Vaclovas Biržiška Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas ėjo tik dvejus metus, – nuo 1940 m. sausio 4 d. iki 1941 m. gruodžio 1 d. – bet tie metai buvo ypatingi. Dar 1920 m. vasarą V. Biržiška buvo paskirtas bibliotekos globėju atkuriamame Vilniaus universitete, bet įvykiai susiklostė kitaip. Lietuva neteko Vilniaus, V. Biržiška nuo 1922 m. tapo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos vedėju, o nuo 1930m. – ir direktoriumi. Profesorius sukaupė daug vertingos mokslinės ir vadovavimo patirties, nes nuo 1923 metų vadovavo ir Lietuvos bibliografijos institutui.
Lietuvai atgavus Vilnių jis buvo paskirtas Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi, tačiau turėjo įveikti buvusio Stepono Batoro universiteto darbuotojų priešiškumą. Tada atėjo sovietmetis, o netrukus – vokiečių okupacija. Ne kiekvienas galėjo atlaikyti tokius sudėtingus pokyčius, išlaviruoti ir galvoti apie ateitį. Galbūt V. Biržiškai padėjo ir teisininko išsilavinimas – būdamas dar ir VDU bibliotekos direktoriumi į Vilnių atsirinko tinkamus bibliotekininkus, ne tik mokančius lenkų kalbą, bet ir liberalių pažiūrų. Tai jo dėka Vilniuje atsidūrė būsimoji Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė, bibliotekos sekretorė Elena Eimaitytė, bibliotekininkė Valerija Kisinienė, bibliografas Izidorius Kisinas. Anot kolegų, prieš išvykstant į Vilnių V. Biržiška kauniečių bibliotekininkų prašė įsijungti į darbą nieko negadinant ir teigė, kad į Vilnių jie vyksta apsiginklavę ne ginklais, o mokslo žiniomis. Jų laukė tikrai nelengvas darbas – pertvarkyti VU biblioteką ir pritaikyti ją lietuviškojo Vilniaus universiteto poreikiams. Taigi, tris dienas per savaitę jis dirbo Vilniuje, o kitas tris – Kaune, nes teigė, kad VDU biblioteka jam perdaug brangi ir negalįs jos atsisakyti.
Bendradarbiai prisimena, jog profesorius labai vertino moteris bibliotekininkes ir manė, kad jos daug kruopštesnės ir patikimesnės nei vyrai. Savo didžiausią darbą „Aleksandryną“ taip pavadino savo žmonos atminimui. Šis tritomis V. Biržiškos veikalas, vainikuojantis viso gyvenimo darbą, laikomas senųjų lietuvių rašytojų ir raštijos enciklopedija, be kurios neįmanomi tolesni lietuvių kultūros ir spaudos istorijos tyrinėjimai. Išleisdamas „Aleksandryną“ Čikagoje jau po V. Biržiškos mirties jo brolis Mykolas Biržiška kritikuojantiems leidinio pavadinimą dėl sąsajų su Rusijos caru teigė, jog brolis taip darbą pavadino ne tik žmonai atminti – veikalo pavadinime „pagerbiamos visos moterys, vienokiu ar kitokiu būdu paskatinusios ir davusios ištvermės mūsų šviesuoliams vyrams kovoti su carizmu ir jo užmačiomis slopinti lietuviškumą. Todėl to veikalo pavadinimas ir vykęs, ir geras, ir labai labai prasmingas“.
Nuotrauka: Vaclovas ir Aleksandra Biržiškos. Kaunas, 1927 05 11. Iš Stanislovo Biržiškio dokumentų kolekcijos (F182), saugomos VU bibliotekoje.
Tekstas: Nijolė Bulotaitė