Sidebar

Nijolė Dasevičienė Vilniaus universiteto biblioteka yra Europos mokslinių bibliotekų konsorciumo (CERL) narė. 2022 metais Mokslinių tyrimų  ir paveldo rinkinių departamento direktorė Nijolė Klingaitė-Dasevičienė dalyvavo dviejuose konsorciumo renginiuose: vienas buvo  skirtas kolekcijų saugumo, o kitas – kultūros paveldo kolekcijų skaitmeninimo klausimams. Apie visa tai kalbiname direktorę. 

Kiek jau metų VU biblioteka yra CERL narė? Ką mums tai duoda? 

Esame nariai jau daugiau nei dešimtmetį. Yra kelios narystės šioje organizacijoje rūšys. Mūsų narystė – vadinama specialioji. Dar yra nariai ir grupiniai nariai, kai susiburia kelios vienos valstybės bibliotekos.

Kol šio konsorciumo ištekliai buvo prieinami tik nariams, mums tai suteikė išskirtinę galimybę naudotis suvestiniais visų organizacijų teikiamais duomenimis viename kataloge. Tai iki 1830 metų atspausdintų knygų duomenys, didžiulė duomenų bazė. Dabar, kai šis duomenų masyvas yra atviras, didžiausia nauda mums – specialistų ir kompetencijų tinklas, apimantis daugiau nei 270 paveldą saugančių ir tiriančių organizacijų. Šis konsorciumas kiek mažiau dirba su rankraščiais, bet specialistų tikrai turi.

Kokie naujausi bibliotekų saugumo iššūkiai? 

Visi puikiai suprantame, kokiu laikotarpiu gyvename. Pats pirmasis, svarbiausias  iššūkis – fizinis bibliotekų saugumas karinių konfliktų atveju. Reikia pasakyti, kad Europoje tas saugumas suprantamas labai įvairiai, bet visi sunerimę dėl įvykių Ukrainoje ir kaip tai paveikia kultūros ir atminties institucijas. Saugumas – labai plati sąvoka, apimanti daug sričių. Daug kas priklauso ir nuo bibliotekos pastato padėties, vietos mieste. Vienam labai svarbu potvynio grėsmė, kitam žemės drebėjimo grėsmė, pastato nusidėvėjimas ir neveikiančios sistemos. Grėsmės ir problemos, su kuriomis kasdien susiduria bibliotekos, kiekvienam yra išskirtinės, savos.

Kas ypač aktualu mūsų bibliotekai? 

Mūsų biblioteka išskirtinė tuo, kad esame labai sena organizacija ir vis dar tebesame savo istoriniame pastate. Europoje tokių bibliotekų, kurios ne tik turėtų senus pastatus, naudotų juos kaip reprezentacinius, bet ir funkcionuotų tuose pastatuose, tikrai nėra daug. Iš kitų dalyvių daug galima pasimokyti apie renginius bibliotekoje, jų poveikį pastatui, knygoms, apie didelius skaitytojų ir lankytojų, turistų  srautus ir kaip su tuo gyventi, kaip susitvarkyti. Pradedama kalbėti apie balansą – naudą, kurią mums neša visi tie renginiai ir poveikį saugomam kultūros paveldui. 

Kokios krizinių situacijų patirtys? 

Airijos Korko biblioteką ištiko didelė krizė dėl klimato kaitos, kai didelė dalis jų senojo fondo užsikrėtė pelėsiu. Klimato sistemos, kurios ten buvo sumontuotos, pasikeitus sąlygoms dėl pasaulinio atšilimo, padidėjus drėgmei ir pakilus temperatūrai, tapo nebeefektyvios. Kita krizė – rūgštus popierius, ant kurio atspausdinta didelė dalis ir mūsų bibliotekoje saugomų knygų, kai objektai pradeda trupėti liečiami. Ką daryti, kaip spręsti tokias problemas? Problema gali tapti ir pratrūkęs vamzdis saugykloje, kai negali nustatyti pažeidimo vietos ir kai skubiai reikia evakuoti daugybę knygų lentynų. Visų galimų krizių numatyti  ir joms pasiruošti neįmanoma. Kaip krizę galima įvardinti ir situaciją skaitykloje, kai yra agresyvus skaitytojas, reikia kažkaip suvaldyti situaciją.

Apdegusi knyga 2Knyga po gaisro, asociatyvi nuotr. VU bibliotekos archyvas.

Ar yra pavyzdžių, iš kurių galime tiesiogiai pasimokyti? 

Mes dar nejaučiame tokių ryškių klimato kaitos efektų, bet reikia viską numatyti. Klausydamasi kolegų iš Ukrainos pagalvojau, kad mes galime pasimokyti iš jų, kaip valdyti krizes nepametant blaivaus proto, tiesiog kasdien einant į darbą. Esame atsakingi ir turime daryti tai, ką galime ir mokame, net ir karo zonoje. To galima pasimokyti, kad ištikus bet kokiai krizei nepamestume galvos ir atliktume savo kasdieninį darbą.

Kas naujo kolekcijų skaitmeninime? 

Yra nemažai naujovių. Prieš dešimt metų konsorciumas organizavo pirmą skaitmeninimui skirtą renginį, ir tada buvo labai nedrąsu, nedaug žinojome apie Europos mokslinių bibliotekų skaitmeninimo patirtis ir iššūkius, viskas buvo nauja, įdomu. Dabar, po dešimties metų, jau matau, kad  esame labai pažengę. Kai kas iš aptartų klausimų mums aktualu, o kai kas jau nebe. Smagu, kad daug ką, dėl ko dar tariasi, dvejoja didžiosios Europos bibliotekos, mes jau esame įgyvendinę. Turiu omenyje įvairias skaitmeninių kolekcijų technologines funkcijas, palengvinančias paiešką  vartotojams, pagelbstinčias pasiekti ir atverti turinį.

Dabar daug  kalbama apie tai, kaip aktyviai generuoti, kurti, surinkti dar daugiau turinio, priimant vartotojų  darbus, siunčiamus skaitmeninius vaizdus. Apie tai daugiau kalba JAV bibliotekos. Tai kiek paradoksalu, bet šiuo metu Europos konsorciume aktyviai dalyvauja dešimt JAV bibliotekų, dar dešimt bibliotekų iš Pietų Amerikos derasi dėl narystės. Tai labai įdomūs partneriai, apie kuriuos nedaug žinome.

Europoje yra noras nuo nedidelių projektinių iniciatyvų pereiti prie tokių iniciatyvų rezultatus apimančių struktūrų, kaip kad mes nuo projektų, produktų perėjome prie skaitmeninių kolekcijų. Tai susiję su finansais, projektiniais mechanizmais.

Ar mes neatsiliekame? Kokie nauji iššūkiai mūsų laukia skaitmeninime? 

Turėjome labai gerą startą, atnaujinome skaitmenines kolekcijas. Dabar svarbu išlaikyti tą lygį, kurį pasiekėme. Mūsų viešosios srities žymėjimas labai vertinamas vartotojų. Reikia nepamiršti, kad kažkada naujai skaitmeninamų dokumentų kiekis sumažės, gal ne dabar, o po kelių ar keliolikos metų. Jau dabar turime galvoti, kaip tą turinį įtraukti į mūsų kasdienybę, skatinti jo panaudą kuriant naują turinį, kaip jį aktyviai siūlyti tyrėjams, kaip juos įtraukti, kad mums pagelbėtų, ir rasti tinkamą simbiozę, kaip įveiklinti kuo daugiau turinio, kad jis nedulkėtų nenaudojamas. Tai pagrindinė ateinančio penkmečio užduotis – rasti kelią, kaip įtraukti mūsų bendruomenę. 

Kalbino Nijolė Bulotaitė

2022-01-09