Vieno žymiausių XIX a. Vilniaus fotografų Juozapo Čechavičiaus (1818-1888) palikimas – per 200 fotografijų su Vilniaus gatvių, aikščių, bažnyčių, apylinkių vaizdais. Tai viena didžiausių XIX a. antrosios pusės Vilniaus vaizdų kolekcijų. Tiek nuotraukų, manoma, jis padarė jau gyvendamas Vilniuje. Ne visos jos išliko. Kai kurios paplito plačiai, kitos – mažai žinomos. J. Čechavičius pirmasis fotografavo ne tik miesto architektūros paminklus, panoramas, bet ir miesto gyvenimo įvykius, bažnyčių interjerus. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinys – vienas didžiausių, o VU bibliotekoje saugomos 73 jo nuotraukos. Šios nuotraukos pažymėtos A. Slendzinskos, fotografo gyvenimo draugės ir teisių paveldėtojos, antspaudu. Visos Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomos nuotraukos restauruotos ir atviros visiems besidomintiems Skaitmeninėse kolekcijose.
J. Čechavičiaus nuotraukas restauravo patyrusi VU bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriaus restauratorė – ekspertė Zita Šliogerienė. Kaip sako pati restauratorė, ne tik nuotraukų restauravimas jai yra vienas mėgstamiausių darbų, bet ir pačios nuotraukos traukė jau nuo pat vaikystės. Senelių bei tėvų nuotraukų albumų vartymas jai buvo vienas smagiausių užsiėmimų, galbūt todėl ir pati pradėjusi fotografuoti. Zita yra surengusi ne vieną savo nuotraukų parodą, dalyvauja kitų šalių fotografijų salonų rengiamose parodose, nemažai jos nuotraukų publikuota įvairiuose leidiniuose.
Kuo ypatingos J. Čechavičiaus fotografijos?
J. Čechavičius yra unikalus. Ne veltui jis vadinamas Vilniaus fotometraštininku, kuris ištisus du dešimtmečius savo nuotraukose fiksavo urbanistinį Vilniaus peizažą, miesto ir jo apylinkių panoramas. Fotografijos meistro darbai mums suteikia galimybę pamatyti kaip, daugiau nei prieš šimtmetį, atrodė Vilnius, kokios permainos jame įvyko. J. Čechavičiaus nuotraukos – ne tik patikimas istorinis, kultūrinis, ikonografinis dokumentas, bet ir turi didelį meninį ir emocinį krūvį. Galbūt dėl to J. Čechavičiaus nuotraukų restauravimas buvo išskirtinis įvykis mano profesinėje patirtyje. Tikriausiai, tai pirmas ir paskutinis kartas, kai dirbdama patyriau tiek gerų emocijų. Turiu galvoje ne restauravimą, bet vaizdus, kurie visą laiką buvo prieš akis. Atsitiko nepakartojamas pasivaikščiojimas po XIX a. Vilnių – pasivaikščiojimas su miesto metraštininku J. Čechavičiumi – Katedra, senamiesčio gatvelės, Gedimino pilis, bažnyčios, paupys, aikštės – tos vietos, kuriomis, galima sakyti, ir dabar kasdien vaikštau, bet, restauruodama nuotraukas, tarsi persikėliau į praeitį ir Vilnių pamačiau Čechavičiaus akimis. Nepaprastas pasivaikščiojimas.
Kas Vilniuje, žiūrint į senąsias nuotraukas, labiausiai pasikeitę?
Viskas. Netgi tie pastatai ar aikštės, kurie išlikę iki šių dienų. Taip ir turi būti – miestas jau toks organizmas, kuris nuolat keičiasi – daug kas išnyksta, atsiranda nauji statiniai, gatvės, aikštės, o ir tie, kurie išlikę, atsiduria visiškai kitokioje apsuptyje, ir matai juos visai kitaip. Tai materialūs dalykai, bet jie keičia ir emocijas. Lyginant su šiandieninio triukšmingo ir judraus Vilniaus vaizdais, Čechavičiaus Vilnius mane tiesiog pakerėjo savo lėta laiko slinktimi, ramybe, ypatinga žmogaus būtimi mieste ir jo santykiu su miestu.
Kokį pajutote jo žvilgsnį į Vilnių?
Kaip Čechavičius žvelgia į Vilnių? Manau, kad kaip į miestą, kuriame jis gyveno ir kūrė, kuriame praėjo jo patys produktyviausi ir kūrybiškiausi metai – su šiluma ir meile.
Ar J. Čechavičiaus nuotraukos buvo geros būklės?
Mane net nustebino gera nuotraukų būklė. Pačios nuotraukos pažeistos minimaliai: dulkėtos, nedidelės nuotraukų dalies kampeliai ar pakraščiai atsiklijavę nuo pagrindų, keleto nuotraukų kampeliai nuplyšę ir prarasti, o pakraščiuose nedidelės įplėšos – ir viskas. Iš 73 kolekcijos nuotraukų nebuvo nė vienos išblukusios. Manau, gerą nuotraukų būklę sąlygojo tai, kad nuotraukų spausdinimo procesuose buvo tiksliai laikomasi visų technologinių reikalavimų ir antra – neblogos saugojimo sąlygos, o pirmiausiai, užklijavimas ant kartoninių pagrindų. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei nuotrauka užklijuota ant kokio nors pagrindo, pasportuota ar įrėminta ir jeigu sudaryta gera saugojimo aplinka – santykinis drėgnis, temperatūra, apšviestumas, tai ji daug geriau išsilaiko. Jeigu nuotrauka saugoma be jokio pagrindo, atsiranda didesnė galimybė mechaniniams pažeidimams – įplėšoms, lūžiams, išplėšoms. Antra, fotopopierius turi tokią savybę – laikui bėgant suktis į ritinį, o pagrindas apsaugo nuo šito nepageidaujamo proceso.
Visiškai kitokia pagrindų, ant kurių užklijuotos nuotraukos būklė – jie gerokai apnykę: pagrindų paviršius tiek averse, tiek reverse labai nešvarus – dulkėtas, daug nešvarių pirštų paliktų dėmių, vabzdžių ekskrementų, vinių ir smeigtukų paliktų skylių; dalyje skylių likę vinių ir smeigtukų nuolaužos, pagrindų kampai suapvalėję ir išsisluoksniavę, paviršinis kartono sluoksnis nusitrynęs arba ir visai nuplyšęs, didelės pagrindų dalies kampuose yra lūžiai, o kai kurie kampai visai nulūžę ir prarasti. Dėl to didžiąją dalį laiko ir teko skirti pagrindų restauravimui.
Ar prieš tai teko restauruoti istorines nuotraukas ar tai pirmas toks darbas?
Taip, teko. Bet tai buvo pavienės nuotraukos. J. Čechavičiaus kolekcija – pirmas tokios didelės apimties darbas. 2019 m. Lietuvos Dailės muziejus kreipėsi į mūsų Biblioteką prašydamas paskolinti dalį J. Čechavičiaus kolekcijos nuotraukų rengiamai parodai. Peržiūrėjus nuotraukas, pasirodė, kad jos nelabai tinkamos eksponavimui ir jas reikia restauruoti. J. Čechavičiaus kolekcijos restauravimas buvo tarsi postūmis tęsti šį darbą ir toliau. Džiaugiuosi, kad taip ir atsitiko – dabar jau esu restauravusi apie keturis šimtus VU bibliotekoje saugomų nuotraukų, tarp jų buvo J. Bulhako, S. F. Fleury ir kitų fotografijos meistrų darbai.
Ar sudėtinga restauruoti nuotraukas?
Nuotraukų restauravimas – gana specifinis darbas. Fotopopierius, atlikimo technika ir medžiagos skiriasi nuo įprastų popierinių dokumentų, ir jų senėjimo procesai vyksta kitaip – sendamos nuotraukos kietėja, lūžta, sukasi į ritinius, sensta ir nyksta emulsija. Nors nuotraukos, iš esmės, restauruojamos taip, kaip ir kiekvienas kitas popierinis dokumentas (nuvalomi paviršiaus nešvarumai, jeigu reikia ir galima – išplaunamos, suklijuojamos įplėšos, atkuriami parasti fragmentai, sutvirtinami lūžiai ir kt.), tačiau restauruojant nuotraukas iškyla papildomų problemų. Pirmiausiai – nykstančios emulsijos sutvirtinimas. Antra, dažnai susiduriama su vaizdo išblukimu. Mūsų dirbtuvėse ir, kiek žinau, kitose Lietuvos restauravimo dirbtuvėse išblukusio vaizdo atkūrimo technologijos neįsisavintos ir netaikomos, nors kai kuriose kitose šalyse tai daroma. Vaizdo atkūrimas – gana sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik profesinės restauravimo patirties. Tam reikia gerai žinoti fotografijos istoriją, skirtingais laikotarpiais taikytas fotografijos spausdinimo technologijas ir naudotas medžiagas. Esu bandžiusi atkurti poros išblukusių nuotraukų vaizdą, bet man tas eksperimentas nepavyko. Ir dar vienas su nuotraukų restauravimu susijęs klausimas – retušavimas. Nors vienas pagrindinių dokumentų, o tuo pačiu, ir nuotraukų restauravimo reikalavimų yra autentiškumo išsaugojimas, tačiau man teko matyti restauravimo metu retušuotų nuotraukų. Neretai ir patys nuotraukų savininkai prašo senąsias nuotraukas retušuoti – nori gražaus vaizdo. Tenka atkalbinėti. Tuo labiau, kad dabar yra galimybė tą gražų vaizdą turėti ir kitokiu būdu – restauruotą nuotrauką nuskenuoti, apdoroti Photoshop programa ir atsispausdinti.
Ir pabaigai. Turiu tokį utopinį norą sutvarkyti visas VU bibliotekos nuotraukų kolekcijas ir pasirūpinti kokybišku jų saugojimu. Tikriausiai nespėsiu. Bet tikiuosi, kad šitas darbas bus tęsiamas.
Juozapo Čechavičiaus nuotr.: Pilies gatvė ir Šv. Jonų bažnyčia, apie 1873 (pirma kairėje); Didžioji gatvė Vilniuje, 1870-1880 (2); Vilniaus Katedra ir Gedimino pilis, apie 1873 (paskutinė).
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2021-12-28