Rugsėjo mėnesį Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje atidaryta paroda, skirta Jono Karolio Chodkevičiaus – talentingiausio visų laikų Lietuvos karvedžio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono, genialaus karo vado, Vilniaus universiteto auklėtinio – 400-osioms mirties metinėms.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr. Genutė Kirkienė, viena iš J. K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo steigėjų, jau ne vienerius metus tyrinėja Chodkevičių giminę, yra išstudijavusi daugybę šaltinių ir nuosekliai siekia, kad mes daugiau sužinotume apie šį karvedį ir jo gyvenimo istoriją.
Kalbiname doc. G. Kirkienę norėdami sužinoti, kaip susidomėjo J. K. Chodkevičiumi ir ką naujo, įdomaus sužinojo rinkdama medžiagą, ką vertingo savo tyrimams rado Vilniaus universiteto bibliotekoje, į ką verta atkreipti dėmesį parodoje.
Kaip ir kada susidomėjote Karoliu Chodkevičiumi ir jo gimine?
Doktorantūros studijų pradžioje ieškojau kelio, kaip suredukuoti mano darbo vadovo, šviesios atminties profesoriaus Edvardo Gudavičiaus pasiūlytą labai plačią temą apie LDK ponijos terpę, kuri mane iš tiesų baugino. Todėl vykstant doktorantūros temos svarstymui bei koregavimui, tuometinis IF dekanas, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas prof. Alfredas Bumblauskas pasiūlė tirti LDK didikų Chodkevičių giminę, kuri lietuvių istoriografijoje iš esmės nebuvo tirta. Taip mano mokslinių tyrinėjimų lauke atsirado Chodkevičių giminė. Tiesa, dėmesio istorinėje publicistikoje buvo sulaukę kai kurie šios giminės atstovai: populiarioje TV laidoje „Būtovės slėpiniai“ prof. E. Gudavičius Joną Karolį Chodkevičių vadino „karybos genijumi“, o jo tėvą Joną Jeronimaitį – „diplomatijos genijumi“. Tokie teiginiai įgijo prasmę ir vertė atsigręžti į Chodkevičių giminę, kuri XVI a. viduryje buvo aukštai įsitvirtinusi politiniame elite ir konkuravo su viena galingiausių LDK Radvilų gimine. Todėl ir darbo vadovas siūlė apsiriboti XVI a. tyrimais, tačiau man rūpėjo ir šios giminės ištakos, jų kilmės istorija. Taip retrospektyviai buvo atsigręžta į XV a. ir giliau pažvelgta į LDK vykusius procesus, ypač stačiatikiškos kilmės giminių integraciją į katalikišką visuomenę. Šio proceso avangarde ir buvo Chodkevičių giminė; ėmė aiškėti nauji dalykai apie jų kilmę – jie buvo ne Kijevo žemės bajorai, o priešingai, giminės ankstyvoji valdų koncentracija apėmė tikrosios Lietuvos (Lithuania propria) – Gardino pietines žemes. Taigi atsivėrė nauja Chodkevičių geografinės kilmės versija, o taip pat išryškėjo jų protėvio Chodkos Jurgaičio buvimas artimoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto aplinkoje bei vėlesnių giminės atstovų dalyvavimas svarbiuose LDK visuomenės ir valstybės procesuose. Būtent ši giminė buvo Florencijos bažnytinės unijos proceso įgyvendinimo LDK avangarde bei aiškiai rodė stačiatikiškos kilmės LDK visuomenės integracijos į LDK politinės tautos procesą kelius.
Tokie Chodkevičių katalikiškosios linijos atstovai kaip Jonas Karolis, o taip pat ir jo tėvas Jonas Jeronimaitis savo įtakingumu bei valstybine veikla iš tiesų nusipelno atskirų monografijų.
Kas Jus labiausiai sudomino, patraukė prie šios asmenybės?
Jono Karolio Chodkevičiaus asmenybė sudomino kaip vieno talentingiausių visų laikų Lietuvos karvedžių, dėl kurio sumanaus vadovavimo savo kariuomenei pavykdavo nugalėti kelis kartus gausesnes priešo pajėgas. Ir žinome, kad tos svaiginančios pergalės Livonijoje iškėlė Chodkevičių į žymiausių XVII a. pr. Europos karvedžių tarpą. Kita vertus, jo dideli nuopelnai Katalikų bažnyčiai, švietimui bei mokslui žadino smalsumą giliau domėtis ir pabandyti pažvelgti į jo gyvenimo istoriją iš lietuviškos perspektyvos. Juo labiau, kad jam skirtos monografijos ir karinės pergalės yra nušviestos tik lenkų istoriografijoje. Jau seniai buvau atkreipusi dėmesį į Jono Karolio Chodkevičiaus vėlyvą lavinimąsi užsienyje ir ypač, jo motinai Kristinai Zborovskai mirus, apie patikėtas giminės dvariškiui bei pusbroliams globėjo teises, kurios būdavo, remiantis Antrojo Lietuvos Statuto VI skyriaus nuostatomis, suteikiamos tėvų netekusiems nepilnamečiams, t. y. dar nesulaukusiems 18 metų. Šiuo požiūriu atradimą prieš keletą metų padarė lenkų tyrinėtojas Marian Chachaj, kitų šaltinių nauja interpretacija pagrindęs brolių Jono Karolio ir Aleksandro Chodkevičių „vėlyvo“ lavinimosi aplinkybes ir taip bent dešimčia metų pajauninęs šias asmenybes. Domėjimasis Jono Karolio Chodkevičiaus asmenybe ir naujų šaltinių paieškos jau dabar atveria naujas perspektyvas ir galimybes plačiau pažvelgti į jo gyvenimo istoriją ir pastebėti tuos dalykus, kurių nematė lenkiškoji istoriografija.
VU bibliotekoje – trylika knygų, paženklintų Jono Karolio Chodkevičiaus nuosavybės įrašu Ex Libris Joannis Caroli Chodkiewicz. Tai XVI a. antroje pusėje–XVII a. pirmajame dešimtmetyje išleisti įvairių Antikos autorių kūriniai, istoriniai, karybos, filosofiniai veikalai.
Ką naujo sužinojote ar atradote filmo apie Chodkevičių kūrimo metu?
Kaip žinia, su TV profesionalų komanda (jos vadovas – vienas žymiausių visuomenės veikėjų bei prodiuserių Edmundas Jakilaitis) apkeliavome Jono Karolio Chodkevičiaus atminties vietų pėdsakais ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją, Ukrainą, Vokietiją, Italiją, Baltijos šalis (Estiją, Latviją), o karybos elementų (pamatyti ir suvokti to meto karo veiksmams naudotus ginklus bei kareivių ekipuotes) žvalgėmės po Stokholmo bei Stambulo karo muziejus. Šios ekspedicijos ne tik praplėtė akiratį, bet ir pavyko kai kurių šalių archyvuose aptikti naujų istorinių šaltinių bei kitos naudingos informacijos, kurią panaudosiu monografijos informacijai.
Ką vertingiausio, įdomiausio, susijusio su Chodkevičiumi, turi VU biblioteka?
VU bibliotekos surengtoje parodoje, skirtoje pažymėti 400-ąsias LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus mirties metines, taikliai apibūdinant jį kaip Impavidus pro patria mori – Bebaimis mirti už tėvynę, pristatyti svarbiausi su šia asmenybe susiję ir iki šiol išlikę spausdinti bei rankraštiniai dokumentai iš VU bibliotekos Retų spaudinių bei Rankraščių skyrių. Tai kruopštaus VU bibliotekos mokslo darbuotojų darbo dėka surastos ir „prakalbintos“ retos knygos bei rankraščiai, liudijantys ryškų Jono Karolio Chodkevičiaus atminties pėdsaką.
Man asmeniškai didžiulį įspūdį padarė Retų spaudinių skyriuje saugomos XV–XVI a. perleistos knygos, priklausiusios Jono Karolio Chodkevičiaus asmeninei bibliotekai, ką ir byloja šių knygų antraštiniame lape paties savininko ranka rašytas įrašas: Ex Libris Joannis Caroli Chodkiewicz (Iš Jono Karolio Chodkevičiaus knygų).
Iš jų išskirčiau karo teoretikų bei inžinierių parašytas knygas, kurios tik patvirtina išskirtinį Lietuvos didžiojo karvedžio domėjimąsi karo meno naujovėmis, jo platų apsiskaitymą, puikų lotynų ir kitų kalbų mokėjimą, kas ir buvo būdinga Renesanso epochos asmenybei.
Neabejoju, kad karinių veikalų studijavimas padėjo didžiajam karvedžiui pritaikyti naujausias karines žinias konkrečiuose mūšiuose, pasirinkti reikiamą strategiją bei taktiką. Todėl paminėčiau italų karo inžinieriaus Roberto Valturijo (1405–1482) veikalą Apie karybą, kuris pirmąkart buvo išspausdintas 1472 m. Veronoje. (Valturio, Roberto. De re militari... Paris, 1534) Tai buvo pirmoji spausdinta knyga su medžio raižinių iliustracijomis, vaizduojančiomis pažangiausią to meto karinę techniką: įvairius ginklus, karo mašinas ir kopėčias, naudojamas apsiausties metu, taranus, pontoninius tiltus ir kt. Taipogi išskirčiau vieno žymiausių XVI amžiaus vokiečių karinių veikalų autorių Leonhardo Fronsbergerio (apie 1520–1575) knygą Apie valdovo karo teisę, kurioje gausu XVI a. vidurio karių buities, karo veiksmų, ginkluotės bei rikiuotės iliustracijų.
Galima būtų išvardinti ir daugiau Jono Karolio bibliotekai priklausiusių knygų, kurios rodo jo platų apsiskaitymą, domėjimąsi istorija, antikine poezija bei kita literatūra.
Atskirą vertingą lobį apima VU bibliotekoje saugomi Jonui Karoliui Chodkevičiui skirti laidotuvių pamokslai: Jakubo Hozijaus (1622); Bonaventūros Čarlinskio (1623); Fabijono Birkovskio (1627). Iš jų išskirčiau Jakubo Hozijaus 1622 m. lapkričio 16 d. pamokslą, skaitytą Nesvyčiuje, kurį buvo užsakiusi jo dukra tėvo iškilmingų laidotuvių Ostroge dieną, kadangi pati laidotuvėse dėl nesutarimų su antrąja žmona nedalyvavo.
Kuris VU bibliotekos parodos eksponatas Jums atrodo įdomiausias, verčiausias dėmesio?
Labiausiai išskirčiau seniausią dokumentą – Rankraščių skyriuje saugomą didelio formato pergamentą – 1595 m. Žemaičių seniūno Jono Karolio Chodkevičiaus raštą, kuriuo patvirtinama apie Svisločiaus valdos pardavimą Žiežmarių laikytojui Sebastijonui Pakošui. Tai unikalus, 426-uosius metus skaičiuojantis pergamentas, kurio pabaigoje yra Jono Karolio Chodkevičiaus ranka pasirašytas tvirtinimas su asmeniniu parašu. Taipogi atkreiptinas dėmesys į vieną iš retesnių parodos eksponatų – VU bibliotekoje saugomą 1621 m. Vilniaus Jėzuitų Draugijos akademijos spaustuvėje išspausdintą Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) epigramų ir odžių rinkinį Akmens pašventinimas (Sacra lithothesis) egzempliorių. Įdomu tai, kad šį leidinį puošia keturios medžio graviūros, kuriose yra pavaizduotas pats didysis etmonas: pirmoje graviūroje klūpantis priešais Švč. Mergelės Marijos altorių, antroje– sėdintis soste, trečioje – skaičiuojantis priešus, ketvirtoje – raitas, jau grįžtantis iš Chotino mūšio.
Medžio graviūros iš Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus epigramų ir odžių rinkinio Akmens pašventinimas.
Ar mūsų bibliotekoje daug medžiagos apie Chodkevičių giminę? Ar yra dar neatrastų, neišnaudotų šaltinių?
VU biblioteka saugo nemažai šaltinių apie XVI–XVIII a. Chodkevičių giminę. Rankraščių skyriuje esama unikalios ir tam tikra prasme „neprakalbintos“ medžiagos apie Chodkevičių giminės veikėjus, tvirtovių inventorius, teismų bylas ir pan. Vienas iš tokių šaltinių – 1609–1611 m. Jono Karolio Chodkevičiaus Kretingos dvaro, Karolštato miesto ir valsčiaus kaimų inventorius, kuriame surašytos gyventojų lietuviškos pavardės.
Ar po šių Chodkevičiaus metų ir gausybės renginių turite naujų sumanymų – tiek susijusių su Chodkevičiumi, tiek kitų?
Šie metai iš tiesų buvo labai intensyvūs dalyvaujant daugelyje renginių, konferencijų, forumų ir pan. tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Tai labai naudinga, kadangi atsiveria platesnė panorama gilinantis į Jono Karolio Chodkevičiaus nueitą gyvenimo kelią, asmenybę. Kaip jau minėta, šiai asmenybei iki šiol daugiausiai dėmesio yra skyrę lenkų tyrinėtojai. Manyčiau, kad jam skirtos biografijos, monografijos reikalauja naujesnio žvilgsnio iš lietuviškos perspektyvos. Todėl laukia nemažas darbas analizuojant ne tik naujausius šaltinius, bet ir peržvelgiant jau istoriografijoje įsigalėjusius teiginius. Jie, manau, atvers naujus puslapius į jo asmeninį gyvenimą, šeimą, vaikų auklėjimą bei lavinimą, santykius su valdovais, katalikiškos ir protestantiškos linijos Radvilomis bei kitai didikais. Chodkevičių giminės istorija tęsiasi: sekančiais metais minėsime 450-ąsias Magdeburgo teisės suteikimo metines Skuodui ir čia jau žvilgsnis bus nukreiptas į Jono Karolio Chodkevičiaus tėvą – Joną Jeronimaitį, vieną žymiausių XVI a. 2 p. valstybės veikėjų.
Paraleliai tęsiu ir kitą man įdomią problematiką – Florencijos bažnytinės unijos veikimą ar procesus LDK erdvėje XV a. antroje pusėje–XVI a. Todėl 2022 m. planuojame su Ukrainos katalikiško universiteto prorektoriumi, Bažnyčios istorijos instituto direktoriumi Oleh Turij surengti apvaliojo stalo diskusijas šia tematika ir bendrai planuoti naujas Bažnytinės unijos tyrimų kryptis.
Dr. Genutė Kirkienė Vilniaus universiteto bibliotekai padovanojo du dailininkės Linos Kalinauskaitės sukurtus Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo medalius, kuriuos galima pamatyti parodoje.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2021-12-15