Mamoničių spaustuvė savo veiklą Vilniuje pradėjo 1574 m. Manoma, kad ji buvo įkurta tame pačiame pastate, kuriame anksčiau veikė pati pirmoji Pranciškaus Skorinos spaustuvė Vilniuje – Didžiosios ir Stiklių g. sankirtoje. Iš pradžių jai vadovavo Vilniaus pirkliai broliai Luka ir Kuzma Mamoničiai, o vėliau pastarojo sūnus Leonas, pelnęs ir karališkojo tipografo titulą. Šeima buvo ne tik spaustuvės valdytojai, bet ir vieni didžiausių popieriaus gamintojų Vilniuje.
Mamoničių spaustuvė turėjo Stepono Batoro privilegiją spausdinti religijos ir teisės knygas bažnytine slavų, graikų, rusėnų kalbomis, kurias be muito galėjo platinti Abiejų Tautų Respublikoje. Spaustuvė garsėjo teisinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) literatūros spausdinimu – leido tokius valstybinės reikšmės dokumentus kaip Trečiasis Lietuvos Statutas, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nuostatai, Seimų konstitucijos, nutarimai dėl mokesčių ar valdovo įsakai.
Knygas Mamoničiai daugiausia spausdino ant savo gamybos popieriaus. Luka buvo ne vienos popieriaus dirbtuvės valdytojas. Lietuvos kultūros istoriko Edmundo Laucevičiaus knygoje „Popierius Lietuvoje XV–XVIII a.“ teigiama, kad apie 1585 m. visa popieriaus gamyba ir prekyba Vilniuje buvo vieno žmogaus – Lukos Mamoničiaus – rankose. Jis buvo turtingas ir įtakingas LDK asmuo, nekilnojamojo turto – namų, dvarų, sklypų, prekių sandėlių, malūnų, lentpjūvių, parako dirbtuvių bei plytinių – savininkas Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Kaip ir brolis Kuzma, kuris ilgą laiką ėjo Vilniaus burmistro pareigas, Luka taip pat priklausė valdančiajam elitui – vienu metu buvo LDK iždininkas.
Manoma, kad L. Mamoničiaus popieriaus dirbtuvės turėjo išskirtinę tik joms vienoms suteiktą teisę gaminti popierių Vilniuje ir aprūpinti jomis sostinės įstaigas. Šios dirbtuvės, galimai kaip ir Mamoničių spaustuvė, buvo pusiau valstybinės, ir tik vėliau po Lukos mirties, įpėdiniams perėmus valdymą, tapo privačiomis.
Tiesa, popieriaus poreikiui didėjant, jis buvo ne tik gaminamas vietoje, bet ir atvežamas iš užsienio – supirkinėjamas tarptautinėse Poznanės, Liublino, Hamburgo mugėse.
Kiekvienos popieriaus dirbtuvės savininkai ant savo pagaminto popieriaus dėdavo išskirtinį ženklą, kuris išskirtų dirbtuvių popierių iš kitų. L. Mamoničius savo gaminamam popieriui, skirtam rašymui ar knygų spausdinimui, naudodavo vandenženklius su Lapės herbu ir Leono Sapiegos inicialais bei jo pilnu vardu ir titulu. Toks dėmesys žinomam Lietuvos valstybės veikėjui neatsitiktinis – Leonas Sapiega itin globojo Mamoničių veiklą. Kuzma netgi savo sūnų pavadino Leonu būtent Sapiegos garbei.
Po brolių Mamoničių mirties (1606 m. mirė Luka, o po metų – Kuzma) prasidėjo naujas Mamoničių namų spaustuvės etapas, kai valdymą perėmė Kuzmos sūnus Leonas – Vilniaus magistrato, pirklių ir Šv. Trejybės unitų miestiečių brolijos narys. Jis pakeitė leidybos kryptį, pradėjo spausdinti unitų leidinius, taip pat daug proginės literatūros lenkų kalba, daugiausiai epitafijų ir panegirikų didikams – Radviloms, Sapiegoms, Vainams, Zenevičiams. XVII a. pradžioje L. Mamoničius gavo karališkojo tipografo titulą ir išspausdino Trečiojo Lietuvos Statuto vertimą į lenkų kalbą.
Paskutinis Mamoničių spaustuvės leidinys pasirodė 1624 m. Mirus jaunesniajam spaustuvės savininkui, jos įrenginius 1628 m. perėmė unitai bazilijonai, su kuriais ilgus metus Leonas palaikė glaudų bendradarbiavimą.
Per visą savo egzistavimo istoriją Mamončiaus spaustuvė išspausdino 115 leidinių, iš jų 55 kirilika, 60 – lotynų rašmenimis.
VU bibliotekoje atidaryta paroda, skirta paminėti 500 metų, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji spaustuvė LDK ir išspausdinta pirmoji P. Skorinos knyga. Pranešimų ciklas Vilniaus spaudai 500 metų – parodos pristatymo dalis, skirta apžvelgti Vilniaus spaudos kelią ir supažindinti su senosiomis miesto spaustuvėmis. Paroda P. Smuglevičiaus salėje veiks iki lapkričio 21 d. Daugiau>>
Iliustracijoje: Mamoničių spaustuvėje naudojami ženklai su Lapės simboliu, Sapiegos inicialais bei jo pilnu vardu ir pavarde.
Parengė Ramunė Gedvilaitė, bendradarbiaujant su dr. Ina Kažuro
2022-10-12