Sidebar

Skorina 500Šiuo metu bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje veikia paroda, skirta Vilniaus spaustuvėms ir pirmajai čia veikusiai P. Skorinos spaustuvei paminėti. Kalbiname šios parodos rengėją, kuratorę dr. Iną Kažuro, parengusią disertaciją apie Vilniuje veikusią bazilijonų spaustuvę. Bazilijonų spaustuvė buvo antra pagal produkciją institucinė spaustuvė po akademijos spaustuvės, turėjusios daugybę privilegijų, kuri leido ir lietuviškas knygas.

Kuo Vilniuje išsiskyrė bazilijonai ir jų spaustuvė?

Bazilijonų vienuolija, priklausanti graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai, vadovaujasi šv. Bazilijaus Didžiojo regula. Ji išskiria tuo, kad beveik vienintelė įkurta Lietuvoje (1617 m.), kitos vienuolijos paprastai atkeliaudavo iš kitų šalių. Be to, bazilijonų veiklai būdingas dvilypumas – jie nebuvo atitrūkę nuo Rytų (Bizantijos) krikščionybės, bet nebuvo ir gryni katalikai.

XVII–XVIII a. bazilijonų vienuolyno spaustuvė atstovavo Vilniaus rusėnų bendruomenei. Nors rusėnams priklausė ir Mamoničių spaustuvė, ir Stačiatikių brolijos spaustuvė, bazilijonai peržengė šios bendruomenės ribas. Jie tapo reikšmingi ir katalikų bendruomenei, veikė jos raidą, nes leido daug katalikiškų knygų. Jie bendradarbiavo ir su sentikių bendruomene, kuri atsirado Lietuvoje tik XVIII a. Iš kitų rusėnų spaustuvių bazilijonai išsiskyrė tuo, kad vieninteliai spausdino lietuviškas knygas.

Ar toks lankstumas, tolerancija glūdi bazilijonų tikėjime, ar tai Vilniaus specifika?

Iš tikrųjų, bazilijonams būdingas lankstumas, imlumas. Matyt, tai atspindėjo jų specifinę padėtį visuomenėje tarp katalikų ir stačiatikių. Nemažiau svarbi ir unikali miesto dvasia. Vilniuje susidurdavo įvairios kultūros ir bendruomenės, kai kurios suartėdavo, nors, pavyzdžiui, žydų bendruomenė buvo labai uždara. Bet net ir žydų kahalas yra išspausdinęs sveikinimą karaliui lenkų kalba. Taigi, Vilnius veikė visas bendruomenes ir jos turėjo sąveikauti, bendradarbiauti. Metams bėgant skirtumai tarp įvairių etnokonfesinių miesto grupių švelnėjo, tai padėjo išgyventi, sugyventi.

Kiek leidinių išleido bazilijonų spaustuvė?

Tarp Vilniaus institucinių spaustuvių jie buvo antri. Pirmoji buvo akademijos spaustuvė, išleidusi apie 3 500 leidinių, o bazilijonai iš viso išleido apie 800. Tretieji buvo pijorai, parengę per 500 leidinių, o mažiausiai išleido pranciškonai.

Kuo bazilijonų spaustuvė reikšminga lietuvių kalbai?

Daugiausia lietuviškų leidinių išleido Vilniaus akademijos spaustuvė (apie 150 knygų), o antroji pagal produkciją buvo bazilijonų spaustuvė. Jie išleido per 50 knygų lietuvių kalba, o, pavyzdžiui, pijorai ir pranciškonai – apie dešimt lietuviškų knygų. Visos Vilniaus spaustuvių išleistos lietuviškos knygos priklauso religiniam žanrui: maldaknygės, dvasiniai skaitiniai, brolijų įstatai, o bazilijonai 1794 m. išspausdino kunigo Mykolo Karpavičiaus pilietinį pamokslą, skirtą paminėti žuvusius per Tado Kosciuškos sukilimą vilniečius. Tai unikalus patriotinės, publicistinės literatūros pavyzdys.

Bazilijonų spaustuvėje spausdinosi ir moterys. Ar tai buvo neįprasta?

Moterų literatūrinė kūryba ir leidyba egzistavo, nors buvo mažiau matomas reiškinys. XVIII a. jos spausdinosi keliose Vilniaus spaustuvėse, pavyzdžiui, pijorų spaustuvėje. Kai ką spausdino ir akademijos spaustuvė, nors labai menkai. Vilniaus pranciškonų spaustuvė nespausdino moterų autorių knygų, bet turėjo kelias dosnias mecenates, o bazilijonai turėjo ryšius su autorėmis nuo XVII a. Pavyzdžiui, 1670 m. čia buvo išspausdintos bajoraitės Kotrynos Semiatkovskos religinės eilės. Tai pirmoji Abiejų Tautų Respublikoje išleista knyga, kurios autorė – moteris.  Iki tol moterų kūriniai plito rankraščiuose. 1771 m. Konstancija Benislavska (1747–1806) bazilijonų spaustuvėje išleido maldaknygę. Ji buvo labai populiari ir šioje spaustuvėje dar kelis kartus perspausdinta. Įdomu tai, kad moterys iš kilmingųjų luomo spausdino bazilijonų spaustuvėje pasaulietines knygas. Pvz., Judita de Raes 1787 m. išleido prancūzų autorių sentencijų rinktinę lenkų kalba. Tai savitas didaktinės literatūros žanras, populiarus ir dabar. Antras pasaulietinio turinio leidinys – Teresės Bobrovskos 1817 m. išleista knyga – „Mergaičių moralė“. Šiuo atveju aišku, kodėl knyga leista bazilijonų spaustuvėje. T. Bobrovska įsteigė mergaičių pensioną netoli vienuolyno. Sekmadieniais kartu su auklėtinėmis ji lankydavo artimiausią bažnyčią, o tai buvo bazilijonų vienuolyno Švč. Trejybės bažnyčia. Patogus susiekimas nulėmė ir bazilijonų spaustuvės pasirinkimą, kai prireikė išleisti mokymo priemonę. Matyt, veikianti nuo XVII a. bazilijonų spaustuvė buvo laikoma sava, konfesiniai skirtumai neturėjo reikšmės.

Kuris bazilijonų spaudinys Jums įdomiausias, gražiausias?

Sunku atrinkti, man jie visi įdomūs ir brangūs. Pvz., minėta Kotrynos Semiatkovskos 1670 m. knyga. Lietuvoje jos neturime, yra žinomas tik vienas išlikęs egzempliorius Lenkijoje. Knygos pabaigoje yra spaustuvininko žodis, kur jis pataria skaitytojui pagal kokias žinomas melodijas galima dainuoti K. Semiatkovskos eiles. Tai unikalus atvejis, kai įsiterpia, savo žodį taria ir spaustuvininkas.

Koks šios spaustuvės ryšys su ukrainiečiais?

XVI–XVIII a. ukrainiečiai neabejotinai dalyvavo Vilniaus spaustuvių veikloje, bet išlikę labai nedaug istorinių liudijimų. Apie spaustuvininkus apskritai labai maža žinių, kadangi jie yra amatininkai, ne autoriai, didikai ar mokslininkai. Būtent bazilijonų spaustuvėje turime atskleistus dviejų ukrainiečių vardus. Tai kilęs iš Voluinės srities Damascenas Gerbestas. Jis pradžioje buvo karys, vėliau priėmė vienuolio įžadus ir užsiėmė spaustuvininko veikla Ukrainoje ir Rumunijoje. Buvo pakviestas į Vilnių kaip profesionalus meistras. Čia jis atnaujino spausdinimo stakles, išliejo naujus šriftus ir pagamino ornamentus. Jam vadovaujant 1692 m. Vilniuje buvo išspausdintas didysis graikų apeigų Katalikų Bažnyčios mišiolas. D. Gerbestui išvykus, jo išraižyti ornamentai atiteko į jėzuitų akademijos spaustuvei. Ryškus ukrainietiškas stilius nesutrukdė jėzuitams juos naudoti, spausdinti savo lotyniškose knygose. Tai taip pat būdinga Vilniui, kur nuolat susipina skirtingos kultūros. Kitas ukrainietis, dirbęs bazilijonų spaustuvėje XVIII a. antroje pusėje, kilęs iš Lvovo vaivadijos, bazilijonas Naukratijus Ščiglinskis. Tikiuosi ateityje surinkti apie šį spaustuvininką daugiau duomenų.

Kur buvo bazilijonų spaustuvė?

Ji visą laiką buvo toje pat vietoje, tik keitė vietą vienuolyno teritorijoje. Iki XVIII a. vidurio bazilijonų vienuolynas atrodė kitaip. Teritorijoje aplink šventovę stovėjo vienuolių celės, dirbtuvės, ūkiniai statiniai. XVIII a. antroje pusėje pastatytas naujas didelis vienuolių korpusas su specialiu priestatu: spaustuvė buvo pirmame aukšte, virš jos – refektoriumas, o trečiame aukšte – biblioteka. Spaustuvė veikė šiame priestate iki bazilijonų vienuolyno uždarymo 1839 m., jos įrengimas aprašytas inventoriuose ir 1845 m. varžytynių dokumentuose.

Ar jie konkuravo su akademijos spaustuve?

Konkurencija buvo neišvengiama, kadangi mieste veikė kelios spaustuvės. Iš visų Vilniaus spaustuvių galingiausia buvo akademijos spaustuvė, ji turėjo daugiausia privilegijų. Be jos leidimo niekas daugiau negalėjo leisti kalendorių, seimo nutarimų, periodikos. Todėl bazilijonų spaustuvė turėjo ieškoti sprendimų, kaip pritraukti naujus autorius ir mecenatus, kaip praplėsti savo skaitytojų ratą. Nepaisant akademijos monopolijos Vilniuje susidarė palanki aplinka veikti kelioms spaustuvėms. Joks kitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas tiek spaustuvių negalėjo išlaikyti.

VU bibliotekoje atidaryta paroda skirta paminėti 500 metų, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji spaustuvė LDK ir išspausdinta pirmoji P. Skorinos knyga. Pranešimų ciklas Vilniaus spaudai 500 metų – parodos pristatymo dalis, skirta apžvelgti Vilniaus spaudos kelią ir supažindinti su senosiomis miesto spaustuvėmis. Daugiau apie parodą skaitykite čia >>

Iliustracija: fragmentas iš Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus lietuviško pamokslo Kozonius (1794 m), išspausdinto bazilijonų spaustuvėje.

Nijolė Bulotaitė

2022-11-09