Švenčiant sovietmečiu universiteto 400 metų sukaktį buvo kompleksiškai restauruojami, tvarkomi senieji universiteto rūmai. Nutarta sugrąžinti į universitetą menus, tarsi atitolusius įsteigus atskirą Dailės institutą Vilniuje. Žymūs dailininkai pakviesti dekoruoti universiteto sales, vestibiulius, skaityklas. Nors šie darbai neturėjo tiesioginio ryšio su universiteto istorija, tai buvo vieni reikšmingiausių, vertingiausių sovietmečiu dailės kūrinių. Vienas ryškiausių savo pėdsaką rūmuose palikusių dailininkų – grafikas Rimtautas Gibavičius.
Jo freskos puošia du Filologijos fakulteto vestibiulius, o Šv. Jono gatvėje – paminklinė lenta bibliotekos 400 metų sukakčiai. Dailininkas taip pat maketavo jubiliejinius universiteto leidinius - „Vilniaus universiteto rūmai“, „ Vilniaus universitetas dailėje“. Jis maketavo ir garsiąją Vlado Drėmos knygą „Dingęs Vilnius“.
Kitąmet bibliotekai švenčiant 450 metų jubiliejų norisi prisiminti čia sukauptus R. Gibavičiaus darbus, eskizus. Vilniaus universiteto biblioteka turi labai gausų R. Gibavičiaus darbų rinkinį. Grafikos kabinete dirbantis dabartinės Dailės akademijos auklėtinis Linas Jablonskis, pažinojęs grafiką, pasidžiaugė, jog R. Gibavičius labai dosniai atiduodavo savo darbus, eskizus universiteto bibliotekai. Matyt, suprato, kad čia darbai bus tikrai saugūs ir prieinami visiems.
2017 metais pasirodė R. Paknio leidyklos išleistas albumas „Rimtautas Gibavičius“, kuriame nemažai vietos skiriama ir Vilniaus universitete sukurtiems interjerams. Nuo jų sukūrimo praėjo jau keletas dešimtmečių, darbai tarsi įaugo į universiteto sienas ir tapo neatskiriama jo dalimi. Ar jų vertė nepasikeitė? Albumo sudarytoja menotyrininkė Ieva Pleikienė, tyrinėjanti sovietmečio Lietuvos meną, paklausta apie R. Gibavičiaus kūrinius universitete, patvirtino, jog jų vertė nė kiek nesumenkėjo, tiesiog šiuo metu jie gal kiek primiršti, nėra viešai aptarinėjami ar vertinami.
Kaip ir kodėl universitetas freskoms sukurti pasirinko R. Gibavičių? Menotyrininkė pasakoja, jog pripažinimo menininkas sulaukė palyginti anksti, būdamas kiek per 30, apdovanotas Lietuvos valstybine premija.
Labiausiai jį išgarsino estampų ciklas „Vilnius”. R. Gibavičius buvo miesto kultūros žmogus. Vilniumi jis žavėjosi nuo vaikystės. Anksti susidomėjo miesto istorija, suprato senamiesčio architektūros išskirtinumą ir vertę. „Man Vilnius gražiausias pasaulyje miestas, su savo nepakartojama atmosfera, dvasia...“ yra sakęs dailininkas. O Petras Repšys tarsi apibendrina: „Mes visi paišėm Vilnių. Mes visi atkandom jo gabaliukus, o jis padarė simfoniją kaip koks Bachas.“
„Vilniaus“ ciklo idėjinė programa – parodyti Vilnių kaip barokinį miestą, bažnyčių miestą. Šis darbas atnešė pripažinimą. „Bičiuliai sako, kad jis pats suvokė lakštinėje grafikoje pasiekęs kūrybos viršūnę. Tada ėmė plėsti savo kūrybos ribas, aprėpė daug sričių, žanrų, kad galėtų judėti toliau“, – pasakoja I. Pleikienė.
Universiteto metraštininko A. Kentros teigimu „Mūzų“ vestibiuliui puošti buvo numatytas kitas dailininkas. 7-ajame dešimtmetyje buvo labai madinga kalstinėto vario ar žalvario puošyba ant medžio skydo. Tokios turėjo būti ir mūzos, bet A. Kentrai tokia mintis nepatiko. Jis susitiko R. Gibavičių Filologijos fakulteto skaitykloje, kur P. Šimulynas tapė Martyną Mažvydą. Rimtautas Gibavičius pasiūlė mūzoms pavaizduoti sgrafitą, taip ir buvo nuspręsta. Anot A. Kentros, mūzos tarsi išauga iš pačių mūrų, tampa sienos dalimi.
„Mūzos“ buvo pirmas R. Gibavičiaus sieninės tapybos darbas. Griežtas piešinys, baltos, juodos ir raudonos spalvų pasirinkimas asocijuojasi su graikiškomis vazomis. Stilistikos jis sėmėsi iš antikos keramikos. Meistriškai sukūrė perspektyvos iliuziją“, tvirtina I. Pleikienė.
Po kiek laiko R. Gibavičiui buvo pasiūlyta papuošti dar vieną vestibiulį Filologijos fakultete. Taip atsirado sgrafitas „Istoriniai portretai“, kuriame vaizduojami žymiausi Lietuvos poetai ir menininkai pradedant M. K.Sarbievijumi ir užbaigiant Vincu Mykolaičiu – Putinu. I. Pleikienė atskleidžia, jog vaizduojami istoriniai asmenys buvo pasirinkti po ilgų aptarimų ir ginčių. R. Gibavičius buvo patenkintas ikonografine programa, atrinktomis asmenybėmis, nors pradžioje tai buvo kovų laukas, vyko atranka, buvo tiek ideologizuotų, tiek ir iš tiesų lietuvių kultūrai svarbių asmenybių. Buvo daug ginčų ir dėl tekstų pasirinkimo. Pradžioje buvo reikalavimas, kad nebūtų lietuvių kalbos, kad tekstai būtų rašomi rusiškai. Tada A. Kentra išsireikalavo, kad užrašai būtų lotyniški, nes tai akademinė kalba. Menotyrininkė pasakoja, jog A. Kentros buvo sumanyta visa interjero programa – visuma su baldais, apšvietimu, medžio apdaila. Deja, ne viską pavyko įgyvendinti, ir suolai, dabar esantys vestibiulyje, ne tie, kurie buvo suplanuoti. Nebuvo pagaminti ir pagal grafiko brėžinius suplanuoti įspūdingi šviestuvai.
Paklausta, kuo R. Gibavičiaus darbai išsiskiria iš kitų VU dirbusių dailininkų, menotyrininkė sako, kad visi tuo metu universitete dirbę dailininkai turi šį tą bendro: „Tai modernus menas, turintis klasikinio meno pagrindus. Tik kiekvienas tai supranta skirtingai. Kiekvienas remiasi į kitą sluoksnį: vienas į renesansą, kitas į baroką. Gibavičius remiasi antika. Tai labai universali meninė kalba, reikalaujanti didelės meistrystės, bet kartu daugeliui suprantama. Gibavičiui turėjo imponuoti maksimalus sgrafito lakoniškumas, kai minimaliom priemonėn išgaunamas maksimalus efektas. Sgrafito technika tam labai palanki.
I. Pleikienė pasakoja, jog tapytoja Sofija Veiverytė buvo pasikvietusi R. Gibavičių dėstyti monumentalistams į savo vadovaujamą freskos studiją. Buvusi studentė Nijolė Vilutytė prisimena, jog greit išsiskyrė jų požiūriai į dekoratyvųjį meną. Veiverytė mokė, kad monumentali dailė skirta paviršiams dekoruoti, o R. Gibavičiui atrodė, kad dailės kūrinys turi tapti architektūros dalimi, sudaryti su ja nedalomą visumą. Jam buvo svarbu rasti ryšį su architektūra, ir sgrafitas buvo tam labai palanki technika.
Paklausta, ką pats menininkas yra pasakęs apie šiuos savo darbus menotyrininkė teigia, jog jis rašė užrašus, bet labai taupiai. I. Korsakaitė išleido knygą, kur yra ir jo paties rašytų tekstų. Yra bendrų pasvarstymų apie dailės ir architektūros santykį, apie monumentaliosios dailės funkciją papildyti architektūrą ar ją užvaldyti, formuoti aplinką. Visą gyvenimą jis preciziškai sudarinėjo detalų savo kūrinių sąrašą, bet tai gryna statistika, be jokių komentarų.
Menotyrininkei dailininkas įdomiausias kaip matematinio mąstymo žmogus, eksperimentavęs su erdve, architektūra. „Jis siejasi su savo laikmečio avangardine kūryba, kinetiniu menu, kaip optinio meno atšaka. Įdomi jo meninė prigimtis, matematinio mąstymo išnaudojimas, vizualinės jungtys, estetinio sluoksnio uždėjimas, kurį jis vadino dekoratyvumu. Jo menas – abstrakcijos, bet jis tai vadino dekoratyvumu. Dekoratyvumu naudojosi kaip kauke, rūpinosi estetika vardan grožio. Jis savo avangardinę kūrybą dangstė ir poezija, vadino tai estetiniu eilėraščio vizualizavimu. Taip plėtė kūrybinės laisvės ribas“, apibendrina menotyrininkė. I. Pleikienė teigia, jog universitete jo sukurti du sgrafitai – svarbus XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istorijos objektas, vienas esminių. Dailės istorijos kontekste tai labai vertingi darbai, savo laiko liudytojai. VU bibliotekos Grafikos kabinete saugomi menininko darbai, eskizai taip pat labai įdomūs ir vertingi, atskleidžia kūrybinius ieškojimus, fiksuoja pasirinkimus ir sprendimus.
Iliustracija: grafikas Rimtautas Gibavičius su neįgyvendintu šviestuvo projektu. Gintauto Trimako fotografija
Nijolė Bulotaitė