Dailininkas, grafikas, restauratorius Jurgis Hopenas (1896–1969) visų pirma žinomas kaip menininkas, grafikos darbų autorius, Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto dėstytojas. Gimęs Kaune, mokęsis Krokuvos Dailės akademijoje, karo metu mokęsis ir gyvenęs Peterburge, atsidūręs Kazanėje, pasiekęs net Čekiją, Austriją, į Vilnių jis atsikraustė 1921 m. ir čia gyveno ir dirbo iki 1946 m., kai teko persikelti į Lenkiją, į Torūnės universitetą.
Jo veikla Vilniuje ir interesų ratas apėmė daug sričių: dėstė piešimą Lelevelio gimnazijoje, buvo Dailiųjų amatų mokyklos direktorius, dėstė šioje mokykloje, dirbo teatro dekoratoriumi, aktyviai veikė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos Meno sekcijoje, buvo Vilniaus apskrities restauravimo komisijos narys, ir, žinoma, visų pirma dėstė Stepono Batoro universiteto (SBU) Dailės fakultete. J. Hopenas tapo Vilniaus baroko gerbėju ir šiam miestui, jo barokinės architektūros išsaugojimui, įamžinimui skyrė visą savo energiją: kūrė, įamžino Vilnių grafikos darbuose, fotografavo paveldą, rašė apie jį laikraščiuose, restauravo Vilniaus paveldo objektus, išpuošė kelias bažnyčias. J. Hopenas dirbo restauruojant Vilniaus Trinitorių bažnyčios, Šv. Teresės bažnyčios tapybą, fiksavo Trakų pilies sienų tapybos likučius, restauravo sales Universitete, Visų Šventųjų bažnyčios tapybą, dalyvavo Vilniaus katedros karališkųjų palaikų tyrimų komisijos veikloje, dokumentavo katedros kasinėjimų atradimus. Vėliau kartu su mokiniais išpuošė Lentvario ir Perlojos bažnyčias, nemažai bažnyčių dekoravo ir Lenkijoje, į kurią išvyko 1946 m.
Į SBU Dailės fakultetą jis įstojo 1921 m., o jį baigė tik 1932 m. jau būdamas pripažintas menininkas, nes turėjo daugybę užsiėmimų: dėstė, dalyvavo parodose, atliko restauravimo darbus, daug fotografavo fiksuodamas Vilniaus ir Vilniaus krašto paveldą.
Daug dėmesio J. Hopenas skyrė ir Universiteto, Šv. Jonų bažnyčios, Bibliotekos paveldui. Universiteto bibliotekoje dailininkas restauravo dvi įspūdingiausias sales –Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio, dalyvavo vertinant būsimus restauravimo darbus Bibliotekos direkcijos patalpose. Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje išlikę laiškų ir dokumentų, iš kurių matyti, kad J. Hopenas ne tik restauravo J. Lelevelio salę, bet ir suprojektavo jos šviestuvus bei baldus. Išlikęs jo ranka pieštas spintos su voliuta projektas (VU bibliotekos Rankraščių skyrius, F47-861/1). Bibliotekai jis sukūrė ir kelis ekslibrius, kuriuos ant daugybės senųjų leidinių ir periodikos randame ir šiandien. Taigi, jam labai rūpėjo, kas vyksta Bibliotekoje, kokios vertybės čia saugomos ir kaip jas reikia saugoti, restauruoti.
Iš kairės: Mikolajus Dzikovskis (VU bibliotekos darbuotojas), Kazimieras Kviatkovskis (P. Smuglevičiaus salės freskų restauratorius) ir Jurgis Hopenas (visos P. Smuglevičiaus salės restauratorius) P. Smuglevičiaus salėje apie 1930 m.
Savo nuotraukose jis nuosekliai fiksavo vertingiausius VU objektus: pastatus, Šv. Jonų bažnyčios altorius, klausyklas, paveikslus, Bibliotekos vertybes. Daugelio jų jau nebėra.
Tarp trijų su puse tūkstančio Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomų nuotraukų ir negatyvų yra ir Universiteto bibliotekos vertybių. Jis nufotografavo kėdę P. Smuglevičiaus salėje, kurios jau nebėra, taip pat keletą Retų spaudinių skyriuje saugomų knygų, anatominių piešinių, kurie taip pat neišlikę, jų likimas nežinomas. Niekur anksčiau neteko matyti J. Hopeno nufotografuotos lentelės su vyčiu Observatorijos kieme, įmūrytos į Bibliotekos pastatą. Gal ji buvo užtinkuota, o gal nudaužyta ar nuimta? Labai vertingos, unikalios Šv. Jonų bažnyčios nuotraukos, kurias jis yra naudojęs ir savo straipsniams apie dingstantį Vilnių periodinėje spaudoje. J. Hopenas nufotografavo įspūdingą Šv. Jonų bažnyčios tabernakulį, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Menininkas ieškojo panašumų su kitais kaltiniais kūriniais Vilniuje, Lenkijoje, aiškinosi, kas galėjo būti jo autorius. Labai įdomus ir Šv. Jonų bažnyčios zakristijos durų spynos atvaizdas – sudėtingas, ne vieną laikotarpį išgyvenęs mechanizmas, skirtas bažnyčios lobiams apsaugoti. Deja, jau tik nuotraukoje išliko puošnios zakristijos medinės spintos, užėmusios visą pasienio plotą po skliautuotomis lubomis. Nemažos dalies J. Hopeno nufotografuotų šios bažnyčios altorių paveikslų, klausyklų šiandien jau neberasime.
Jurgio Hopeno įamžinta Šv. Jonų bažnyčios zakristijos durų spyna. Nuotrauka iš Varšuvos nacionalinio muziejaus archyvo.
J. Hopeno nufotografuota lentelė su vyčiu Observatorijos kieme, įmūryta į Bibliotekos pastatą. Nuotrauka iš Varšuvos nacionalinio muziejaus archyvo.
J. Hopenas žavėjosi Vilniaus baroko architektūra, o ypač architekto Jono Kristupo Glaubico kūriniais ir stengėsi išsiaiškinti nežinomus jo darbus. Matyt, įkvėptas J. Glaubico likimo, kai daugumos kūrinių autorystė nebuvo žinoma, nes neliko jokių parašų ar dokumentų, ant savo kūrinių dažniausiai pasirašydavo ar bent jau palikdavo inicialus „J.H.“. Tokiu būdu įsiamžino ir J. Lelevelio salėje, o jo pavyzdžiu 1956 m. pasekė tos salės restauratorius B. Motuza-Matuzevičius ir „Opus optima“ restauratoriai prieš keletą metų. Menininko inicialus „J.H.“ galima rasti ir Vilniaus universiteto bibliotekos knygų ekslibriuose.
Medžiaga parengta gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą.
Viršelio nuotr.: Jurgis Hopenas apie 1916 m. (nuotr. iš Varšuvos nacionalinės bibliotekos archyvo). Pirma nuotr. kairėje: Jurgis Hopenas inventorizuojants Trakų pilies tapybą (nuotr. iš Varšuvos nacionalinio muziejaus archyvo).
Nijolė Bulotaitė
2022-09-02