Vilniaus universiteto biblioteka – mokslo ir studijų vieta, kurioje gimsta idėjos, užsimezga pažintys, vyksta tyrimai ir daromi atradimai. Čia dirba įvairūs žmonės: bibliotekininkai, istorikai, filologai, komunikatoriai. Bibliotekos darbuotojai taip pat tiria, kuria, studijuoja. Norime supažindinti su Rankraščių skyriuje dirbančiu poetu Tomu Petruliu, išleidusiu jau dvi poezijos knygas. Tomas studijavo istoriją, magistrantūrai pasirinko religijos studijas, o dirbti atėjo į Biblioteką.
Kada pradėjote rašyti?
Pradėjau rašyti eiles dar mokyklos laikais. Baigiau Panevėžio Žemynos mokyklą, dabar tai – progimnazija. Turėjau tokį sąsiuvinį, tarsi užrašus, rašiau labiau sau. Aštuntoje ar devintoje klasėje literatūros mokytoja pastebėjo, kad rašau, parodžiau jai savo užrašus. Taip po truputį pajudėjau, pradėjau dalyvauti filologų konkursuose.
Kodėl rinkotės istoriją, o ne – tradiciškai – filologiją?
Buvo pamąstymų rinktis filologijos studijas, bet visada daugiau domėjausi istorija. Literatūra atsirado ir visą laiką tarsi buvo šalia, buvau skaitantis vaikas ir paauglys. Bet istorija mane visada traukė, nuo penktos klasės norėjau būti istorikas, tik su istorijos olimpiadomis man prasčiau sekėsi, nepavyko patekti į respublikines, priešingai nei filologijos konkursuose. Pasirinkau istoriją, nes ketinau tapti istoriku. Iš tiesų svarsčiau tarp trijų pasirinkimų: domino istorija, filologija ir visada traukė filosofija. Bet nugalėjo istorija.
Ar turite mokytojų ar pavyzdžių, kurie Jums padarė įtaką?
Iš gyvųjų gal nelabai, o iš literatūrinio kanono man labai svarbus savo metu buvo Algimantas Mackus. Vytautą Bložę atradau vėliau, universiteto laikais. Kaip daugeliui rašančių žmonių, jis man padarė didelę įtaką, taip pat ir Sigitas Geda. Iš pasaulinės literatūros dar mokykloje atradau Rimbaud, Baudelaire. Proza taip pat labai svarbi mano rašymui. Labai anksti, dar dešimtoje klasėje, atradau Georgą Bataille, perskaičiau jo „Abatą C“. Man įdomūs tokie kartais gal perversyvūs autoriai, susiję su transgresija, ribų peržengimu, tokie kaip de Sadas. Jie susiję ir su religija, religiškumu, man tai viena svarbesnių temų.
Ar Jūs tikintis žmogus?
Žiūrint, kaip suprantame tikėjimą. Nesu religingas, nesilankau apeigose, nelankau bažnyčios. Paauglystėje buvau religingas, bet paskui atsimečiau, kilo egzistencinių klausimų. Tai susiję ir su mano domėjimusi filosofija, anksti pradėjau skaityti filosofines knygas. Kurį laiką net buvau ateistas, bet visi mes keičiamės. Buvo daug progų permąstyti savo santykį su religija. Religijos magistrantūros studijos ir paties egzistencinės patirtys paskatino kitu kampu pažvelgti į tikėjimą. Nepasakyčiau, kad esu tikintis. Man tai sunkiai apčiuopiama sąvoka. Vieni tradiciškai sekmadieniais lanko bažnyčią, praktikuoja ir tai jų tikėjimas, kitiems tai epifaniškos patirtys. Aš gal labiau agnostikas. Sunku apie tikėjimą kalbėti.
Poetas bibliotekoje. Tinkama vieta ar atvirkščiai?
Jei pažvelgtume į istoriją, tai daug poetų ir prozininkų dirbo bibliotekose. Pats Georgas Bataille buvo bibliotekininkas, beje, irgi turėjo istoriko išsilavinimą. Tokių pavyzdžių yra daug. Pažįstamas poetas iš Moldovos, dalyvavęs šių metų poezijos pavasaryje, Dumitru Crudu taip pat dirba bibliotekoje. Puikus poetas, labai rekomenduoju. Yra jo poezijos vertimų į lietuvių kalbą.
Kaip sekasi dirbti poetui, kai turi konkrečias ilgas darbo valandas?
Kartais tikrai nelengva, bet iš poezijos niekas negyvena, reikia kitais darbais užsiimti. Rašymas niekur nedingsta, lieka laiko po darbo, savaitgaliai. Jei kyla kokia mintis, kartais kažką brūkšteli darbo metu. Bet aišku darbe eilėraščių nerašai, tik pasižymi arba atsimeni kokią mintį. Mano atmintis gera, tai vakare galiu išskleisti mintį. Kada geriausiai sekasi rašyti? Sunku pasakyti, kartais anksti ryte, kartais vakare, jei kažkas nutinka, kyla minčių ir paskatina užsirašyti.
Kai buvote studentas, kur dirbote Bibliotekoje? Ar turėjote savo mėgstamą vietą?
Pradžioje dirbau Filologijos, po to daugiau Filosofijos skaitykloje. Ta skaitykla man visada buvo mielesnė, ten daug pertvarų, kambarėlių. Man patinka, kad gali įlįsti kažkur į kampą, pasislėpti, atsiriboti. O ir studijavau Religijos studijų magistrantūroje, tai buvo filosofinės studijos. Filologijos skaitykla – didžiulė bendra erdvė, jokių pertvarų.
Studijuodamas istoriją, dirbau Istorijos skaitykloje. Su ja susiję daug dalykų, prisiminimų, net nuotykių.
Ar turite kokį hobį be poezijos skaitymo ir rašymo?
Mano ateities tikslas – labiau pereiti į prozą, po truputį tampu proziškesnis. Po dviejų knygų atėjo suvokimas, kad reikia keistis, norisi pakeisti stilių. Tai dabar rašau poetinę prozą, nors nežinau, ar tematine prasme nutolau nuo buvusių knygų. Gal labiau tolstu nuo religinės problematikos, tai vyksta tarsi savaime. Reiks dar apie tai pagalvoti, bet kalbos ir prievartos santykio problema tekstuose išlieka. Mano hobis – knygų skaitymas. Tai labai svarbu. Vėl grįžtu prie poezijos, nes pastaruoju metu daugiau skaičiau filosofines knygas.
Mane domina ne vien literatūra, bet ir fotografija, vizualusis menas. Šiek tiek fotografuoju kaip mėgėjas. Man patinka miesto fotografija. Patinka bastytis po miestą, ypač dabar, rudenį, kai tokios gražios spalvos, netikėtas apšvietimas. Smagu išeiti į miestą pagaudyti kadrų, tiek su žmonėmis, tiek be žmonių. Būčiau labiau gatvės fotografas.
Ar skaitytojai netrukdo kurti, ar neišvaiko poetinių minčių?
Būna, kad išblaško, kaip ir kiekvieną mąstantį žmogų. Bet supranti, kad toks tavo darbas ir kažkaip prisitaikai. Tai nuolatinis procesas. Nutraukti minčių srautą gali ir žmogus troleibuse ar replika kažkur gatvėje, jei eini užsisvajojęs.
Kas įkvepia rašyti?
Yra tokių poetų, kuriuos įkvepia miestas, gamta, kaimas ar vienkiemis. Tarkime, poetas Antanas Kalanavičius gyveno vienkiemyje. Nors ne mano tipo žmogus, bet jo tekstai įdomūs. Idėjine prasme jis man nėra artimas, bet rašo gerus tekstus. Esu labiau miesto žmogus.
Mane įkvepia knygos ir bendravimas su žmonėmis, kasdienės situacijos.
Labai įdomu stebėti žmones. Anksčiau mėgau nueiti į kavos barą ir stebėti judėjimą, klausytis pokalbių nuotrupų, stebėti vyksmą. Specialiai pokalbių nesiklausau, bet savaime toje aplinkoje išgirsti pokalbių nuotrupų, stebi vyksmą, žmonių santykius. Tame vyksme kartais gimsta ištisi tekstai. Man patinka šurmulys, namie kartais būna per tylu. Esu nemažai tekstų parašęs kavos baruose.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2022-11-11