Knyga yra unikalus žmogaus veiklos produktas, daugiasluoksnis reiškinys, kurio nepajėgia aprėpti daugybė įvairių apibrėžimų. Atminties institucijose sutelktame knygų pavelde užkoduota daug įspūdingų istorijų, pasakojančių apie praėjusias epochas, žmogaus socialinės ir intelektualinės raidos vingius. Tereikia kantrybės ir meno pasirinkti tinkamą raktą koduotei iššifruoti, ir knyga pradžiugins netikėtais atradimais. Paprastai istorijos šaltiniu laikomas pats knygos tekstas, tačiau nemažiau vertinga praeities pažinimui yra ir materialinė teksto laikmena, teksto grafiniai elementai. Visos šios savybės daro kiekvieną seną knygą patraukliu tyrimo objektu.
Tyrinėjant senąsias knygas Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje akį patraukė maža iliustracija, puošianti kuklų, nedidelio formato leidinį, išspausdintą 1786 m. Vilniaus pijorų spaustuvėje. Šis leidinys nėra retas, jo egzemplioriai saugomi Vilniaus universiteto, Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose. Tai Turino universiteto profesoriaus, pijoro Džiovanio Bekarijos (Giovanni Battista Beccaria, 1716–1781) veikalo apie gamtinę ir dirbtinę elektrą vertimas į lenkų kalbą (O elektryczności sztuczney y naturalney... księgi dwie).
Vertėjas, jaunas pijoras Stanislovas Bonifacas Jundzilas (Stanisław Bonifacy Jundziłł, 1761–1847) tuo metu studijavo teologiją Vilniaus pijorų mokykloje, lankė paskaitas universitete. Verčiant italų fiziko tekstą jaunuoliui svarbu buvo geriau pramokti užsienio kalbą ir patobulinti vertėjavimo įgūdžius. Veikalo pasirinkimą nulėmė ir egzemplioriaus, saugomo Vilniaus pijorų namų bibliotekoje, prieinamumas. Knygos vertimas atliktas 1783 m., tačiau spaudai atiduotas 1785 m. Vėliau S. B. Jundzilas užsiėmė botanikos, zoologijos, mineralogijos tyrimais ir ypač išgarsėjo kaip fundamentalaus Lietuvos augalijos aprašymo kūrėjas. Šio veikalo vertimas liko marginaliniu jo ankstyvos mokslinės biografijos epizodu.
Nors šios knygos vertimo imtis paskatino atsitiktinumas, S. B. Jundzilui teko vienas pažangiausių tuometinių elektros tyrimų. Dž. Bekarijos eksperimentai, garsėję visoje Europoje, padėjo pamatus sisteminiams elektros tyrimams. Nepaisydamas stiprios oponentų kritikos Turino universiteto profesorius palaikė franklinistų pozicijas elektros reiškinio traktuotėje. Įdomu, kad didžiausiose Vilniaus senų knygų saugyklose, kur sutelkti istoriniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų rinkiniai, nerasime originalių Dž. Bekarijos elektros tyrimų. Galima daryti prielaidą, jog pijorų mokyklos studentas atliko svarbią misiją, užpildydamas šių tyrimų spragą ir suteikdamas vietinei visuomenei galimybę skaityti fundamentalų italų fiziko veikalą gimtąja kalba. Verta pažymėti, kad vertėjas iš pradžių priklausė pijorų intelektualinei 
aplinkai, kuri nuo seno varžėsi su jėzuitų akademiniu elitu dėl pirmenybės švietimo srityje. Jėzuitų mokslininkai, 1752 m. Vilniaus universitete įkūrę Fizikos kabinetą, darė didžiausią įtaką fizikos mokslo raidai iki XIX a. Universiteto dėstytojams S. B. Jundzilo vertimas tapo parankine priemone; neatsitiktinai bent vienas egzempliorius laikomas Fizikos kabineto bibliotekoje. Dar XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto adjunktas Steponas Stubelevičius naudojosi šiuo vertimu gvildendamas elektros ir magnetizmo tarpusavio ryšį.
Pijorų spaustuvės spaustuvininkai papuošė S. B. Jundzilo vertimo antraštinį lapą maža graviūra, išraižyta varyje (žr. iliustr. kairėje). Kuo ypatinga ši iliustracija? Ką ji gali papasakoti apie vėlyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą? Iliustracijos viršuje rėmelyje įrašytos raidės ELEK, šifruojamos kaip žodžio „elektra“ trumpinys. Užrašas paaiškina siužetą: prie stalo su fizikos prietaisais žaidžia du maži vaikeliai – mitiniai putai (it. putti). Europos spausdintinės knygos grafikoje buvo populiaru mokslines sąvokas vaizduoti alegoriškai. Menininkams ypač tiko putai, kadangi šios gerosios dvasios neturėjo ryškių asmeninių savybių ir tik žaismingai išbandydavo vaizduojamos sąvokos atributus. Vilnietiškos elektros alegorijos atveju atributais tapo fizinių eksperimentų prietaisai.
Kadangi šioje iliustracijoje nėra graverio inicialų, kyla klausimas, ar tai kopija, ar originalus raižinys. Ieškant atsakymo, nuspręsta peržiūrėti kuo daugiau panašaus laikotarpio Europos spaustuvių knygų ir surasti tokią ar panašią iliustraciją. Pirmiausia peržiūrėti visi Dž. Bekarijos veikalai, išleisti iki vilnietiško vertimo, ir nustatyta, kad juose nėra elektros iliustracijų. Ar negalėjo anoniminis graveris nukopijuoti kito autoriaus iliustracijų? Peržvelgtos kitų žymiausių XVIII a. elektros tyrėjų knygos, visi fizikos vadovai, išleisti XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje. Iš tikrųjų, kai kurios knygos buvo papildytos iliustracine medžiaga. Pavyzdžiui, vokiečių fiziko Kristiano Gotlybo Kracenšteino (Christian Gottlieb Kratzenstein, 1723–1795) 1746 m. elektros teorijos antraštinį lapą puošia mokslinės literatūros leidėjo Karlo Hermano Hemerdės (Carl Hermann Hemmerde, 1708–1782) signetas su inskripcija Hoc erat in votis („Buvo tokie troškimai“). O lenkų jėzuito Juzefo Rogalinskio eksperimentinės fizikos bandymuose, paskelbtuose 1765–1770 m. Poznanėje, yra frontispisas, vaizduojantis fizikos kabinetą ir Minervą, laikančią skydą su Abiejų Tautų Respublikos herbu (iliustr. dešinėje). Tačiau, nepavykus aptikti iliustracijos su 1786 m. Vilniaus pijorų leidinyje pavaizduotu siužetu, galime teigti, kad iliustracija nebuvo nukopijuota, o originaliai sukurta Vilniuje.
Vilnietiškos graviūros autorius gana tiksliai atvaizdavo XVII–XVIII a. fizikos prietaisus, kuriais naudojosi Turino universiteto profesorius. Stalo viduryje pastatyta Ramzdeno elektros mašina, gaminanti elektros kibirkštį. Dešinėje pusėje esantis putas užveda mašiną sukdamas rankeną. Kairysis putas, atsistojęs ant izoliuojančio suoliuko, mažinančio elektros pralaidumą, laiko iškroviklį. Į viršų ir apačią išlinkęs siūlas, apvyniotas apie Ramzdeno mašinos vamzdelį, žymi tekančios elektros įtampą. Britų konstruktoriaus fiziniai prietaisai buvo vertinami Lietuvoje. Vilniaus universitetas įsigydavo juos Fizikos kabinetui ir observatorijai.
Ramzdeno mašina Leideno baterija
Po stalu – elektros kaupiklis: Leideno stiklinių baterija, kurią sukonstravo amerikiečių gamtos tyrinėtojas ir eksperimentatorius Bendžaminas Franklinas.
Elektros iliustracijos pakraščiuose pavaizduoti du prietaisai, gerai žinomi platesnei visuomenei. Už kairiojo puto nugaros stovi eksperimentinės fizikos prietaisas antlia pneumatica, t. y. oro siurblys. Šis prietaisas buvo sukurtas XVII a. vakuumui tyrinėti ir ilgainiui tapo populiaria fizikos eksperimentų viešo demonstravimo priemone visoje Europoje. Už dešiniojo puto pavaizduotas namas su žaibolaidžiu, laikomu vienu didžiausių XVIII a. elektros tyrimų pasiekimu, kuris padėjo žmonijai išspęsti amžiną stichinių nuostolių problemą. Jo sukonstravimą paskatino B. Franklino elektros bandymai, sukėlę diskusijas Europos mokslo pasaulyje. Tuometinės Lietuvos mokslininkai, švietimo reformatoriai, išsilavinę vienuoliai taip pat buvo gerai susipažinę su amerikiečių išradėjo idėjomis.
Taigi, vilnietiška iliustracija, reprezentuojanti elektrą, ypatinga tuo, kad vaizduoja laboratorinius prietaisus, kurie žymi ne tik Dž. Bekarijos įrankius, bet ir platesnio visuomeninio atgarsio objektus, atspindėjusius tuometinio mokslo inovacijas ir kultūros tendencijas. Vilniaus pijorų aplinka, kurioje radosi italų mokslininko veikalo vertimas, buvo palanki mokslo naujovėms. Švietėjiški iššūkiai paveikė ir kitas Lietuvos vienuolijas, kurios skatino jaunimo eksperimentinius užsiėmimus. Pavyzdžiui, pranciškonai organizuodavo savo geradariams elektros eksperimentinius pristatymus, kurių eigą aprašydavo spausdintose brošiūrose. O Gardino dominikonų elektros studijos pasiekė tokį lygį, kad 1793 m. Seimo pertraukų metu jie buvo pakviesti pravesti 18 fizikos pristatymų su elektros mašina, Leideno stikline bei kitais fizikos prietaisais karaliui Stanislovui Augustui ir Seimo dalyviams.
Elektros tyrimai buvo aktualūs ir bazilijonams. Neatsitiktinai XIX a. pradžioje Vilniaus bazilijonų vienuolynas įsigijo specialius prietaisus: elektros mašiną, konduktorių, Leideno stiklinę, elektros bateriją. Tokiu būdu, pijorų, pranciškonų, dominikonų, bazilijonų vienuolijos, neišsižadėdamos religinės misijos, rūpinosi jaunimo pasiruošimu pasaulietinėms studijoms universitete. Tai viena iš paradoksaliausių išvadų apie vėlyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą, kylančių tyrinėjant 1786 m. knygos iliustraciją.
Ina Kažuro, 2020-12-11