Spalio 24 d. Bauhauzo 100-mečio proga VU bibliotekos Č. Milošo skaitykloje vyko pokalbis su istorike Ieva Griniūte-Tumeliene apie Bauhauzo idėjas, jų atspindžius šiandieniniame pasaulyje ir 2019-ųjų žmogaus santykį su jį supančia aplinka. Doktorantę kalbino Istorijos fakulteto studentė bibliotekos praktikantė Lina Hall.
Paklausta apie pagrindinius bauhauzo dizaino principus pašnekovė teigė, jog bauhauzas – tai funkcija ir forma: „Daiktas turi būti paprastas, įperkamas, kokybiškas. Vienas iš bauhauzo tėvų – Ludwigas Miesas van der Rohė – teigė, kad mažiau yra daugiau. Tokiu principu vadovavosi ir architektai, ir daiktų dizaineriai. Jų kurti šviestuvai, porcelianas, laikrodžiai iki šiandien atrodo šiuolaikiškai. Pastaruoju metu pristatant bauhauzą naudojami du daiktai – Wagenfeldo lempa MT8 ir Marian Brand kūrinys – sidabrinis arbatos gėrimo servizas, pasaulyje išlikęs vienintelis“. Istorikė paminėjo ir Almą Buscher, kūrusią vaikams. Vienas žinomiausių šios dizainerės sukurtų objektų – iš kaladėlių surenkamas laivas. Jų galima nusipirkti iki šiol. Anos Buscher kuriami žaislai labai patiko Marijai Montesori – ji buvo juos įtraukusi į savo vaikų lavinimo programėles. Labai panašias kaladėles tarpukariu kūrė dailininkas Adomas Varnas, vedęs Lietuvos montesorininkę.
Bauhauzas įkvepia ir šiandien
Ieva Griniūtė-Tumelienė prisipažino, kad jai pačiai patinka mažiau žinomas kūrėjas Christianas Dellas. Jis 1928 metais sukūrė darbinį šviestuvą įstaigoms, fabrikams, kuris taip patiko Sovietų Rusijai, kad buvo duotas įsakymas jį nukopijuoti. Modelis labai paplito, tokie šviestuvai buvo vadinami KGB šviestuvais. Jų kojelė labai lanksti, todėl lengva nukreipti šviesą žmogui į akis.
Istorikė tvirtina, jog pagrindiniai šios dizaino mokyklos principai atsispindi ir šiandienos Lietuvos ir pasaulio dizaine. Daiktai, sukurti 1920–1930 metais, tuo metu visuomenei nebuvo nei priimtini, nei gražūs. Tai buvo totalus avangardas. 1923 metais Bauhauzo dėstytojai ir studentai pastatė gyvenamąjį namą ir pristatė jį visuomenei. Namas žmonėms nepatiko, jiems buvo negražu, nejauku, dizaineriai liko nesuprasti.
– Bauhauzas mus išmokė suprasti, kas yra modernu, kas yra šiuolaikiškas modernus gyvenimas. Wagenfeldas yra sukūręs stiklą, kurį galima laikyti šaldymo kameroje, o po to ant jo kepti. Tuo metu tai buvo labai nauja technologija. Jis kūrė kubus maistui laikyti – įvairių formų stiklines dėžutes. IKEA vonios reikmenų skyriuje galima nusipirkti identiškas plastikines dėžutes daiktų laikymui. IKEA mačiau ir labai į Brandt panašų virdulį. Tų atspindžių, analogijų galima rasti visur, – pastebi pašnekovė.
Koks turėtų būti mūsų santykis su aplinka, su mus supančiais daiktais?
– Manau, Bauhauzas išgrynino idėją, kad labai svarbu, kokie daiktai mus supa. Daiktai turi atlikti savo funkciją, bet nereikia jais apsikrauti. Aplinka, teikianti estetinį pasigėrėjimą, yra labai svarbi. Mano nuomone, Bauhauzo idėjos tokios gyvos net ir po šimto metų todėl, kad jos labai artimos šiandienai. Estetiška, tvari aplinka yra labai svarbi. Ji yra mūsų kūrybos variklis.
Kaip Bauhauzo jubiliejus atsispindi viešoje erdvėje?
Ieva Griniūtė-Tumelienė mano, jog Lietuvoje mes tik pradedame apie tai kalbėti, o Vokietijoje – tikras bauhauzo bumas. Leidžiamos knygos, televizijos serialai, daugybė parodų, suvenyrai, imitaciniai kambariai, butai, kuriuose surinkti bauhauzo objektai. Medijos suteikia daugybę informacijos, yra tiek paskyrų, kur nagrinėjamas bauhauzas, atskiri menininkai. Instagrame daug vizualios informacijos. O kur dar internetinės parduotuvės, kur už 3000 Eur gali nusipirkti Gropijaus durų rankeną, sukurtą 1923 metais. Ne visi jubiliejai pritraukia tiek dėmesio. Istorikė mano, jog bauhauzą atranda jauni žmonės, nes grynos idėjos labai artimos. Mus visus žavi funkcionalumas.
Daiktų istorijos
Ieva pati dalinasi interjero, dizaino istorijomis, įvairių dizaino objektų atradimais, turi savo paskyrą instagrame. Jos manymu, vieni žmonės kaupia asmenines knygų kolekcijas, o kiti kolekcionuoja sendaikčiuose atrastus objektus; taip galima išmokti juos skaityti, per juos pažinti pasaulio istoriją. Jai įstrigęs stiklinių durų rankenų kolekcionierius. Kolekcionuoja ne todėl, kad stiklinės rankenos gražu, o todėl, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą visas metalas buvo skiriamas karui, todėl durų rankenos pradėtos gaminti naudojant smėlį. Istorikės manymu, ta informacija daug paveikesnė nei pati rankena. Žmonės kolekcionuoja daiktų istorijas, pasaulio istoriją per daiktus.
– Kuo gyveni, tuo ir daliniesi. Esu istorikė, tai tik mano hobis, bet visa tai supa mane namuose. Instagrame gali susipažinti su dizaineriais, menotyrininkais ir daug sužinoti. Man tai labai įdomu, tai mano laisvalaikis, – tvirtina Ieva.
Ar tai susiję su namų aplinkos kūrimu, ar galėtų virsti kolekcionavimu?
Pašnekovė tvirtina daiktų nekolekcionuojanti, nors jai labai patinka šviestuvai, kėdės. Bet juk namai nėra guminiai, todėl kolekcionuoja ne daiktus, o daiktų istorijas. Bet neretai rasti gražūs daiktai tampa namų interjero dalimi.
Kodėl vis daugiau dėmesio pradėjome kreipti į savo aplinką?
Pašnekovės nuomone, mes visi dabar rūpinamės tvarumu Su nauja karta atėjo kitokie standartai, kitokios vizijos, keičiasi mąstymas. Šios kartos istorikų temos jau kitokios, žmogiškesnės, labiau susijusios su kasdieniu gyvenimu.
Kaip išmokti vertinti savo aplinką, joje esančius daiktus, kaip išmokti vertinti sena, nebūtinai nauja?
– Kai žinai daikto atsiradimo, gyvenimo istoriją, atsiranda sentimentai. Seną daiktą gali prikelti naujam gyvenimui. Bet kiekviena karta išgyvena tą senų daiktų atsikratymo istoriją. Mūsų močiutės degino kraitines skrynias, norėjo sovietinių bufetukų, o jau mūsų mamos užsimanė tuos bufetukus išmesti, įsigyti odinius kampus. Būtų smagu, jei mes jau būtume kitokia karta. Mūsų karta turėtų išmokti nemėtyti, – mano istorikė.
Parengė Nijolė Bulotaitė