Vilniaus universiteto biblioteka ne vieną įkvepia savo turtinga istorija, puošniomis salėmis ir istoriniais skliautais, sukauptomis kultūros vertybėmis. Įkvepia ji ir čia dirbančius žmones. Retų spaudinių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Sondra Rankelienė parašė jau trečią detektyvinį romaną, įkvėptą Bibliotekos lobių ir paslapčių. Pirmasis detektyvas „Enigma Orbi“ suintrigavo ne tik detektyvų skaitytojus, bet ir besidominčius Lietuvos ir Vilniaus universiteto bibliotekos istorija. Antrojo – „Enigma Duplex“ – veiksmas rutuliojasi Vilniuje, bastėjoje. Jame dar daugiau Lietuvos istorijos paslapčių. Trečiasis tiria Klaipėdos istorijos paslaptis, nors siužeto vingiai sieja ir su VU biblioteka. Visus tris detektyvus vienija VU bibliotekininkė Vakarė, padedanti tyrėjams išnarplioti sudėtingiausias mįsles, kurių sprendimai glaudžiai susiję su bibliotekoje saugomais lobiais ir reikalauja ypatingų žinių.
Kalbiname autorę norėdami sužinoti, kaip gimė toks sumanymas ir kas labiausiai įkvepia rašyti.
Nuo ko pradėjote? Kaip gimė pirmosios knygos siužetas?
Jau seniai planavau ir žadėjau parašyti knygą apie mūsų (Retų spaudinių) skyriaus darbo ypatumus. Gal 20 metų apie tai kalbėjome su bendradarbiais, juokavome. Vaikai užaugo, vakarai tapo laisvesni ir nutariau pagaliau pradėti. Iš pradžių neketinau jos leisti. Tiesiog buvo smagu kurti įvykius ir valdyti veikėjų likimus taip, kaip aš noriu.
Ar dalinotės siužeto detalėmis su bendradarbiais? Ar rodėte šeimai, draugams? Ar jie davė patarimų perskaitę?
Daviau paskaityti trečdalį knygos vienai kolegei, nes norėjau sužinoti, ar įdomu ir kitiems, ar vien tik man. Prašiau tik pasakyti, ar įdomu, nenorėjau patarimų. Jai patiko, kaip pati sakė, tapo mano gerbėja, tada ir nutariau knygą užbaigti. O ir kitų kolegų, kuriems daviau rankraštį, atsiliepimai paskatino pabandyti nusiųsti rankraštį leidyklai. Pabandžiau.
Šeima buvo priversta perskaityti, nes man buvo svarbu, ar jiems įdomu. Dukra rado neatitikimą, uždavė įdomių klausimų, teko kai ką keisti, taisyti. Vyras taip pat pasakė keletą pastabų. Kadangi stengiuosi atsižvelgti į savo skaitytojų-patarėjų pasiūlymus ir idėjas, juos pritaikiau ir kuriamame tekste.
Ar pati mėgstate detektyvus? Kokias knygas dažniausiai skaitote, kai nedirbate?
Skaitau įvairias knygas, bet detektyvus mėgstu. Jie „neapkrauna smegenų“: perskaitei ir pamiršai, ypač po įtemptos darbo dienos, po intelektualaus darbo. Nuobodu skaityti kelias to paties autoriaus knygas iš eilės, todėl neturiu mėgstamo autoriaus, nes greit atsibosta vienodas stilius, todėl mėgstu juos keisti. Esu labai nepastovi. Nesistengiu prisirišti prie vieno autoriaus, nors, reiktų prisipažinti, man įdomesni skandinavų rašytojai.
Ar susikūrėte mintyse savo personažų portretus?
Jei pastebėjote, romanuose beveik nėra tikslių veikėjų aprašymų, nes manau, kad kiekvienas žmogus susikuria savo prototipą, o aš nenoriu jiems trukdyti. Palieku tai pačiam skaitytojui. Esu pati kartą įsivaizdavusi knygos herojų vienaip, o kai tolesnėje knygos vietoje autorius jį aprašė, buvau labai nusivylusi ir pasipiktinusi, nes jis visai neatitiko mano įsivaizduoto žmogaus. Tikiuosi, kad aprašyti veikėjų būdo bruožai ir charakteris, veikimo būdas ir kalbėjimo maniera kiekvienam skaitytojui puikiai pasitarnaus, susikuriant sau patraukliausią individualią veikėjo išvaizdą.
Pirmoji knyga yra apie Vilniaus universiteto biblioteką. Ar nebijojote, kad kai kurie bendradarbiai gali save atpažinti ir įsižeisti?
Manau, visada bus skaitytojų, kurie įžiūrės panašumų. Jau esu girdėjusi, kad aš – tai Vakarė. Tikrai ne. Žmonės yra linkę ieškoti ir kartais netgi „pritempti“ panašumus iki, jų manymu, realiai egzistuojančių asmenų. Taip „atpažįstant“ žmones daug įdomiau skaityti! O rašydama aš svarsčiau, kad, norint išlaikyti intrigą, pagrindiniai veikėjai turi būti vyras ir moteris. Jei pagrindinis veikėjas – policininkas, tai kita veikėja – bibliotekininkė. Pirmojoje knygoje panašių į kolegas, bendradarbius bruožų gal ir galima įžiūrėti, nes atsiriboti nuo aplinkos labai sunku. Bet sutapimai tikrai nėra šimtaprocentiniai. Personažai turi būti spalvingi, gyvi, ir patrauklūs, ir nemalonūs, kitaip bus neįdomu skaityti.
Enigma duplex: Kaip gimė šios istorijos siužetas?
Visada norisi papasakoti žmonėms ką nors įdomaus iš Vilniaus ar Lietuvos istorijos. Kai P. Smuglevičiaus salėje rengėme parodą, skirtą Lietuvos kariuomenės šimtmečiui, daug perskaičiau apie didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių. Man jis labai patiko kaip talentingas karo vadas, išskirtinis žmogus. Norėjosi, kad kuo daugiau žmonių apie jį sužinotų, kad žavėtųsi ir didžiuotųsi savo istorija, tokiomis išskirtinėmis asmenybėmis. Kai jau radau istorinį siužetą, pradėjau po truputį dėlioti detektyvą.
Kiek remiatės istoriniais duomenimis? Kai randate siužetą, tada pradedate gilintis?
Ne, elgiuosi atvirkščiai. Einu lengvesniu keliu. Jau daugiau nei dešimt metų rengiame išsamias parodas iš bibliotekos rinkinių, medžiagos daug, visos jos į parodą juk nesutalpinsi. Todėl tiesiog pasirenku kažką iš jau parengtos medžiagos. Žinoma, reikia kai ką pasitikslinti, pasigilinti, bet istorinių duomenų pagrindą dažniausiai jau turiu, ieškoti nebereikia. Todėl viskas išeina greičiau, nebelieka paruošiamojo darbo.
Stengiuosi laikytis istorinių faktų, tikslūs būna istorinių asmenybių, objektų ar įvykių aprašai, bet į siužetą įsipina ir fantazijos: neatrasti lobiai, nežinomi knygų keliai ir galimybės kažką prarasto, nežinomo atrasti ateityje.
Ar iš karto numatote, kaip rutuliosis įvykiai, ar siužetas keičiasi berašant?
Kartais sugalvoju vienaip, bet, pradėjus rašyti, nutinka kitaip. Kartais mano veikėjai pasielgia visai ne taip, kaip buvau suplanavusi, kartais atrodo, kad jie veikia savarankiškai. Kažkoks pagrindas būna, nes visada istorija turi baigtis gerai. Nemėgstu, kai knyga baigiasi tragiškai, po to kamuoja sunkios mintys. Žinau, kad mano knyga baigsis gerai, o kaip viskas rutuliojasi pačioje knygoje, tai kai sėdi rašyti, tada ir mintys pačios ateina į galvą.
Kas Jus labiausiai įkvepia?
Įkvepia pats rašymas. Man labai patinka rašyti tai, ką pati noriu, kurti veikėjų charakterius, pačiai rinktis įvykius, o ne kieno nors klausyti. Įkvepia noras rašyti ir noras supažindinti žmones su Lietuvos istorijos įdomybėmis. Kai tenka vesti ekskursijas ar tiesiog kalbėtis su žmonėmis, kartais jie nežino pagrindinių faktų. Neįmanoma visko žinoti, bet galima tuos faktus šiek tiek kitaip nušviesti, pateikti įdomiau.
Dirbate Retų spaudinių skyriuje. Kasdien skaitote, studijuojate senuosius spaudinius. Kas Jūsų darbe keitėsi metams bėgant?
Požiūris į senąjį spausdintinį kultūros paveldą. Kai atėjau dirbi, svarbiausia buvo senąsias knygas saugoti, niekam nieko apie jas nepasakoti, jas išvalyti, net išplauti nuo purvo, šiukšlių, visokių daiktų, pridėtų į vidų, išardyti negražius, suplyšusius viršelius ir įrišti senas knygas į naują žvilgančią odą. Taip buvo naikinama knygos istorija: negrįžtamai „išplaunami“ seni įrašai, išmetami radiniai, kažkur dingdavo seni odiniai ar pergamentiniai viršeliai su galbūt svarbiomis mokslo istorijai marginalijomis ir nuosavybės įrašais... Taip, knygos tapdavo švarios, gražios, įrištos į naują viršelį, bet... be dvasios. Dabar mes stengiamės „nesikišti“ į konkrečios knygos istoriją – jeigu ji turi viduje įdėtą „plotkelį“, tai ir paliekame jį ten arba šalia knygos, dėžutėje su užrašytu puslapio, kuriame jis buvo rastas, numeriu. Ir tyrinėjame senuosius fondus, stengiamės, kad jų įdomybės ir keistenybės taptų žinomos ir prieinamos visiems.
Kas teikia didžiausią malonumą darbe?
Atradimo džiaugsmas. Kasdien, kas valandą sužinome ką nors įdomaus...
Jūsų knygose svarbus vaidmuo tenka bibliotekininkei. Norite parodyti šios profesijos privalumus, stiprybes?
Darbas su retais spaudiniais reikalauja plačių žinių ir išradingo mąstymo. Yra dalykų, kuriuos sunku išsiaiškinti be vaizduotės ir reikiamų žinių. Kartais iš mažų detalių susidėlioja vaizdas. Bibliotekininko protas pritaikytas spręsti logines užduotis. Tai kodėl jis negalėtų pagelbėti ir policininkams konkrečiose situacijose.
Norisi ir pakelti bibliotekininko profesijos prestižą, parodyti, ką sugebame, bet nieko neišsigalvoju, bibliotekininkai iš tiesų dirba tokį darbą ir daug išmano.
Manau, reikia jausti pasididžiavimą tiek savo valstybe, tiek savo darbu. Kitaip neverta net nieko pradėti.
Fotografija: Sondra Rankelienė, aut. Donatas Jarutis.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2022-10-06