Sidebar

Pasaulį ir mūsų kasdienį gyvenimą pakeitęs karantinas suteikia daugiau laiko susikaupti, stebėti, įsiklausyti. Garsiausi pasaulio muziejai, bibliotekos atveria mums savo lobynus ir kviečia kiekvieną savu tempu pažinti, studijuoti, tyrinėti.

Stepono Batoro universiteto 100 mečiui skirta diskusija 2019 11 26 7 002Vilniaus universiteto biblioteka, švenčianti 450 metų jubiliejų, kviečia apžiūrėti savo suskaitmenintus lobius: atveriamos pačios vertingiausios bibliotekoje saugomos kolekcijos, tarp kurių – ir turtinga senosios kartografijos kolekcija, viena įdomiausių Rytų Europoje. Jos pagrindą sudaro Joachimo Lelevelio (1786–1861) asmeninis senosios kartografijos rinkinys.

Apie šią kolekciją, apie istorinę kartografiją, atradimus ir keliones laiku nutarėme pakalbinti istoriką, Nacionalinės ekspedicijos vadovą ir vieną jos įkvėpėjų profesorių Alfredą Bumblauską. Prieš kiekvieną ekspediciją profesorius iš bibliotekos užsisako krūvas senųjų atlasų, kitų istorinių dokumentų ir šaltinių.

Prof. A. Bumblauskas vis dažniau naudojasi skaitmeniniais žemėlapiais ir labai džiaugiasi, kad dabar Retų spaudinių skyriaus darbuotojams nebereikės iš saugyklų nešioti labai sunkių senųjų atlasų. Profesoriui būdavo nesmagu žiūrėti, kai kartais jo užsakytus tomus tekdavo atnešti net dviem darbuotojams. Skaitmeninės kolekcijos išsprendė šią problemą – viską galima atidžiai išstudijuoti kompiuterio ar telefono ekrane ir sunkių atlasų kilnoti nebereikia.

Paklaustas, kuris iš senųjų kartografų jam pats įdomiausias, vertingiausias, profesorius pripažįsta: „Man mieliausias pats Joachimas Lelevelis ir jo vaidmuo praturtinant mūsų universiteto rinkinius, padarant juos europinio lygmens ir reikšmės. O kalbant apie senuosius, apie kuriuos rašė ir pats J. Lelevelis, man įdomiausias Tomas Makovskis, sukūręs 1613 metų Radvilų Lietuvos žemėlapį, saugomą Upsaloje. Ten būdamas susiradau originalą ir jį apžiūrėjau. Kadangi Lietuvoje jo neturime, skaitmeninimas čia labai praverčia.“

O iš Europos senųjų kartografų prof. A. Bumblauskui įdomiausias Martynas Valdzėmiuleris. Profesorius negali atsistebėti jo 1507 metų pasaulio žemėlapiu, kuriame vos po didžiųjų geografinių atradimų pakankamai tiksliai nupiešti Pietų Amerikos kontūrai. Būtent M. Valdzėmiuleris pasiūlė žemynui suteikti Amerikos pavadinimą – keliautojo Amerigo Vespučio garbei. Tame žemėlapyje labai tiksliai nupiešta ir Arkties pakrantė – tai taip pat kelia nuostabą istorikui.

Kartografijos slėpiniai ir naujos ekspedicijų kryptys

3 F23 196 004

Paklausėme, kuri LDK dalis profesoriui atrodo įdomiausia, mažiausiai ištyrinėta.

„Vienareikšmiškai – Ukraina į pietus nuo Čerkasų. Tai trijų upių įrėmintas regionas: iš rytų Dniepras ir Dniepro limanas, iš vakarų Dniestras ir Dniestro limanas, o iš pietų – Bugas ir Bugo limanas. Ši erdvė man iki Nacionalinės ekspedicijos buvo baisiai įdomi. Kokiu būdu ten galėjo kažką veikti Vytautas? Man tai iki šiol klaustukas. Ar tikrai Vytautas ten girdė savo arklius? Ten nuvykęs pradedi mąstyti geografinėmis ir kartografinėmis kategorijomis.“ Profesorius tvirtina, kad ši tema dar neištirta, kad jam tai tikrai labai įdomu ir jos dar nepaliks atidžiau nepatyrinėjęs.

Paklaustas, ar yra buvę, kad rengiantis ekspedicijai ir pavarčius žemėlapius kilo idėja keisti kryptį, maršrutą, profesorius sako, kad gal ne tiek keisti maršrutą, kiek atrasti, sugalvoti naujas ekspedicijų kryptis. Vyslos ir Dniepro ekspedicijų idėjos, pasirodo, kilo plaukiant Nemunu, tada, kai ekspedicijos dalyviai kalbėjosi apie Oginskio kanalą, sujungusį Nemuną su Pripete (Dniepro intaku). Šiuo kanalu sujungti Nemuno ir Dniepro baseinai. Ekspedicijos dalyviai puolė tyrinėti žemėlapius, ieškoti kitų upių ir jų baseinų jungčių, prekybinių kelių. O kai ekspedicija filmavo Augustavo kanalus, jungiančius Nemuną su Vyslos baseinu, tada žurnalistui R. Jakilaičiui kilo idėja išplėsti Nemuno idėją ir plaukti Vysla.

Profesorius juokiasi, kad bevartant žemėlapius kilo idėja keliauti Nemuno jungtimi Venta, bet šios idėjos įgyvendinti nepavyko, nes Venta neįmanoma praplaukti. Teko ekspediciją pradėti atvirkščiai, nuo Oršos, tada pervažiuoti į Vitebską ir plaukti Dauguva žemyn. Žemaitijoje taip pat nėra tinkamų plaukti upių, tad teko ekspediciją užbaigti simboliškai, Nevėžyje, plaukiant į Kauną.

Vytautas buvo teisus!

Pasidomėjome, ar istorikas turi savo mėgiamą teritoriją, išskyrus Žemaitiją, kurią visada įdėmiau patyrinėja žemėlapiuose.

Prof. A. Bumblauskas pakartoja, jog tai ta pati pietų Ukraina, LDK erdvės, kurių Lietuva neteko po Liublino unijos 1569-aisiais, ir visa LDK teritorija. Žemėlapiai sukaupę daug vertingos informacijos, bet yra ir mįslių, ir šiuolaikinių atradimų. Profesorius papasakojo apie pradingusį Chodkevičių įkurtą miestą – Bareikavą ar Bareikius: „ Niekas negali pasakyti, kur jis buvo. Vieni sako, kad kažkur prie Grūstės, kiti – kad prie Ylakių. Jis kažkuriuo metu pradingo, gal per marą visi išmirė, bet kažkodėl nepateko į Makovskio žemėlapį. Gal tai buvo Radvilų kerštas, nes tos giminės varžėsi. Žemėlapiai – labai įdomus dalykas, nes juose užfiksuoti ne tik faktai. Jie kalba ir apie užsakovą, kūrėją. Žemėlapį reikia vertinti kaip idėjų, kultūros istorijos šaltinį.“

Paklaustas, ar pats yra bandęs kolekcionuoti žemėlapius, prof. A. Bumblauskas tvirtina, kad turi tik vieną originalų 1750 metų Potockio LDK žemėlapį. Pripažįsta, jog daugiau ir negalėtų įpirkti, nes senieji žemėlapiai labai brangūs. O ir vietos, kur juos kabinti, reikia nemažai: „Tam reikia būti kolekcionieriumi, o tokiu būti nežadu.“

Visiems turbūt teko girdėti, kad šis istorikas neabejingas Žemaitijai, iš kurios kilęs. Istorikas mano, kad Žemaitijos klausimas – tai ir kartografinis klausimas. Neseniai Lietuvos kartografų draugijos suvažiavime jis skaitė pranešimą – „Žemaitija kaip kartografinė problema“. Niekas nežinojo, kodėl Žemaitija yra aukštai. „Tai toks oksimoronas. O Žemaitija yra tikrai žemiau. Vytautas 1420-aisiais metais nemeluoja, kai sako, kad tie, kurie gyvena aukščiau yra aukštaičiai, o žemiau – žemaičiai. Neries upės žemupys – Žemaitijos vardo atsiradimo šaltinis. Tereikia pasižiūrėti į žemėlapį“, – sako istorikas.

Profesoriui labai rūpi ir šiuolaikinė kartografija: kaip sukurti tokį vaizdą, kuris kalbėtų, kaip kartografiją padaryti medija. Istoriko nuomone, kai kurie Lietuvoje daryti žemėlapiai iki šiol per daug komplikuoti, sudėtingi, neperskaitomi be specialaus pasirengimo.

Profesoriaus nuomone, žemėlapiai atskleidžia daug paslapčių, bet ir iškelia naujų hipotezių. Taigi, istorikams dar yra ką tyrinėti ir atrasti.

O mes kviečiame visus pasigėrėti unikalia senąja kartografija ir atrasti naujus kelius į savo, savo giminės ir Lietuvos praeitį: https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/kartografija

Vaizdai: VU bibliotekos archyvas

Nijolė Bulotaitė, 2020-05-04

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos