Pagrindinė Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos misija – teikti aukštos kokybės informacines paslaugas studentams ir mokslininkams. Ne mažiau svarbi jos dalis – atverti plačiajai visuomenei sukauptą unikalų mokslo ir kultūros paveldą: senųjų žemėlapių, retų knygų, rankraščių, grafikos kolekcijas. Kaip sekasi šias kolekcijas saugoti ir viešinti, kokios pagrindinės paveldo išsaugojimo problemos, kuo didžiuojamės? Apie visa tai ir kalbamės su naująja Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktore Nijole Klingaite-Dasevičiene.
Paklausta apie tai, koks pagrindinis VU bibliotekos uždavinys paveldo srityje šiuo metu – saugoti, viešinti ar tirti, direktorė sako, kad pradedant pokalbį svarbiausia apibrėžti patį objektą. Taigi kalbėsime apie bibliotekoje saugomas istorines kolekcijas: rankraščius, retus spaudinius ir grafiką. Ji mano, kad vienodai svarbu saugoti, tyrinėti ir viešinti sukauptas vertybes, nes viena be kito tiesiog neįmanoma. Tai to paties išsaugojimo proceso dalys.
Kaip rasti pusiausvyrą tarp mokslininkų, studentų informacinių poreikių tenkinimo ir paveldo tyrimų bei objektų apsaugos universiteto bibliotekoje?
Esame unikalūs. Mokslas ir studijos labai svarbu, bet turime ir čia sukauptą paveldą, kuris yra bibliotekos ir universiteto 450 metų istorijos liudininkas. Dabartiniams tyrėjams, mokslininkams šis paveldas gal kiek sunkiau prieinamas dėl kalbos barjero, mokslo specifikos, bet mokslo istorijai jis labai svarbus. Net jei nėra akivaizdžios tiesioginės sąsajos tarp dabartinio pirmakursio ir sukaupto paveldo, mes nežinome, kaip bus po 15 metų. Turime užtikrinti, kad informacija pasiektų visus. Puikiai suprantame duomenų bazių, naujausios informacijos reikšmę sparčiai mokslo pažangai, bet daliai mokslininkų mūsų sukauptos kolekcijos labai aktualios. Per tyrėjus skatiname ir studentus domėtis paveldu, auginame naują tyrėjų kartą.
Nuo kada dokumentas ar objektas bibliotekoje tampa paveldu?
Tai įdomus klausimas. Prieš keletą metų vyko diskusija, kurioje dalyvavo ir mokslininkai, knygotyrininkai. Kalbėjome apie tai, kas laikytina paveldu, kaip jį apibrėžti. Nuomonės išsiskyrė. Net Lietuvoje praktika labai skirtinga. Peržiūrėję visus teisės aktus priėmėme tokį sprendimą: paveldu laikomi objektai, kuriems jau yra 70 metų. Visuose oficialiuose bibliotekos dokumentuose įrašyta, kad paveldu laikome objektus, išleistus iki 1945 m. pabaigos. Retų spaudinių skyriaus knygoms ta riba – 1800 m. dėl spausdinimo proceso mechanizavimo ir popieriaus gamybos, nes pramonės revoliucija viską pakeitė, padidėjo tiražai. Po kiek laiko, matyt, vėl reikės peržiūrėti tas ribas.
Ar tiesa, kad mūsų bibliotekoje saugomi ne tik dokumentai, knygos, žemėlapiai, bet ir kitokie muziejiniai objektai? Ar taip yra ir kitose bibliotekose?
Tai Rankraščių skyriaus specifika. Kai pradėjau dirbti bibliotekoje, taip pat labai stebėjausi pamačiusi saugyklose kvepalų buteliukus, duonos pavyzdžius. Muzealijos, trimačiai objektai – neatsiejama perduoto rankraštinio fondo dalis. Tie objektai atkeliavo kartu su kitais žmogaus bibliotekai atiduotais objektais. Taip, suvaldyti tai sunku. Dabar, priimdami dokumentus į Rankraščių skyrių, darome griežtesnę atranką, ne viską priimame.
Kokios naujovės pastebimos paveldo srityje?
Dažnai dalyvauju tarptautiniuose renginiuose ir pastebiu, kad dabartinės tendencijos – tai skaitmeninis turinys. Kalbame apie jo panaudojimą, apie paslaugų kūrimą skaitmeninio turinio pagrindu. Situacija kiekvienoje šalyje kitokia. Pavyzdžiui, Vokietijoje skaitmeninėse kolekcijose sukaupta milijonai objektų, vykdomi didžiuliai nacionaliniai projektai. Daug kas priklauso nuo šalies įstatyminės bazės, finansinių galimybių. Nebekalbame apie tai, ką ir kaip reikia skaitmeninti, bet kalbame apie tai, kaip panaudoti didžiulius sukauptus informacijos masyvus. Prieš keliolika metų buvo labai optimistiškai pristatoma Europeanos portalo iniciatyva. Manyta, kad pateikus informaciją visi puls ja naudotis, bet taip nenutiko. Turime didžiulį portalą, pilną visko, o jo panauda – minimali. Stebuklas neįvyko. Jei turinio neįveiklinsime, žmonės nesilankys tiesiog žiūrėti nuotraukų. Dabar kuriami atskiri konkretūs projektai. Galvojama, kaip įtraukti bendruomenę, kaip silpnybes paversti stiprybėmis. Tarkime, neturime specialisto, kuris padėtų aprašyti grafikos darbus, bet gal jį galima rasti savo bendruomenėje. Taip pat svarbu skatinti pasitikėjimą. Praktika rodo, kad bendruomenė labai noriai įsitraukia, tik reikia rasti tinkamą būdą, kaip ir ką pateikti. Ta bendruomenė gali būti visame pasaulyje. Žmonės, baigę akademinę karjerą, noriai transkribuoja rankraščius. Kas domisi kartografija, gali padėti identifikuoti kartografinius objektus. Taigi tendencijos – bendruomenės įtraukimas, skaitmeninio turinio panaudojimas antrą, trečią, ketvirtą kartą. Viena kryptis – populiarioji: programėlės, turizmas, žaidimai, o kita – panašiu pagrindu kuriamos paslaugos tyrėjams. Paveldo saugotojai tampa ir skaitmeninio turinio kuratoriais.
Kaip mes atrodome šiame kontekste, kiek esame ta kryptimi pažengę?
Esame maža šalis. Visa tai, apie ką kalbėjau, yra įmanoma ir pasiteisina turint didelius informacijos masyvus. O mes turime palyginti nedaug informacijos. Net jei suskaitmeninsime viską, ką turime, tai vis tiek bus nedaug. Galime jungtis prie bendrų iniciatyvų ir bandyti naudoti jų kuriamus įrankius, pateikdami produktą savo tyrėjams. Kurti kažką savo – per brangu. Europeana mums naudinga visų pirma dėl matomumo, žinomumo didinimo, išėjimo į Europą ir į pasaulį. Mūsų suskaitmenintus objektus Europeanoje bus galima laisvai naudoti nekomerciniais tikslais. Taigi atveriame kelią pakartotinei panaudai. Kuo platesnis atvėrimas, tuo didesnis žinomumas ir nauda organizacijai. Tai tampa viso pasaulio žmonių nuosavybe, didina organizacijos žinomumą ir pristato ją kaip atvirą.
Kiek dėmesio ir lėšų skiriama paveldo skaitmeninimui? Ar to pakanka?
Skaitmeninimas – visa procesų grandinė nuo objekto atrankos, aprašymo, būklės įvertinimo ir, jei reikia, stabilizavimo, sutvarkymo iki vaizdų redagavimo, patikros, paruošimo ilgalaikiam saugojimui, paruošimo vartotojui, saugojimo, viešinimo. Biblioteka negauna atskirų lėšų paveldui išsaugoti ir skaitmenti. Lėšos skiriamos iš bendro biudžeto, o jis daugiausia skirtas mokslui, studijoms ir tyrimams. Nuolat stengiamės pritraukti lėšų iš išorės. Tai nacionaliniai, įvairūs mokslo, tiriamieji projektai. Bet lėšų gauname ne kasmet, tai nėra tikslingos „injekcijos“.
Kas Jums pačiai atrodo šiuo metu svarbiausia?
Manau, dabar svarbiausia – žinomumo, matomumo didinimas. Tai nuolatinis darbas. Reikia rasti tinkamus kanalus, tinkamus žmones – ambasadorius. Turime didelį turtą, bet apie jį palyginti menkai žinoma. Matau, kad ir kolegos mokslininkai nelabai žino, ką mes turime. Nuo to ir reiktų pradėti. Galbūt to reikia ne visiems, bet bent jau tiems fakultetams, kuriems svarbus paveldas: Filosofijos, Filologijos, Istorijos.
Biblioteka organizuoja daug su paveldu susijusių renginių, rengia dideles parodas, leidžia leidinius, publikuoja šaltinius. Kelia nerimą tai, kad daug investuojama, bet įdirbis pasibaigia po renginio. Reiktų pagalvoti, kaip tęsti tas parodas kitu formatu, kaip pratęsti leidinių gyvavimą. Norisi tęsti tą įdirbį, nepadėti į stalčių, kad ir toliau jis būtų matomas ir įdomus.
Kokios pagrindinės problemos kyla sprendžiant VU bibliotekos paveldo klausimus?
Jei kalbame apie fizinį paveldo saugojimą tradicine ar skaitmenine forma, manau, kad viskas gerai sustyguota. Turime geras sąlygas fiziškai saugoti objektus, turime restauratorių, ko labai geidžia kitos organizacijos, net galime kitiems pagelbėti. Paveldo srityje dirbantys specialistai – pačių įvairiausių sričių atstovai ir jiems keliami ypatingi reikalavimai. Reikia labai specifinių gebėjimų, tokių specialistų beveik niekas nerengia. Užsiauginti, išugdyti tokį profesionalą reikia nemažai laiko, tai tarsi pameistrystė, kol išmoksti. Kaita labai sudėtinga, nes rasti tinkamą darbuotoją sunku. Norint, kad, išėjus vienam darbuotojui, jį iš karto sklandžiai pakeistų kitas, tuo reikia pasirūpinti iš anksto.
Kaip manote, kaip atrodys ir bus vertinamas bibliotekos paveldas po 50 ar 100 metų?
Manau, padarysime viską, kad šiuo metu saugyklose sukauptas paveldas būtų išsaugotas, visiems prieinamas, viešas, naudojamas. Bet po šimto metų turėsime didžiules naujo paveldo sankaupas: skaitmeninių dokumentų, nuotraukų, videofilmų, programų. Tada, matyt, kalbėsime apie dvi atskiras paveldo saugojimo dalis – saugojimą tradicine fizine forma saugykloje ir skaitmeninį išsaugojimą serveriuose. Dabar visame pasaulyje rūpinamasi, kaip susitvarkyti, kad esamus formatus būtų galima lengvai atidaryti, skaityti ir po 50 metų. Kitas dalykas, kad Rankraščių skyrius nuolat pildomas universiteto profesorių, mokslininkų archyvais. Kaip perimsime kompiuterines bylas, elektroninį paštą, nuotraukas iš kompiuterio? Tai irgi rankraščiai, nepublikuoti tekstai. Tokios tendencijos vyrauja visame pasaulyje, apie tai dabar kalbama.
Kuo mes išsiskiriame Lietuvoje ir Europoje ar pasaulyje? Kuo galime ypač didžiuotis?
Lietuvos demografinė situacija lėmė išskirtinumą. Esame įtakų zonoje, mūsų paveldas judėjo, tai ir lėmė išskirtinumą. Prieš keletą metų biblioteka įsitraukė į inkunabulų proveniencijų bazės MEI (Material Evidence in Incunabula) kūrimą. Europos mastu turime jų nedaug, bet dėl mūsų geografinės, istorinės situacijos Europoje, knygų judėjimo turimi objektai sukaupė labai daug informacijos: kas kur pirko, kiek kainavo, kur keliavo, kam atiteko. Europos mokslininkams tai labai įdomu, nes jų turimuose inkunabuluose informacijos mažiau. Ten dažnai nupirkta knyga atsidurdavo lentynoje nepaženklinta įrašais, be jokios istorijos. Kuo daugiau savo metaduomenų atveriame, kuo plačiau juos aprašome, tuo daugiau sudominame. Mūsų objektai gal labiau apspurę, ne tokie gražūs, bet pilni istorijos.
O didžiuotis galime tuo, kad daug išsaugojome. Dedame pastangas, kad sukauptas paveldas išliktų mūsų vaikams ir anūkams. Nesame dideli, bet čia susiformavusios kolekcijos labai įdomios, pristato mūsų kultūrą ir istoriją. Manau, reikia dėti daugiau pastangų, kad mūsų senąja kultūra, tuo, kas buvo prieš 400–450 metų, didžiuotumėmės taip pat, kaip ir mūsų nepriklausomybės šimtmečiu.
Kalbino Nijolė Bulotaitė