Sidebar

Spalio 12 dieną Vilniaus universiteto bibliotekoje atidaryta paroda „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Šv. Juozapato kankinystei“. Parodoje pristatoma ir autentiškų Šv. Juozapato liturginių drabužių rekonstrukcija. Kostiumo atkūrimą inicijavo Istorijos fakulteto mokslininkė dr. Genutė Kirkienė, darbą atliko Istorijos fakulteto studentas Tomas Antropikas. Kol šią originalią akį traukiančią rekonstrukciją dar galima pamatyti bibliotekoje, skubame pakalbinti kūrybingąją dėstytoją ir auksarankį studentą.

Liturginiai drabužiai rekonstruoti remiantis ikonografiniais ir archeologiniais šaltiniais, aprangos detalės ir puošybos elementai atitinka to meto gamybos technologijas ir medžiagas. Kaip pavyko viską įgyvendinti, kaip sekėsi darbai, klausiame visų pirma  dr. Genutės Kirkienės. 

Kaip gimė tokios rekonstrukcijos idėja?  

Kaip žinia, 2023 m. lapkričio 12 d. Lietuva minės 400-ąsias Šv. Juozapato kankinystės metines. Ukrainos žemės sūnus, kilęs iš Voluinės Volodymyro, dvasinį kelią  nuo bazilijonų vienuolio iki Polocko arkivyskupo pasirinko Lietuvoje, Vilniuje, ir  paskyrė savo gyvenimą krikščionių Bažnyčios vienybei. Vilniaus m. savivaldybės Kultūros skyriui paskelbus konkursą teikti projektus, skirtus Šv. Juozapato Kuncevičiaus 400-osioms kankinystės metinėms, atsirado galimybė dalyvauti konkurse. Vidinė motyvacija mane kaip dėstytoją, o ir kiekvieną iš mūsų, skatina tobulėti, judėti į priekį, kažką įdomaus padaryti. Tad pagrindinis tikslas ir noras buvo pateikti konkursui novatorišką originalią idėją, kurios iki šiol dar nebuvo – pabandyti atkurti Šv. Juozapato Kuncevičiaus, Polocko arkivyskupo, XVII a. 2 deš. liturginius rūbus pagal žinomą seniausią jo atvaizdą iš Leono Kreuzos knygos „Kazanie...“ (Vilnius: Leono Mamoničiaus spaustuvė, 1625 m).   

Atkūrimo idėjos vaizdinį sustiprino prieš keliolika metų matytos VU Istorijos fakulteto studentų Alumnato kiemelyje įdomiai ir žaismingai  parengtos „gyvųjų paveikslų“ rekonstrukcijos pagal žymiausių Renesanso tapytojų (Leonardo da Vinči „Paskutinė vakarienė“, „Dama su šermuonėliu“ ir kt. autorių) paveikslus.  

Ir štai atsirado puiki proga ir galimybė realizuoti sumanymą – parengti koncepciją suvokiant, kad tokio projekto realizavimas prisidėtų prie Vilniaus miesto tapatybės sklaidos bei istorinio kultūrinio /konfesinio/ paveldo praturtinimo. Iki šiol nebuvo mėginta prikelti iš istorinės užmaršties, sugrąžinti į mūsų kultūros žmonių istorinę atmintį graikų apeigų katalikų arkivyskupo, Lietuvos ir Ukrainos pirmojo bazilijonų šventojo liturginius rūbus, kurie vizualiai praturtintų Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų šventovės, o taip pat Vilniaus miesto kultūrinės raidos istoriją.   

Kurdama koncepciją žinojau, kad Lvive, Ukrainoje, yra speciali parduotuvė, kur galima įsigyti šio projekto įgyvendinimui reikalingų audinių.  Buvau optimistiškai nusiteikusi, juo labiau, kad pati mėgstu ir moku siūti...  

Smugl. Juozapatas

Mintys, idėjos gimė, o kaip sekėsi rasti bendraminčių, vykdytojų, rėmėjų? 

Auditorijoje bendraudama su studentais stengiuosi kurti demokratišką mokymosi aplinką, kuri padeda atskleisti kiekvieno studento kompetencijas, gebėjimus ir ugdo abipusį pasitikėjimą. Mano didžiausias atradimas buvo talentingo tuomet dar I kurso bakalauro studijų kultūros istorijos ir antropologijos krypties  studento Tomo Antropiko platus gebėjimų laukas. Jis audžia tautines juostas, yra dalyvavęs parodose, tuo metu buvo kandidatas į tautodailininkų sąjungos narius. Maža to, jis puikiai siuva, mezga ir siuvinėja, dalyvauja VU folklorinio ansamblio „Ratilio“ meninėje veikloje. Savo idėja pasidalinau su Tomu ir pasiūliau dalyvauti šiame projekte. Jis džiaugsmingai priėmė pasiūlymą ir mane labai nustebino: buvo sukaupęs didžiulį žinių bagažą apie liturginius rūbus, žinojo, kiek ir kokių rūšių audinių, kokių specialių medžiagų detalėms liturginiams rūbams rekonstruoti reikės.   

Projektas konkurso komisijos buvo įvertintas aukštais balais. Prasidėjo darbas. Kuo toliau, tuo labiau Tomas mane maloniai stebino ir džiugino – visą liturginių rūbų gamybą kaip tikras Meistras jis suėmė į savo rankas ir nuo pradžių iki pabaigos darbą įvykdė: siekdamas išgauti kuo didesnį „autentiškumą“ visas liturginių rūbų detales pasiuvo, išsiuvinėjo rankomis etc.   

Šis jaunas talentingas studentas labai atsakingai, remdamasis istoriografiniais tyrinėjimais, archeologiniais radiniais atkūrė liturginius rūbus. Paklausus, ar reikia pagalbos padėti siuvant, jis sakydavo: „Dėstytoja, jūs ilsėkitės, aš viską padarysiu ir netgi jau daug ką padariau...“ Šis studentas – tikras VU IF pasididžiavimas. 

Juozapato kostiumas

Projektą realizuoti padėjo mūsų ekspertai: nuoširdžiai dėkoju VDA dėstytojai dr. Jolitai Liškevičienei, kuri negailėjo laiko teikdama profesinius patarimus. Vertingas konsultacijas teikė ir Švč. Trejybės kunigas Mykolajus Kozelkivski.  

Kadangi konkurso organizatoriai Vilniaus m. savivaldybės Kultūros skyrius suteikė tik dalinį finansavimą, reikėjo papildomai ieškoti finansinės paramos.  Esu labai dėkinga buvusiam VU IF auklėtiniui, padėjusiam išspręsti šią problemą. Tai dr. Nerijus Udrėnas, žinomas politikos ir verslo aplinkos žmogus, TSPMI dėstytojas, dalyvaujantis valstybės valdymo institucijų, verslo subjektų sudarytose komisijose. Jis rado mecenatą – „BT invest“ vadovą Raimondą Tumėną.  

Ar viską pavyko įgyvendinti? Koks tų liturginių drabužių tolesnis likimas? Kur jie keliaus?  

Projekto centrinė ašis buvo paremta istoriniu bei kultūriniu kontekstu, o jo įgyvendinimo veiksmų planas signalizavo unikalią idėją, kurios pasiektas rezultatas – atkurti liturginiai Polocko arkivyskupo Šv. Juozapato Kuncevičiaus rūbai. Jie bus pristatyti ir eksponuojami Švč. Graikų apeigų katalikų šventovėje, kur primins jos šeimininkams, ukrainiečių bendruomenei, o taip pat Vilniaus miesto svečiams, ir apskritai visos Lietuvos visuomenei bei užsienio turistams apie Šv. Juozapato Kuncevičiaus nueitą dvasinį kelią ir jo tarnystę čia, Vilniuje, nuo vienuolio iki Polocko arkivyskupo.   

Dėstytojos pasirinktas projektui įgyvendinti studentas Tomas Antropikas mielai sutiko papasakoti, kaip jam sekėsi ir kaip pavyko pritaikyti savo žinias ir tautodailininko gebėjimus ir patirtį. 

img 1088.jpgAr tai pirmas toks projektas, kai sutapo Jūsų kaip istoriko ir kaip tautodailininko interesai, gebėjimai? 

Tai pirmas  projektas, pasiekęs viešumą ir visuomenę. Iki projekto daugiausiai užsiėmiau etnografinės tekstilės rekonstrukcija. Muziejuose, jų fonduose, archyvuose renku medžiagą ir sudėjęs į visumą bandau atkurti, suvokti tekstilės objektų sąryšius, raidą, kaitą. Į istorinės tekstilės atkūrimą pasinėriau tik dėstytojos G. Kirkienės dėka, už tai esu jai be galo dėkingas. 

Iš tiesų mano specializacija, didžiausias interesas – XIX a. ir XX a. pirmosios pusės valstiečių tekstilė. Dabar užsiimu XIX–XX amžių sandūros Varėnos rajono Musteikos kaimo išeiginio ištekėjusios moters rūbo rekonstrukcija. Surinktą medžiagą pradėjau jungti į darnią  visumą – pradėjau atkūrimo darbus. Kai darai daug įvairių darbų, iš pirmo žvilgsnio, laikotarpiu ar tematika nelabai susijusių, pamatai labai platų kontekstą, sąryšius tarp XVI a. ir XX a. pradžios, gali atrasti primirštas technologijas, kurios naudotos aukščiausiųjų luomų aprangos dekorui, išsaugotas valstiečių iki pat XIX ir XX amžių sandūros. Tai leidžia pamatyti bendrą kontekstą, o tada geriau suvokti visumą. 

Kas buvo sudėtingiausia įgyvendinant projektą? Kas Jums pačiam buvo įdomiausia? 

Šis klausimas nėra moksliškai ištirtas, nėra specialių publikacijų, dedikuotų tiek unitų, tiek graikų apeigų katalikų bažnyčios, tiek bazilijonų vienuolių aprangai, liturginei tekstilei. Buvo sunkiausia surinkti reikalingą medžiagą, iš pradžių atrodė, kad jos nėra. Bet kai pradedi ieškoti, atsiveria akys. Vieni šaltiniai užpildo vienas, kiti kitas spragas, taip susideda visuma: vienuolio bazilijono kasdienės aprangos komplektas – abitas, gobtuvas, juosta, paramanas, epitrachilis, rankogaliai; arkivyskupo regalijos: mitra, didysis amoforas, mantija. Ir kaip neretai nutinka, tų šaltinių atsiranda dar daugiau, kai projektas jau baigiasi. Rankų darbo technologijose nieko labai naujo nesugalvosi, todėl nieko nekeisčiau, jei reiktų pradėti iš naujo. Mums pavyko viską atkurti autentiškai. 

Kai pradedi ieškojimus nuo tuščio lapo, sužinai žymiai daugiau. Pavyzdžiui, LNM Istorijos rinkinių skyriaus vedėjos Giedrės Milerytės-Japertienės nepaprasto geranoriškumo dėka galėjau ištirti rinkiniuose saugomą tekstilę, priskiriamą unitams. Tai padeda suvokti drabužio konstrukcijas, pasiuvimo technologijas. Įdomus pats rankų darbas, jo procesas, kuris kartais gali būti labai monotoniškas ir pabodęs, nes viskas buvo siuvama rankomis. Bet kai pamatai rezultatą, pamiršti visą tą monotoniją. 

Juozapato drabuzio nugara

Archeologės Vytautės Lukšėnienės dėka pažinau paramanų pasaulį. Paramanai – neatsiejama Rytų tradicijos vienuolio apdangos detalė. Paramanas ir gobtuvas atkurti tokie, kokie buvo dėvimi Vilniaus Šv. Trejybės vienuolyne, o kartu ir visos Bazilijonų brolijos. Šaltiniai ne vien iš Vilniaus, nors daiktinio paveldo neturime, yra tik ikonografija. Arkivyskupo regalijos atkurtos pagal Tarasevičiaus spalvotą vario raižinį, pagal jį parinktos ir spalvos, nors kaip minėjome pristatymo metu, dailininkas naudojo tokias spalvas, kokias turėjo. Šias plonybes suvokti padėjo dr. Jolita Liškevičienė. Bet kanonui jis nenusižengė, tad mes pasirinkome tokias pat spalvas. Be to, Vilniuje jis niekada nebuvo apsivilkęs arkivyskupo drabužių, tai ir rasti kažko Vilniuje nepavyktų. 

Iš kur tie tautodailininko gebėjimai, polinkis prie rankdarbių, dėmesys etnografijai? 

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Kai aplinkui matai daug rankų darbų, tai ir pats jų imiesi. Pradedi nuo smulkių dalykų – kojinių ar pirštinių mezgimo ir pereini prie audimo rankinėmis staklėmis, audi tradicinę tekstilę. Didžiausias interesas ir paskata – Mama ir Močiutė, o vėliau, įsisukus į tradicinės tekstilės pasaulį, ir bičiuliai tautodailininkai. Man nepaprastai įdomu tyrinėti, o jei kas labai užkabina, tada ir pritaikyti praktikoje, išbandyti. 

Koks šių drabužių tolesnis likimas? 

Iki lapkričio 10 dienos drabužiai bus eksponuojami parodoje P. Smuglevičiaus salėje. Kadangi lapkričio 12  d. minima Šv. Juozapato kankinystės diena, tai tądien Šv. Trejybės bažnyčioje vyks iškilmingos mišios. Todėl jau nuo 10 d. perkelsime rūbus ten. Kairėje navos pusėje yra nedidelis altorėlis, kur melsdavosi Šv. Juozapatas, ten yra jo atminimui skirta vieta, tai ten ir eksponuosime. 

preview 41

Ar turite dar panašių planų, norų, kuriuos tikitės įgyvendinti? 

Parodos pristatymo metu susipažinome su Lvivo katalikiškojo universiteto Istorijos fakulteto dekanu. Kadangi jie taip pat tyrinėja bazilijonus, dekanas pasiūlė šaunią mintį inicijuoti Lietuvos ir Ukrainos universitetų bendradarbiavimą ir pasikalbėti apie šios brolijos būtį ir buitį, jos sudedamąsias dalis. Lvive trečio kurso studentai gilinasi į bazilijonų mitybą, o mes pradedame tyrinėti jų aprangą. Būtų labai įdomu pasidalinti patirtimi ir atradimais.  

Paroda VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3, I a.) veiks iki 2024 metų kovo mėnesio. Šv. Juozapato liturginių drabužių rekonstrukcija bus eksponuojama iki 2023 m. lapkričio 10 d.

Kalbino Nijolė Bulotaitė

2023-10-23