Metaliniai knygų apkaustai, auksinti viršeliai, brangakmenių inkrustacijos, mediniai įtvarai – visa tai gali skambėti neįprastai su knygos istorija nesusidūrusiam skaitytojui, tačiau ne knygų restauratoriams. Dirbdami muziejuose ar bibliotekose jie kasdien rankose laiko ir atkuria laiko paženklintus dokumentus, stengdamiesi išsaugoti juos ateities kartoms kaip unikalų kultūros paveldo objektą. Vienas šių saugotojų ir puoselėtojų – VU bibliotekos restauratorius-knygrišys, Vilniaus knygrišių gildijos narys ir vienas jos įkūrėjų – Rimas Supranavičius, sutiko atskleisti su restauravimu, o taip pat ir knygrišyste susijusias paslaptis bei papasakoti apie šio, vis dar gyvo, amato subtilybes.
Prieš restauravimą – išsamūs tyrimai
Kai kuriems bibliotekoje saugomiems dokumentams, pavyzdžiui, rankraštinėms arba pirmosioms spausdintoms knygoms (vadinamoms inkunabulais) – daugiau nei pusę tūkstančio metų. Dalis šių dokumentų, nepaisant ilgaamžiškumo, puikiai išsilaikę, tačiau kitai daliai jų reikalinga specialistų pagalba. Norint sudūlėjusią, apiplyšusią knygą, o kartais visiškai į skutelius subyrėjusį dokumentą restauruoti, suteikti galimybę jį vėl skaityti ir tyrinėti – įsijungia ilgas darbo mechanizmas: įvertinama ir aprašoma fizinė dokumento būklė, atliekami nuodugnūs mikrobiologiniai ir cheminiai tyrimai, ir tik tada sprendžiama kokie restauravimo žingsniai bus atlikti.
Jei restauruojama knyga, o jos lapai yra visiškai susidėvėję – pradžioje dirbama prie jų. Knygos lapai valomi, plaunami, dezinfekuojami, jei reikia, atkuriamos trūkstamo popieriaus dalys. Vėliau knyga perduodama restauratoriams-knygrišiams, kurie atsižvelgę į knygos būklę, ją sutvirtina, perriša, atkuria viršelį ir nugarėlę. Viskas turi būti atliekama tokiu būdu ir technika, kokia buvo naudojama pirmųjų jos kūrėjų – senųjų knygrišių, ir pritaikytos tos medžiagos, apkaustai (jei tokie buvo) ir dekoravimo priemonės, kurios identiškos autentiškai knygai.
Knygos restauravimas
Anot R. Supranavičiaus, svarbu nepamiršti, kad restauravimas – tai ne naujo pavidalo suteikimas, o sunykusių dokumentų būklės stabilizavimas ir atkūrimas, išsaugant kiek įmanoma daugiau autentiškumo. Todėl ši darbo dalis – nepaprasto meistriškumo reikalaujanti ir sudėtinga, nes norint gerai įrišti knygą, svarbu išmanyti knygrišystės amatą, žinoti technikas ir stilius, kurių yra daug ir kurie keitėsi priklausomai nuo laikotarpio.
Knygoje apie baudžiavą – senosios knygrišystės pėdsakai
Kaip sako Rimas S., net ir dirbant daug metų neįmanoma įminti visų knygos įrišimo paslapčių. Juk tai amatas, kuris gyvuoja kelis tūkstančius metų. Nors knygrišystės užuomazgos slypi dar senovės Romoje, visgi jos pradžia laikomas V amžius, pradėjus gaminti diptichus – surištas vaškuotas rašymo lenteles. Šiose vienodo formato lentelėse buvo išgręžiamos skylutės, ir dvi ar daugiau lentelių surišamos į vieną knygą, vadinamąjį kodeksą. Tokio tipo įrišimai aptinkami ir daug vėlesniuose amžiuose – VU bibliotekoje galima pamatyti XVII a.-XVIII a. rankraštį, pavadinimu „Knyga, skirta kontroliuoti, kaip atliekama baudžiava“, kuris yra būtent tokio įrišo pavyzdys.
Knyga, skirta kontroliuoti baudžiavą atliekančius asmenis
Laikui bėgant vaško lenteles keitė pergamentas, vėliau jį, kaip rašomąją medžiagą, pakeitė popierius ir sudarė sąlygas raštui ir knygai intensyviau plisti bei spaudai atsirasti. Europoje knygrišystė suklestėjo vidurinių amžių pabaigoje, suintensyvėjus knygų prekybai. Tuo metu knygos buvo įrišamos ne tik vienuolynuose, valdovų dvaruose, ar net teismų raštinėse (čia dirbantys raštininkai knygas surišdavo pačiu paprasčiausiu būdu – prirašytus lapus tiesiog pritvirtindavo prie odos lakšto), bet taip pat ir besikuriančiuose knygrišių cechuose, kurie 16 amžiuje atsiranda ir Lietuvoje. Gana žymus buvo Vilniaus knygrišių cechas. Rimas Supranavičius pasakoja, kad vyravo du pagrindiniai knygų įrišimo būdai: mediniai kietviršiai sujungiami su knygos bloku ir aptraukiama oda (įrišas pastovia nugarėle); vėliau išplito kitas būdas – pagal susiūto ir suformuoto bloko matmenis atskirai daromas viršelis, dažniausiai kartoninis, ir šios dalys sujungiamos (įrišas tuščiavidure nugarėle). Viršelis kartais buvo aptraukiamas puošniais audiniais.
Teismo dokumentai apjuosti odos lakštu. Žemaičių žemės teismo aktų knyga, 1597 m.
Lietuvoje knygrišių cechuose besidarbuojantys meistrai iš italų ir vokiečių perėmė tradiciją odinius knygų viršelius dengti įvairių metalo rūšių (sidabro, bronzos, lieto, kt.) apkaustais. Knygų viršeliai buvo gražinami įspaustų raštų ir tautiniais motyvais – vyravo dobilo, rūtos, ąžuolo lapo su gilėmis atvaizdai. Labai dažnai įspaudžiami herbai, superekslibrisai, pačios knygos kaustomos įvairiomis figūrinėmis sąsagomis ir kampainiais.
Knygoms aptraukti dažniausiai buvo naudojama jaučio oda, tačiau taip pat jos buvo rišamos ir pergamentu iš avių, asilų odos, ar net balintos kiaulės oda. Žinoma, vyravo ir augalinės kilmės medžiagos – šilko, aksomo, drobės audiniai, iš kurių padaryti viršeliai taip pat būdavo dekoruojami metalinėmis plokštelėmis.
Metaliniai knygos apkaustai. Faber, Basilius. Thesaurus eruditionis scholasticae... Frankfurt (Oder), 1622 m.
Išskirtiniai viršeliai ir Lietuvos didikų knygose
Žiūrint į senąsias knygas, nelieka nepastebėtas knygų puošnumas. Ypač prabangūs VI–XII a. rankraštiniai Bizantijos ir Vakarų Europos pergamentiniai kodeksai, kurių apdarai puošiami dramblio kaulo raižiniais, brangakmeniais inkrustuotais aukso apkalais ar emalės plokštelėmis.
Ypatingu puošnumu pasižymėjo retesnių bažnytinių knygų viršeliai – jie buvo dengti dramblio kaulo, aukso, sidabro arba emalio plokštelėmis, su įvairiais išraižytais vaizdais, puoštos nėriniais, siuviniais, įspaudais, tapytais arba raižytais ornamentais.
Prabangos nestigo ir dekoravimo menu išsiskyrė valdovams bei didikams rišamos knygos. Anot Rimo Supranavičiaus, nereikia stebėtis, kad knygos buvo labai puošiamos ir turėjo išskirtinę išvaizdą: „Jos turėjo ypatingą vertę, buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir rodė žmogaus statusą, juk įsigyti jas galėjo tik turtingiausieji. Kiekvienas didikas laikė garbe turėti turtingą biblioteką“. Kaip pavyzdį jis mini Lenkijos karaliaus ir LDK Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto knygų kolekciją. Jų viršeliai išpuošti rulečių, pavienių spaudų ir plokštelių įspaudais, naudojant grynojo aukso lakštus.
1546 m. knyga iš Žygimanto Augusto knygų kolekcijos
Renesanso epochoje plito iš Rytų šalių perimti įrišimo ir puošybos būdai. Knygos puoštos odiniais auksu puoštais kietviršiais, sudėtingais ornamentais, pavyzdžiui, arabeskų (piešinio ornamentas iš susipynusių stilizuotų augalinių arba geometrinių elementų, aut. past) motyvais. Kaip popieriaus dekoravimo būdas atsiranda marmuravimo technika, kuri buvo naudojama puošiant ne tik knygas, bet net ir atskiras baldų detales. Barokas į knygų įrišimą jau įnešė masyvesnį stilių, su labiau augaliniais ornamentais.
Įšventinimui į meistrus – puota
Jei tektų kada apsilankyti knygrišio darbo vietoje – iškart atkreiptumėte dėmesį į eilę darbo įrankių: presus, spaustuvus, siuvimo stakles, ir nesuskaičiuojamą sąrašą smulkių techninių prietaisų, tokių kaip gludinimo kauliukai, teptukai, įvairiausi šrifto spaudai.
Norint išmokti jais naudotis ir įvaldyti knygrišystės technikas – tiek anksčiau, tiek dabar tenka įveikti ilgą ir sudėtingą mokymosi etapą. Senajame Vilniaus knygrišių ceche veikė pakopinė mokymo sistema: mokinys, pameistrys, meistras. Ceche mokinys ir pameistriai mokėsi 2 metus, tada turėdavo 3-4 metams vykti pasimokyti „svetur“ – dažniausiai į Krokuvą, o grįžę per 6 savaites turėdavo pateikti 6 skirtingu stiliumi įrištas knygas. Atlikus šią užduotį meistrai jau spręsdavo, ar mokinio knygos įrištos tinkamai ir parodytas meistriškumas vertas meistro statuso. Jei visgi pameistrys mokytojams savo talentą įrodydavo, reikėjo atlikti ir kitą tradicija tapusį žingsnį – iškelti meistrams puotą. Tik tuomet, juokiasi R. Supranavičius, galėjai tapti tikru meistru.
1664 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero pakartotinė privilegija Vilniaus knygrišių cechui ir potvarkis kaip cechas turi veikti bei kaip jo nariai elgtis
Visgi puotos amžinai nesitęsė ir tradicinė knygrišystė užleido vietą pramoninei knygrišystei: knygos pradėtos įrišinėti mašinomis spaustuvėse, o rankomis rišami tik užsakomieji vienetiniai darbai. Knygrišystė tapo taikomojo dekoratyvinio meno sritimi, kurią Lietuvoje XX amžiuje labiausiai išpopuliarino Tadas Lomsargis, Prancūzijoje užgimusiu Artdeco stiliumi. Nuo tada knygrišiai amatą puoselėja eksperimentuodami su įvairiomis medžiagomis, pradedant roplių, žuvies oda, baigiant porcelianu, plastiku ar net kailiais. Išbandomos ir įvairios technologijos – nuo pynimo, siuvinėjimo iki dažymo, taikant inovatyvius įrišimo būdus.
Lietuvoje knygrišius vienijančios mokyklos šiuo metu nėra, tačiau amato tradicijas išsaugoti padeda beveik dvidešimt metų veikianti Vilniaus knygrišių gildija. Joje susirinkę meistrai – restauratoriai, dailininkai, odininkai atlieka istorinius ar kuria meninius įrišus, amato mokęsi individualiai užsienio mokyklose. Tokios veikia Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ar kaimyninės Estijos ir savo žinias pritaiko didžiausiose šalies bibliotekose.
Tado Lomsargio įrištos knygos
„Svarbiausia neužsisklęsti“ – sako R. Supranavičius. „Knygrišystės amatas bus gyvas tiek, kiek bus gyvas knygrišių noras juo dalintis“ – pokalbį baigia restauratorius-knygrišys, savo per gyvenimą sukauptomis žiniomis besidalinantis vienoje didžiausių akademinių bibliotekų Lietuvoje ir įvairiose knygrišystės amatą puoselėjančiose veiklose.
Plačiau susipažinti su tekste paminėta marmuravimo technika galima VU bibliotekos parengtoje skaitmeninėje ekspozicijoje „Sugautas raibulys. Marmuruotas popierius“.
Ramunė Gedvilaitė, 2021-12-07