Atvirai ir laisvai prieinamose VU bibliotekos skaitmeninėse kolekcijose gausu senųjų dokumentų, tarp kurių ir Lietuvos didikų giminių laiškai, kuriuos sklaidant į akis krenta viena įdomi detalė – vieni rankraščiai pažymėti raudono vaško, kiti juodo vaško antspaudais, o kai kuriuose galima įžiūrėti ir žalios ar rudos spalvos pėdsakus. Kokią reikšmę turi šios spalvos ir ar tikrai iš pažiūros vaškiniai antspaudai yra iš gryno vaško?
Prieš gilinantis į antspaudų subtilybes, svarbu paminėti, kad patys pirmieji antspaudai pastebėti dar 3 tūkstantm. prieš Kristų, Rytų kraštuose, ir jie buvo iš molio. Pirminė jų paskirtis buvo saugoti nuosavybę, bet pamažu tapo privatumo, autentiškumo bei dokumento teisėtumą patvirtinančiu ženklu. Arabų šalyse moliniai antspaudai naudoti iki pat VIII a., o štai Lietuvoje molis šiam tikslui nebuvo naudojamas. Kaip ir daugelyje Europos kraštų pagrindinė medžiaga čia iki XVII a. buvo vaškas. Ankstyvaisiais viduramžiais naudotas natūralus bičių vaškas. Vėliau, nuo XII a. antspaudus imta spalvinti – atsirado raudoni, žali, mėlyni ir net juodi antspaudai. Raudona spalva būdavo išgaunama į vašką įmaišius cinoberio (gyvsidabrio sulfido) arba švino suriko, dar vadinamo raudonu švinu. Norint išgauti kitas reikalingas spalvas, į antspaudų masę buvo dedama vario, medžio anglies ar suodžių. Baltai spalvai išgauti buvo naudojama kreida arba gipsas.
Įdomu tai, kad nors labai griežtų vaško naudojimo taisyklių nebuvo, įsigalėjo nuomonė, kad raudonas vaškas yra garbingesnis, todėl jį naudojo tik imperatoriai ir karaliai, kiti – tik gavę valdovo privilegiją. Viena seniausių raudono vaško privilegijų 1373 m. suteikta Čekijos Jihlavos miestui. Vėliau atsirado pirmosios privilegijos žaliam ir kitų spalvų vaškui, kurį dažniau naudojo žemesniojo rango institucijos. Vis tik vėlesniais amžiais Europos kilmingieji šiam protokolui mėgdavo nusižengti ir anspauduoti rinkdavosi raudoną spalvą.
Kaip buvo Lietuvoje? Garbingumo titulą pelnęs raudonas vaškas nuo XIV a. čia tapo valdančiosios Gediminaičių dinastijos ir katalikų vyskupų privilegija. Kiti kunigaikščiai antspaudus paprastai spaudė į žalią, vienuolynai – į juodą vašką. Didžiausias pokytis įvyko po 1522 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis didikų giminėms – Goštautams ir Ostrogiškiams – suteikė dvi pirmąsias raudono vaško privilegijas. Po šio žingsnio raudonas vaškas greitai tapo aukštųjų valstybės pareigūnų ir didikų privilegija, jį naudojo kapitulos ir katalikų vienuolynai, taip pat žemės teismai. Žalią vašką galėjo naudoti vidutinė bajorija, o nedažytas liko smulkesniems bajorams. Juodą vašką dažniausiai imta naudoti per gedulą.
Visgi nesvarbu, kokios spalvos vaškas naudojamas, šis bičių produktas turi vieną savybę – tai yra gana trapi medžiaga. Vaškiniai antspaudai nebuvo patvarūs, greitai sutrupėdavo, todėl ilgainiui mūsų protėviai rado išeitį – norėdami, kad antspaudai būtų tvirtesni ir elastingesni, jie gryną vašką vis dažniau imdavo maišyti su įvairiomis medžiagomis. Be bičių vaško į mišinį buvo dedami spygliuočių sakai, terpentinas, augaliniai ar gyvuliniai riebalai, medus, miltai, kreida, gipsas, pelenai ar net žemė.
Tokie mišiniai skirtingų šalių tyrinėtojų įvardinami įvairiai – vaško-mastika, mastika, ar, nesigilinant į sudėtį, tebevadinami vaško antspaudais, tuo tarpu Lietuvoje sutinkama vaškelio sąvoka. Kaip tvirtesnė ir pigesnė medžiaga, vaškelis nuo XVII a. išstūmė gryną vašką iš miestų raštinių. Tačiau ir jis ne amžinas, pamažu ima užleisti vietą dar vienai medžiagai – lakui, dažnai pagal kilmę vadintam ispanų vašku (cera di Spagna), o Lietuvoje – dar ir Venecijos laku. Dėl tvirtumo ir paprasto naudojimo, įspaudžiamų vaizdų aiškumo, jis greitai išpopuliarėjo ir ilgainiui visiškai pakeitė vaškelį. Visgi iš pradžių juo antspauduoti išimtinai laiškai, o vėliau taip žymimi buvo ir dokumentai. Labiausiai mėgtas raudonas, taip pat rudas, rečiau naudotas juodas lakas.
Beje, kaip manote, kokį laką mėgo Radvilos? Jų korespondencija išduoda, kad garsioji giminė naudojo ne tik raudoną, bet ilgą laiką buvo ištikima ir juodam lakui. O pastarosios medžiagos tvirtumą galime patvirtinti ir mes – iki šių dienų vis dar galime grožėtis ne vieną šimtmetį pragulėjusiais ir atsakingai dokumentus saugančiais antspaudais.
Iliustracijose antspaudai iš: Radvilienės A. laiško Straševičiui, 1639, nuoroda (juodas antsp.); Radvilaitės L.K. laiško D. Kosciuškai, 1684, nuoroda (raudonas antsp. naujienos viršelyje); Radvilos B. laiško L. Kochanskiui 1656(?), nuoroda (raudonas ir rudas antsp.); Zigmanto Vazos privilegijos dvaro valstiečiams, 1595, nuoroda (raudonas vaškas indelyje). VU bibliotekos Skaitmeninės kolekcijos.
Remtasi šaltiniais: Visuotinė lietuvių enciklopedija, nuoroda; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, E. Rimša, 2000 m.; Jonynaitė, Dalia, et al. „Vaško antspaudų technologinių ir istorinių bruožų įtaka restauravimo procesui." Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 2010, t. 13.
Ramunė Gedvilaitė
2022-06-30