašų apie žemesnius „pasiekimus“ kai kurių disciplinų vertinime, – ko gero, jau vėlesniais laikais, tačiau keliose vietose Bobolos pavardė liko nepastebėta, ir mums pavyko ją atskleisti...
Įrašai šioje knygoje leido patikslinti ir italo Mykolo Salpos biografijos faktą – „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai“ (2009) nurodyta, kad Mykolas Salpa yra buvęs Akademijos vicerektorius, o mūsų šaltinyje esama bent dviejų įrašų su 1616 m. data, įrodančių, kad jis tikrai tuo metu buvo Vilniaus akademinės kolegijos rektorius. Antrajame Istorijos leidime (2012) šis faktas jau patikslintas.
Įdomu čia matyti ir daugelio būsimų Vilniaus jėzuitų akademijos mokslininkų, rektorių pavardes bei jų įvertinimus. Figūruoja šlovingasis „sarmatų Horacijus“ poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio kūrybai neliko abejingi ir jo amžininkai protestantai. Matome, kad itin aukšto įvertinimo pasiekė Konstantinas Sirvydas, be kitų svarių darbų parašęs sudaręs Dictionarium trium linguarum, 11 kartų išleisto retorikos vadovėlio autorius Žygimantas Liauksminas, lietuviškų ir lenkiškų evangelijų leidėjas Jonas Jaknavičius, trys garsūs broliai Vijūkai-Kojalavičiai, filosofijos teologijos profesorius Jokūbas Markvartas, kilęs iš Varmės, garsūs matematikai Osvaldas Kriugeris, Andriejus Milevskis ir t. t. Be kitų, tiesiog neįmanomų suminėti, čia ir Andriejaus Rudaminos, lietuvio misionieriaus, skleidusio krikščionybę Kinijoje, pavardė.
Kuo ypatingos, kuo šiandien mums gali būti įdomios joje pateikiamos jėzuitų charakteristikos?
Šiandien tokie apibūdinimai greičiausiai atrodytų lyg kokia nesuvokiama psichologinė trauma... Be abejo, valingumo, dvasingumo, susivaldymo, kuklumo, savų afektų apvaldymo daugeliui mūsų ypač trūksta. Necituosiu čia visų apibūdinimų, tačiau jaunuolių charakteriai buvo negailestingai šlifuojami it deimantai, kad ir kokie kieti būtų. Atsižvelgiama į visas žmogiškas savybes: plepumą, rajumą, linksmumą(!), tingumą, suktumą, negebėjimą valdytis (kas nors greitai susierzina, burba prieš vyresniuosius, snaudžia per pamaldas, yra abejingas (indiferentiškas), nededa širdies į maldą ir pan.). Įdomu, kad tik labai išskirtiniais atvejais nusprendžiama, jog jaunuolis netinka vienuoliniam luomui dėl itin blogų įpročių, dauguma tik įspėjami, leidžiama pasitaisyti.
Kas Jums pačiai, kaip vertėjai ir bibliotekos darbuotojai, buvo įdomiausia šioje knygoje?
Negalėčiau į šį klausimą atsakyti nei kaip vertėja, nei tuo labiau kaip bibliotekininkė. :) Įdomu buvo turbūt pirmiausia kaip žmogui, jau nemažai metų beveik kasdien prisiliečiančiam prie senosios Vilniaus universiteto istorijos – juk dirbu su VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomais senaisiais istoriniais dokumentais.
Versti nebuvo paprasta – itin specifinė terminologija, net, atrodo, ir mokant lotyniškai... Teko paskaitinėti ir pastudijuoti Ratio Studiorum, pasigilinti į mokslinę literatūrą užsienio kalbomis apie šią specifinę edukacijos sistemą, daug ką išdiskutavome su knygos redaktore Ona Daukšiene, knygos įvado autoriumi doc. dr. Liudu Jovaiša, kreipėmės patarimų ir į šių dienų jėzuitus (tėvą Lionginą Virbalą, SJ). Knyga juk visada yra kolektyvinis darbas. Kaip žinia, vienas lauke – ne karys...
Man viskas čia buvo nepaprastai įdomu – kaip kiekvienam mūsų laikų žmogui, esančiam pakankamai toli (už 400 metų) nuo vienuolinio gyvenimo realijų, – pradedant egzaminavimo specifika ir po to sekusiais vertinimais ad mediocritatem, supra mediocritatem, kiekvieno egzaminatoriaus labai specifiniu vertinimu (jei visiems konsultoriams asmuo atrodydavo labai pažengęs, tačiau kažkodėl vienas iš jų nuspręsdavo, kad apskritai anas nieko nepasiekęs) bei provincijolų išvadomis dėl studentų perspektyvos tęsti mokslus ar nukreipimo į kitą veiklą save realizuoti. Be abejo, įdomiausia dalis – Trečiosios probacijos jėzuitų charakteristikos.
Reikia tik pamanyti, kiek daug iš savęs turėjo pareikalauti gyvybingas, dažnai ir kilmingas, namuose turėjęs tarnų, labai dar jaunas žmogus (kartais tik 14–18 metų), kad susitaikytų su nepalenkiama jėzuitiška disciplina, apvaldytų, suvaldytų įvairius savo afektus (ydas, emocijas, charakterio savybes, norus, išlepimą ar aroganciją), nusižemintų, apsimarintų, daug neplepėtų, nusižeminęs eitų patarnauti į virtuvę ar į ligoninę vargšams, keliautų pėsčiomis, ne vežimu, akyla akimi stebimas ir vertinamas instruktorių ir mokytojų, lydimas socijų, kol galiausiai tapdavo paklusnus, dievobaimingas, išmintingas, disciplinuotas, mokslingas, didžiai gerbtinas vienuolis jėzuitas.
Kiek užtruko ją perrašyti ir išversti?
Geras klausimas, beje, kadaise net suskaičiavau: gryno darbo, kaip dabar sakoma, fizinėje darbo vietoje – lygiai pusantrų metų. Knygos rengimui skyriau tik atliekamą laiką nuo tiesioginio plano vykdymo. Nepalankios forces majeures (2008 metų krizė, įvairūs Kultūros ministerijai adresuotų teikimų leidybai finansuoti nesklandumai ir t. t.) ilgiems metams užtęsė knygos išleidimą. Kai 2012 m. sausį pagaliau vainikavo sėkmė, tik tuomet buvo leista imtis vertimo (2012 m. knyga gavo Kultūros ministerijos finansavimą tik leidybai), tam teko skirti nemažai asmeninio laiko ir ilgų vakarų po darbo, kad tų pačių metų gruodžio gale knyga galėtų būti atiduota spaudai. Laimė, kad pačios knygos apimtis palyginti (su Liustracija ar Jėzuitų dienoraščiu) nedidelė, taip pat labai pravertė įdirbis rengiant Jėzuitų dienoraštį.
Ar bibliotekoje dar yra tokių nepaskelbtų Lietuvos ir universiteto istorijai reikšmingų dokumentų?
Tikrai jų užteks ir ateinančioms kartoms. Rimtų mokslinių tyrimų ir publikacijų nusipelno F2 VILNIAUS ŠVIETIMO APYGARDOS GLOBĖJO KANCELIARIJOS (A. Čartoriskio kuratoriumas) fondas, F3 TRAKTATAI IR MOKSLO DARBAI, pagaliau F26 VILNIAUS MEDICINOS DRAUGIJOS medžiaga; el. kataloge jau beveik visiškai sukataloguoti rankraščiai (daug jų tik trumpaisiais įrašais) ir Draugijos biblioteka verti išsamios apžvalgos. Taip pat ir kai kurie pavieniai svarbūs dokumentai iš čia minėtų ir neminėtų istorinių fondų laukia savo eilės išvysti dienos šviesą. Kad tik atsirastų tų uolių darbininkų...
Nijolė Bulotaitė, 2021-08-23