Sidebar

VU bibliotekoje saugoma daug retų ir labai senų ranka rašytų dokumentų. Atvertę vieną aplanką (toliau vadinsime jį fascikulu, nuo lotyniško žodžio fascis mažybinės formos fasciculum – ryšulėlis, pluoštelis), susijusį su Rudaminos palivarku, rastume tris nepaprastai įdomius rankraščius, kuriuos sieja 12 km į pietus nuo Vilniaus nutolusi vietovė, vadinama Rudamina, kunigaikščių Radvilų pavardė ir XVI amžius.

Šios vietovės istorija jau bemaž 500 metų artimai susijusi su Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, tiksliau – su jos klebonais, kurių titule būdavo įrašytas ir Rudaminos filijos klebono titulas. Kai 1571 metais Žygimantas Augustas Šv. Jono bažnyčią perdavė Vilniaus jėzuitų kolegijai, jos klebonus, vadinamus nuolatiniais vikarais, ir toliau tvirtino Vilniaus katedros kapitula iš pasauliečių kunigų luomo, o šiems ir toliau priklausė Rudaminos filijinė bažnyčia, taigi ir šis titulas. Tačiau į gilius praeities tyrinėjimus nesileisime, tik šiek tiek žvilgtelėsime į šiuos senus ir unikalius rankraščius.

Du pirmieji kilę iš XVI a. pirmojo dešimtmečio, rašyti kanceliarine slavų kalba, rusėniškai, juos tiesiogiai sieja garbingas Mikalojaus Radvilaičio (mirusio 1509 liepos 16) vardas.

 

Pirmas dok Katiliene sumazintas

Antras dok 2 Katiliene sumazintas 1 pav. Mikalojus Radvilaitis savo tarnui Miskai dovanoja dvi dykas žemes Rudaminos paviete. 2 pav. Žygimantas Senasis patvirtina žemių dovanojimą.

 

Pirmasis pagal senumą rašytas X indikto (15 metų laiko skaičiavimo ciklas; 1506 m. – aut. past.) rugsėjo devintą Musninkuose su išlikusiu Vilniaus vaivados, Lietuvos didžiojo kanclerio (orig. канцлер господаря короля его милости Жикгимонта – jo malonybės viešpaties karaliaus Žygimanto kancleris) Mikalojaus Radvilaičio Trimitų (Trąby) herbo antspaudu. Antspaudas ankstesnių kartų saugotojų pritvirtintas nedažytu lininiu siūlu – gal dėl to ir išlikęs. Nors vaškas jo viduje jau aptirpęs ir popierius patamsėjęs, galime įžiūrėti trimitus. Šiuo dokumentu patvirtinamas dviejų dykų (tuščių, neapgyventų – aut. past.) žemių Rudaminos valsčiuje – Deguteušči(z)nos ir Naumovšči(z)nos – dovanojimas tarnui Miskai [Janovičiui]. Rankraštis buvo perplyšęs į kelias dalis, tačiau VU bibliotekos restauratorė Virgilija Guogienė labai sėkmingai jį sutvirtino.

Antrasis pagal senumą šiame fascikule dokumentas rašytas Vilniuje, jo antraštėje – Lenkijos karaliaus LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo titulas. Mėnuo neįvardijamas, tik XII indiktas ir 8 diena. Nors dorsalinė atžyma teigia, kad tai įvykę 1511 metų gegužės 27 dieną, tačiau XII indiktas mums sufleruoja apie 1508 (jei tai vyko po rugsėjo pirmosios) ar 1509 metus (jei tai gegužės mėnuo). Dokumento apačioje – įrašas apie prispaustą jo malonybės karaliaus antspaudą, kuris, deja, neišliko, galbūt ir  dėl to, kad nebuvo prisiūtas. Likusi tik menkutė vaško žymė, tačiau šalia galima įžiūrėti dailų vandenženklį su centre aiškiai matoma Žygimanto Senojo monograma „S“, vainikuota karūna su kryželiu. Šis raštas glaudžiai siejasi su pirmuoju aprašytu rankraščiu: karalius patvirtina ankstesniajame minėtą Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilaičio tų pačių dviejų žemių (Deguteušči(z)nos ir Naumovšči(z)nos) dovanojimą savo tarnui Miskai [Janovičiui]. Pirmajame dokumente Miska vadinamas слуга (kanceliarine slavų k. tarnas), o šiame – служебный (kanceliarine slavų k. tarnybininkas). Šiame dokumente Rudamina pavadinta pavietu (administracinis-teritorinis vienetas LDK –  aut. past.).

Turint omenyje tokį garbingą dokumento amžių, jis, nepaisant drėgmės paliktų ženklų ir menkų skylučių bei įplyšimų, labai neblogai išsilaikęs ir gana tvarkingas.

Trečiasis dokumentas, taip pat susijęs su Rudamina ir Radvilomis, rašytas lenkiškai, septyniomis dešimtimis metų vėliau už pirmuosius (1576 metų balandžio 3 dieną), tačiau nemažiau įspūdingas. Juk prieš mūsų akis – garsiojo polemizuotojo su jėzuitais (pačiu garbiuoju Petru Skarga), Renesanso epochos humanisto, diplomato, evangelikų reformatų teologo, vadinamo „Lietuvos kalvinų popiežiumi“, karališkojo sekretoriaus Andriejaus Volano (apie 1530/1531–1610) ranka surašytas ir pasirašytas laiškas, sutvirtintas signetiniu jo paties antspaudu – herbu Lapė (Lis). Valdovas Žygimantas Augustas jam buvo suteikęs Rudaminos ir Nemėžio seniūnijas, todėl dokumente karališkasis sekretorius save vadina Nemėžio valdytoju. Laišką Andriejus Volanas skyrė savo įgaliotiniui, reikalų patikėtiniui Nemėžyje Aleksandrui Jendžejovičiui. Jam nurodė Vilniaus dekaną kunigą [Joną] Jarčevskį – Vilniaus Šv. Jono bažnyčios, tad ir Rudaminos filijos, kleboną – palikti prie tos žemės, kuri šiam prie Rudaminos klebonijos pavesta, ir niekam kitam į ją įžengti nevalia – sulig maloningojo pono vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo valia ir malone.

 

Katiliene 3                                                            3 pav. Andriejaus Volano laiškas įgaliotiniui Aleksandrui Jendžejovskiui.

 

Mikalojus Radvila Rudasis – Mikalojaus Radvilaičio anūkas, Barboros Radvilaitės brolis, 1564 metais perėjęs į kalvinizmą. Jo sekretoriumi Andriejus Volanas tapo 1550 metais. Radvilų remiamas, jis studijavo laisvuosius menus Karaliaučiuje, o baigęs studijas, visam laikui apsigyveno Lietuvoje. Laiškas rašytas iš Volanovo – palivarko prie Bijutiškių Ašmenos paviete, Mikalojaus Radvilos Volanui suteiktoje valdoje.

Tai vienintelis kol kas žinomas VU bibliotekos fonduose saugomas Andriejaus Volano ranka rašytas dokumentas.

Tiek trumpai apie tris rankraščius, kuriuos sieja Radvilos, vos per 12 km nuo Vilniaus nutolusi Rudamina (senesnė ir už Vilnių) ir XVI amžius.

Irena Katilienė, Rankraščių skyrius

2021-11-23

 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos