Šią vasarą, liepos pabaigoje, Karkažiškių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje iškilmingai atidengta atminimo lenta, skirta buvusiam šios parapijos klebonui Juozapui Antanui Legavičiui (1743-1812) atminti. Šio gražaus įvykio priešistorė – ilgai trukę parapijos gyventojų žygiai, siekiant įamžinti kraštiečio atminimą.
Švietėjas ir rašytojas kunigas Juozapas Legavičius (1743-1812) studijavo Vilniaus Diecezinėje Seminarijoje, Vilniaus akademijoje, pelnė šv. teologijos daktaro laipsnį. Įvairiose Vilniaus spaustuvėse išleido keliolika knygų, stengėsi lavinti parapijiečius. Jo leistose knygose šalia rūpesčio sielos išganymu randame ūkininkavimo, higienos, namų medicinos patarimų. Karkažiškėje kunigas Legavičius tarnavo XVIII a. – pabaigoje XIX a. pradžioje. Atstatė seną, apdegusį bažnyčios pastatą, pastatė kaimiečių vaikams mokyklėlę ir ja rūpinosi.
Viena iš J. Legavičiaus atminimo įamžinimo iniciatyvos paskatų tapo publikacija žurnale „Senoji Lietuvos literatūra“ (2017): „Juozapas Legavičius. Gyvenimas ir raštai“ , kurios autorę, VU bibliotekos darbuotoją dr. Veroniką Girininkaitę dabar ir kalbiname.
Kaip susidomėjote J. Legavičium? Ar anksčiau buvote ką apie jį girdėjusi?
Apie rašytoją kunigą Juozapą Legavičių sužinojau, galima sakyti, atsitiktinai. Tuo metu ruošiau Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės Bitės viešosios bibliotekos konferencijai pranešimą apie mūsų Rankraščių skyriuje saugomas silva rerum tipo knygas (lotyniškai, namų knygos – Nijolės Bulotaitės pastaba) ir ieškojau tokių rankraščių mūsų kataloguose. Pastebėjau, kad turime du vienetus, susijusius su Juozapu Legavičiumi, tačiau žinių apie jį patį buvo mažai, net autoritetingame lenkiškame biografiniame žodyne The Polish Biographical Dictionary ne ką tepavyko rasti. Pastebėjusi, kad straipsnyje neminimi mūsų turimi rankraščiai, pamaniau, gal juose įmanoma rasti daugiau informacijos apie šio asmens gyvenimą ir ištaisyti šią neteisybę. Kai pasidalinau sumanymu parašyti straipsnį su tuo metu kolege dr. Viktorija Vaitkevičiute-Verbickiene, ji pritarė bei parodė Vroclavo universiteto istoriko Bogdano Roko parašytą straipsnį apie Juozapą Legavičių – iš jo sužinojau dar kai ką papildomai. Tačiau remiantis būtent mūsų turimais rankraščiais pavyko rasti iki tol nežinotus duomenis – apie šio asmens studijas, jo mirties aplinkybes, pavyko nustatyti ir Legavičiaus gimimo metus. Be to, lietuvių kalba Legavičius iki tol nebuvo pristatytas.
Kas jo asmenybėje, gyvenime Jus labiausiai sudomino?
Aptikusi rankraščiuose kelias marginalijas su Legavičiaus biografijos duomenimis ir pradėjusi rinkti informaciją apie jo išleistus leidinius įsitikinau darbo prasmingumu. Pasirodo, jo būta vieno iš produktyviausių, dažniausiai spausdintų to meto Lietuvoje gyvenusių autorių. Įspūdingos apimties jo tritomė Bažnyčios kankinių istorija (pirmąkart išleista 1778 m.), įdomios jo pateikiamos mokslo įvairenybės, pamokymai. Legavičius buvo pamokslininkas, tad ir jo knygose dominuoja pamokymai, patarimai, švietėjiška tema. Be abejo, kaip būdinga to meto raštams, dažniausiai tai yra kompiliacijos, senesnių siužetų perpasakojimai, tačiau neabejotinai, tokios, galima sakyti, mokslo populiarinimo, knygos svariai papildė to meto žiniją. Papildomi šaltiniai – Karkažiškių parapijos vizitacijų protokolai – atskleidžia, kad jis ne tik vadovavo bažnyčios perstatymui po perkūnijos sukelto gaisro, bet taip pat prisidėjo įkuriant mokyklėlę, ją visaip rėmė – ši veikla taip pat nusipelno pagarbos.
Jam teko pergyventi jėzuitų ordino panaikinimą besimokant. Ar tai atsispindi laiškuose, dienoraštyje?
Ne visai taip. Legavičius užrašė baigęs akademiją 1768 m. sausio pabaigoje, kunigu buvo įšventintas 1770 metais. Jėzuitai jau persekioti Vakarų Europos valstybėse, tačiau Abiejų Tautų Respubliką potvarkis pasiekė tik 1773 m. Turėti Legavičiaus dienoraštį, kaip ir bet kokį senesnių laikų dienoraštį, būtų be galo įdomu, tačiau jo nėra. Tas rankraštines knygos, kurias radau, tinkamiau būtų vadinti studento užrašais: jose yra studijoms svarbių tekstų, iš giminių gautų laiškų, ir tikriausiai, šiaip jaunuolį sudominusių faktų, išrašų. Dėl to biografinės žinios ar žinios apie jo paties reakcijas į tuo metu nutikusius istorinius pokyčius yra labai fragmentiškos. Nežinau net, ar bendras jo nuotaikas galima būtų suvokti išanalizavus ir knygų turinį – juk daugiausiai tai gana objektyviai pateikiama praktinė informacija, naudinga gyvenimo sutvarkymui ir sielos išganymui. Spėju, kad jėzuitų ordino panaikinimas Legavičiui buvo mažiau dramatiškas negu daugeliui jo bendraamžių ir bendramokslių – kiek žinoma, Legavičius nepriklausė jokiam ordinui, buvo kunigas pasaulietis.
Su J. Legavičiaus studijomis ir asmenine korespondencija susiję rankraščiai VU bibliotekoje
Ar buvo ir daugiau LDK tokių kunigų švietėjų tuo laikotarpiu?
Legavičiaus veikla, mano nuomone, atliepia to meto, aštuonioliktojo amžiaus pabaigos, gražiausias Apšvietos tipines nuostatas. Tikėjimas žmogaus protu, humaniškumas, kova su prietarais, raginimas tvarkyti savo gyvenimą, kasdienoje laikytis higienos ir sąmoningumo. Egzistuoja sąvoka krikščioniškoji Apšvieta arba katalikų Apšvieta – manau, tai puikus jos pavyzdys. Daugeliui šiandien jau girdėtas Povilas Bžostauskas, jo racionalios Paulavos respublikos sumanymas ir įgyvendinimas, o juk Bžostauskas buvo ne tik LDK didysis raštininkas, bet ir kunigas, vėliau klebonas. Beveik visi švietimo darbuotojai Abiejų Tautų Respublikoje (ATR), Vilniaus akademijos dėstytojai – dvasininkai, jėzuitai, vėliau buvę jėzuitai ar kitų ordinų ir konfesijų vienuoliai. Istorikas Stanisław Witecki knygoje apie kultūros žinių sklaidą Stanislovo Augusto laikų ATR skaitytuose pamoksluose (knyga Przekaz kulturowy w parafiach katolickich na obszarze Rzeczyposplitej Obojga Narodów czasów Stanisławowskich, Krokuva, 2018 m.) rašo, kad dažnai Apšvietos idėjas ir programas, jų viziją, formavo ir propagavo vyskupai – Legavičius tikriausiai atsižvelgė į Vilniaus vyskupo 1762–1794 m. Jokūbo Ignaco Masalskio poziciją. Legavičiaus darbas – taip pat ir mokslo naujovių populiarinimas, žinių apie jas sklaida. Tokios veiklos pavyzdžiu jam galėjo būti kiek anksčiau Vilniuje pradėti leisti mokslo įdomybių kupini Jono Pošakovskio (1684–1757) ir Pranciškaus Paprockio (1723–1805) kalendoriai. Legavičių iškart prisiminiau pavarčiusi Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ – pirmajame skyriuje pasirodantis veikėjas kunigas enciklopedininkas Benediktas Chmieliovskis vadovaujasi panašiais idealais, todėl šis personažas man pasirodė itin savas ir pažįstamas.
Kokiu tiražu buvo leidžiamos jo knygos, jei galima nustatyti? Ar jos buvo populiarios?
Kiek pavyko nustatyti, šiandien Lietuvos mokslinėse bibliotekose neturime labai daug Legavičiaus rengtų knygų egzempliorių. Džiugu, kad kai kurios jų jau yra skaitmenintos „E. paveldas" platformoje. Yra duomenų, kad jo knygos buvo populiarios – minėtos kaip įprastos to meto mokyklų bibliotekėlėse – o juk populiarios knygos, kaip žinia, greičiau sunyksta, yra suskaitomos. Norintys sužinoti tikslesnę leidybos istoriją, galėtų patyrinėti Vilniaus leidyklų dokumentacijas, išlikusius įrašus apie spausdintas knygas. To nedariau, bet man atrodo, jog net ir kai kurių leidinių daugkartinio perleidimo faktas liudija Legavičiaus kūrinių populiarumą.
Anoniminė knyga iš VU bibliotekos, kurios parengimas priskiriamas Juozapui Legavičiui
Ar rastume jo knygose ir šiandien aktualių dalykų?
Manau, kad taip. Neapsimesiu, kad nuodugniai išmanau Legavičiaus kūrybą – juk prirašė daug knygų įvairiausiomis temomis. Legavičius rašė apie tvarkingo, teisingo ir dievobaimingo gyvenimo taisykles, gyvenimą santuokoje, skatino tvarkingumą, higieną. Galbūt kiek pasenusios, šios nuostatos ir šiandien gali būti įdomios tiek istorikui, tiek smalsesniam lenkų kalba skaitančiam piliečiui. Legavičius parengė ne tik katekizmų su religinių giesmių tekstais, bet ir praktinių namų medicinos ir buities patarimų. Be to, jo raštuose surastume mokslo įvairenybių, praktinių patarimų, bažnyčios istorijos faktų, dar daug visko. Legavičiaus biogramą Lenkų biografijų žodynui kūręs tyrėjas Emanuelis Rostvorovskis (Emanuel Rostworowski) pažymėjo, kad šalia pamokančių ir išties šmaikščių istorijų Legavičiaus knygose rastume nemažai primityvizmo bei grafomanijos apraiškų, tačiau jų visuma daug atskleidžia žmogui, norinčiam suvokti XVIII a. pabaigos žmogaus pasaulėžiūrą.
Jo tekstai sulaukia dėmesio ir šiais laikais. VU absolventė Gintarė Džiaugytė gynėsi magistro darbą iš Legavičiaus darbų apie katalikiškos santuokos sudarymą (daugiau čia).
Kaip jo rankraščiai, užrašai atsirado VU bibliotekoje?
Negaliu pasakyti tiksliai, šio klausimo specialiai netyriau. Spaudinių istoriją kartais įmanoma atsekti iš dovanojimo įrašų ir savininkų įrašų, vadinamųjų proveniencijų. Panašu, kad Vilniaus universiteto bibliotekoje esančios Legavičiaus knygos išliko iš Vilniaus Viešosios bibliotekos laikų, kai kurios atkeliavo iš privačių rinkinių. Mačiau elektroniniame kataloge, kad bent viena kadaise priklausė Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai. Tai, ką turime Rankraščių skyriuje, buvo čia, akademijoje, sukurta – juk tai studento užrašai ir Legavičiaus privati korespondencija. Pasižiūrėjusi senuosiuose kataloguose atradau, kad šie rankraščiai į Vilniaus universitetą pateko iš Vilniaus Bernardinų vienuolyno bibliotekos.
Iliustracija (pirma): Studento J. Legavičiaus užrašai, pratybos ir asmeninė korespondencija.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2021-11-16