Sidebar

Simonas Niklevičius (apie 1571–1632) – dukart Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius, Lietuvos jėzuitų provincijolas, ėjęs kitas atsakingas pareigas Romoje ir pačioje provincijoje, – paliko mums savo užrašų knygelę, apie kurią ir kitas penkias iš egodokumentų padermės prieš kelerius metus drauge su dr. Liudu Jovaiša atsirado straipsnis „In angulo cum libello“: asmeninės istorijos pėdsakai Lietuvos jėzuitų užrašų knygelėse (Irena Katilienė, Liudas Jovaiša, Senoji Lietuvos literatūra, 2019, 47, p. 196–221).

Tik nedidelę dalį šių S. Niklevičiaus užrašų sudaro Medicinalia, neabejotinai pravertę ilgose ir sudėtingose kelionėse. Savo pasakojimui (citavimui) pasirinkome dabartiniams laikams aktualiausią – maro – temą.

Garbusis jėzuitas bemaž prie kiekvieno recepto ar ilgesnio fragmento išrašo nurodo gydytojo ar autoriaus pavardę, o jei tai veikalas – ir pavadinimą. Čia pateikiamos verstos ir atpasakotos dviejų veikalų citatos. Pirmasis – Instructio R. P. Ioannis Pauli Campani Tempore pestis R. Nostris superioribus observanda („Gerb. tėvo[1] Jono Pauliaus Kampanio[2] instrukcija, kurios reikėtų laikytis garbiesiems mūsiškiams vyresniesiems maro metu“) ir kitas – Praeservativa contra pestem valde probata cura Illmi Dni Christophori Zbaraski Praefecti Stabuli Regii diligenter ex consultatione plurium excellentium Medicorum collecta atque conscripta editaque („Apsaugos priemonės nuo maro, plačiai išbandytos, šviesiausiojo pono karališkosios arklidės prefekto Kristupo Zbaraskio[3] rūpesčiu kruopščiai surinktos iš daugybės iškiliausių medikų patarimų ir surašytos bei išspausdintos“). Nei pirmojo, nei antrojo veikalo pėdsakų senųjų bibliotekų kataloguose ir internete aptikti nepavyko.

maro kostiumasTaigi, instrukcijos jėzuitų namų vyresniesiems – kaip privalu elgtis maro laiku, kokių prevencinių veiksmų bei priemonių imtis (iš visų 15 punktų čia atpasakojamos kelios):

  • Pirmiausia dėmesys sutelkiamas į dvasinius dalykus – rekomenduojama visą kolegiją, klases bei kaimus apvalyti nuo nuodėmių, visus prikalbinti dorai atlikti išpažintį ir priimti eucharistiją, taip pat kokiu nors dievobaimingu raginamuoju pamokslu įtikinti saugotis, ypač vengti svaigalų ir bet kokio nesaikingumo, mat tokiais dalykais nelaimingi tikintieji tik Dievą skaudina, o savo kūną sugedimui išstato. Tuomet rekomenduojama šventintu vandeniu apšlakstyti visus namus (t.y. vienuolyną), klases bei kaimiečių namus kaimuose.
  • Tinkamai šildomose patalpose rekomenduoja patalpinti dievobaimingus paveikslus ir kokią nors pritaikytą maldą, visus jos išmokius, balsu kartoti ir kasdien [prie tų paveikslų] melstis, studentams ir kitiems litanijas bei kitas maldas kalbėti.
  • Atskiruose kaimuose paskirti vykdytoją / įgaliotinį (lot. factorem) ar kokį kitą asmenį, kuris šį pavojų reguliuotų, pasirūpintų išdėstyti sargybinius ir užkardas, kad joks prašalaitis į kaimą neįžengtų, taip pat kad neleistų slankioti mūsų [jėzuitų] pavaldiniams, o jeigu kas nors būtų ištiktas maro [užsikrėstų], jį nedelsiant nuo kitų įsakytų atskirti ir jo namus užrakinti, tačiau privalu jį aprūpinti būtiniausiais dalykais. Visą šį laiką reikia neleisti, kad smuklėje nebūtų laikomas alus, nebent parduodant jį ąsočiais [uždengiamais] tiems, kurie [alaus] trokšta ar savo namuose nori būtinai išgerti, nors taip keldami išgertuves, sunkiai Dievui nusideda.
  • Nurodyti, kad visos šildomos patalpos ir vietos būtų kuo švariausiai užlaikomos ir kad jose būtų smilkoma kvapniomis žolėmis, žaliomis šakelėmis (su lapais) ar pačia mediena, arba kad bet kokia kita liepsna kasdien būtų deginama, kuri džiovintų blogus skysčius ir drėgmę. Geru oru tebūna laikomi atverti langai, o kai oras blogas ir audringas – juos užverti.
  • Patyrę medikai (gydytojai) turi laiku paruošti flakonus su aromatais ir kitais vaistais nuo maro, nors ir paprasčiausiais, bet gerais ir naudingais. Juos dalijant kiekvieną reikia pamokyti, kokiu būdu naudoti. O labiausiai – paimti vieną gabaliuką duonos, gerame acte sumirkytos, ir tuo pačiu metu įtrinti šnerves ir smilkinius.

Toliau nurodoma, kaip elgtis apsaugant kolegijos archyvą, knygas, brangenybes ir kita, nurodoma saugesnėje vietoje laikyti sveikesnio maisto atsargas: sviesto, rūkytų mėsų, šakniavaisių, slyvų (džiovintų), migdolų, rūtos, šalavijo, kadagio, svogūnų, česnakų, geriausio acto, aliejaus, kopūstų, džiovintų žuvų, riešutų ir panašių dalykų, be to, ir gyvų gyvulių, kuriuos, esant reikalui, būtų galima paskersti, taip pat ir tvenkiniuose laikyti žuvų. Tuo laiku nesaugu eiti į turgų, o kad nebūtų perkami užkrėsti produktai arba kad neužsikrėstų einantieji apsipirkti, teperka tik saugiausius tokius produktus. Medikų nuomone, nuo visų tokių produktų, kaip įvairūs kopūstai ir sūdiniai, dera susilaikyti kaip nuo sunkesnio ir ne tokio sveiko maisto.

Pabrėžiamas šiuo laiku artimo meilės rodymas ir bet koks džiaugsmas tarp brolių, taip pat akcentuojamas tinkamo poilsio ar rekreacijos suteikimas (tačiau toks, kuris dvasios nedrumsčia) ir t. t.

kadagio uogosO štai čia – Kristupo Zbaraskio surinktos apsaugos nuo maro priemonės:

  • Rytą ir vakarą atlikti silpną (lėtą) smilkymą, duris ir langus uždarius, kadagio uogomis arba šakelėmis, arba sausu pelynu ar rūta, arba nupjautu ožio ragu, ar ąžuolo lapais. O jeigu apsčiai turima vyno acto, reikia ant karštų akmenų arba įkaitintos geležies jo užpilti ir šiuos garus paskleisti po visus namų kampus, kur dar niekas nemirė.
  • Iš ryto nevalia išeiti iš namų, kol pirmiau ko nors nepaimsi į burną arba nesuvalgysi, būtent: duonos su sviestu, truputį šviežia rūta pabarsčius, arba saldainį (piliulę?) nuo maro, dydžio kaip lazdyno riešutas, arba paimti į burną truputį miškinio skudučio ar citvaro šaknies ir ją kramtyti – tik ne viską vienu kartu, o vieną dieną – vieną, kitą dieną – kitą. Taip pat nupirkti senų ožių, kad po visus namus vaikščiotų, mat tas garas (dvokas?) atbaido maro užkratą.
  • Jau užkrėstose vietose reikia taip elgtis: liepti pastatyti statinių su karštu vandeniu – tas vanduo į save nuodus traukia, o to ženklas bus, kad ant vandens susidarys luobas. Tokį vandenį išpilti būtina ten, kur nei žmonės, nei galvijai nevaikšto. Ir vėl po to pripilti statines tokio šviežio [karšto] vandens. O kad tas vanduo dar greičiau į save nuodus trauktų, į tas statines pridėti įkaitintų plytų, akmenų ar geležų, arba negesintų kalkių, kad po visus kampus garai pasklistų. Po šių vandens procedūrų, minėtuose namuose smilkyti žoles.

O jeigu, sergėk, Dieve, vienas iš namiškių numirtų, tuomet reikia paimti duonos kriaukšlę, nupjauti plutelę ir, ant anglių pakaitinus, uždėti mirusiajam ant burnos, prie mirusiojo nesilenkiant, kad tas nuodas iš jo po namus nepasklistų, o jam ant burnos toji žiauberė turėtų gulėti dvejetą valandų. Paskui tą duoną ilgai nelaukus į žemę užkasti.

  • Kiekvienoje troboje, kurioje gyvenama, nuolat turi degti silpna uosio, ąžuolo, buko medžio ugnis, galima ir kieme tokią ugnį kūrenti, kad šie dūmai atbaidytų maro užkratą. Labiausiai reikia sergėti, kad mirusiojo namuose nelaikytų, liepti kuo greičiau jį užkasti, langus ir duris atverti. Tokius daiktus, kaip skepetos, patalynė, pastogėje išmėtyti ir ten nesilankyti. Arba juos stipriu šarmu su kalkėmis išskalbti arba išskalauti, o ko negalima skalbti, tinka minėta mediena apsmilkyti.

Įdėti į gerą vyno actą sausos rūtos kuo daugiausiai ir kadagio uogų, ir tą actą vartoti kiekvieną dieną, jeigu į pavojingas vietas reikėtų išeiti. Taip pat, suvilgius skepetėlę arba kempinėlę, rankoje laikyti ir po nosimi dažnai prisidėti.

Daktariška paslaptis: vaistai ir receptai

Kad nekenktų maro užkratas lankant ligonius, virti laukinę žvaigždūnę, debesylą ir baltąją (kurčiąją) notrelę ir, tai gerdamas rytą ir vakarą, gali saugiai eiti pas ligonį.

vaistaiMaro epidemijos metu: du kartus kiekvieną dieną smilkyti ten, kur kas guli, – lauro lapais, žievėmis, kadagiu arba pelynu, taip pat vengti girtuoklystės ir sergėtis pernelyg badauti.

Receptai subtiliems žmonėms.

Citrinų ar cidonijos sirupėlio kiekvieną rytmetį po šaukštą išgerti. Arba citrinos sulčių, arba cinamono ir tris arba keturias lauramedžio uogas iš ryto suvalgyti. Taip pat du valakinius riešutus, dvi figas, 20 rūtos lapelių, druskos kaip žirnio grūdas, visa tai iškart ryte suvalgyti. Kiekvieną dieną valgyti balandžius. Geros žvaigždūnės iš ryto suvalgyti kaip žirnio grūdą arba su actu, arba su vynu išgerti. Rūtą su laukiniu citvaru arba su kadagio uogomis pakepinti su medumi arba cukruje, naudoti kiekvieną rytą –[dydžio] kaip valakinis riešutas.

Vaistai paprastiems žmonėms

Miltelių, ypač ąžuolo [žievės ar medienos?], sutrinti, naudoti iš ryto ir nakčiai, kiek raudonasis auksinas svertų. Arba keletą [ąžuolo] lapų suvalgyti, arba su actu išgerti. Savo paties šlapimą gerti kiekvieną rytą. Kramtyti ožiažolę arba skudutį, arba debesylą, arba iš įvairių miltelius paėmus sumaišyti [kiekį] kaip du antpirščiai, įbėrus galima iš ryto su actu išgerti. Patį žalią česnaką valgyti, kurį seni žmonės vadina paprastų žmonių žvaigždūne. Svogūnas, pelynas, čiobrelis yra gerai. Kiekvieną rytą suvalgyti po dešimt arba daugiau kadagio uogų, arba nemažą žiauberę duonos su sviestu.

Apskritai, maro temai šioje knygelėje skiriamas labai rimtas dėmesys, atskirai aprašoma, kaip atskirti užsikrėtusį maru – kokie požymiai, pateikiami konkretūs apsaugos nuo maro receptai, į kurių (paprasčiausių) sudėtį įeina skrudinta duona, vartojama su actu ir lauro lapais, degtinė su šventagaršvės, diptamo, stambialapio saliavo, geltonosios ciberžolės ir kitokiomis šaknimis, aptariamas bezoaro akmens poveikis, gintaro aliejaus galios (iš kitų veikalų) ir t. t., į ką nesigilinsime, paliksime tyrimus mokslininkams.

Gyvename nelengvais laikais (žmonija nuolat patiria įvairių išbandymų ir kataklizmų), pandemijos akivaizdoje vis gręžiojamės į istoriją, gilindamiesi į praėjusių amžių palikimą, ieškodami atsvaros ir stiprybės mūsų dienoms. Tai tarus, galbūt šis nedidelis patarimų ir instrukcijų iš amžių glūdumos fragmentas kažkiek prie to prisidės...


[1] Įprastas, pagarbus vienuolio ar dvasininko pasauliečio prievardis, titulas.

[2] Giovanni Paolo Campana ar Campani (1540–1592) – italų jėzuitas, darbavęsis Bohemijoje, Moravijoje, Lenkijoje, lydėjęs A. Possevino pasiuntinybę į Maskvą 1581 m., Lenkijos jėzuitų provincijos provincijolas ir t. t.

[3] Kristupas Zbaraskis (Krzysztof Zbaraski, apie 1580–1627) – karališkasis arklidininkas 1610–1627 metais, kunigaikštis, Abiejų Tautų Respublikos ambasadorius Osmanų imperijoje.

Asociatyv. iliustracijos: maro gydytojas, Europeana; kadagys, Pixabay; vaistų buteliukai, tinktūros, Pixabay

 

Irena Katilienė, VU bibliotekos Rankraščių skyrius

2022-02-09