Šiuo metu Dailės muziejuje vyksta paroda „Pranciškus Smuglevičius. Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“. Šioje parodoje galima pamatyti ir kelis Vilniaus universiteto bibliotekoje bei muziejuje saugomus eksponatus. Rekomenduojame apsilankyti!
Pirmasis Piešimo ir tapybos katedros profesorius, nacionalinės dailės mokyklos pradininkas, glaudžiai susijęs su VU biblioteka Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) bibliotekoje paliko vieną žinomiausių ir ryškiausių savo kūrinių – dekoravo iškilmių salę, vadinamą jo vardu, kurioje sukūrė įspūdingą klasicistinį interjerą, pelniusį amžininkų pripažinimą.
Bibliotekos grafikos kolekcijoje galima apžiūrėti savo metu visoje Europoje didelio dėmesio sulaukusius Romoje kurtus P. Smuglevičiaus piešinius: 24 Marco Carloni išraižytus lakštus, iš kurių 23 – iš „Vestigia delle Terme di Tito“ leidinio, o vienas – netoli Romos esančios užmiesčio vilos „Villa Madama“. Bibliotekoje saugoma ir daugiau jo kūrinių.
Marco Carloni ofortas (1778 m.) pagal Pranciškaus Smuglevičiaus piešinį. Iliustracija iš albumo „Vestigia delle Terme di Tito“. Tema: antikinės freskos.
Pastabesni lankytojai žino, kad kiekvienoje didesnėje paveldo parodoje galima pamatyti objektų iš Vilniaus universiteto bibliotekos. Norėdami sužinoti, kaip bibliotekos vertybės atkeliauja į parodas, ar dažnai jos palieka saugyklas ir kas tuo rūpinasi, pakalbinome VU bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorę Nijolę Klingaitę-Dasevičienę.
Paklausta, ar dažnai mūsų biblioteka skolina darbus parodoms ir kas dažniausiai į mus kreipiasi, direktorė pasakoja, kad kas mėnesį gauname po tris–keturis prašymus. Jokia didesnė paroda neapsieina be mūsų bibliotekos indėlio, nes esame viena didžiausių paveldo saugyklų Lietuvoje. Nuolatiniai partneriai – Valdovų rūmai, Dailės muziejus, bendradarbiaujama su įvairiomis galerijomis, joms skolinami grafikos darbai.
Direktorė džiaugiasi, jog parodos ženkliai prisideda prie mūsų turimo paveldo viešinimo. Biblioteka rengia dvi dideles paveldo parodas per metus ir dar daug mažesnių, iš kurių bent dvidešimt būna susiję su bibliotekoje saugomu paveldu. „Dar tiek pat priskaičiuotume ir tokių parodų, kurios vyksta ne pas mus ir ne mes esame rengėjai, bet mūsų eksponatai dalyvauja. Skaitmeniniame amžiuje galima dalyvauti parodose ne tik su fiziniais eksponatais, bet ir pateikiant didelės raiškos skaitmenines kopijas, kurios išnaudojamos įvairiais būdais. Tai ženkliai prisideda prie matomumo, nes eksponatai keliauja ne tik po Lietuvą , bet ir į užsienį“, – pasakoja N. Klingaitė-Dasevičienė.
Paklausta, ar yra dar nepakankamai išnaudojamų kanalų, būdų žiniai apie mūsų bibliotekos turtus skleisti, direktorė mano, kad jau esame žengę žingsnį į skaitmeninių parodų pasaulį: „Fizinėje erdvėje surengti parodą mums jau įprasta, žinome, kaip parengti tokią parodą, o virtualias parodas dar reikia daugiau išnaudoti. Turime jau šį tą nuveikę, pradėjome partnerystę su Google Arts and Culture, bet dar neradome sau patogaus ir tinkamo sprendimo dėl nedidelių ad hoc parodėlių, kad be didelių investicijų ir įdirbio galima būtų surengti nedidelę galeriją, ekspoziciją. Mes apie tai kalbame, bet dar esame galimybės, ne produkto stadijoje.“ Direktorės nuomone, skaitmeninė erdvė yra tas kanalas, į kurį turėtume nukreipti dėmesį.
Paklausta apie P. Smuglevičiaus parodoje dalyvaujančius kelis mūsų eksponatus, N. Klingaitė-Dasevičienė papasakojo, jog eksponatus parodai atsirenka kuratoriai, jau turintys savo parodos konceptą, gerai išmanantys mūsų fondą. P. Smuglevičiaus parodos kuratorė Dalia Tarandaitė buvo puikiai pasirengusi ir tiksliai žinojo, ko jai reikia. Direktorė pripažįsta, jog kartais būna ir taip, kad kuratoriai prašo pateikti viską, ką turime viena ar kita tema: „Paroda yra tyrimo rezultatas, didelis darbas atrenkant eksponatus, todėl gerbiame kuratorius, kurie tiksliai žino, ko jiems reikia arba turi labai konkrečius klausimus, klausia patarimo. Bet kai prašo visko, ką turime, pakviečiame atvykti ir dar kiek pasigilinti į temą.“
Nijolė Klingaitė-Dasevičienė pabrėžia, jog dokumentų skolinimas – kompleksinis procesas. Rengėjai negali vos paprašę gauti ko nori. Biblioteka įspėja savo partnerius kreiptis iš anksto, nes jaučia atsakomybę prieš žmones, kurie lankysis parodoje. Objektas, kurį skolina biblioteka, turi atrodyti tinkamai. Direktorė pasakoja, jog visų pirma restauratoriai įvertina prašomo eksponato būklę, ir, jei reikia, restauruoja. Todėl tam reikia laiko. „Įvertiname, ar apskritai objektą galima skolinti. Esame ir atsisakę skolinti, bet padarėme kokybiškas skaitmenines kopijas, jei objektas negali ilgai gulėti vitrinoje. Yra ir biurokratinių dalykų. Esame suvaržyti juridinės formos, negalime laisvai disponuoti turtu. Todėl kelias nėra trumpas. Iš kuratorių prašome žinoti, ko nori, ir tikimės kantrybės, kol viskas bus tinkamai sutvarkyta ir parengta eksponuoti.“
Taigi, siūlome atkreipti dėmesį į vertingus eksponatus – pasididžiavimo vertus bibliotekos lobius – ir kviečiame visus aplankyti P. Smuglevičiui skirtą parodą, kuri veiks iki spalio 6 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g.4).
Nijolė Bulotaitė, 2021-07-29