Neseniai Vilniaus universiteto bibliotekoje lankėsi Australijos lietuvis iš Adelaidės Rimas Riauba. Jis apžiūrėjo savo tėvo bibliotekai dovanotą knygų kolekciją ir rankraščius. Toje kolekcijoje – beveik tūkstantis knygų, kurias Juozas Riauba (pirma nuotr. kairėje) siuntė iš Australijos apie 20 metų. Apie Juozo Riaubos kolekcijos reikšmę ir vietą mūsų bibliotekoje pasiteiravome generalinės direktorės Irenos Krivienės, kuri priminė, jog 1974 m. Juozo Riaubos iniciatyva buvo įsteigtas Vilniaus universiteto bibliotekos bičiulių būrelis Adelaidėje, Australijoje. Iki tol pats J. Riauba gyvendamas užsienyje buvo surinkęs maždaug tūkstančio knygų ir periodikos kolekciją, kurią apie 1970-uosius metus buvo nutaręs perduoti mūsų bibliotekai. Vėliau, įsteigus bibliotekos bičiulių būrelį, pradėta rinkti pinigus bibliotekai remti jai reikalingomis knygomis.
Paklausta apie tai, kada pati susipažino su šia kolekcija, direktorė papasakojo, jog jos pirmoji darbo vieta bibliotekoje buvo knygų saugojimo skyrius, kur ir buvo formuojamos ir saugomos įvairių asmenų dovanojamos kolekcijos: „Atėjau dirbti 1976 metais, kaip tik tuo metu ir prasidėjo šios kolekcijos perdavimas, ji buvo pildoma naujais leidiniais. Tuo metu biblioteka iš užsienio lietuvių gavo nemažai privačių kolekcijų. Išeivijos lietuvių dovanotos knygų kolekcijos – fenomenalus reiškinys. Tai buvo 8-as dešimtmetis – 9-ojo dešimtmečio pradžia, kai užsienyje gyvenantys lietuviai jau ten įsitvirtino ir žinojo, kad negalės grįžti į Lietuvą, kol ji nėra laisva. Supratę, kad gali, jie pradėjo dovanoti knygas, reikalingas VU bendruomenei. Kai kurios iš jų buvo vienetiniai egzemplioriai, daugiau jų Lietuvoje nebuvo“. Direktorė pasakoja, jog leidinius iš šių kolekcijų skaitytojai galėjo užsisakyti, bet nebuvo jų galima išduoti į namus. Tokios tuo metu buvo bibliotekos skaitytojų aptarnavimo taisyklės, šias knygas galima buvo skaityti Profesorių skaitykloje. Jos ir saugomos buvo atskirai, jų šifrai skyrėsi nuo bendrųjų fondų, buvo žymimos dovanotojų inicialais.
Irena Krivienė džiaugiasi, kad sūnus Rimas Riauba perėmė tėvo įsipareigojimus, papildė jo kolekciją knygomis, rankraštiniais dokumentais, kurie dabar saugomi Rankraščių skyriuje, tėvo vardo archyve. „Turime ilgametę tradiciją – su dovanotojais biblioteka susirašinėja, o jiems iškeliavus į amžinybę, neretai susirašinėjimą perima jų vaikai. Tokiems žmonėms biblioteka visada siunčia sveikinimus Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Dovanotojų palikuonių jau liko labai nedaug, o Rimas Riauba – vienas iš tokių. Jis kartais kreipdavosi į biblioteką, perdavė mums tėvo dokumentus ir visada atsiliepia į tuos sveikinimus“.
Rimas Riauba VU bibliotekos saugykloje su Rankraščių skyriaus vadove Inga Liepaite (pirma iš kairės) ir Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininke Lilija Karželiene (Irenos Krivienės nuotr.)
Paklaustas, ar visada domėjosi tėvo veikla Lietuvos labui, ponas Rimas Riauba patvirtino, jog nuo pat vaikystės tai buvo jo gyvenimo dalis. Užaugo namuose, kur buvo daugybė knygų ir Lietuvos žemėlapių. Tėvas daug skaitė, turėjo daug knygų apie nacių ir sovietų žiaurumus. Sūnui tai turėjo didelės įtakos: „Nuo pat vaikystės žinojau, kad jis Lietuvos patriotas. Supratau knygų reikšmę jo gyvenime. Bet jo veiklos siunčiant knygas į Lietuvą mastą supratau tik apsilankęs bibliotekoje ir pamatęs tą kolekciją“. R. Riauba prisipažino, kad apie tėvo veiklos siunčiant knygas į Lietuvą reikšmę pradėjo galvoti kasmet iš bibliotekos gaudamas po gražų sveikinimą ir kai perlaidojant tėvo palaikus Vyžuonose šių metų gegužės 6 dieną bibliotekos generalinė direktorė I. Krivienė pasakė kalbą, kuri jį labai sujaudino.
Sūnus gailisi daugiau nepasidomėjęs tėvo praeitimi, nepaklausinėjęs. O jo gyvenimas buvo tikrai spalvingas. Juozas Riauba mokėsi Kauno Aukštesniojoje Technikos mokykloje, gavo inžinieriaus išsilavinimą, 1940 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą, bet sovietinė okupacija pakeitė gyvenimą. Lietuvą okupavus sovietams vieną dieną jam paskambino iš darbo ir patarė negrįžti, nes domisi KGB. Jis tada pabėgo į Lenkiją. Gestapas, sužinojęs jo profesiją, įsakė jiems dirbti, o kai Juozas Riauba atsisakė, atsidūrė Soldau koncentracijos stovykloje politiniams kaliniams.
Sūnus sakė tik dabar įsitikinęs dalies tėvo pasakojimų iš tų laikų realumu, nes vaikystėje tuo sunku buvo patikėti. Pavyzdžiui, tėvas pasakojo, kad po kalinių pabėgimo iš Soldau hitlerininkai išrikiavę sušaudė kas antrą kalinį. Tik neseniai jis išgirdo per žinias, kad Soldau buvo rasta 18 000 palaikų, tai patvirtino tėvo pasakojimą. Taip pat tėvas pasakojo, kad stovykloje lankėsi Himleris ir dviejų metrų atstumu apžiūrėjo kalinių rikiuotę. Tėvas buvo aršus rūkorius ir per dieną stovykloje surūkydavo du pakelius. Kadangi Raudonasis Kryžius kaliniams tiekdavo cigarečių ir šokolado paketus, jis visą šokoladą išmainydavo į cigaretes. Australijoje jis taip pat daug rūkė cigaretes, pypkę, cigarus, bet galų gale metė. Iš vaikystės sūnus pamena, kad tėvas parsivežė iš stovyklos patalynę su nacių antspaudais ir ją klodavo sūnui. Galbūt norėjo, kad sūnus suprastų, ką teko išgyventi tėvui. „Jis netiesiogiai savo pavyzdžiu mokė mane nebūti rasistu. Visada pabrėžė nacių ir sovietų valdžios nusikaltimus“, – kalbėdamas apie tėvo politines pažiūras pripažino Rimas Riauba.
Juozas Riauba su šeima Australijoje (nuotr. iš VU bibliotekos Rankraščių skyriaus)
Nors Juozas Riauba buvo geras inžinierius, bet jo išsilavinimas nebuvo pripažįstamas Australijoje, todėl pradžioje dirbo kitą darbą, siekė inžinieriaus išsilavinimo Australijoje, bet dėl pablogėjusios sveikatos nebaigė studijų. Jis sunkiai dirbo, siekdamas aprūpinti šeimą. Sūnus tvirtina, jog motina labai džiaugėsi jo aistra Lietuvai, bet manė, kad daugiau dėmesio reikia skirti šeimai. „Jis buvo puikus žmogus. Jam labai rūpėjo Lietuva ir jo šeima. Kai pastebėjo mano gabumus tiksliesiems mokslams, matematikai, nupirko man mikroskopą, prenumeravo „Scientific American“. Jis suprato mokslo, išsilavinimo reikšmę, rėmė mano studijas“, – tėvą gražiais žodžiais minėjo Rimas Riauba.
Paklaustas, ar tėvas numanė, kad kai kurios knygos gali taip ir nepasiekti Lietuvos skaitytojų, sūnus sakė, kad ir pats apžiūrinėdamas kolekciją stebėjosi, kaip jos atkeliavo. Jis įsitikinęs, kad tėvas suprato rizikas, bet manė, kad reikia išnaudoti visas galimybes, kad bent dalis knygų nukeliautų į Lietuvą.
Sūnus tvirtina, jog tėvas visada tikėjo, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, kad vieną dieną bus laisva. Jis mirė 1990 metais nesulaukęs galutinės nepriklausomybės, bet džiaugėsi matydamas jos apraiškas ir buvo labai laimingas.
Nijolė Bulotaitė
2023-06-29