Vilniaus universiteto senosios observatorijos fundatorė ir įkūrėja Mstislavlio kunigaikštystės kaštelionienė Elžbieta Oginskytė-Puzinienė (?-1767), kurios portretas kabo Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje, buvo pirmoji ne tik Abiejų Tautų Respublikoje, bet ir užsienyje moteris, kuri taip aktyviai domėjosi ir rūpinosi matematikos ir astronomijos mokslais. Ši moteris ne tik kelis kartus paskyrė lėšų observatorijos statyboms, prietaisams įsigyti, bet ir pati dalyvaudavo astronominiuose stebėjimuose. Jėzuitai atsidėkodami dedikavo jai mokslo veikalus, sukūrė ir užsakė jos garbei proginius kūrinius ir portretus. Manoma, kad Baltojoje salėje esantis M. Egenfelderio tapytas E. Oginskytės-Puzinienės portretas sukurtas jau po jos mirties, kaip porinis Observatorijos įkūrėjo ir architekto Tomo Žebrausko portretui. Italų architekto K. Spampani sukurtą salės portalą puošia ir fundatorės atvaizdas. Ant portalo su karaliaus ir fundatorės portretais sėdinti astronomijos deivė Uranija rankose laiko vainiką su Puzinienės inicialais.
Prancūzų mokslininkas Josephas Lalandas astronomijos vadovėlyje, išleistame 1771 m., giria observatorijos fundatorę ir cituoja Vilniaus akademijos pamokslininką, kuris laidotuvių kalboje pasakęs: „Viena moteris sugėdino visą kraštą“. Moterys paprastai mokslui tiek dėmesio neskyrė, o jų fundacijos dažniausiai buvo susijusios su bažnyčia. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi keli dokumentai, liudijantys Puzinienės ir jos vyro fundacijas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės vėliavininko Antano Puzinos ir jo sutuoktinės Elžbietos Oginskytės-Puzinienės turto užrašymas Livonijos ir Piltenės sufraganinei vyskupijai, taip pat dokumente apie Lučiojaus (Łuczay) Šv. Tado bažnyčią ir parapiją minima fundatorė Mscislavo kaštelionienė Elžbieta Oginskytė-Puzinienė. Mums gal įdomiausias dokumentas – kaštelionienės 1752 metais Šv. Jonų bažnyčios tabernakuliui sukurti paskirta sidabrinių rakandų skrynia, apie fundacijos paskirtį pastaba rašyta fundatorės ranka ir pasirašyta. Šio tabernakulio vaizdas užfiksuotas Stepono Batoro universiteto dėstytojo grafiko Jurgio Hopeno darytose nuotraukose. Istorikas dr. Liudas Jovaiša padėjo išsiaiškinti, kad sovietmečiu šis tabernakulis perkeltas į Paluknio parapinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią Trakų rajone.
K. Spampani sukurtą salės portalą puošia ir fundatorės E. Oginskytės-Puzinienės atvaizdas
Fundatorė dėl jos ypatingų nuopelnų buvo palaidota Šv. Jonų bažnyčioje, jėzuitams priklausiusioje kriptoje, o jos laidotuvių ceremonija truko net kelias dienas, nors pati E. Oginskytė-Puzinienė norėjo kuklių laidotuvių. Menotyrininkė Lina Balaišytė, tyrinėjanti baroko epochos kilmingųjų laidojimo tradicijas, teigia, kad neretai laidotuvėse tik paskutinę dieną buvo paklūstama velionio prašymui būti palaidotam kukliai. Kaip pavyzdį ji nurodo „Gazety Wilenskie“ 1768 metais aprašytas Oginskytės-Puzinienės laidotuves, kai vykdant velionės testamentu išreikštą valią tik prieš palaidojant kūnas buvo perkeltas į medinį karstą, teuždegtos šešios žvakės.
Vilniaus universiteto bibliotekos Baltoji salė
Observatorijos fundatorės nuopelnai buvo ilgai prisimenami, minimi ir A. Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, kur universiteto auklėtinis poemos veikėjas Pakamorė prisimena:
„Aš Vilniuj mokiausi taipogi metų porą. Tada Puzinina išreiškė kilnų norą
Iš dvaro pajamų nupirkti ir paskirti
Ar du teleskopus žvaigždėms ir dangui tirti. Observatoriją Počobutas rikiavo,
Kurs Akademijoj tais metais rektoriavo.“
(V. Mykolaičio-Putino ir J. Marcinkevičiaus vertimas)
Parengė Nijolė Bulotaitė
2023-10-18