Seniausias Lietuvoje Vilniaus universitetas, kaip mokymo institucija, savo veiklą pradėjo prieš 452 metus, ir beveik nuo pat įkūrimo pradžios jame buvo teikiami mokslo laipsniai. Tarp jų aukščiausias – daktaro laipsnis, kurį buvo galima gauti apsigynus disertaciją, arba kaip buvo įprasta vadinti – tezes. Puoštos ornamentais, gausiai iliustruotos ir įspūdingomis graviūromis žavinčios ne vieną šimtmetį skaičiuojančios disertacijos, šiuo metu saugomos VU bibliotekoje, toli gražu neprimena šiandienių mokslo darbų. Daugelį nustebintų ne tik išskirtinė jų išvaizda, bet ir turinys, tuo metu galioję rengimo principai, kurie jau keltų šypseną šio amžiaus aukštojo mokslo institucijose.
Ko gero pirmas dalykas, kuris krinta į akis pamačius senąjį mokslo darbą – jo dydis. Jei dabartinė disertacija – ne mažiau nei 100 lapų apimties, prieš kelis šimtus metų aukštojo mokslo laipsnį buvo galima gauti parengus ir apgynus darbą, kurio tekstas tilpo į vieną didelį lapą arba į 12–20 puslapių.
Priešingai nei dabar, mokslo darbų struktūra, sandara, išvaizda (kai kurias disertacijas puošia odiniai viršeliai, auksinti įspaudai), pavadinimai nebuvo standartizuoti, reta disertacija turėjo išnašas ar nuorodas į šaltinius, nebuvo literatūros sąrašų. Dažnai disertacijos neturėjo ir to, be ko šiandien neįsivaizduotume jokio mokslinio darbo – autoriaus. Kadangi Universitetas buvo katalikiškas, studentai turėjo laikytis specifinių, dvasininkams taikytų taisyklių, todėl kai kurie darbai buvo anoniminiai arba buvo nurodomas tik darbo vadovas. Kodėl? Pasirodo, viskas „iš kuklumo“. Jėzuitai studentai darbų nepasirašinėdavo dėl nuolankumo, dvasinio nusižeminimo, mat vienuolijos vadovybė deklaravo, kad jėzuitų bendruomenė turi būti kukli, paprasta, „neišsišokanti“ ir nepagyrūniška.
 |
 |
Tačiau jei kalbėsime apie disertacijų gynimą, čia – priešingai, kuklumo reikėtų dar gerai paieškoti. Studentai, norintys parengti disertaciją, pirmiausia, turėjo turėti savo globėją, mecenatą, iš kurio ne tik, manoma, tikėdavosi gauti tarnybą po studijų, bet ir finansinę paramą, lėšas leidybos darbams, užtarimą ir panašią pagalbą. Už ją nuolankūs, jauni studentai savo mokslo darbus dedikuodavo savo globėjams. Ne retai šios padėkos virsdavo tokiomis panegirikomis – iškilmingais, ilgais, šlovinančiais tam tikrą asmenį, tekstais – kad jų apimtis kartais du, tris ar net keturis kartus viršydavo pačio mokslo darbo apimtį. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, pateikus tokį neproporcingą darbą ir sėkmingai sudalyvavus moksliniame dispute, mokslo laipsnis irgi buvo nusipelnomas. O svarbių, turtingų asmenų atžalų gynimuose, laipsnio įteikimo šventėse labai dažnai dalyvaudavo įtakingi svečiai, pavyzdžiui, vyskupai, įvairaus rango valstybės pareigūnai, didikai. Jei analogiškai tuometinę jėzuitišką tradiciją pritaikytume dabarčiai, tai šiomis dienomis studentų darbų gynimuose, diplomų įteikimo šventėse dalyvautų ne tik artimieji ir draugai, bet ir potencialūs darbdaviai, ministrai, Seimo nariai, vyskupai ar net prezidentai.
Deja, ne visi studentai turėjo turtingus juos globojančius mecenatus. Tačiau neprapuldavo ir vargingesni universiteto auklėtiniai – jie sukdavosi iš padėties, gindami tą patį darbą, pakeitę tik antraštinį lapą, kuriame būdavo įrašyta vis kito studento pavardė. Kadangi gynimo esmė buvo viešas disputas žodžiu, toks taupus variantas irgi buvo realus, nors ir retas.
O kokios temos nuguldavo disertacijų pavadinimuose? Jos, žinoma, priklausė nuo to, kas buvo dėstoma to meto Universitete. Dažnai disertacijų pavadinimuose išvysime lotynišką žodį Philosophia (filosofija iš lot.k.). Svarbu paminėti, kad ši disciplina XVI–XVIII a. apėmė ir tokias mokslo sritis kaip logika, fizika, etika, astronomija, astrologija, optika ir t.t. Universitete taip pat buvo dėstoma teisė, o dvasininkai galėjo siekti mokslo laipsnių teologijos srityje. Dalis baigusių studijas, tikėtina, čia ir pasilikdavo – universiteto dėstytojai buvo dvasininkai, kunigai jėzuitai (tik civilinę teisę dėstydavo į universitetą pakviesti pasauliečiai). Visos kitos dabar mums dažniau sutinkamos modernesnės disciplinos, be jau išvardintų, universitete atsirado jau po Jėzuitų ordino panaikinimo.
Taigi, jei susidomėjote senosiomis disertacijomis, apsilankykite VU bibliotekoje. Labai tikėtina, kad jose rasite ir daugiau netikėtų ir galbūt dar iki šiol jums negirdėtų faktų.
Tekstas: Brigita Zorkienė, Ramunė Gedvilaitė
Iliustracijos: disertacijos iš VU bibliotekos archyvo (nuotr. aut. Donatas Jarutis)
2022-07-28