Vienas iš trylikos universiteto senųjų rūmų kiemelių pavadintas Spaustuvės vardu. Šiandien čia spaustuvės jau nebėra, bet kažkada ji garsėjo visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) savo leidiniais ir privilegijomis. Spaustuvę jėzuitams padovanojo žymusis Radvila Našlaitėlis, o į jėzuitų akademijos mūrus ji atkelta 1631 m. iš Lukiškių. Kurį laiką M. K. Radvila savo lėšomis išlaikė spaustuvę, nes jėzuitai neigiamai žiūrėjo į knygų prekybą, broliams buvo nerekomenduojama ja užsiimti, o spaustuvę reikėjo išlaikyti.
Pradžioje ir jėzuitų ordino generolas Akvaviva patarė vengti prekybos, paliekant ją pasauliečiams. Universiteto rektorius Garsia Alabianas laiške ordino generolui skundėsi, kad spaustuvės išlaikymas brangiai kainuoja, samdomi spaustuvininkai nepatikimi, viską reikia atsigabenti iš kitur, siūlė spausdinti kitose Vilniaus spaustuvėse. Tačiau spaustuvė buvo labai svarbi su reformacija kovojantiems jėzuitams. Kadangi spaustuvės darbas nebuvo finansuojamas iš akademijos biudžeto, stengtasi, kad knygų leidybą remtų mecenatai. P. Skargos „Šventųjų gyvenimus“ parėmė M. K. Radvila, M. Daukšos „Postilę“ – žemaičių vyskupas M. Giedraitis, materialinę spaustuvės padėtį užtikrino privilegijos. Jas iki XVIII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje suteikdavo valdovai. Privilegijos suteikdavo autonomines spausdinimo teises ir saugodavo nuo konkurencijos. 1619 m. karaliaus Zigmanto III Vazos pasirašyta privilegija draudė be jėzuitų žinios ir leidimo perspausdinti jų išleistas knygas. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas Poniatovskis suteikė privilegiją Vilniaus akademijos spaustuvei spausdinti religines ir papročių knygas. Spaustuvė 1760 m. gavo privilegiją spausdinti periodinius leidinius. Tai buvo pirmieji Vilniaus periodiniai leidiniai: 1760 m. „Kurjer Litewsky“ (1760–1763), „Gazety Wilenskie“ (1764–1793).
Nepaisant tokios paramos, nuolat reikėjo rūpintis, kad spaustuvė nebūtų nuostolinga. Štai Lietuvos jėzuitų provincijolas, būsimas akademijos rektorius Vladislovas Daukša savo memoriale įspėjo: „Kadangi Vilniaus spaustuvė dažnai yra apgaunama ir neatgauna pinigų, išleistų knygoms spausdinti, spaustuvės prefektas tegul priima spausdinti knygą tik tada, kai gauna pusė tam reikalingų lėšų ir praneša apie tą gavimą gerbiamam tėvui rektoriui“. Šio rektoriaus atvaizdą galima pamatyti Šv. Jonų bažnyčios Šv. Stanislovo Kostkos koplyčioje.
Daugiausia spaustuvėje buvo leidžiami teologijos veikalai, vadovėliai, disertacijų tezės, antikos klasikų veikalai, panegirikos, joje atspausdinti ir pirmieji LDK dramos kūriniai, mokyklinių pjesių ir dramų programos.
Išlikusiame XVIII a. spaustuvės inventoriuje minima spaustuvė, rinkykla, raidžių liejykla, knygrišykla, biblioteka ir knygynas.
Per beveik du šimtus metų trukusią Vilniaus jėzuitų akademijos knygų spaudos istoriją čia buvo išspausdinta didžioji dalis Lietuvos katalikiškos literatūros lotynų, lenkų ir lietuvių kalbomis. Nuo XVII a. 3-iojo dešimtmečio ši spaustuvė suklestėjo, buvo didžiausia, turėjo faktinį LDK spaudos monopolį. Joje išleistas pirmasis lietuviškas pasaulietinio turinio leidinys – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarium“.
LDK spaudos kontrolę vykdė bažnytinė ir pasaulietinė valdžia. Buvo rengiami draudžiamų knygų sąrašai, skiriami cenzoriai, leidžiami specialūs nutarimai, reglamentuojantys spaustuvės veiklą ir leidžiamų knygų pasirinkimą.
VU bibliotekoje atidaryta paroda, skirta paminėti 500 metų, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji spaustuvė LDK ir išspausdinta pirmoji P. Skorinos knyga. Pranešimų ciklas Vilniaus spaudai 500 metų – parodos pristatymo dalis, skirta apžvelgti Vilniaus spaudos kelią ir supažindinti su senosiomis miesto spaustuvėmis. Paroda P. Smuglevičiaus salėje veiks iki lapkričio 21 d. Daugiau>>
Parengė Nijolė Bulotaitė
2022-10-19