Prieš pat naujuosius metus pasiekė žinia apie architektės restauratorės Aldonos Švabauskienės mirtį (1928–2024). Ši architektė daug prisidėjo prie Vilniaus universiteto ansamblio restauravimo, rekonstrukcijos, pritaikymo universiteto poreikiams. 1985 metais už Vilniaus universiteto centrinių rūmų komplekso pastatų restauravimą su kolektyvu pelnė Europos paminklų apsaugos kuratorijos aukso medalį.
Baigusi Kauno politechnikos institutą A. Švabauskienė dirbo Paminklų konservavimo institute Vilniuje, ilgą laiką vadovavo Senamiesčio skyriui. 1992–2001 m. buvo bendrovės „Renova“ architektė.
Architektė daug dirbo Vilniaus senamiestyje: rengė Šv. Kazimiero bažnyčios, Visų Šventųjų bažnyčios ir varpinės, Olizarų rūmų Bernardinų gatvėje (dabar – Šekspyro viešbutis) restauravimo projektus, taip pat rengė gotikinių namų Stiklių gatvėje (kur įsikūrusi Vilniaus fotografijos galerija), Bžostovskių rūmų Dominikonų gatvėje 18/2, Verkių rūmų vakarų oficinos restauravimo ir tvarkybos projektus.
Ilgiausiai architektė dirbo prie Vilniaus universiteto rūmų restauravimo ir tvarkybos projektų. Darbai pradėti 1964 metais, rengiantis bibliotekos ir universiteto 400 metų jubiliejui. 1970 metais, švenčiant bibliotekos 400 metų sukaktį, pagal architektų Alfredo Brusoko ir Aldonos Švabauskienės projektą naujai suprojektuotas aštuonių aukštų knygų saugyklos pastatas Šv. Jono 6 ir restauruoti, rekonstruoti du gretimi pastatai Šv. Jono gatvėje 4 ir 8, kurie atiteko bibliotekai. Knygų saugykla tiems laikams buvo labai moderni: joje įrengti vertikalūs konvejeriai knygoms ir liftas darbuotojams, ventiliacija, oro šildymo įrengimai, dezinfekcinės kameros, automatinis gaisro gesinimo įrenginys dujomis.
Įsibėgėjus Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus restauravimo ir remonto darbams, architektė prisidėjo prie visų didesnių projektų, tiek pati projektavo ir rengė restauravimo projektus, tiek vadovavo kitų restauratorių ir architektų darbams, tvarkant pastatus, kiemelius, planuojant universiteto veiklos zonas, įrengiant administracines patalpas, muziejus, valgyklas, jungtis tarp kiemelių, kiemų ir salių dangas, atkuriant ir restauruojant senuosius interjerus.
Architektė A. Švabauskienė ne tik projektavo atskirus pastatus, bet kartu su architektu J. Kriukeliu sudarė kompleksinį universiteto centrinių rūmų restauravimo ir pritaikymo universiteto poreikiams projektą, pagal kurį buvo rengiami atskirų pastatų restauravimo projektai. Šis kompleksinis projektas buvo atliktas detalių istorinių, architektūrinių tyrimų pagrindu. Su kolegomis ji tyrinėjo universiteto pastatų istorinę medžiagą ir vėlesnes rekonstrukcijas, aptiko nemažai gotikinių pastatų fragmentų, sudarė architektūrinių tyrimų kartogramas. „Architektūros paminklų“ VIII tome paskelbtame straipsnyje ji mini iki 1980-ųjų metų atliktus darbus ir detaliai aprašo visus įgyvendintus ir neįgyvendintus projektus, pateikia rūmų restauravimo ir pritaikymo universiteto poreikiams planus.
Tuose planuose atsispindi projektai, su kuriais gyvename ir šiandien. Tai – rektorato perkėlimas iš vakarinio Observatorijos kiemo sparno į rytinį, viso Universiteto gatvės 3 pastato pirmojo aukšto pertvarkymas, išardant vėlesniais amžiais atsiradusias sienas, pertvaras, įrengiant rūbinę, vestibiulį. Pertvarkomas ir dabartinės Mažosios aulos priestatas, pirmame aukšte išardžius vėlesniais amžiais atsiradusias pertvaras ir atstatant įėjimą į antro aukšto patalpas, Mažąją aulą (tuo metu vadintą Kolonų sale). Tuo metu restauruojamos, tvarkomos Teatro salė ir Mažoji aula. Atkurtas istorinis praėjimas tarp Didžiojo ir M. K. Sarbievijaus kiemo, kuriuo naudojamės ir šiandien. Įgyvendinant projektą iškirsti medžiai Didžiajame ir Bibliotekos kiemuose, siekiant atkurti istorinį šių kiemų vaizdą. Taip pat restauruojami ar naujai sukuriami vartai: restauruota Didžiojo kiemo vartų išlikusi viršutinė dalis, pagal analogiją su išlikusiais M. Daukšos kiemo vartais sukuriami nauji M. K. Sarbievijaus kiemo vartai ir perėjimo iš M. K. Sarbievijaus į Didįjį kiemą vartai.
Straipsnyje ji mini ir neįgyvendintus projektus, idėjas. Iš jo sužinome, kad buvo planuota atkurti centrinį universiteto įėjimą iš Didžiojo kiemo (žr. schemą), pritaikant tam ir vidaus erdves, atstatant jo istorinę vietą. Šio projekto buvo atsisakyta. Siekiant atkurti istorines universiteto sales planuota atidengti pirmojo aukšto gotikinės salės skliautus Universiteto g. 3. Tai seniausia žinoma jėzuitų kolegijai įsigyto pastato dalis. Šio projekto taip pat atsisakyta. Matyt, sutrukdė vėlesniais amžiais atsiradę pertvaros ir užstatyti papildomi aukštai. Planuota atkurti senosios universiteto vaistinės salę ir įrengti vaistinės muziejų Universiteto g. 3 pirmame aukšte, Observatorijos kiemo vakariniame korpuse. Architektė prisidėjo prie dabartinių rektoriaus ir prorektorių kabinetų projektavimo, tvarkybos ir tyrimo darbų. Iš A. Švabauskienės straipsnio sužinome, kad šie kabinetai taip pat kažkada turėjo langus į koridorių, buvusią galeriją (kaip kad dabar išlikęs langas trečiame bibliotekos aukšte, prof. Jurgio Lebedžio kambaryje).
VU 400 metų jubiliejaus proga universiteto rūmai kompleksiškai sutvarkyti ir iš dalies restauruoti. Po jubiliejaus architektė tęsė darbus prie mažesnių universiteto restauravimo ir renovacijos, remonto darbų, konsultavo vykdomus restauravimo projektus.
A. Švabauskienė daug nuveikė atkuriant, restauruojant bibliotekos istorines erdves. Ji prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos Baltosios salės, Filologijos ir Profesorių skaityklų remonto ir restauravimo projektų.
Apie pažintį su architekte maloniai sutiko papasakoti bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.
„Pažintis su Aldona Švabauskiene prasidėjo neakivaizdžiai: apie jos nuveiktus darbus Universitete dažnai užsimindavo Bibliotekos senbuviai, kuriems teko kartu su ja darbuotis, kai buvo statomos Bibliotekos saugyklos, vykdomi įvairūs Universiteto 400 metų jubiliejaus programoje numatyti pastatų atnaujinimo – restauravimo darbai. Iš pasakojimų labiausiai įstrigo tai, su kokia pagarba kolegos kalbėdavo apie jos profesionalumą ieškant geriausio sprendimo, atkaklumą ne tik ginant savo poziciją, bet ir siekiant rezultato. Tuo teko ir pačiai įsitikinti, kai buvo restauruojamos istorinėse erdvėse įsikūrę Bibliotekos skaityklos ir Baltoji salė. Įvairiuose archyvuose, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje Aldona atkakliai ieškojo informacijos apie šių salių istoriją, tikrino ją, siekė išsaugoti salių architektūrinį autentiškumą arba bent iš dalies grąžinti jų istorinį vaizdą. Reikia nepamiršti, kad salės buvo restauruojamos sudėtingu tokiems finansams imliems darbams laikotarpiu: tai buvo Nepriklausomybės pradžia, kai pinigų trūko viskam. Tokiomis sąlygomis laikytis aukštų restauravimo darbų atlikimo standartų buvo išties sunku, bet Aldonai buvo svarbu, kad Vilniaus universiteto erdvės būtų restauruotos kokybiškai. Vilniaus universitetas architektei Aldonai Švabauskienei buvo nepaprastai svarbus – apie tai ji yra kalbėjusi daugybę kartų.“
Savo žiniomis ir patirtimi architektė padėjo įgyvendinti ne vieną universiteto rūmus praturtinusį projektą. Dirbo ir prie Observatorijos bokštelio restauravimo, prie bibliotekos durų, skirtų Martyno Mažvydo „Katekizmo“ 450 metų sukakčiai, portalo projekto. A. Švabauskienė taip pat rengė prof. M. Šulco buvusio buto (dabar – Filologijos fakulteto dekanatas) restauravimo projektą, rūpinosi unikalaus klasicizmo interjero išsaugojimu. Visi, kuriems teko su ja dirbti, prisimena šią architektę kaip labai dalykišką, geranorišką ir darbščią, profesionalią asmenybę, visada nusiteikusią padėti, suteikti reikiamą informaciją.
Nuotraukoje (1): Vilniaus universiteto bibliotekos paminklinių durų atidarymo ceremonija. Rektorius prof. B. Juodka dėkoja architektei A. Švabauskienei. VU bibliotekos archyvo nuotrauka.
Nijolė Bulotaitė
2025-01-15