Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Lelevelis (1786–1861) testamentu savo asmeninę biblioteką paskyrė VU bibliotekai. Jo valia buvo įvykdyta tik 1926 m., pargabenus kolekciją iš Kurniko bibliotekos Lenkijoje. Profesoriaus surinktas senosios kartografijos rinkinys ir dokumentinis palikimas – vieni pačių svarbiausių Vilniaus universiteto bibliotekos istorinių rinkinių.
VU bibliotekos kartografijos kolekcijos, turtingiausios Lietuvoje ir vienos įdomiausių Rytų Europoje, pagrindą sudaro Joachimo Lelevelio asmeninis senosios kartografijos rinkinys. J. Lelevelis buvo pasaulinio masto mokslininkas. Jo indėliu į istorinės geografijos, numizmatikos, knygotyros ir kitus mokslus domisi įvairių šalių tyrėjai. J. Lelevelio rinkinyje yra tokių šedevrų kaip Ptolemėjaus, G. Merkatoriaus, J. Hondijaus atlasai. Ypatingos vertės turi J. Lelevelio rankraštiniai žemėlapiai.
J. Lelevelio atlasų skaitmeninėje kolekcijoje – 399 istoriniai atlasai (tik keletas atlasų liko neskaitmeninti dėl įvairių priežasčių). Bibliotekoje saugomos 5638 J. Lelevelio knygos, Rankraščių skyriuje saugoma 716 dokumentų: fonde yra piešinių, brėžinių, kartografijos, rankraščių, fotografijų, saugomi net profesoriaus žemėlapiams spalvinti naudoti dažai ir jo plaukų sruoga.
Bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė N. Klingaitė-Dasevičienė džiaugiasi, jog vis daugiau bibliotekos lobių tampa prieinami virtualiai. Biblioteka stengiasi išnaudoti kiekvieną progą atverti kultūros paveldą plačiajai visuomenei, mokslininkams, studentams. Nuolat dalyvaujama šios krypties projektuose stengiantis atliepti universiteto mokslininkų, tarptautinės mokslo bendruomenės, plačiosios visuomenės kultūros poreikius, atverti kelius naujiems tyrimams, mokslininkų bendradarbiavimui. „Ypatingos padėties (karantino) akivaizdoje matome, kaip aktualu paveldą atverti virtualioje erdvėje, padaryti prieinamu kiekvienam vartotojui. Džiaugiamės, kad mūsų naujai pristatytos virtualios „nemiegančios kolekcijos" sulaukė tokio visuomenės susidomėjimo. J. Lelevelio kolekcija – viena iš pačių vertingiausių bibliotekos lobyne. Ja domisi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių mokslininkai. Todėl mums svarbu ne tik ją išsaugoti, bet ir įnešti savo indėlį į pasaulio kultūros ir mokslo lobyną", – tvirtina direktorė.
Įkvepianti mokslininko asmenybė
Nutarėme pakalbinti mokslininkus, tyrėjus, rašančius apie šį žymų istoriką ir jo unikalią kolekciją. Kokia iš tiesų jos vertė? Ar pakankamai apie ją žinome? Ar ši kolekcija vis dar domina mokslininkus? Iki šiol daugiau buvo rašoma ir kalbama apie kartografijos rinkinį. Tačiau J. Lelevelio indėlis yra daugelyje gretutinių mokslo sričių: numizmatikoje, istorinėje geografijoje, genealogijoje, heraldikoje, knygotyroje. Jo kolekcijoje – daug vertingų šių sričių knygų, objektų, jo paties parašytų veikalų.
Mokslininkė knygotyrininkė doc. Alma Braziūnienė tyrinėja J. Lelevelio palikimą ir domisi jo asmenybe. Yra parengusi ne vieną publikaciją, susijusią su žymaus istoriko darbais ir dovanota kolekcija.
Kaip susidomėjote Leleveliu? Dėl jo kartografijos kolekcijos, dėl bibliografinės veiklos?
Dirbant VU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje, teko susidurti su ten saugoma jo asmenine biblioteka bei kartografiniu rinkiniu. Pagrindiniai šio rinkinio objektai buvo panaudoti reprodukuojant LDK žemėlapius 1999 m. „Vagos“ išleistame žemėlapių faksimilių leidinyje „Senieji Lietuvos žemėlapiai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių.“
Paskui teko rengti spaudai Lelevelio veikalo „Dvejetas bibliografinių knygų“ lietuviškąjį vertimą. Jį atliko vertėja Aldona Baliulienė, komentarus parengė Vidas Račius. Man teko ir redaguoti tekstą, ir derinti komentarus prie teksto. Daug ką teko aiškintis, tikslinti, peržiūrėti iš naujo, tikrinti tekste minimus autorius ir jų veikalus internetinėse duomenų bazėse. Lelevelio veikalas „Dvejetas bibliografinių knygų“, išleistas Vilniuje Juozapo Zawadskio spaustuvėje 1823 ir 1826 metais – sudėtingas tekstas ne tik vertėjai, bet ir jį skaitančiam: nėra aiškios skyrybos ženklų sistemos, pramaišiui eina paties Lelevelio mintys, kitų autorių citatos, veikalų pavadinimai, Lelevelio komentarai. Skaityti ir suprasti tekstą nėra lengva, vietomis jis tampa sunkiai iššifruojamas. Ne veltui Lelevelis guodėsi, kad jo antrojo tomo rankraštis J. Zawadskio spaustuvėje išgulėjo metus nesurinktas. Veikalas buvo iššūkis visai prie jo dirbusiai komandai. Trečiajame tome, pasirodžiusiame 2016 m., yra Aušros Navickienės straipsnis ir anotuota asmenvardžių rodyklė, parengta Vido Račiaus ir Viktorijos Vaitkevičiūtės.
Kokia J. Lelevelio dovanotos kolekcijos vertė šiandien, lyginant su kitomis Europos ir pasaulio kolekcijomis?
Ir asmeninės Lelevelio bibliotekos, ir jo kartografinio rinkinio vertė didelė, tai akivaizdu. Dabar nesiimčiau lyginti jų su kitomis įvairiose pasaulio atminties institucijose esamomis asmeninėmis kolekcijomis, – tai galėtų būti įdomi atskiro straipsnio tema, – bet aišku, kad iš Lietuvos atminties institucijose saugomų kolekcijų šie du Lelevelio rinkiniai yra vieni iš pačių seniausių.
Lenkiu galvą prieš tuos Vilniaus Stepono Batoro universiteto bibliotekos žmones, kurie šį Lelevelio knygų paveldą 1926 m. pargabeno iš Kurniko į Vilnių ir turėjo nuovokos šių knygų neišskirstyti, saugoti in corpore. Čia daug nusipelnė Mikolajus Dzikowskis, dirbęs Vilniaus universiteto bibliotekoje. Jis 1930–1939 m. vadovavo naujai įkurtam kartografijos skyriui, sudarė ir spaudai parengė „Vilniaus universiteto bibliotekos atlasų katalogą“, deja, nebaigtą spausdinti.
Ar jo kolekcija pakankamai ištyrinėta?
Ir asmeninė J. Lelevelio biblioteka, ir jo kartografinis rinkinys – vertingas šaltinis įvairiems humanitarinių mokslų tyrimams, tad šių rinkinių tyrimai iš esmės neišsenkami, galimi įvairiais aspektais ir įvairiomis paradigmomis. Būtų galima pageidauti specialesnių, atnaujintų, apibendrintų straipsnių apie šiuos rinkinius kaip spausdintinio paveldo objektus. Pavyzdžiui, būtų galima palyginti dar 1933 m. skelbtą M. Ambroso straipsnį apie Lelevelio kartografinį rinkinį su šiandienos situacija.
Esu girdėjusi istorikus sakant, kad J. Lelevelio dėka turime vieną turtingiausių kartografinių kolekcijų, esame gal penkti Europoje. Ar gali taip būti?
Taip būti gali, bet nedrįsčiau konkrečiai sakyti. Reikėtų išsiaiškinti, kaip, kokiu požiūriu lyginamos kolekcijos. Pagal dydį? Vertę? Ir, svarbiausia, kokiame kontekste jos lyginamos. Ar, tarkim, XIX a. vidurio, kai J. Lelevelis rinko atlasus ir žemėlapius, ar šiandienos ir pan. Jis pats gerai suprato savosios kartografijos kolekcijos vertę, laiškuose broliui Adamui Jacekui Protui yra rašęs, jog tokio rinkinio kaip jo atlasai ir žemėlapiai neturi nei Vilniaus, nei Varšuvos universitetų bibliotekos.
Vilniaus universiteto bibliotekos atveju, manyčiau, reikšmingiausia, kad kaip tik čia, Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose, saugomas jo sukauptas spausdintinis ir rankraštinis paveldas. Tai didelis turtas Europos mokslinių bibliotekų kontekste.
Kas Jums pačiai labiausiai imponuoja galvojant apie šį istoriką?
Man ypač imponuoja jo asmenybė. Tipiškas mokslininkas iš didžiosios raidės. Visą gyvenimą paskyręs mokslui, tik jam atsidavęs, nekreipęs dėmesio į kasdienybės ir buities dalykus. Eruditas, labai plataus mąsto tyrėjas. Stulbinantis jo tyrimų lauko plotis – kuo tik jo nesidomėta! Bet jeigu domėjosi, tą darė labai atsakingai, įdėmiai, giliai. Taip ir turėtų būti. Buvo apdovanotas literato gabumais, – šį jo charakterio bruožą gerai iliustruoja A. Baliulienės lietuviškasis vertimas, – subtiliu humoro jausmu, saviironija. Rašydamas sausą mokslinį tekstą, jis leidžia sau nukrypti nuo dėstomos temos, įterpti ištisus puslapius beletristinių dalykų, glaudžiai susijusių su jo dėstomu dalyku, nuobodžiausias temas geba susieti palyginimais, epigrafais iš pasaulio literatūros klasikų – leidžia sau rašyti taip, kaip jam natūraliai išeina. Kaip pats yra išsitaręs: „Mokslas buvo viso mano gyvenimo užsiėmimas. Jis yra antroji mano Tėvynė“. Žodžiu, įkvepianti asmenybė.
Unikali rankraštinė kartografija
VU Istorijos fakulteto istorikė dr. Inga Leonavičiūtė, tyrinėjanti Vilniaus universiteto istoriją, yra parengusi keletą pranešimų apie J. Lelevelio biblioteką ir jo kelionę į Vilnių. Šiuo metu istorikė rengia publikaciją apie Lelevelianą Stepono Batoro universitete.
Kuo J. Lelevelio kolekcija gali būti įdomi kiekvienam? Kas Jums atrodo joje vertingiausia? Ar ji pakankamai ištyrinėta? Ar joje dar gali būti kokių atradimų, neištirtų dalykų?
Patys senieji žemėlapiai, planai, miestų vaizdai yra akį traukiantys objektai bent kiek daugiau besidominančiam istorija ir kartografiniu paveldu. Tačiau daugeliui yra nežinoma kita kolekcijos dalis – tai Rankraščių skyriuje esantis Lelevelio fondas, kur nugulusi tuo pat metu, Stepono Batoro universiteto laikais, 1925-1926 m. sandūroje atkeliavusi į Vilnių rankraštinė kartografija.
Reikia prisiminti, kad šiandien Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas Lelevelio kartografinis palikimas yra trijų šio XIX a. istoriko kartografinės veiklos dalių atspindys: kartografijos kaupimo, perpiešimo-kopijavimo ir kūrimo-rekonstravimo. Du paskutiniai Lelevelio veiklos rezultatai kartografijos srityje per visą sovietmetį beveik visai neakcentuoti ir juo labiau netyrinėti. O tai, be kelių rankraštinių darbų, įklijuotų į Lelevelio komplektuotus atlasus, saugomus Retų spaudinių skyriuje, ir yra sukaupta Rankraščių skyriaus fonde.
Taigi, kuo unikali šį rankraštinė kartografija? Tai Lelevelio ar jo bičiulių darytos senųjų rankraštinių žemėlapių, tokių kaip mappa mundi, arabų geografų kartografinių darbų, portulanų – jūrų žemėlapių, kopijos. Jie saugoti kaip vienetiniai, unikalūs egzemplioriai Briuselio, Paryžiaus, Leidos, Londono, Madrido, Parmos, Genujos ir kt. bibliotekose. Tai labai tikslios šių žemėlapių kopijos, kuriose atitaikyti net ir tokie dalykai kaip šriftas ar spalva. Juk Lelevelis buvo puikus piešėjas, Vilniuje mokėsi pas profesorių Joną Rustemą.
Jo dėka turime tokią puikią prieigą prie Viduramžių ar Renesanso laikų paveldo, nors kopijos darytos XIX a. Dar svarbu pažymėti, kad mūsų laikų nepasiekė dalis tokių vienetinių rankraštinių žemėlapių. Taigi, taip galime turėti prieigą prie neišlikusio originalaus paveldo tikslios kopijos, kuri saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tai galėtų būti tyrimo objektas. Beje, norėtųsi ir skaitmeninant Lelevelio fondą sulaukti tokio papildymo – suskaitmeninti šias kopijas. Nemažai tokių originalių rankraštinių žemėlapių yra suskaitmeninta atminties institucijų, pvz., Prancūzijos Nacionalinės bibliotekos virtualioje bibliotekoje Gallica yra prieiga prie XIV a. pirmos pusės Pjetro Veskončio ar Paolino Veneto pasaulio žemėlapių (mappa mundi). Gal virtualiam skaitytojui būtų įdomu pamatyti Paryžiaus rankraštį ir palyginti su Lelevelio darytu perpiešimu.
Mažai turime tyrimų ir apie Lelevelio rekontrukcinę kartografiją. Iš lenkų istoriografijos žinome apie šio istoriko sudarytus žemėlapius, iliustruojančius Lenkijos, o ir Lietuvos, istoriją nuo XI a. iki XIX a. O juk šie žemėlapiai Lenkijoje tapo mokykliniais ir atlasai buvo perleidinėjami visą XX a. I pusę.
Kodėl dar neturime monografijos apie Lelevelį?
Taip jau nutinka, kad dažniausiai žymiuosius prisimename tik per jubiliejines datas. Leleveliui ir Lelevelianai XX a. tokie metai buvo 1936 m. – 150 metai nuo gimimo ir 75 nuo mirties. Tuomet Vilnius ir Varšuva ėmėsi tvarkyti, publikuoti, kaupti Lelevelio dokumentinį paveldą. Juk iš Kurniko, dalis Lelevelio – ypač giminės – paveldo nukeliavo į Varšuvos nacionalinę biblioteką, o kita dalis į Vilniaus Stepono Batoro universitetą. Vilniuje Dzikowskis aprašė žemėlapius ir atlasus. Buvo kaupiamas dokumentinis Lelevelio paveldas, įkurtas Ośrodek dokumentacji Joachima Lelewela, kitaip – Joachimo Lelevelio dokumentų centras. Rašomi laiškai į įvairias pasaulio bibliotekas, kreipiamasi į privačius asmenis ir Lelevelio gimines, bibliotekos žmonės siunčiami ieškoti šio paveldo. Varšuvoje tuomet gimė grandiozinio leidinio Listy emigracyjne (Emigracijos laiškai – aut. past.) idėja, įgyvendinta jau po karo. Šeši tomai išleisti 1948-1956 m. Šio sumanymo autorei istorikei ir bibliotekininkei Helenai Więckowskai Leleveliana tapo viso gyvenimo tyrimu ir veikla. Vilnius po karo prarado Leleveliu ir jo paveldu gyvenusius žmones: dokumentinio centro sielą, bibliotekininkę Heleną Hleb-Koszańską ir Dzikowskį.
Rankraštinis paveldas VU bibliotekoje ilgą laiką glaudėsi mišriame fonde, tik 7 deš. viduryje nuspręsta susisteminti su J. Leleveliu susijusius dokumentus imantis formuoti atskirą, dvyliktąjį fondą, kuriam suteiktas Lelevelianos pavadinimas.
Kokia jo kartografijos kolekcijos vertė, lyginant su kitomis Europos, pasaulio kolekcijomis?
Lelevelio rinkiniai iš Kurniko žymiai praturtino Stepono Batoro universiteto biblioteką, ypač jos kartografinį rinkinį. Jau 3 dešimtmečio pabaigoje jis įvardijamas kaip vienas vertingiausių Lenkijoje. Šiais laikais jau įvestas europinis akcentas – įvertinama kaip viena didžiausių XIX a. vidurio kartografinių kolekcijų Europoje, arba pridedamas jos pasaulinis akcentas, įvertinant kaip 6-ta pagal dydį pasaulyje.
Lelevelio rinkinių raritetus Stepono Batoro universitete sklaidė ne tik vietiniai profesoriai, jie traukė ir užsienio mokslininkus. Dar 1930 m. rankraštiniais Lelevelio žemėlapiais domėjosi garsusis suomių kalbininkas, slavistas, Helsinkio universiteto profesorius Josepis Julius Mikola, atvykęs į Vilnių pasiimti garbės daktaro vardo. Čia lankėsi ir Leonas Bagrovas – vienas žymiausių kartografijos istorikų, kuris aptardamas Lelevelio kartografinę kolekciją savo redaguojamame „Imago mundi“, aptarė čia rastą 1551 m. Romos planą.
Taigi, kviečiame pasižvalgyti po VU bibliotekos skaitmenines kolekcijas ir pavartyti unikalius ir įspūdingus senuosius atlasus, leistus garsiausių pasaulio kartografų, puoštus žymių graverių. Ar žinote, kad J. Lelevelis buvo tikras bibliofilas ir savo bibliotekai bei kolekcijai turtinti išleisdavo visus turimus pinigus? Pasakojama, kad gyvendamas emigracijoje Briuselyje profesorius pinigus leido tik knygoms, pienui ir duonai. O duonos jam reikėjo daug – J. Lelevelis maitindavo peles, kad tos negraužtų jo kolekcijos knygų.
Iliustracijos: J. Lelevelio kolekcija, VU bibliotekos archyvas
Parengė Nijolė Bulotaitė, 2020-04-21