VUbibliotekai450

Kad ir kaip pakreiptum galvą žiūrėdamas į VU bibliotekos Mokslinį komunikacijos ir informacijos centrą Saulėtekyje, trijų korpusų pastatas atrodo pakrypęs. Ir ne tik – visos pastato dalys skirtingos savo dydžiu, jas dengia nuožulnūs stogai, fasadą puošia neįprasti išilginiai langai. Nesunku suvokti, kad bibliotekos formos slepia savitą mintį, o ją būtų galima apibūdinti vienu žodžiu – gamta.

Senosios universiteto observatorijos priestato trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi bibliotekos administracija, puošia zodiako ženklų frizas, vaizduojantis Skydo ir Jautuko žvaigždynus.

Viena iš įdomesnių ligų, minimų rašytiniuose šaltiniuose, yra lenkiškas kaltūnas (lot. plica polonica, „lenkiška kasa“). XIX a. pirmos pusės disertacijų apie kaltūną autoriai jį laikė sunkia infekcine liga, sukeliančia įvairius psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus bei pažeidžiančia visą organizmą. Nekerpamas kaltūnas, dažnai tapdavęs utėlių židiniu, taip išplito, kad buvo vadinamas grėsminga epidemija. 

Ar žinojote, kad vienas moderniausių Lietuvos išeivijos poetų, vertėjas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Alfonsas Nyka-Niliūnas (1919–2015) ne tik mokėsi Vilnius universitete, bet ir dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje?

Ona Šimaitė (1894 –1970) – Vilniaus universiteto bibliotekininkė, žydų gelbėtoja, Pasaulio Tautų Teisuolė. Gimusi Akmenėje, gyveno ir mokėsi Rygoje, Maskvoje, į Lietuvą grįžusi po karo dirbo įvairiose bibliotekose.

Knygos įrišimas atspindi epochą, vietą, to meto stilių ir madą. Iki XVI a. pabaigos beveik visi spaustuvininkai savo išleistas knygas parduodavo neįrištas. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę XV a ir XVI a. pirmoje pusėje iš įvairių kraštų dažniausiai atkeliaudavo neįrištos knygos, kurias įrišdavo vietiniai knygų pirkliai ar knygrišiai.

Jei balsu prabiltų kai kurie bibliotekoje saugomi dokumentai, papasakotų daug intriguojančių, kartais net sunkiai įtikimų istorijų. Šie pasakotojai – ne grožinės literatūros romanai, o tikrų įvykių liudininkės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų knygos.

Jurgis Hopenas (1891-1969) –

Švenčiant Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį buvo restauruojami ir tvarkomi senieji universiteto rūmai. Žymūs dailininkai pakviesti dekoruoti universiteto sales, vestibiulius, skaityklas.

Istorikas Joachimas Lelevelis labai gerbė ir mylėjo profesorių Ernestą Grodeką, paskatinusį jį imtis mokslinės veiklos. E. 

Artėjant 450 metų jubiliejui Vilniaus universiteto biblioteka rengiasi išleisti išsamią istoriją, rūpestingai aprašo ne tik savo veiklą, kolekcijas, bet ir istorinius interjerus, baldus.

Vilniaus universiteto observatorijos įkūrėjas, jėzuitų architektas, matematikas, astronomas Tomas Žebrauskas suprojektavo dabar bibliotekai priklausančią Baltąją salę ir prisidėjo prie buvusios jėzuitų koplyčios – dabartinės J. Lelevelio salės – rekonstrukcijos.

Neseniai bibliotekos trečiame aukšte, direkcijos koridoriuje esančiai parodų erdvei buvo suteiktas pavadinimas. Iš bibliotekos darbuotojų pasiūlytų pavadinimų buvo pasirinktas „Mažoji ekspozicija XXI–XXII“. Būtent tokius lotyniškus skaičius ant koridoriaus sienos prieš dešimtmetį atidengė restauratoriai. Ta proga pasidomėjome, ar anksčiau senieji universiteto ir bibliotekos koridoriai turėjo kokius pavadinimus. Pasirodo – gal ir turėjo...

Grafas Konstantinas Tiškevičius 1857 m. organizavo mokslinę-tiriamąją ekspediciją Nerimi nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu.

Pradžią Vilniaus universiteto bibliotekai davė dovanotos vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus ir karaliaus Žygimanto Augusto bibliotekos – tiems laikams dideli ir labai vertingi knygų rinkiniai.

Jei pasakytume, kad VU bibliotekoje (MKIC, Saulėtekyje) veikia geležinkelio stotis, nebūtume toli nuo tiesos – čia esanti knygų transportavimo sistema labai ją primena.

Ona Šimaitė (1894–1970) dažniausiai pristatoma kaip Vilniaus universiteto bibliotekininkė, žydų gelbėtoja, Pasaulio tautų teisuolė. Ši nepaprasta moteris Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbo 1940–1944 metais, su universiteto valdžios žinia keliaudavo į getą neva susigrąžinti bibliotekos knygų, bet iš tiesų įnešdavo laiškus, siuntinius, maistą, ginklus, o išnešdavo slėpti žydų kultūros vertybes, net žydų vaikus.

Joachimas Lelevelis – žymus istorikas, knygotyrininkas, numizmatas, Vilniaus universiteto profesorius. Vilniaus universitete dėstė 1815–1818 m. ir 1822–1824 m. Dėl filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš universiteto, gyveno Paryžiuje, Briuselyje. Didžiausia profesoriaus aistra – kartografijos kolekcionavimas. Jo asmeninė kolekcija – 400 senųjų atlasų bei žemėlapių ir 5000 knygų. Jie sudaro 70 procentų VU bibliotekos senųjų atlasų ...

Pati sunkiausia ir didžiausia knyga Vilniaus universiteto bibliotekoje – sumažinta vienos iš didžiausių pasaulio knygų – „Didžiojo kunigaikščio atlaso“ (Atlas des grossen Kurfürsten, Stuttgart, 1971) – faksimilė. Atversto originalaus atlaso dydis – 170×222 cm, svoris – net 125 kg. Ši knyga sudaryta apie 1664 m., iš 35 spausdintų ir ranka spalvintų sieninių ir 18 jūrinių žemėlapių bei 2 rankraštinių nežinomų autorių...

Labiausiai bibliotekas gąsdinantis dalykas yra toli gražu ne knygas grąžinti vėluojantys skaitytojai, o kur kas rimtesnis – gaisras. Jei užmestume akį į istoriją, matytume, kad ugnis, padarydama nebepataisomos žalos, pasiglemžė ne vieną pasaulio biblioteką. Ši nekviesta viešnia ne kartą lankėsi ir VU bibliotekoje – per savo 450 gyvavimo metus ji mena net 4 didelius gaisrus. Tačiau nesidairant toli į praeitį, žvilgtelkim į ateitį – kai...

Kasmet balandžio 1 d., švenčiant Vilniaus universiteto gimtadienį, biblioteka kviečia visus pamatyti pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“. Šįmet 450 metų sukaktį mininti VU biblioteka dėl pasaulyje susiklosčiusios padėties unikalų leidinį kviečia apžiūrėti virtualiai, o ekspozicija n...

VU bibliotekoje yra saugomas M. Mažvydo Katekizmo originalas. Kiekvienais metais biblioteka eksponuoja šią pirmąją spausdintą lietuvišką knygą visuomenei, tuo pačiu kviesdama pamatyti ir jos faksimilę. Tačiau dažnam iškyla klausimas – kas ta faksimilė?

Literatūros istorikas doc. Vincas Maciūnas (1909–2003) Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas oficialiai ėjo nuo 1942 m. kovo iki 1943 m., bet iš tiesų iki pat 1944 m., kai pasitraukė į Vokietiją. Bibliotekos direktoriaus pareigos jam teko sudėtingu metu, kai sąlygas diktavo karo veiksmai ir hitlerinės Vokietijos interesai. Knygos buvo rekvizuojamos, naikinamos, kraustomos iš vietos į vietą, atlaisvinant patalpas k...

Ką nepokštaujant galima būtų pasakyti apie mumijas bibliotekoje? Nebent tai, kad čia, be abejo, rasime knygų apie savaime arba dirbtinai užsikonservavusius žmogaus arba gyvūnų kūnus, t. y. mumijas. Tačiau ar būta bibliotekoje ne tik knygų apie mumijas, bet ir pačių mumijų? Džiuginantis ir Egipto paslaptimis dvelkiantis atsakymas yra toks: taip, bibliotekoje mumijų buvo.

Ko gero, daugelis esame įpratę manyti, kad bibliotekoje saugomos knygos, žurnalai ir kiti spaudiniai, kuriuos galima perskaityti, ar laikmenos, kurias galima peržiūrėti. To nenuginčys niekas. Tačiau bibliotekos fonduose galima aptikti ir tokių netikėtų dalykų kaip visuomenei žinomų ir kraštui nusipelniusių žmonių asmeniniai daiktai. Kai kurie jų gali net lengvai šokiruoti, pavyzdžiui, jau amžinojo poilsio išėjusio asmens plaukų sruoga.

Vilniaus universiteto bibliotekai švenčiant solidų 450 metų gimtadienį, žvilgsnis natūraliai krypsta į pradžią, į pirmuosius žmones – į tuos, kurie laiko tėkmėje labiausiai nutolę nuo mūsų, tad kartais ir menkiausiai mums žinomi.

1570 m. įkurta Vilniaus universiteto biblioteka – seniausia ir viena didžiausių Lietuvoje. Bibliotekos fonduose saugoma per 5 milijonus knygų, unikali senų spaudinių ir rankraščių kolekcija, didžiausias pasaulyje senųjų lietuviškų knygų rinkinys. Be viso to, bibliotekos istorija yra apipinta legendomis ir kupina paslapčių.

Senais laikais knygos buvo labai vertinamos ir brangios. Teigiama, kad XVI a. už dvi knygas galėjai jautį nusipirkti. Todėl knygų savininkai įvairiais būdais stengėsi jas apsaugoti. Jų vertę lėmė tiek ten surašytos žinios, knygų turinys, tiek ir garsių dailininkų sukurtos iliustracijos, prabangūs ir meniški viršeliai, įrišimai.

Sunkiai atrastume žmogų, kuris gyvenime nebūtų pametęs kokio nors asmeninio daikto. Kartais net atrodo, kad daiktai gyvena savo atskirą gyvenimą – ima ir stebuklingai dingsta, nors iš tikrųjų jie visai nepaslaptingai nugula viešajame transporte, pasimeta kur nors namuose, gamtoje ar net bibliotekoje. Šįkart atveriame MKIC „radinių dėžutę“, kuri nuolat pildosi lankytojų – dažniausiai studijų reikalais labai susirūpinusių studentų – ...

Vilniaus universiteto rūmai pilni paslapčių – čia buvo celės, auditorijos, butai, klasės, koplyčia ir net gimnazijos karceris.

Senosios observatorijos gaubliai, kurių restauravimu rūpinasi biblioteka ir VU fondas – unikalūs Europos mokslo istorijos paminklai, išgyvenę sudėtingus istorijos laikotarpius ir išlikę iki šių dienų.

Eidami į VU biblioteką, ko gero, retai susimąstome apie tai, kiek jos lentynose gali būti knygų. Keliasdešimt tūkstančių, keli šimtai tūkstančių, o gal net milijonas?

Vasario 12 d. Vilniaus universiteto biblioteka Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatys rankraščių ir senųjų spaudinių parodą. Joje visuomenei bus pateikiami Lietuvos istorijai ir kultūrai reikšmingi dokumentai, tarp kurių ir šaltiniai, susiję su Švenčionių miesto ir krašto praeitimi. Paroda „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Švenčionys“ veiks nuo 11 iki 15 val.